Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Ž. J., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Palangos komunalinis ūkis“ dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, vertino, kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimo funkcija pagal veiklos pobūdį yra viešųjų paslaugų teikimas. Šias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai. Teismas, remdamasis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatė, kad skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas, kuriuo gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Teismas iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatė, kad atsakovas 2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 3-PS gatvių dangos ir kitų konstrukcinių elementų priežiūrą ir nežymių pažeidimų taisymą pavedė vykdyti UAB „Palangos komunalinis ūkis“. 2009 m. gegužės 14 d. sutarties patikslinimu Nr. 39-PS UAB „Palangos komunalinis ūkis“ laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (galiojo eismo įvykio metu) įsipareigojo užtaisyti gatvių važiuojamosios dalies asfaltbetonio dangoje atsiradusias atsitiktines duobes. Taigi laikytina, kad prieš tai nurodyta sutartimi ir jos patikslinimu buvo perkami Palangos miesto gatvių ir kiemų dangos remonto darbai ir priežiūros paslaugos, todėl UAB „Palangos komunalinis ūkis“ pripažintinas Sodų gatvės, Palangoje, valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme, kuriam prievolinės teisės (paslaugų teikimo sutarties) pagrindu pavesta prižiūrėti ir tvarkyti objektą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 373,27 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad 2010 m. kovo 10 d., apie 14.14 val. trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. J., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį lengvąjį automobilį „Dodge Caliber“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 37), Sodų g. 19, Palangoje, įvažiavo į jokiu kelio ženklu nepažymėtą važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę. Šie duomenys užfiksuoti nuotraukose (b. l. 40–42), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulio A. V. 2010 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 43), 2010 m. kovo 10 d. eismo įvykio vietos schemoje (b. l. 44–45). Teismo posėdžio metu liudytojas A. V. patvirtino, kad įvykio vietoje buvo gana gili, apie 1 m pločio duobė, pagrindo pradėti Ž. J. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teiseną nebuvo, nes vairuotojas tvirtino, jog stengėsi išvengti eismo įvykio. Transporto priemonių draudimo liudijimas (b. l. 7) patvirtina, kad Ž. J. vairuojamas automobilis buvo draustas pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimu. AB „Lietuvos draudimas“, remdamasis 2010 m. kovo 10 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktu, 2010 m. kovo 24 d. transporto priemonės papildomos apžiūros aktu prie žalos bylos Nr. 1053066 bei 2010 m. balandžio 7 d. remonto sąmata Nr. 1053066, 2010 m. balandžio 8 d. išmokėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. J. 373,27 Lt draudimo išmoką eismo įvykio nuostoliams atlyginti (b. l. 47–48, 52–53, 57–58).

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas CK 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja išmokėtos sumos (373,27 Lt) priteisimo iš, jo manymu, atsakingo už padarytą žalą asmens – Palangos miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas 2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 3-PS gatvių dangos ir kitų konstrukcinių elementų priežiūrą ir nežymių pažeidimų taisymą pavedė vykdyti UAB „Palangos komunalinis ūkis“. 2009 m. gegužės 14 d. sutarties patikslinimu Nr. 39-PS UAB „Palangos komunalinis ūkis“ laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (galiojo eismo įvykio metu) įsipareigojo užtaisyti gatvių važiuojamosios dalies asfaltbetonio dangoje atsiradusias atsitiktines duobes, todėl laikė, jog UAB „Palangos komunalinis ūkis“ yra Sodų gatvės, Palangoje, valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas jį panaikinti, pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas 2008 m. sausio 16 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 3-PS su UAB „Palangos komunalinis ūkis“, nesuponuoja išvados, jog tokiu būdu atsakovas perdavė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ įstatyme jam įtvirtintą funkciją, o kartu ir atsakomybę už jos nevykdymą. Savivaldybė turėjo kontroliuoti, kaip UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o jeigu to nedarė – turi atlyginti susidariusią žalą.

Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) reglamentuoja CK 6.1015 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens <...> (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio – t. y. inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, išanalizavusi ir įvertinusi atsakovo pateiktą 2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 3-PS su patikslinimais (b. l. 71–76), konstatuoja, kad šia sutartimi atsakovas neperdavė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ Sodų gatvės, Palangoje, valdymo teisės daiktinės teisės prasme, o tik pavedė tam tikra apimtimi – laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. iki 100 kv. m – užtaisyti nežymius gatvių dangos pažeidimus. Pažymėtina, kad UAB „Palangos komunalinis ūkis“ nesutinka, jog 2010 m. turėjo pareigą užtaisyti kelio duobes, ir nurodo UAB „Adakris“ kaip įmonę, atsakingą už šios paslaugos teikimą (b. l. 104). Taigi atsakovas – Sodų gatvės, Palangoje, savininkas – paslaugų teikimo sutartimi negalėjo perleisti ir neperleido UAB „Palangos komunalinis ūkis“ minėtos gatvės valdymo teisės, todėl būtent atsakovui kyla CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Kaip jau buvo minėta prieš tai, atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą, vandeniu apsemtą duobę Sodų gatvėje ties namu Nr. 19, Palangoje. Atsakovas iš esmės neginčija aplinkybės, jog jis yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas CK 6.266 straipsnio prasme. Be to, atsakovas nepateikė, o byloje taip pat nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Taigi galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už Ž. J. priklausančiam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią jam įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę. Dėl patirtos žalos dydžio apskaičiavimo atsakovas ginčo nekelia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovui kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje buvo neužlyginta, o ir dėl to, kad nebuvo imtasi jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių, siekiant išvengti transporto priemonių įvažiavimo į duobę ir galimos žalos transporto priemonėms (duobė nebuvo aptverta įspėjamosiomis juostomis ar pažymėta atitinkamais įspėjamaisiais apie pavojų kelyje ženklais).

Atsakovas savo atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą ir apeliacinį skundą (b. l. 69, 141) nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ir jos padidėjimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, be to, vairuotojas negalėjo išvengti įvažiavimo į ginčo duobę dėl priešpriešiais važiavusios transporto priemonės, todėl vairuotojui pastebėti duobę ir jos išvengti staigiai manevruojant buvo objektyviai sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Juo labiau, kad iš liudytojo policijos pareigūno A. V. parodymų matyti, jog vairuotojo atžvilgiu nebuvo pradėta administracinio tesės pažeidimo bylos teisena. Taigi atsakovo teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Iš į bylą pateikto 2009 m. balandžio 29 d. transporto priemonių draudimo liudijimo LD Nr. 90844619 (b. l. 7–8) matyti, kad automobilis Dodge Caliber, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2010 m. birželio 9 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. kovo 10 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas ir 2010 m. kovo 24 d. transporto priemonės papildomos techninės apžiūros aktas prie žalos bylos Nr. 1053066 (b. l. 16–17), kuriuose nustatyti su eismo įvykiu susiję transporto priemonės važiuoklės apgadinimai, detalės bei reikalingos paslaugos, kurios atitinka transporto priemonės vairuotojo pastebėjimus apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio, taip pat policijos pareigūnų nurodytą informaciją eismo įvykio vietos schemoje (b. l. 12, 13–14, 15). Taigi į administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Byloje esančiose AB „Lietuvos draudimas“ remonto sąmatose (b. l. 18–21) ir UAB „Silberauto“ 2010 m. kovo 15 d. PVM sąskaitoje-faktūroje (b. l. 121) nurodytas remonto darbų išlaidų detalizavimas, o 2010 m. balandžio 8 d. AB „Lietuvos draudimas“ pranešime apie nuostolių atlyginimą Nr. 1053066 (b. l. 22) – vairuotojui atlygintas žalos dydis (373,27 Lt). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio pagrįstumo. Minėtų sumų apskaičiavimo neginčija ir atsakovas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Konstatavus, kad pareiškėjui iš atsakovo turėjo būti priteista 373,27 Lt suma, pripažintinas pagrįstu jo skundo išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą (373,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.; b. l. 61) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl yra taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos).

Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 200 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant advokato paslaugas už skundo surašymą ir atstovavimą teisme, bei pateikė šias išlaidas patvirtinantį išrašą iš 2012 m. gruodžio 28 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 136 (b. l. 25) ir minėtos sąskaitos apmokėjimą patvirtinantį 2013 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymą Nr. 92480 (b. l. 26).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą“; „Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“ (6 dalis).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti pareiškėjo skundą, konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę ir į bylinėjimosi išlaidų (šiuo atveju – atstovavimo) atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R‑85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte įtvirtinti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Skundo pirmosios instancijos teismui surašymo metu (pirminio skundo surašymo data – 2013 m. kovo 8 d., b. l. 3) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt.

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas koeficientas yra 3, todėl maksimali galima priteisti suma už tokio dokumento surašymą yra 3 000 Lt. Pareiškėjo prašoma priteisti 200 Lt suma šios maksimalios sumos neviršija, todėl yra priteistina iš atsakovo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 132), tačiau nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog atsakovas neturi atlyginti pareiškėjo patirtų išlaidų, atlyginant draudėjo automobiliui padarytą žalą, nes atsakovas buvo perdavęs ginčo gatvės valdymą trečiajam suinteresuotas asmeniui UAB „Palangos komunalinis ūkis“, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 2 dalis) – pareiškėjo skundas tenkinamas, jam iš atsakovo priteisiant 373,27 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (373,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti. Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės 373,27 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (373,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme“.

Sprendimas neskundžiamas.