Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios S. L. įmonės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2167-883/2014 pagal ieškovės bankrutavusios S. L. įmonės bankroto administratoriaus UAB ,,Tytus“ ieškinį atsakovams S. L., S. L. ir D. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovas D. D. turėjo galimybę pasiklausti pardavėjų ar pastarieji neturi individualios įmonės, duomenys apie S. L. įmonę viešai skelbiami internete, sandorio sudarymo metu buvo galima rasti ne tik informaciją apie įmonės įsiskolinimą VSDFV, tačiau ir apie joje dirbančius asmenis, įmonės kreditingumą, šių aplinkybių tiesiog buvo galima pasiteirauti pačių pardavėjų. Remdamasi kasacinio teismo praktika, ieškovė nurodo, kad kai trečiasis asmuo įsigyja iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju. Kadangi perleidžiamo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 46700 Lt, o šis žemės sklypas D. D. buvo parduotas už 15000 Lt, ši aplinkybė patvirtina, jog D. D. negali būti laikomas sąžiningu įgijėju. Be to, nurodo, kad sklypas buvo parduotas labai greitai, t, y. greičiau nei per mėnesį.Apeliantės teigimu, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą, nei nustatyta jo rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Atsižvelgiant į tai, jog ginčo turtas buvo parduotas už daugiau nei 3 kartus mažesnę kainą, yra preziuomuojama, jog šalys, tuo pačiu ir D. D., buvo nesąžiningos. Pažymi, kad atsakovas D. D. minėtos prezumpcijos nepaneigė, dėl to egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, kas sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimo – nustatęs, kad atsakovas S. L. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, teismas sprendė, kad trečiojo asmens, sudariusio su nesąžiningu įmonės savininku žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, nesąžiningumas byloje liko neįrodytas. Apeliantė (ieškovė) su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir ginčija teismo išvadą dėl atsakovo (pirkėjo) sąžiningumo. Esminis ieškovės argumentas yra tas, kad ir žemės sklypo pirkėjas buvo nesąžiningas, kadangi jo nesąžiningumas šiuo atveju preziumuojamas dėl žymiai mažesnės nekilnojamojo turto pirkimo kainos, nei jo vidutinė rinkos kaina. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovo D. D. nesąžiningumas šiuo konkrečiu atveju pasireiškė ir tuo, kad atsakovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas pirkėjas, jis galėjo pasiklausti pardavėjų ar pastarieji neturi individualios įmonės, duomenys apie S. L. įmonę viešai skelbiami internete, sandorio sudarymo metu buvo galima rasti ne tik informaciją apie įmonės įsiskolinimą VSDFV, tačiau ir apie joje dirbančius asmenis, įmonės kreditingumą, šių aplinkybių tiesiog buvo galima pasiteirauti pačių pardavėjų.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kyla tik dėl vienos būtinos actio Pauliana sąlygos nustatymo – trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Pažymėtina, kad tai, jog teismo padarytos išvados nesutampa su ieškovės aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Prezumpcijos pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą. Kadangi CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtys, tai kreditorius, siekdamas ieškinio patenkinimo turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti atsakovų nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą, siekdamas paneigti atsakovų sąžiningumo prezumpciją, turi ieškovas (kreditorius); antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.

Akcentuotina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Be to, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013). Tačiau sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad sandoris buvo sudarytas ne tarp verslo subjektų, o fizinių asmenų, ir ne sandorio šalims bendraujant tiesiogiai, bet per tarpininką – nekilnojamojo turto agentūrą. Spręstina, kad tokiu atveju sumažėja pirkėjo galimybės veikti aktyviai ir domėtis kitos šalies įsipareigojimais, kreditorių interesų apsauga ir pan.

Šiuo konkrečiu atveju atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas D. D. nebuvo apdairus ir rūpestingas, kad pirkdamas turtą turėjo galimybę pasiklausti pardavėjų ar pastarieji neturi individualios įmonės, galėjo rasti internete ne tik informaciją apie įmonės įsiskolinimą VSDFV, tačiau ir apie joje dirbančius asmenis, įmonės kreditingumą, šių aplinkybių tiesiog galėjo pasiteirauti pačių pardavėjų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tokie ieškovės nurodomi pirkėjo veiksmai būtų neproporcingi sudarant ginčo sandorį, bet to, ir objektyviai neįmanomi – šiuo konkrečiu atveju ginčo sandorį sudarius per agentūrą, atsakovui iki ginčo sandorio sudarymo nebuvo žinoma ne tik sklypo savininkė, įrašyta į viešąjį registrą, bet ir jos sutuoktinis, iš viešoje erdvėje teikiamų duomenų apie įmones negalima identifikuoti įmonės savininko, kadangi internete, kaip teigia ieškovė, nėra skelbiamas savininko asmens kodas. Byloje nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad sandorio šalys buvo pažįstamos iki sandorio sudarymo, priešingai, byloje apklausta liudytoja, tarpininkavusi parduodant žemės sklypą, nurodė, kad jai nekilo abejonių, jog sandorio šalys nėra pažįstamos, žemės sklypui nebuvo taikyti jokie apribojimai, atsakovas nebuvo verslininkas, sandoris buvo sudarytas ne konkrečiai su S. L. įmone, bet su jos savininku ir sutuoktine kaip fiziniais asmenimis, viešoje erdvėje nebuvo paskelbta, kad S. L. įmonė yra nemoki. Šių byloje nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas D. D., sudarydamas ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, neturėjo pagrindo abejoti tokio sandorio sudarymo teisėtumu ir papildomai iš pardavėjo reikalauti duomenų, apie kurių buvimą pirkėjas neturėjo galimybės žinoti. Pažymėtina, kad pirkėjui perkėlus iš esmės visą atsakomybę dėl pardavėjo kreditorių, ko iš esmės ieškiniu ir apeliaciniu skundu siekia ieškovė, būtų pažeidžiama civilinių teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyra, tokių santykių esmė ir tikslai (CK 6.156, 6.305, 6.317–6.349 str.).

Kaip jau minėta, apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ir tuo pagrindu, kad turtas buvo parduotas už kelis kartus mažesnę nei rinkos kainą, kas, pasak apeliantės, sudaro pagrindą taikyti atsakovo (pirkėjo) nesąžiningumo prezumpciją. Remiantis kasacinio teismo praktika turto pardavimas už akivaizdžiai mažesnę kainą, nei yra jo rinkos kaina, priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-88/2013 ir kt.). Be to, tokiu atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą, nei nustatyta jų rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Remiantis šia teisės norma yra pagrindas konstatuoti actio Pauliana ieškiniu ginčijamą sandorį sudariusios šalies nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Tokiu atveju sandorį su skolininku sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio (CPK 178 str.).

Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypo pardavimo metu VĮ Registrų centras nurodyta turto vertė buvo 46700 Lt, kai žemės sklypas buvo parduotas už 15000 Lt. Akivaizdu, kad tokiu atveju gali kilti abejonės dėl sandorio šalių sąžiningumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo D. D., kaip nekilnojamojo turto pirkėjo, nesąžiningumo prezumpcija šiuo konkrečiu atveju buvo paneigta. Pažymėtina, kad byloje yra pateikta ištrauka iš skelbimo, kuriame skelbiama apie ginčo sklypo pardavimą (72 b. l.). Šiame skelbime taip yra ir kitų skelbimų apie toje pačioje vietovėje, kaip ir ginčo sklypo, esančių panašaus ar tapataus dydžio sklypų pardavimą, o tokių sklypų kaina tuo metu svyravo nuo 19000 Lt iki 42000 Lt už 10 a, priklausomai nuo sklypo padėties, nuo to, ar sklype yra visos komunikacijos. Liudytoja K. G., kurios parodymais teismas neturėjo pagrindo nesiremti (CPK 189 str. 2 d.), teisme paaiškino, kad sklypo vertė atitiko realią kainą ir nebuvo per maža. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes bei į tai, kad buvo sudarytas atlygintinis pirkimo–pardavimo sandoris, sandoris buvo sudaromas pirkėjui ir pardavėjui bendraujant ne tiesiogiai, bet per nekilnojamojo turto agentūrą, atsakovas turėjo teisę pirkti žemės sklypą tokia kaina, kokia jis buvo parduodamas, juo labiau, kad tarpininkavimo sutartyje buvo nurodyta net mažesnė galima turto pardavimo kaina, negalima daryti vienareikšmiškos ir neginčijamos išvados, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kaina, todėl ir pirkėjas (atsakovas) D. D. negali būti laikomas nesąžininga sandorio šalimi.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad šioje byloje nebuvo nustatytos visos actio Pauliana institutui būtinos ir taikytinos sąlygos – nenustatytas trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumas, todėl ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmestas pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius arba paneigiančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, todėl atmesdamas ieškinį bylą išsprendė iš esmės teisingai. Dėl šios priežasties, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas atsakovo D. D. naudai, į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus, pagrindžiančius jo turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme (142 b. l.), atsakovui D. D. iš ieškovės bankrutavusios S. L. įmonės priteisia 173,77 Eur (600 Lt) (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.). Šios iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį, ir todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovės administravimui skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios S. L. įmonės, į. k.145748088, 173,77 Eur (šimtą septyniasdešimt tris eurus 77 euro ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios S. L. įmonės bankroto administravimo išlaidų.