Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo bankrutuojančios S. L. individualios įmonės bankroto administratoriaus UAB ,,Tytus“ atstovui advokatui L. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios S. L. individualios įmonės bankroto administratoriaus UAB ,,Tytus“ ieškinį atsakovams S. L., S. L. ir D. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Liudytoja K. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad būdama agentūros „Savas būstas“ agente tarpininkavo parduodant ginčo sklypą. Dėl ginčo sklypo pardavimo į ją kreipėsi S. L.. Mažiausią galimą kainą nurodė klientė S. L.. Ieškodama pirkėjų, skelbimą platino viešoje erdvėje ir spaudoje. Pirkėjas D. D. sklypą apžiūrėjo savarankiškai, ji D. D. supažindino su sklypo plano kopija, nes originalų savininkai agentams nepalieka. Apie turto pardavimo eigą ir atsiradusį pirkėją informuodavo savininkus. Notarui patvirtinus, kad turtas neareštuotas ir galima sudaryti sandorį, buvo sudarytas sklypo pardavimo sandoris. Teigia, kad įtarimo, jog sandorio šalys yra pažįstamos, jai nekilo. Pardavinėdama turtą, agentūra niekada nekreipia dėmesio į viešame registre nurodytą turto kainą ir nelygina jos su pardavėjų nurodyta kaina. Šiuo atveju pardavėjos S. L. nurodyta kaina atitiko rinkos kainą, nes, jeigu pardavėjo nurodyta kaina būtų buvusi pakankamai maža, nekilnojamąjį turtą būtų nupirkusi pati agentūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2013-06-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-847-372/2013 S. L. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus" (40 b. l.) Bankroto administratoriui patikrinus bankrutuojančios S. L. įmonės savininko iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, buvo nustatyta, kad 2012-07-09 įmonės vadovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoriu buvo perleistas atsakovui D. D. (33–38 b. l.).

Bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, nurodydamas, kad šiuo sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, šalys neturėjo prievolės sudaryti ginčo sandorį, ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos.

CK 6.66 str. nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Paliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, ir sprendžia, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „ Rameksta“ v.V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005).

Bylos duomenimis nustatyta, kad S. L. įmonė 2012-07-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui buvo skolinga 1199,38 Lt; Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos buvo skolinga 1 757,01 Lt; antstoliui R. K. buvo skolinga 840 Lt, UAB „Masada“ buvo skolinga 3694,98 Lt, UAB „Autoera“ buvo skolinga 702,90 Lt, UAB „Emora“ buvo skolinga 589,10 Lt, bendra įsiskolinimų suma 8 783, 37 Lt (83 b. l.). Ginčijamu sandoriu parduotas žemės sklypas buvo registruotas atsakovės S. L. vardu. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytina, kad D. D. parduotas turtas Laurinavičiams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Šią aplinkybę patvirtina ir visų trijų atsakovų pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 2.2 punkte nurodyta, jog parduodamas žemės sklypas S. L. priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Byloje taip pat nustatyta, kad nei S. L. įmonė, nei S. L. per paskutinius 20 metų nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto neturėjo (80, 81 b. l.). Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, ir, akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-07-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2013).

Remdamasi byloje nustatytais duomenimis apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą, joje patvirtintus kreditorių reikalavimus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui S. L. priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas po to, kai individuali įmonė nustojo atsiskaityti su kreditoriais, taip pat į tai, kad atsakovas S. L. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, teismas sprendžia, kad ginčijamu sandoriu buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai, vertė, sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl ginčo sandoris pažeidžia įmonės kreditorių interesus.

Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju S. L. būtų turėjęs pareigą sudaryti ginčijamus sandorius, todėl darytina išvada, kad šių sandorių šalys sudaryti neprivalėjo.

Ieškovas nurodo, kad pardavus vienintelį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – ginčo žemės sklypą už mažesnę nei registre nustatytą vidutinę rinkos kainą, dėl atsakovų nesąžiningumo neliko galimybės patenkinti kreditorinių reikalavimų (33 – 38 b. l.).

Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Tokie duomenys gali būti gaunami sandorio šalims (jų atstovams) bendraujant, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių).

Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp fizinių asmenų, tarpininkaujant pardavimo agentei liudytojai K. G.. Atsakovas S. L. (pardavėjas) sandorio sudarymo metu turėjo savo verslą ir buvo individualios įmonės savininkas. Bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas D. D. buvo susijęs su S. L. ar S. L.. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas D. D. būtų kaip nors susijęs su bankrutuojančia S. L. įmone, joje dirbęs ar būtų informuotas apie šios įmonės galimą nemokumą. Atsakovas D. D. patvirtino, kad apie parduodamą sklypą sužinojo iš skelbimo spaudoje, dėl sklypo pirkimo tarėsi su pardavimo agente, sklypo pardavėjus pirmą kartą pamatė pas notarą. Liudytoja nekilnojamojo turto agentė K. G. paaiškino, kad su atsakove S. L. buvo pasirašyta pavedimo sutartis dėl žemės sklypo pardavimo, sklypo pirkėjui D. D. ji nurodžiusi parduodamo sklypo koordinates; įprasta, kad pardavėjų pavardės interesantams nėra pasakomos, pavardes pasako tik tuo atveju, jeigu klausia. Taip pat nurodė, kad ginčo sandorio šalys jai neatrodė pažįstamos ir kad jai nekilo jokių abejonių dėl šalių sąžiningumo. Atsakovo D. D. ir liudytojos paaiškinimus patvirtina byloje esanti UAB „NT S. B.“ 2012-06-27 pavedimo sutartis, sudaryta su S. L., dėl ginčo žemės sklypo pardavimo ne mažiau kaip už 13 500 Lt, taip pat 2012-06-29 laikraščio Express kontaktas šviesokopija (71, 72 b. l.). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo D. D. ir liudytojos K. G. paaiškinimais.

Pažymėtina, kad iki sandorio sudarymo ginčo žemės sklypas nuosavybės teise buvo registruotas S. L., o ne S. L. vardu. Įvertinus tą aplinkybę, kad parduodamam turtui nebuvo taikyti apribojimai ir šis turtas nebuvo areštuotas, teismo nuomone, netgi žinodamas pardavėjos pavardę ir siekdamas išsiaiškinti galimus S. L. ar jos sutuoktinio, tuo labiau sutuoktinio įmonės, kreditorius, atsakovas D. D. būtų turėjęs įdėti žymiai daugiau pastangų, negu normaliai reikia sandoriui sudaryti, o tam nagrinėjamu atveju pagrindo nebuvo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad visiškai pašalinis asmuo neturėjo jokių įprastai prieinamų būdų papildomai susižinoti apie perkamo turto savininkės S. L. ir jos sutuoktinio (kuris Nekilnojamojo turto registre nebuvo nurodytas) realias finansines galimybes atsiskaityti su galimais atsakovo pavarde registruotos įmonės kreditoriais.

Posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad atsakovų nesąžiningumą patvirtina ta aplinkybė, kad žemės sklypas parduotas už tris kartus mažesnę kainą, negu sklypo vidutinė rinkos vertė. Kaip jau buvo minėta, sklypas parduotas už 15 000 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypo vidutinė vertė 2012-02-09 buvo 46 700 Lt. Liudytoja K. G. posėdžio metu paaiškino, kad dėl parduodamo sklypo į ją kreipėsi atsakovė S. L., nurodydama pageidaujamą gauti mažiausią kainą; sklypo vertė atitiko realią kainą ir nebuvo per maža. Atsakovas D. D. nurodė, kad sklypą pirko dėl jam priimtinos kainos.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovo D. D. nesąžiningumas, sudarant sandorį, nėra įrodytas, todėl ši actio Pauliana sąlyga neišlaikyta.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nors atsakovas S. L. ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo pajėgus atsiskaityti su visais savo kreditoriaus, tačiau nesant pagrindo pripažinti kitą sandorio šalį – atsakovą D. D. buvus nesąžiningu, nėra pagrindo ieškinį tenkinti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui 2014-02-17 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - areštas atsakovui D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančiam nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), uždraudžiant nekilnojamuoju turtu disponuoti, jį perleisti, įkeisti ar bet kaip kitaip apsunkinti (44 b. l.). Ieškinį atmetus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas D. D. nepateikė duomenų apie jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, jų priteisti neprašė. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų yra atleista, todėl iš ieškovo procesinių dokumentų išlaidos nepriteisiamos (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., 178 str., 259 str., 260 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovo D. D. turtui, vykdant 2014-02-17 teismo nutartį (Turto arešto akto identifikavimo kodas: 2014009810) panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.