Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Rasa Balsevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-578-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-00945-2014-7

2015 m. spalio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui A. M., nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei J. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (toliau – A. K.) gynėjos advokatės J. S. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 str. 4 d. ir nuteistas 30 MGL (1129,80 eurų) dydžio bauda, įpareigojant jį paskirtą baudą sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 str. 1 d. ir 3 d., A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d. ir 2 d., iš A. K. konfiskuota 28,96 eurų dydžio suma, gauta iš nusikalstamos veikos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Analogiška išvada darytina įvertinus ir įstatymų leidėjo nuostatą, jog tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Tokiu būdu, aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, spręstina, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus BK 225 str. 4 d. kontekste, pagrįstai sprendė, kad A. K., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir vykdydamas savo tarnybines pareigas, sustabdęs V. A. vairuojamą automobilį, nurodė jam, kad šis padarė administracinės teisės pažeidimą, o už tai, kad jis nebūtų užfiksuotas, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, iš V. A. tiesiogiai priėmė mažesnį nei 1 MGL – 100 litų (28,96 eurų) dydžio kyšį. Nors apeliaciniu skundu A. K. su tokia jo veiksmų kvalifikacija nesutinka, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, paties nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde pateiktus paaiškinimus bei jų prieštaravimus, nesutikti su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ar abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumu, neturi teisinio pagrindo. A. K. veiksmai skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje išanalizuoti pakankamai išsamiai, o dėl jų atitikties BK 225 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiams pasisakyta tinkamai.

Konstatavus šią išvadą, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, nepaisant A. K. apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, kuriomis jis neigia padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, vis tik pritartina apylinkės teismo išvadoms dėl jo kaltės BK 225 str. 4 d. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo padaryme. Abejoti apylinkės teismo sprendimu remiantis vien tik nuteistojo apeliaciniame skunde savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta, analizuojamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. A. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą baudžiamąjį nusižengimą patvirtina ne tik nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų – V. A., R. A., V. Č., V. M., ir iš dalies paties nuteistojo parodymai, bet ir kiti rašytiniai ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai.

Sutinkamai su V. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, 2013 m. spalio 25 d., tikslaus laiko jis neprisiminė, apie 6.45 val. važiuodamas kelyje Žasliai – Kaišiadorys, automobiliu „Peugeot Boxer“ jis buvo sustabdytas policijos pareigūno tarnybiniu automobiliu su įjungtais švyturėliais. Su savimi vairuotojo pažymėjimo neturėjo, o kitus turimus transporto priemonės dokumentus pateikė patikrinimui policijos pareigūnui. Kadangi vairuotojo pažymėjimą buvo palikęs namuose (kitoje striukėje), sėdėdamas policijos tarnybiniame automobilyje, priekinėje keleivio pusėje, mobiliojo ryšio telefonu paskambino savo sutuoktinei, kad ši atvežtų jam vairuotojo pažymėjimą. Į įvykio vietą atvažiavus jo sutuoktinei, jis išlipo iš tarnybinio automobilio, priėjęs prie sutuoktinės automobilio, per pravirą langelį paėmė atvežtą vairuotojo pažymėjimą ir 100 litų. Sutuoktinė išvažiavo atgal į namus. Tuo metu policijos pareigūnas buvo tarnybiniame policijos automobilyje. Sugrįžęs į policijos tarnybinį automobilį, jis (V. A.) prie pavarų perjunginėjimo svirties padėjo 100 litų, pasakė pareigūnui - „čia už tai“, turėdamas mintyje, kad jį paleistų, kadangi sustabdytos transporto priemonės technikinė apžiūra buvo nebegaliojanti. Pareigūnas jam nieko neatsakė, o pasakyti ar pareigūnas matė jo padėtus pinigus, jis negali, nes tuo metu buvo tamsu, t. y. ankstus rudens rytas. Tuo metu, kai buvo sustabdytas policijos pareigūno, jo vairuojamo automobilio „Peugeot Boxer“ techninės apžiūros laikas buvo pasibaigęs, tačiau, automobilis buvo draustas privalomuoju transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį (V. A.) įtariamuoju, savo kaltę dėl pareigūno papirkimo jis pripažino visiškai ir paaiškino aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu. Šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko tarpo detaliai visų aplinkybių neprisimena. Policijos pareigūnas iš jo pinigų nereikalavo, kokiais savo veiksmais pareigūnas davė suprasti, kad nori pinigų, įvardinti negali, pažymėdamas, kad būdami policijos tarnybiniame automobilyje jie kalbėjosi bendrojo pobūdžio temomis, susijusiomis su pažeidimais. Pasak V. A., kai jis, iš sutuoktinės paėmęs jos atvežtą vairuotojo pažymėjimą, sugrįžo į tarnybinį automobilį, vairuotojo pažymėjimą padavė pareigūnui, kuris dokumentą apžiūrinėjo. Padėjus 100 litų prie pavarų perjunginėjimo svirties, pareigūnas dokumentus jam grąžino. Iš esmės analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes, nepaisant tam tikrų mažareikšmių neatitikimų, neturinčių jokios reikšmės A. K. veiksmų kvalifikavimui, V. A. parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtindamas, kad tuo metu nagrinėjamo įvykio aplinkybes jis prisiminė geriau, todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.

Abejoti aukščiau aptartų liudytojo V. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotų iš esmės nuoseklių parodymų objektyvumu bei patikimumu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Viso proceso metu V. A. nuosekliai ir pakankamai detaliai aiškino analizuojamo įvykio aplinkybes, kurios sutapo tarpusavyje ir atitiko faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, o jas paneigiančių duomenų byloje nėra, kas neabejotinai sudaro pagrindą manyti, jog apylinkės teismas, grįsdamas A. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, jais vadovavosi pagrįstai. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad V. A. ir paties nuteistojo A. K. paaiškinimais nustatyta, jog iki nagrinėjamo įvykio dienos, t. y. 2013 m. spalio 25 d., jie vienas kito nepažinojo, nėra bendravę, jokių konfliktinių situacijų, dėl kurių V. A. galėjo apkalbėti A. K., tarp jų nebuvo. Šiuo aspektu atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad vieningai formuojamoje teismų praktikoje vertinant nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų proceso dalyvių parodymus, laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai jų parodymuose nesudaro pakankamo pagrindo atmesti juos kaip nepagrįstus ar nepatikimus. Abejonių liudytojo V. A. aukščiau išdėstytų parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekyla įvertinus ir apeliacinio skundo argumentus, kad jis nagrinėjamu atveju buvo suinteresuotas duoti A. K. nepalankius parodymus, kadangi kitoje baudžiamojoje byloje jis pats buvo kaltinamas pareigūno papirkimu ir apklausos metu jis nebuvo prisaikdintas dėl specifinės savo procesinės padėties. Atmetant tokius nuteistojo teiginius, pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. A. turėjo liudytojo statusą, kas reiškia, kad apklausiant jį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jam buvo išaiškinta pareiga papasakoti visa, kas jam žinoma apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jis buvo įspėtas pagal BPK 163 str., jam buvo išaiškinta ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, ką patvirtina ir 2015 m. vasario 4 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys (b. t. 2, b. l. 7, 9). Šiuo aspektu vis tik pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BPK nėra numatyti draudimai liudytojais apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Sutinkamai su BPK 78 str. nuostatomis, kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK 79 str. ir BPK 80 str. yra išdėstyti atvejai, kai asmenys negali būti apklausiami liudytojais, tačiau tokia situacija, kai asmuo kitoje baudžiamojoje byloje buvo apklaustas įtariamuoju ar kaltinamuoju, dėl ko jis negali būti apklausiamas liudytoju, komentuojamuose straipsniuose neminima, kas suponuoja išvadą, kad liudytojais gali būti apklausti net ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 str. 1 p., nei kitų BPK nuostatų. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, įtariamojo susipažinimas su ikiteisminio tyrimo duomenimis taip pat nėra kliūtis tokį asmenį vėliau apklausti byloje kaip liudytoją. Nors tam tikrais atvejais bylos duomenų žinojimas gali kelti abejonių liudytojo parodymų patikimumu, tačiau nagrinėjamoje byloje tokia galimybė atmestina. A. K. pinigus tarnybiniame automobilyje palikęs liudytojas V. A. buvo apklausiamas apie įvykį, kuriame jis dalyvavo tiesiogiai, todėl jokios tikimybės, kad šio liudytojo parodymų turiniui esminės įtakos galėjo turėti galimas tam tikrų bylos aplinkybių žinojimas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nėra. Esant šiems duomenims, vertinti V. A. parodymus kaip nepatikimus vien dėl to, jog jis kitoje baudžiamojoje byloje apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes buvo apklaustas įtariamuoju, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau įvertinus ir tai, kad šio asmens parodymus nagrinėjamu atveju betarpiškai patvirtino ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta V. A. sutuoktinė R. A..

Jos teigimu, tikslios datos ji nepamena, tačiau buvo toks atvejis, kad anksti ryte apie 6.30 val., ji automobiliu vežė sutuoktiniui V. A. jo namuose paliktą vairuotojo pažymėjimą ir pinigus. Tuo metu jos sutuoktinį prie Žaslių buvo sustabdęs policijos pareigūnas. Atvežusi V. A. vairuotojo pažymėjimą ir pinigus, neišlipusi iš automobilio, juos padavė sutuoktiniui per langelį. Jos teigimu, pinigai - 100 litų, kuriuos ji paėmė iš savo rankinės, buvo lyg ir vienoje kupiūroje. Iš esmės analogiškas tiriamo įvykio aplinkybes R. A. išdėstė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 21-22). Vienintelis neatitikimas jos parodymuose - ikiteisminio tyrimo metu paaiškinusi, jog V. A. nagrinėjamo įvykio dieną ji atvežė piniginę su pinigais ir dokumentais, teisiamojo posėdžio metu ji patikslino, kad jos sutuoktinis piniginės neturi, todėl jam ji padavė 100 litų ir vairuotojo pažymėjimą, pažymėdama, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės, ką ji perdavė sutuoktiniui – ar piniginę, ar tik pinigus ir dokumentus, ji nesureikšmino, nes nemanė, jog tai svarbu. Abejoti tokiu R. A. paaiškinimu teisinio pagrindo nėra. Analizuojant išdėstytų R. A. parodymų visumą, nors ir sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog savarankiškas šių aplinkybių vertinimas A. K. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme tiesiogiai nepatvirtina, tačiau akcentuotina, kad, sutinkamai su BPK 20 str. reikalavimais, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, aukščiau išdėstytų R. A. parodymų kompleksinis vertinimas, kitų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumoje, neabejotinai leidžia pagrįsti teismo vidinį įsitikinimą dėl analizuojamo baudžiamojo nusižengimo įvykdymo aplinkybių. Juo labiau įvertinus ir tai, kad pats A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, aplinkybės, jog sustabdžius V. A. vairuojamą automobilį „Peugeot Boxer“ ir paaiškėjus, kad vairuotojas su savimi neturi vairuotojo pažymėjimo, policijos tarnybiniame automobilyje buvo laukiama V. A. sutuoktinės, turėjusios atvežti reikiamus dokumentus, neneigė, patvirtindamas ir tai, kad R. A. buvo atvykusi į įvykio vietą ir perdavė V. A. vairuotojo pažymėjimą.

Tokiu būdu liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta R. A. iš esmės patvirtino ne tik savo sutuoktinio detalius, nuoseklius ir neprieštaringus parodymus, bet ir aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant A. K. kaltės jam inkriminuojamo baudžiamojo nusižengimo padaryme klausimą, o būtent: kad įvykio dieną V. A. buvo sustabdytas policijos pareigūno, kad telefonu jai paskambinęs sutuoktinis V. A. prašė jos į įvykio vietą atvežti pinigų ir vairuotojo pažymėjimą, jai atvežus ir savo sutuoktiniui perdavus vairuotojo pažymėjimą ir 100 litų, iš įvykio vietos ji išvažiavusi.

Tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą matyti, kad apylinkės teismas, grįsdamas A. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme be aukščiau aptartų V. A. ir R. A. parodymų, nemažą reikšmę suteikė ir 2014 m. gegužės 5 d. slapto sekimo protokole (slapto sekimo laikas 2013 m. spalio 25 d. nuo 6.51 val. iki 7.08 val.) užfiksuotoms aplinkybėms. Šio protokolo duomenimis, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresnysis tyrėjas V. M., siekdamas gauti duomenų apie nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 str. 2 d., 227 str. 2 d., 228 str. 2 d. ir 229 str. požymius, pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjos A. J. nutartis atliko Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio tarnybinio automobilio „Škoda Oktavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) slaptą sekimą, darant garso įrašus. Analizuojant minėto procesinio veiksmo atlikimo metu gautus rezultatus, matyti, kad 2013 m. spalio 25 d. 6.51 val. su Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančiu automobiliu „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dirbo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulis A. K., kuris važiuodamas automobiliu klausėsi muzikos, staiga padidino automobilio variklio apsukas ir netrukus jas sumažinęs, sustojo bei užtraukė automobilio rankinį stabdį. Atidaręs automobilio dureles, policijos pareigūnas išlipo, po savęs uždarydamas automobilio dureles. Po kiek laiko vėl atidaręs automobilio dureles, pareigūnas įlipo į automobilį. Garso įraše girdima, kaip atidaromos kitos automobilio durelės ir į automobilį įsėdęs vyriškis po savęs uždaro tarnybinio policijos automobilio dureles. Iš tarp pareigūno ir vyriškio vykstančio pokalbio, paaiškėja, kad vyriškis vairavo automobilį „Peugeot Boxer“, kuriam neatlikta techninė apžiūra ir kuris neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, vairuotojas su savimi neturėjo ir vairuotojo pažymėjimo. Pokalbio metu vyriškis nurodė, kad dirba Žaslių gaisrinėje bei turi įmonę, prekiaujančią dviračiais Kaišiadoryse. Pokalbio metu vyriškis telefonu paskambina sutuoktinei, kurios prašo atvažiuoti. Po kiek laiko į įvykio vietą atvyksta vyriškio sutuoktinė, kuri, sutarus telefonu, turėjo atvežti vairuotojo pažymėjimą, Vyriškiui išlipus iš tarnybinio automobilio ir netrukus jam sugrįžus, vyriškis policijos pareigūno paklausė: „Šimtukas gerai bus?“, į ką pareigūnas atsakė - „gerai“. Vyriškis uždaro automobilio dureles, o pareigūnas išvyksta į iškvietimą pagal gautą budėtojo nurodymą. Aptariamo slapto sekimo protokole užfiksuota, jog asmuo, pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus – V. A. (b. t. 1, b. l. 11-15). Akivaizdu, kad šio V. A. ir A. K. pokalbio metu užfiksuotos aplinkybės leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. A., siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės už transporto priemonės, kuriai nustatyta tvarka neatlikta techninė apžiūra, vairavimą, kelis kartus paprašęs A. K. nerašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, o pareigūnui delsiant tai padaryti, atvykus R. A. ir iš jos paėmus 100 litų, perdavė juos A. K., klausdamas, ar „šimtukas gerai bus?“, o A. K. atsakius „gerai, viskas“, V. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas taip ir nebuvo surašytas. Šios aplinkybės, vertinant jas kompleksiškai V. A. ir R. A. parodymų bei kitų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumoje, pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai konstatuoti A. K. kaltę priėmus mažesnį nei 1 MGL kyšį.

Apeliaciniu skundu nesutinkant su tokiomis apylinkės teismo išvadomis kartu pažymint, kad informacija, gauta slapta darant garso įrašus tarnybiniame policijos automobilyje, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai ir neteisėtai buvo pripažinta tinkamu ir leistinu įrodymu, visų pirma pažymėtina, kad reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Šiuo aspektu teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinimas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, 2013 m. rugsėjo 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė N. U. kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydama laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams (išvardintiems prašyme) neatskleidžiant savo tapatybės trisdešimt kartų slapta patekti į automobilius: „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) leisti įrengti šiuose automobiliuose vaizdą ir/ar garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, leisti šias priemones eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, leisti darant garso ir/ar vaizdo įrašus slapta sekti objektus – automobilius „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir asmenį – N. L., bei galimus jo bendrininkus, baigus slaptą sekimą ar esant būtinybei, įrangą išmontuoti (b. t. 1, b. l. 6-7). 2013 m. rugsėjo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi prokurorės prašymas buvo patenkintas (b. t. 1, b. l. 8-9). Iš šios nutarties turinio seka, kad slapti sekimo veiksmai nagrinėjamu atveju buvo sankcionuoti ne tik N. L. ir jo bendrininkų atžvilgiu, kaip teigiama A. K. apeliaciniame skunde, bet ir aukščiau aptartiems tarnybiniams policijos automobiliams, leidžiant į juos patekti, juose įmontuoti garso ir/ar vaizdo įrašymo įrangą ir darant garso ir/ar vaizdo įrašus slapta sekti šiuos objektus (automobilius). Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pastebėtina, kad slapto sekimo veiksmai A. K. atžvilgiu buvo atlikti į jo įvykio dieną vairuotą tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo patruliuodavo ir aptartoje 2013 m. rugsėjo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartyje minimas N. L., įmontavus pasiklausymo įrangą ir jos pagalba fiksuojant minėtame tarnybiniame policijos automobilyje vykstančius policijos pareigūnų pokalbius. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, jog atliekant slaptą sekimą BPK 160 str. reikalavimai pažeisti nebuvo, todėl

nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog slapto sekimo metu gauti duomenys, negali būti pripažinti A. K. kaltės įrodymu. Vien tai, kad nutartyje tiesiogiai nebuvo nurodytas A. K., šios nutarties pagrindu atliekant automobilio, kuriuo dirbo ir paminėtas asmuo, slaptą sekimą gauti duomenys, netampa neteisėti.

Be to, pagal BPK 20 str. nuostatas net ir nepripažinus tokiu būdu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu tai, kad duomenys pagal BPK gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėtų būti pradėtas ar atskirtas savarankiškas ikiteisminis tyrimas ir BPK nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kurie patvirtintų gautą informaciją.

Šių duomenų visumoje analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad slapti sekimo veiksmai nagrinėjamu atveju buvo atliekami įmontavus garso įrašymo įrangą į tarnybinį policijos automobilį, kuriuo įvykio dieną naudojosi A. K., kas suponuoja išvadą, kad aptariami slapto veiksmai šiuo atveju buvo siejami ne su privačiu nuteistojo gyvenimu, bet su jo atliekamomis pareigomis bei tinkamu jų vykdymu. Tuo tarpu atsižvelgiant į policijos pareigūnų darbo specifiką, jų elgesiui keliamus ypatingus sąžiningumo, pavyzdingumo ir teisingumo kriterijus, daroma išvada, kad tiriamu atveju slaptas sekimas, vykdytas ne konkrečiai A. K., kaip privataus asmens atžvilgiu, bet tinkamam jo pareigų atlikimui skirtame tarnybiniame automobilyje vykstančių pokalbių pasiklausymui, negali būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo principą, kas leistų slapto sekimo metu gautus duomenis, iš esmės pagrindžiančius A. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, atmesti kaip nepagrįstus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 2014 m. gegužės 5 d. slaptos sekimo protokolas ir jame užfiksuoti duomenys nėra pagrindinis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė A. K. kaltę padarius BK 225 str. 4 d. įtvirtintą baudžiamąjį nusižengimą. Iš aukščiau pateiktos liudytojų V. A. ir R. A. parodymų analizės matyti, kad esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes šie liudytojai patvirtino visiškai, kas leidžia pagrįstai teigti, kad slapto sekimo metu užfiksuoti duomenys nagrinėjamu atveju tik patvirtina teismo vidinį įsitikinimą dėl A. K. kaltės, tačiau jokiu būdu nelaikytini vieninteliu ir pagrindiniu jo kaltės įrodymu analizuojamoje baudžiamojoje byloje. Juo labiau, kad slapto sekimo metu gauti duomenys nagrinėjamu atveju buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka apklausiant pagrindinį analizuojamo įvykio liudininką – V. A..

Sprendžiant A. K. kaltės klausimą jam inkriminuojamo baudžiamojo nusižengimo padaryme, kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad A. K. sustabdžius V. A. vairuojamą automobilį, buvo nustatytas vienintelis pažeidimas, už kurio padarymą V. A. grėsė administracinė atsakomybė – transporto priemonės vairavimas neturint vairuotojo pažymėjimo, tačiau įsitikinus, jog V. A. vairuotojo pažymėjimą vis tik turėjo, bet buvo palikęs namuose, A. K. nebuvo jokio tikslo pažeidėjo atžvilgiu surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tokiu būdu neturėjo ir jokio motyvo iš minėto asmens priimti kyšio. Atmetant tokius apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas apelianto dėmesys į liudytoju apklausto V. A. parodymų visumą. Jo teigimu, įvykio dieną jo vairuotas automobilis „Peugeot Boxer“ įstatymo nustatyta tvarka neturėjo techninės apžiūros bei greičiausiai nebuvo apdraustas privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys, pateikti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus. Kaip matyti iš informacijos apie registruotą kelių transporto priemonę - V. A. priklausantį automobilį „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) - automobilis buvo apdraustas „BTA“ privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, kuris galiojo tik iki 2013 m. rugpjūčio 5 d.. Tuo tarpu nagrinėjamo įvykio data - 2013 m. spalio 25 d., leidžia pagrįstai teigti, kad įvykio dieną V. A. vairuotas automobilis įstatymo nustatyta tvarka apdraustas nebuvo. Analogiška išvada darytina įvertinus ir byloje esančius duomenis, susijusius su aptariamo automobilio technine apžiūra. Remiantis pateiktais duomenimis, automobilio „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) techninė apžiūra buvo atlikta 2012 m. sausio 25 d. ir galiojo iki 2013 m. sausio 25 d. (b. t. 2, b. l. 147-151). Be to, techninės apžiūros galiojimas vizualiai matomas iš ant valstybinių transporto priemonės numerių priklijuoto lipduko (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymo „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašo patvirtinimo“ Nr. 3-406 redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu), ką neabejotinai kaip policijos pareigūnas, žinojo ir A. K., todėl pagrįstai manytina, kad būtent tuo pagrindu V. A. ir buvo sustabdytas patikrinimui. Šią išvadą leidžia pagrįsti ir slapto sekimo metu užfiksuoto A. K. ir V. A. pokalbio turinys, remiantis kuriuo, V. A. ir A. K. nuo pat pokalbio pradžios kalba apie techninę apžiūrą bei civilinės atsakomybės draudimą, už šių pažeidimų padarymą gręsiančią administracinę atsakomybę, apie vairuotojo pažymėjimo neturėjimą užsiminant tik vieną kartą A. K. nurodant, kad be V. A. vairuotojo pažymėjimo jis negali surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytus pažeidimus. Nors apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. K. paaiškino, kad ant minėto automobilio valstybinio numerio užklijuotas techninės apžiūros lipdukas buvo apdriskęs, todėl nesimatė techninės apžiūros galiojimo pabaigos, tačiau akcentuotina, kad šiuos duomenis per policijos duomenų bazę galima patikrinti ir neturint vairuotojo pažymėjimo. Ir nors nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad jam buvo pateiktas tik draudimas, jokių kitų dokumentų, įskaitant ir transporto priemonės registracijos liudijimo, V. A. su savimi neturėjo, tačiau šias aplinkybes pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paneigė liudytoja apklausta R. A., paaiškinusi, kad į įvykio vietą, paprašyta sutuoktinio, ji atvežė tik vairuotojo pažymėjimą ir 100 litų. Apie jokius kitus dokumentus neužsiminė, kas leidžia pagrįstai teigti, kad automobilio registracijos liudijimas A. K. vis tik buvo pateiktas. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. K. taip pat nurodė, jog V. A. neturėjo tik vairuotojo pažymėjimo, kas aukščiau ištirtais duomenimis pasitvirtino tik iš dalies. Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad V. A. su savimi neturėjo ne tik vairuotojo pažymėjo, bet įvykio metu jo vairuotas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu bei neturėjo techninės apžiūros, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių patikimumu.

Kaip nepagrįsti vertintini ir nuteistojo teiginiai, jog, gavęs iškvietimą iš budėtojo apie kriminalistams reikiamą pagalbą, jis nebeturėjo laiko toliau aiškintis V. A. galimai padarytų pažeidimų ir, įsitikinęs, jog teisę vairuoti jis turi, apsiribojo įspėjimu ir V. A. paleido. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. A. ir A. K., laukdami R. A., tarnybiniame automobilyje praleido kiek daugiau nei 15 minučių. A. K. teigė, jog administracinio teisės pažeidimo protokolo V. A. atžvilgiu negalėjo surašyti, nes pastarasis neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, nesiaiškino, ar jis turi kitą jo asmenybę patvirtinantį dokumentą, policijos duomenų bazėje netikrino sustabdyto automobilio duomenų, t. y. ar jis yra apdraustas privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, ar jam įstatymo nustatyta tvarka atlikta techninė apžiūra, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad pats A. K. nagrinėjamu atveju vengė atlikti jam pagal jo pareigybes priskirtas privalomas funkcijas – surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Juo labiau, kad, remiantis slapto sekimo metu gautais duomenimis, A. K. V. A. pasiūlo paskambinti kuriam nors aukštesnių jo (V. A.) pažįstamų pareigūnų, nurodydamas, kad tokiu atveju gal visai nereikės pildyti protokolo. Pažymėtina, kad aptariamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybė ar A. K. pažeidė, ar ne pareigines instrukcijas, aptariamu atveju esminės reikšmės neturi.

Minėta, jog kyšininkavimas, numatytas BK 225 str. 4 d., laikomas baigtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Kada kyšis priimtas, t. y. iki ar po kokių nors kyšio davėjo interesais veiksmų atlikimo (ar neatlikimo), kur ir kaip (atvirai ar užmaskuotai) jis priimtas, ar, priėmus kyšį, buvo patenkinti kyšio davėjo interesai, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. A., sulaukęs kol į įvykio vietą atvyks jo sutuoktinė R. A., atvežusi jam vairuotojo pažymėjimą ir 100 litų, ką patvirtino ir pati R. A., atidarė A. K. tarnybinio automobilio dureles, paklausęs „ar šimtukas bus gerai?“, į ką A. K. atsakė „gerai“, padėjo 100 litų prie pavarų perjungimo svirties ir atgavęs vairuotojo pažymėjimą, iš įvykio vietos išvažiavo. Nors A. K. neigė, jog jis matė, ką jam perdavė V. A., nurodydamas, kad jokių pinigų jis negavo, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma šiuos nuteistojo teiginius leidžia atmesti kaip nepagrįstus. A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nesugebėjo paaiškinti, kokiais savo veiksmais jis atsisakė paimti kyšį iš V. A., kai šis paklausė ar 100 litų jam užteks, ar išvis ėmėsi kokių nors veiksmų, kad prie pavarų perjungimo svirties V. A. palikti pinigai, būtų jam grąžinti, lakoniškai nurodydamas, kad toje vietoje padėtų pinigų jis nematė. Vertinant tokius, jokiais objektyviais duomenimis neparemtus A. K. teiginius, abejonių tuo, jog tokiu būdu nuteistasis siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės bei išsaugoti savo tarnybą policijoje, aukštesniajam teismui nekyla. V. A. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 100 litų jis perdavė A. K. už tai, kad jo atžvilgiu nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, už šių veiksmų atlikimą V. A. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės už pareigūno papirkimą jis buvo atleistas pagal laidavimą. Esant šiems duomenims, abejonių V. A. išdėstytoms aplinkybėms dėl 100 litų kyšio perdavimo A. K., teisėjų kolegijai nekyla. Juo labiau, kad jo sutuoktinė R. A. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog į įvykio vietą savo sutuoktiniui ji atvežė ne tik vairuotojo pažymėjimą, bet ir 100 litų. Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog nusikalstama veika buvo baigta, todėl vien tai, jog V. A. nematė, ar duotą 100 litų kyšį pareigūnas paėmė ir kuriuo metu, po to kai jis 100 litų paliko pareigūno vairuojamame automobilyje, atsakomybės nešalina.

Analizuojant A. K. skundo turinį ir atsižvelgiant į tai, jog kai kurie jame išdėstyti teiginiai jokios reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą neturi, akcentuotina, kad sutinkamai su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius argu­men­tus. Esant šiems duomenims, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 225 str. 4 d. yra įrodyta. Pripažindamas A. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių įtikinamų argumentų, kurių pagrindu galima būtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. K. kaltės ir jų esmės iš naujo nekartoja. Aplinkybė, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodoma įtariamojo pozicija ikiteisminio tyrimo metu, jo kaltės nei patvirtina, nei paneigia, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl to visas nuosprendis yra neteisėtas.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d.. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti A. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjos advokatės J. S. apeliacinį skundą atmesti.