- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-18
- Bylos Nr.
- e2-466-553/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00140-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eviteks“
- Atsakovas
- „Dominija“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eviteks“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eviteks“ ieškinį atsakovei „Dominija“, uždarajai akcinei bendrovei dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eviteks“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės „Dominija“, UAB 54 208,30 Eur skolos ir 926,74 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki ieškinio pateikimo, 6 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijat 55 135,04 Eur sumos, areštuoti atsakovei priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant šiais daiktais disponuoti, o jų nesant ar nepakankant, areštuoti trūkstamai sumai atsakovei priklausančius vertybinius popierius ir/ar pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba pas trečiuosius asmenis.
3. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė kelio statybos rangos sutartį Nr. MP1. Atliekamų darbų metu ieškovei nebuvo teikiamos pretenzijos dėl netinkamai atliktų darbų, todėl kitiems rangovams negalima būtų tęsti kitus kelio tiesimo darbus. Tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų atsiskaityti už atliktus darbus nevykdo. Ieškovės įsitikinimu, taikius laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra laikinos, bus efektyviau užtikrintas materialiųjų teisių gynimo būdas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė teismui pateiktame procesiniame dokumente išdėstė faktines aplinkybes, gindama savo teisę ir tikėtinai pagrindė reikalavimą. Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui grindžia pastarosios vengimu atsiskaityti su ieškove, pasirašyti atliktų darbų perdavimo aktą; ieškovės teigimu, atsakovės elgesys teikiant nepagrįstas pretenzijas dėl netinkamai atliktų darbų yra nesąžiningas. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad jos nepagrindžia atsakovės nesąžiningų veiksmų buvimą, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Aplinkybė, kad atsakovė teikia nepagrįstas pretenzijas dėl atliktų darbų bei neatsiskaitė su ieškove, savaime neįrodo, jog ji gali slėpti savo turtą, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo. Kita nurodyta aplinkybė, kad atsakovė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir neatsiskaito su ieškove, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės nurodytas argumentas, kad atsakovė nebendradarbiauja, taip pat savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo ar ketinimų vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovės atlikti darbai (t. y. darbų aikštelė) dar 2020 m. birželio mėnesį buvo perduoti akcinei bendrovei (toliau – AB) „Eurovia Lietuva“, kuri toliau faktiškai valdė ir naudojosi atliktais darbais, t. y. AB „Eurovia Lietuva“ po atliktų kelio paruošiamųjų darbų atliko galutinius kelio dangos įrengimo darbus. Grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui ir atsakovės sąžiningumą teismas turėjo vertinti ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir įrodymų apie reikalavimų atsiradimą lėmusius veiksmus bei atsakovės elgesio kontekste. Vien jau ieškinyje nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai leidžia spręsti apie atsakovės nesąžiningumą.
7.2. Vertinant viešai prieinamus duomenis, atsakovė turėjo net 143 atskirus žemės sklypus, tačiau jie yra perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovės nuomone, yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima spręsti, kad atsakovė perleido visą ar bent jau didžiąją dalį jai priklausiusio turto tretiesiems asmenims, taip sumažindama jai priklausančio turto masę.
7.3. Atsakovė yra nekilnojamąjį turtą plėtojanti įmonė, jos turto vertė neabejotinai kinta, priklausomai nuo vystomo projekto. Iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad atsakovė yra pardavusi visus „Miško panorama“ sklypus, tad ir turto vertė 2020 metais neabejotinai turėjo pakisti (ženkliai sumažėti arba jos nelikti visai). Iš kitų viešai prieinamų duomenų, apie atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris nebūtų jo kaip verslo plėtojamas dalykas – byloje nėra.
7.4. Teismas neatkreipė dėmesio į pateiktus įrodymus, kurių visetas parodo, kad atsakovė ir Rebank (UAB „Moredus“) – įmonė, kuri būtent tarpininkauja, kaip vystytojas, pardavinėjant sklypus, derino visas rangos sutarties sąlygas su ieškove bei pasirašė statybos rangos sutartį su AB „Eurovia Lietuva“ dėl tolesnių kelio tiesimo darbų.
7.5. Tai, kad su ieškove rangos sutartį sudarė atsakovė, o vėliau sutartį dėl to paties kelio įrengimo sudarė su AB „Eurovia Lietuva“ kita susijusi įmonė (UAB „Moredus“), leidžia pagrįstai įtarti, kad atsakovė buvo nepajėgi atsiskaityti už AB „Eurovia Lietuva“ vykdytus vėlesnio etapo darbus bei šiuo metu yra nepajėgi atsiskaityti su ieškove.
7.6. Iš viešai prieinamų duomenų, 2019 metais atsakovės pajamos sudarė tik nuo 50 000 Eur iki 100 000 Eur. Atsakovei jau dabar vengiant atsiskaityti su ieškove, ši realizavusi visą „Miško panorama“ projektą, gali nebevykdyti nekilnojamojo turto vystymo veiklos, todėl nebegaus pajamų, turto masto vertė nedidės ir ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti nebeįmanomas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera. Kartu su atsiliepimu pateikiami ir tai patvirtinantys 2020 m. balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita. Šios finansinės ataskaitos pavadintos preliminariomis, kadangi dėl visuotinės pandemijos ir karantino dar nėra įvykęs eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame šios finansinės ataskaitos būtų patvirtintos, tačiau visi ataskaitose pateikti skaičiai yra pagrįsti tiksliais buhalterinės apskaitos duomenimis.
8.2. Atsakovės turimo nekilnojamojo turto sudėtis kinta, nes vieni objektai yra parduodami, kiti nuperkami, tačiau bendra finansinė padėtis ir turimo turto masė iš esmės nemažėja. Atsakovė nėra vienadienė įmonė, priešingai – įmonė sėkmingai veikia nuo 2015 m., o jos finansinė padėtis nuolat gerėja. 2020 m. atsakovė uždirbo daugiau kaip pusę milijono grynojo pelno.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
10. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis iš www.miskopanorama.lt; duomenis apie pardavimo atstovus; 2019 m. gruodžio 5 d. el. laišką; duomenis apie Rebank; 2020 m. rugsėjo 30 d. el. laišką; duomenis apie atsakovės pajamas. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė aktualius jos finansinės atskaitomybės dokumentus.
11. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė naujus įrodymus, susijusius su faktine ginčo situacija ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikiu, o atsakovė – įrodymus, kuriais atsikertama į šiuos įrodymus. Atsižvelgęs į pateiktų įrodymų turinį, taip pat, kad šalys su jais susipažino ir turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, jų ryšį su nagrinėjamu klausimu, proceso koncentruotumo ir operatyvumo principus, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės ir atsakovės pateiktus naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)egzistavimo
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.
14. Pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs antrosios sąlygos, t. y. grėsmės galbūt palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui.
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių (turto, piniginių lėšų) sukaupimui ar jų sulaikymui iki ginčo išsprendimo tam, kad vėliau iš šio turto būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra nesąžiningų atsakovo veiksmų užkardymas, siekiant išsaugoti atsakovo turto masę ir jo vertę, kai yra pateikiami įtikinami argumentai bei juos pagrindžiantys duomenys (įrodymai), kad šis turtas gali būti perleistas, įkeistas, apsunkintas naujomis prievolėmis, ketinant ateityje išvengti išieškojimo į jį nukreipimo. Visgi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos atsakovo teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl šis procesinis institutas taikomas labai išimtinais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
16. Taigi, atsižvelgiant į šio procesinio instituto taikymo išimtinumą, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą būtina pagrįsti įvardijant konkrečius atsakovo veiksmus, kurie aiškiai yra nesuderinami su asmens sąžiningo elgesio standartu ir kelia pagrįstų abejonių sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga nurodyti tokius argumentus bei pateikti konkrečius duomenis apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo jau atliktus arba atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, tenka būtent ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-370/2019; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1032-236/2020).
17. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškinyje įrodinėjamos aplinkybės (atsakovė vengia priimti atliktus darbus, neatsiskaito su apeliante ir kt.) sudaro pagrindą konstatuoti jos nesąžiningumą. Tik ištyrus ir įvertintus visumą byloje esančių įrodymų, be kita ko, ir atsakovės poziciją, bus nustatytas apeliantės dėstomų teiginių pagrįstumas ar nepagrįstumas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, negali būti laikomos patvirtinančiomis priešingos šalies nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-13-464/2021).
18. Savo ruožtu, apeliantės įrodinėjamas atsakovės sąsajos su UAB „Moredus“ bei pastarosios tarpininkavimo sudarant sandorius faktas nagrinėjamu atveju taip pat iš esmės neturi jokios tiesioginės įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo ketinant apsunkinti apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
19. Apeliantės nurodyti argumentai apie atsakovės pajamas 2019 metais yra iš esmės didelės ieškinio sumos argumentas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai apie atsakovo turtinę padėtį, patys savaime nelemia vertinimo, kad atsakovė vengs vykdyti jai nepalankų teismo sprendimą. Tokios išvados jau ne kartą buvo padarytos sprendžiant analogiškus procesinius klausimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-419-516/2018; 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020).
20. Taigi, iš visų atskirojo skundą argumentų lieka tik deklaratyvus apeliantės teiginys, kad realizavusi visą „Miško panorama“ projektą, atsakovė gali nebevykdyti nekilnojamojo turto vystymo veiklos, todėl nebegaus pajamų, o jos turto vertė nedidės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su turto perleidimu susiję veiksmai galėtų būti laikomi nesąžiningu elgesiu tik tuo atveju, jei taip būtų siekiama turtą nuslėpti ir apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Apeliantė pripažįsta, kad atsakovės veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto projektų vystymu, t. y. objektų statyba ir jų pardavimu. Kadangi turto pardavimas yra pagrindinė atsakovės vykdomos komercinės veiklos dalis, todėl jos ketinimai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus kitiems asmenimis objektyviai negali būti vertinami kaip jos nesąžiningumas ar tuo labiau pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal atsakovės pateiktus preliminarius finansinės atskaitomybės dokumentus, jos finansinė padėtis yra gera, o įmonė vykdo veiklą nuo 2015 metų. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie indikuotų atsakovės ketinimus nesąžiningai apsunkinti apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymą.
21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai. Nesant būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas, todėl skundžiamos nutarties panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.