Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021 m. rugpjūčio 3 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. E. F. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Tarnyba skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog civilinės bylos iškėlimas yra neperspektyvus, kadangi tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, gali atsakyti į klausimą ar ieškinyje keliami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba pabrėžia, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose byloje ir be jokių sąlygų. Atsakovės nuomone pareiškėja skunde nepagrįstai absoliutina teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-20-NT-1169-4331 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 16), kuriuo atsakovė atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl indėlio ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 17 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (b. l. 35-39). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nurodė, jog 1991 m. į jos banko sąskaitą Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke buvo pervestas palikimas iš JAV. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybę toliau naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėjos nuomone likviduoto banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė, todėl yra teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės ir jai yra reikalinga antrinė teisinė pagalba.

Tarnybos Klaipėdos skyrius vertindamas pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą, 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 43-44) įpareigojo pareiškėją per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus patvirtinančius jos teiginius, kad likviduoto Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė. Taip pat Tarnybos Klaipėdos skyrius rašte atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/80 atmetė pareiškėjos ieškinį Lietuvos valstybei dėl 5911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Lietuvos Apeliacinis Teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartį paliko nepakeista. Pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Lietuvos bankas neperėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko įsipareigojimų.

Pareiškėja per 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte nustatytą terminą Tarnybos Klaipėdos skyriui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 45-46) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Pareiškėja nesutikdama su minėtu sprendimu, kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus. Teismas išnagrinėjęs ginčą 2021 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1098-583/2021 (b. l. 12-15). Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas, panaikino Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir įpareigojo instituciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad atsakovė nesutikdama su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendime padarytomis išvadomis, pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2906-438/2021 nutarė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovė vykdydama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimą pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir priėmė skundžiamą sprendimą. Skundžiamame sprendime jo priėmimo teisiniais pagrindais yra nurodomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas bei 18 straipsnio 2 ir 4 dalys. Faktiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu yra nurodoma aplinkybė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neperspektyvus, kadangi pareiškėja siekia inicijuoti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Pagal įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Į asmens (šeimos) turtą įskaitomas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytas turtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas teigia, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017). Atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog antrinė teisinė pagalba, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog siekiamas inicijuoti ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturėtų teisinės perspektyvos (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3162-756/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4950-502/2020).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką konstatuotina, kad atsakovė turėjo teisę vertinti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai kreiptis į teismą dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo ir ar atstovavimas tokioje byloje yra perspektyvus. Tokio vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrą vėliau atlieka teismas, jeigu asmuo skundžia Tarnybos sprendimus.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis spręstina, kad atsakovė skundžiamame sprendime atstovavimo neperspektyvumą grindžia aplinkybe, jog Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/08 atmetė pareiškėjos ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl 5911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Skundžiamame sprendime pabrėžiama, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-171/2009 minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį taip pat paliko nepakeista.

Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 matyti, kad pareiškėja kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą, kuriame prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 5911,57 JAV dolerių indelį, buvusį valstybinio banko statusą turėjusiame Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke, 302 909,47 Lt dydžio turtinę žalą ir 140 000 Lt neturtinę žalą. Kaip ir anksčiau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi nutarė pareiškėjos kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje akcentavo, jog TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos Respublikinis bankas nebuvo įsteigtas Lietuvos Respublikos ir užstrigus deryboms su Rusijos Federacine Respublika, Lietuvos bankas minėto banko įsipareigojimų neperėmė.

Kaip ir nurodyta anksčiau, pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 17 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog siekia inicijuoti civilinę bylą dėl TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos Respublikiniame banke buvusio bankinio indėlio – 5911,57 JAV dolerių ir palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės. Akivaizdu, jog pareiškėjos siekiama inicijuoti civilinė byla iš esmės yra tapati Vilniaus apygardos teisme iškeltai ir išnagrinėtai civilinei bylai. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo teisėtumas buvo patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, jis yra įsiteisėjęs ir sukeliantis proceso šalims teisines pasekmes.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Akivaizdu, jog Civilinio proceso kodekso nuostatos nustato teismams imperatyvią prievolę atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Įvertinus ankščiau minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjos siekiama inicijuoti civilinė byla yra analogiška Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtai civilinei bylai, todėl atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad tokia byla yra neperspektyvi.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-20-NT-1169-4331 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Šiuo sprendimu konstatavus, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, nes atstovavimas byloje dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo yra neperspektyvus, akivaizdu, jog atsakovės veiksmų neteisėtumas nėra nustatytas. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų Tarnybos civilinei atsakomybei kilti, skundas šioje apimtyje laikytinas ir nepagrįstu, todėl atmestinas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. E. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.