Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021 m. sausio 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. E. F. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos nuomone skundžiamu sprendimu yra pažeidžiama jos konstitucinė teisė į teisminę gynybą ir valstybės pagalbą ginant savo teises ir teisėtus interesus. Įstatyme nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi piliečiai, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos gaunamos pajamos yra žemesnės nei oficiali skurdo riba, todėl remiantis Įstatymo nuostatomis ji turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Atkreipia dėmesį, kad tik teismas gali spręsti ar pilietis, kreipdamasis į teismą, nepiktnaudžiauja savo teisėmis. Tai objektyviai galima įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus visus surinktus įrodymus. Tarnyba neturi teisės spręsti materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo pagal išreikalautus dokumentus. Akivaizdu, kad atsakovė, reikalaudama pateikti dokumentus, pagrindžiančius asmens materialinį reikalavimą, turi tikslą juos vertinti pagrįstumo prasme, t. y. bando prisiimti teismams deleguotą funkciją, taip viršydama jai suteiktus įgaliojimus.

Pabrėžia, kad Tarnybos turimi Vyriausybės potvarkiai ir nutarimai neginčijamai įrodo, jog pareiškėjos bankinis indėlis buvo perimtas Lietuvos Respublikos institucijų ir tebėra jų žinioje. Vieši teisės aktai neturi būti teikiami atsakovei, kadangi juos galima rasti viešuose šaltiniuose. Aplinkybės, kuriomis pareiškėja siekia pagrįsti savo reikalavimą civilinėje byloje, yra laikytinos viešomis, todėl Tarnybos reikalavimas juos pateikti yra laikytini pertekliniais.

Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu informavo pareiškėją, jog klausimas dėl minimo indėlio priteisimo jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai jau buvo žinomi nagrinėjant bylą dėl bankinio indėlio priteisimo, juose nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjos bankinį indėlį perėmė Lietuvos valstybė, todėl 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Tarnybos Klaipėdos skyrius paprašė pareiškėjos per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus, jog minimo indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė. Pareiškėja per nustatytą terminą prašomų dokumentų nepateikė, todėl Tarnybos Klaipėdos skyrius vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė nurodo, jog Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka – norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai ne tik patvirtintos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet ir jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pabrėžia, jog įstatymų leidėjas Tarnybai suteikė teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą. Pareiškėjai nepateiktus reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, Tarnyba negalėjo tinkamai įvertinti jos reikalavimo pagrįstumo ir priimti pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti. Esant šioms aplinkybėmis Tarnybos Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjos pateikto prašymo ir dokumentų, matyti, kad ji siekia pakartotinai inicijuoti bylą dėl indėlio priteisimo, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas, nesant naujų įrodymų, būtu neperspektyvus. Atsakovės nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 12-13), kuriuo Tarnybos Klaipėdos skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 17 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (b. l. 8-10). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nurodė, jog 1991 m. į jos banko sąskaitą Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke buvo pervestas palikimas iš JAV. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybę toliau naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėjos nuomone likviduoto banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė, todėl yra teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės ir jai yra reikalinga antrinė teisinė pagalba.

Tarnybos Klaipėdos skyrius vertindamas pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 11) įpareigojo pareiškėją per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus patvirtinančius jos teiginius, kad likviduoto Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė. Taip pat Tarnybos Klaipėdos skyrius rašte atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/80 atmetė pareiškėjos ieškinį Lietuvos valstybei dėl 5911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Lietuvos Apeliacinis Teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartį paliko nepakeista. Pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Lietuvos bankas neperėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko įsipareigojimų.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja per 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte nustatytą terminą Tarnybos Klaipėdos skyriui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl skundžiamu sprendimu nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą. Skundžiamame sprendime teisiniais sprendimo priėmimo pagrindais yra nurodomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas bei Įstatymo 18 straipsnio 2 ir 4 dalys.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Pagal įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Į asmens (šeimos) turtą įskaitomas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytas turtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus.

Analizuojant atsakovės atsiliepimo į skundą turinį bei byloje esančius rašytinius įrodymus akivaizdu, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius nagrinėdamas pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą sprendė, jog ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos reikalavimo pagrįstumą, todėl siekdamas įvertinti pareiškėjos atstovavimo perspektyvumą, Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Lietuvos valstybė perėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlius. Atsakovė atsiliepime akcentuoja, kad pareiškėjai nepateikus 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte prašomų dokumentų, Tarnybos Klaipėdos skyrius neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą perspektyvumo, todėl skundžiamu sprendimu atsisakė jai teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas numato savarankišką atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo(s) reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010; 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisminę praktiką akivaizdu, kad teisės aktai Tarnybai suteikia teisę atlikti pirminį asmens reikalavimo materialinį pagrįstumą, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad atsakovė, prašydama pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, viršijo savo kompetencijos ribas, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Vis dėlto Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-09-01 iki 2020-11-01) 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais, tame tarpe ir įstatymo viršenybės, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Analizuojant Tarnybos 2020 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. (1.9)VS-178 „Dėl pareiškėjos A. E. F. 2020-09-14 skundo“ (b. l. 76-82) turinį nustatyta, kad 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėja Klaipėdos skyriui jau buvo pateikusi prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl banko indėlio ir palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės. Tarnybos Klaipėdos skyrius nagrinėdamas šio prašymo pagrįstumą 2020 m. gegužės 11 d. raštu kreipėsi į advokatą dėl išvados pateikimo. Advokatas 2020 m. gegužės 20 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė išvadą, kurioje konstatavo, jog pareiškėjai nepateikus reikalavimą patvirtinančių dokumentų, antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama. Klaipėdos skyrius atsižvelgdamas į minėtą advokato išvadą 2020 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-533-5708, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja nesutikdama su Klaipėdos skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių (toliau – ir Komisija). Pareiškėja kartu su skundu Komisijai pateikė ir savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Komisija 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 21R2-136 (AG2-78/14-2020) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pareiškėja minėto Komisijos sprendimo administraciniam teismui neskundė, todėl jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

Įvertinus minėtas faktines aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės yra pakartotinis prašymas. Ginčo Komisijoje nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė savo reikalavimo teisę pagrindžiančius dokumentus ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 58-70) patvirtina, jog Tarnybai jie yra žinomi. Teismo nuomonė minėtos aplinkybės patvirtina, jog Klaipėdos skyriaus reikalavimas pareiškėjai pateikti dokumentus, įrodančius jos reikalavimo teisę yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi ši informacija atsakovei jau turėjo būti žinoma.

Pažymėtina, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai įrodo, jog pareiškėja siekia kreiptis su ieškiniu į teismą dėl likviduoto banko indėlio ir palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės. Analizuojant Lietuvos Apeliacinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 (b. l. 49-55) nustatytas aplinkybes matyti, jog Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas faktiškai buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius t. y. minimas bankas nebuvo įkurtas Lietuvos valstybės. Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartyje teigiama, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę buvo priimta daugybė teisės aktų dėl Lietuvoje veikiančių TSRS bankų nuosavybės. Išnykus TSRS jos teisių perėmėja buvo Rusijos Federacija ir tarp Lietuvos Respublikos bei Rusijos Federacijos buvo sudaryta tarpvyriausybinė komisija, kuri sprendžia klausimus dėl skolos fiziniams asmenims grąžinimo pagal sąskaitas ir indėlius, laikytus TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos skyriuje.

Taigi teisinis reglamentavimas vertinant ar Lietuvos valstybė perėmė indėlius, buvusius TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį, o ne privatinės teisės sritį. Teisės aktai, reglamentuojantys dvišalius valstybių santykius yra skelbiami viešai ir prieinami visiems asmenims, tame tarpe ir atsakovei. Remiantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte pareiškėjai suformuluotas reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos valstybė perėmė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus, taigi ir pareiškėjos indėlį, yra iš esmės nepagrįstas, nes pareiškėja negalėjo turėti jokių papildomų duomenų, kurie nėra žinomi Tarnybai kaip viešojo administravimo subjektui.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis išdėstytu konstatuojama, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, kadangi Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pareiškėjai nustatytas įpareigojimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos banko indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė yra perteklinis, o ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindu atsisakant teikti antrinę teisinę pagalbą, nepagrįstai nurodomas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas. Todėl pareiškėjos A. E. F. skundas tenkintinas ir skundžiamas sprendimas panaikintinas naikintinas.

Pažymėtina, kad teismas nevertina ar yra teisiniai pagrindai pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą, nes šių teisinių santykių kvalifikavimas yra atsakovo diskrecija. Teismui įvertinus ginčijamo akto teisėtumą jame nurodytais pagrindais ir jį panaikinus kaip neteisėtą, administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukuria atsakovui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo atlikti teisinio santykio kvalifikavimą ir išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. E. F. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.