Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-30 · Civilinė byla Nr. e2-515-370/2015

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-30Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-05-24Kauno apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2018-05-14Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-30
Bylos Nr.
e2-515-370/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-01128-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Taktukas“
Ieškovas
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-515-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01128-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Taktukas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2919-324/2014 pagal ieškovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Taktukas“ dėl dalies gautos paramos grąžinimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 430 000 Lt gautos paramos ir 5 proc. metinių palūkanų už pavėluotai grąžintas lėšas. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-1109 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, sąrašo patvirtinimo“ atsakovui skirta parama kompensuoti iki 1 726 400 Lt visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų ir 2011 m. vasario 8 d. su atsakovui pasirašyta paramos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įgyvendinti projektą, nepažeisdamas paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susijęs su projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Ieškovas, atsižvelgdamas į gautą iš teisėsaugos institucijų informaciją dėl pradėto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11009-13, 2013 m. gruodžio 13 d. atliko atsakovo įgyvendinto projekto rizikos tikimybės vertinimą ir identifikavo riziką dėl galbūt netinkamai įvykdytų pirkimų. Pasak ieškovo, dėl nustatytų pažeidimų atsakovui taikytina 25 proc. paramos susigrąžinimo sankcija, jos dydį skaičiuojant nuo apskaičiuotos paramos sumos (1 720 000 x 25 proc. = 430 000 Lt).

Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias pas atsakovą, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o teismo sprendimo neįvykdymo riziką patvirtina didelė pareikšto ieškinio suma. Ieškovo nuomone, atsakovo finansinės galimybės įvykdyti ieškinio reikalavimą gali būti labai ribotos, todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas sieks nuslėpti turtą ar imsis kitų veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar taptų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtinas siekiant apsaugoti Europos Sąjungos lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo 430 000 Lt vertės atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį, o jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovo lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį. Areštavus atsakovo lėšas, teismas leido iš jų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu. Teismo vertinimu, ieškovas ieškinį tikėtinai pagrindė. Pažymėjo, kad atsakovo galimybė realizuoti turtą apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismui sudarė ir didelė ieškinio suma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria areštuotos atsakovo lėšos, o kitą dalį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas turi kilnojamojo turto, kurio vertė yra 2 333 701,96 Lt, todėl jo visiškai pakanka ieškiniui užtikrinti. Taikytas lėšų areštas labai varžo atsakovo veiklą, nes jis negali atsiskaityti su kreditoriais. Nors teismas leido iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, vien to nepakanka norint vykdyti veiklą. Atsakovas turi 16 darbuotojų, iš kurių visi kaimo gyventojai. Atsakovas pagal paramos sutartį įsipareigojo septynerius metus nekeisti remiamos veiklos pobūdžio, nenutraukti veiklos ir nekeisti jos vietos. Areštavus atsakovo lėšas, apsunkinama atsakovo veikla, nes atsakovas neturi daug apyvartinių lėšų, kad galėtų vykdyti atsiskaitymus. Priešingu atveju, atsakovui gresia bankrotas.

2. Ieškinio sumos dydis negali būti vienintelis ir pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo lėšas. Būtina surinkti, įvertinti ir atsižvelgti į visų svarbių aplinkybių visumą bei tinkamai pagrįsti tokių priemonių taikymo reikalingumą.

3. Esminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomas, o ne ieškinio sumos dydis. Visų pirma, būtina išsiaiškinti atsakovo turtinę padėtį ir jos stabilumą. Ieškovas turėjo pateikti teismui tam tikros grėsmės jo turtiniams interesams įrodymus, pavyzdžiui, kad atsakovas imasi nesąžiningų priemonių, dėl kurių padidėja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ieškovas nepateikė savo deklaratyvius ir tikrovės neatitinkančius teiginius, kad atsakovas gali imtis veiksmų paslėpti turtą, patvirtinančių įrodymų ar argumentų. Teismas taip pat neanalizavo atsakovo turtinės padėties.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kad, vykdant skundžiamą nutartį, atsakovas prašė antstolės areštuoti 2 253 711,04 Lt vertės fasavimo įrenginį, tačiau antstolė areštavo atsakovo kitą smulkų kilnojamąjį turtą, kurio vertė 25 353,83 Eur, ir 99 200,78 Eur lėšas. Atsakovo nuomone, tokie antstolės veiksmai yra neteisėti ir žlugdantys atsakovo veiklą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nors atsakovo turimo kilnojamojo turto vertė sudaro 2 333 701,96 Lt sumą, tačiau iš atsakovo nurodyto turto vienetų matyti, kad nėra galimybės areštuoti turto už konkrečią ieškinio sumą (430 000 Lt), nes neįmanoma jos atidalyti iš bendros turto vertės.

2. Atsakovui sudarius paramos sutartį, jam draudžiama perleisti tretiesiems asmenims už paramos lėšas įgytą turtą, todėl kilnojamojo turto areštas nesuteikia papildomo apsunkinimo atsakovui ir negali sukelti žalos dėl paties arešto fakto. Be to, skundžiama nutartimi nėra apribotas naudojimasis areštuotais daiktais.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponavo ne vien ieškinio sumos dydis, bet ir teisėsaugos institucijų pateikta informacija dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kurio metu iš ieškovo buvo paimti projekto dokumentų originalai. Dėl šios priežasties ieškovas atliko projekto rizikos tikimybės vertinimą ir identifikavo riziką dėl galbūt netinkamai įvykdytų pirkimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.

Apeliantas (atsakovas) neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Kalbant apie kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba negalimumą jį įvykdyti, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele pareikšto ieškinio suma. Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas teisingai nurodo, kad, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui reikalavimo suma yra didelė, lyginant ją su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu ir apyvarta, o taip pat atsakovo įsipareigojimais. Taigi tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Atsakovas iš paties išvardytų duomenų, kartu su atskiruoju skundu pateikė tik turimo kilnojamojo turto sąrašą. Kitų duomenų, kurie yra reikšmingi teismui sprendžiant apie atsakovo turtinę padėtį, atsakovas nepateikė, nors tokią galimybę turėjo. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad, atsakovui nepateikus pakankamų duomenų, pagrindžiančių gerą savo finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismo nurodyta prezumpcija liko nepaneigta.

Dėl apelianto argumentų, kad jo turimo kilnojamojo turto visiškai pakanka užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje pirmiausia nurodyta areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik šio turto nepakankant – lėšas. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl antstolės veiksmų, vykdant skundžiamą nutartį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad antstolės veiksmus, areštuojant lėšas, o ne atsakovo nurodytą kilnojamąjį turtą, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka yra apskundęs teismui ir teismo procesas dar nėra pasibaigęs. Taigi naikinti skundžiama nutartimi taikytą lėšų areštą dėl to, kad antstolė, apelianto teigimu, neteisėtai areštavo lėšas, pagrindo nėra.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti, todėl dėl jų nepasisakoma.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė