- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-369-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02088-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- T. K., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- H. L.
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir T. K. (T. K.) dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo H. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lesto“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovų 1 229,16 Lt skolos, priklausomai nuo nuosavybės teise valdomos turto dalies (tokia tvarka: iš Vilniaus rajono savivaldybės - 749,79 Lt; iš T. K. (T. K.) - 479,37 Lt), 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas AB Lesto tiekė elektros energiją atsakovams nuosavybės teise priklausiusiam butui, adresu (duomenys neskelbtini). Nors elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, ieškovė teikė elektros energiją ir šiomis paslaugomis naudojosi atsakovų bute gyvenantys asmenys, su kuriais nebuvo sudaryta elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl remdamasis 2012-05-16 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1191-603/2012, laiko, kad tarp ieškovės ir atsakovų, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis. Ieškinyje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2004-12-11 iki 2008-08-12 buvo tiekiama elektros energija, už kurią nebuvo pilnai atsiskaityta, todėl susidarė 1 229,16 Lt įsiskolinimas. Teigė, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų LR energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38, 96 punktą, patalpų savininkas yra atsakingas už tinkamą atsiskaitymą su elektros energijos tiekėju. Laikotarpiu nuo 2002-12-22 iki 2011-10-17 atsakovei Vilniaus rajono savivaldybei priklausė 61/100 dalis buto, o laikotarpiu nuo 1993-01-01 iki 2007-12-27 39/100 dalis buto nuosavybės teise priklausė K. K., po kurio mirties 2007-12-17 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, minėtą buto dalį, perėmė atsakovas T. K. (T. K.), kuris sutinkamai su LR CK 5.52 str. privalo atsakyti už palikėjo skolas. Pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybė nepateikė įrodymų, jog sudariusi buto nuomos sutartį, ją įregistravo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis (CK 6.579 str. 4 d.)
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nesutikdamas su patikslintu ieškiniu, atsiliepime nurodė, kad ieškinys nepagrįstai pareikštas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, kadangi 2004-12-11 iki 2008-08-12 ji nebuvo faktinis elektros energijos vartotojas; ji nėra tas subjektas, kuris pažeidė ieškovų teises ir teisėtus interesus. Nors Vilniaus rajono savivaldybė nuo 2004-12-11 iki 2008-08-12 buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies (61/100) savininkė, tačiau nesumokėta suma, t.y. 749,79 Lt, už elektros energiją susidarė dėl to, kad ieškovo nurodytu laikotarpiu minėto buto dalyje gyveno H. L.. Kadangi H. L. minėto buto dalyje gyveno nuo 1988 iki 2010 metų, pirminė nuomos sutartis, sudaryta su ja, nėra išlikusi. Nuomos sutartis su H. L. buvo atnaujinta 2009 metais. H. L., naudodamasi Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, naudojosi ir ieškovo tiekiama elektros energija, todėl ją laiko faktine ieškovo tiektos elektros energijos vartotoja. Pažymėjo, kad ieškovas žinojo, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje (61/100) gyvena H. L. su savo šeima - ji, kaip faktinė ieškovo tiektos elektros energijos vartotoja, yra nurodyta ieškovo teismui pateiktoje informacijoje dėl 2005, 2006, 2008 metų apskaitos patikrinimų. Nors su H. L. nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau atsižvelgdamas į šalių veiksmus, teigė, kad tarp jų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė elektros energiją butui, kuriame gyveno H. L., o H. L. ta elektros energija naudojosi, todėl šalių valia tiekti ir gauti elektros energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Pažymėjo, jog elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės nėra analogiškos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nėra numatyta galimybė priteisti įsiskolinimą iš faktinio elektros energijos vartotojo, jei su juo nėra sudaryta energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Elektros energijos tiekimas nėra sietinas su turto išsaugojimu, todėl ir skola priteistina ne iš turto savininko, o vartotojo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės neinformavo apie teikiamas paslaugas, jokių elektros energijos apmokėjimo dokumentų nesiųsdavo, apie susidariusią skolą neinformuodavo, nors reikalaujama priteisti skola susidarė nuo 2004-12-11, nesiėmė jokių priemonių, kad išvengtų šios skolos didėjimo. Atsakovo manymu, ieškovas pažeidė kooperavimosi principą, elgėsi nesąžiningai ir pagal CK 6.64 straipsnį turi būti laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu dėl nepakankamo jo bendradarbiavimo skolininkas negali jos įvykdyti. Ieškovas, kaip elektros energijos tiekėjas, nustatęs, kad už pateiktą elektros energiją neatsiskaitoma, privalėjo imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią minėtam pažeidimui - elektros energijos tiekimą apriboti ir (ar) nutraukti. Pats ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Pažymėjo, kad pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį atsakovui netaikoma civilinė atsakomybė, kai pats ieškovas savo veiksmais ar neveikimu tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių atsiradimo arba jų padidėjimo.
Atsakovas T. K. ir trečiasis asmuo H. L. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškovui AB „Lesto“ 749,79 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2012-11-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 58,18 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo T. K. ieškovui AB „Lesto“ 479,37 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2012-11-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 58,18 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, priimdamas sprendimą nurodė, jog nagrinėjamu atveju nei buto savininkai, nei buto nuomininkė rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju nebuvo sudarę, todėl pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, aplinkybė, kas faktiškai naudojo elektros energiją bute šiai bylai neturi teisinės reikšmės, ir už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkai. Be to, nors šiuo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį ir nurodė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens H. L. elektros sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, tačiau teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė konstatavęs, jog ieškovas neprivalėjo domėtis, kokiu pagrindu trečiasis asmuo gyvena atsakovams priklausančiame bute. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nuomos sutartis, sudaryta tarp Vilniaus rajono savivaldybės ir H. L. nebuvo įregistruota viešame registre, taip pat, jog šiuo atveju ieškinys pareikštas ne dėl nuostolių atlyginimo, o dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, todėl atsakovo nurodytos normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, netaikė. Be to, atsižvelgęs į teismo posėdžio metu ieškovo atstovo išdėstytus paaiškinimus, t.y. jog įspėjimai apie susidariusią skolą buvo siunčiami buto adresu ir į atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovo nurodytus argumentus, jog atsakovas domėjosi tik nuompinigių mokėjimu, konstatavo, jog šios aplinkybės rodo, kad būtent buto savininkai nebuvo pakankamai atidūs, rūpestingi, ir nesidomėjo, ar asmenys, gyvenantys atsakovams nuosavybės teise priklausančiame bute, atsiskaito už butui teikiamas paslaugas. Susidariusį įsiskolinimą, pirmosios instancijos teismas priteisė proporcingai nuosavybės teise valdomai turto daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas T. K. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą dalyje dėl iš atsakovo T. K. priteistos skolos panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimus nurodytam atsakovui atmesti. Nurodo, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) 39/100 dalis nuosavybės teise priklausė jo tėvui K. K., tačiau 2007-12-17 paveldėjimo teises liudijimo pagrindu minėtą buto dalį perėmė apeliantas. Apelianto tėvas mirė 1994 m. ir nuo 1994 m. tėvo priklausančia buto dalimi apeliantas nesinaudojo, nes faktiškai gyvena ir deklaruoja gyvenamąją vietą kitu adresu. Apeliantas gyveno atskirai nuo tėvo, su savo motina ir senele. Po senelės ir motinos mirties, nuo 1996 m. apeliantas ir toliau gyveno vienas, adresu (duomenys neskelbtini), o apie tėvo skolas jam nebuvo pranešta ir žinoma. Apeliantas taip pat nurodo, kad faktiškai jam priklausančia buto dalimi naudojasi trečiasis asmuo H. L. su savo šeima. Apelianto manymu, savo nerūpestingumą ir visišką neapdairumą ieškovas stengiasi prisiteisti iš netinkamų atsakovų šioje byloje.
Atsiliepimas
Ieškovas AB Lesto atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos, kadangi nėra pateikęs atsiliepimo į ieškinį, įrodymų, taip pat, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė apeliaciniame skunde išdėstytų klausimų, jais nesirėmė pirmosios instancijos teisme, dėl ko praranda teisę jais remtis teikdamas apeliacinį skundą. Apeliantas neįrodė, kad būdamas buto dalies savininkas, elgėsi apdairiai, protingai bei rūpestingai, o iš apelianto skundo motyvų akivaizdu, kad apeliantas savo turtu nesirūpino, nesidomėjo jo naudojimo eiga. Ieškovo manymu, aplinkybė, kad apeliantas galimai bute negyveno, neatleidžia jo, kaip buto dalies savininko, nuo pareigos rūpintis savo turtu bei užtikrinti, kad asmenys besinaudojantys juo, atsiskaitytų su trečiaisiais asmenimis už paslaugas, tiesiogiai susijusias su buto naudojimu.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą neprieštarauja, jog apeliacinis skundas būtų patenkintas. Sutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai nevertino ieškovo, kaip elektros energijos tiekėjo, rūpestingumo ir atidumo. Nurodo, kad ieškovas nei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, nei T. K. neinformuodavo, jokių elektros energijos apmokėjimo dokumentų nesiųsdavo, nors tokia elektros energijos tiekimo įmonės pareiga yra numatyta Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo 16.2 it 16.4 punktuose bei Taisyklių 48.2 ir 48.4 punktuose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Apeliantas skunde ginčija savo pareigą mokėti dalį mokesčio už suvartotą elektros energiją jam dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, nurodydamas, kad jis šios energijos nenaudojo, o ją galėjo naudoti kito savininko Vilniaus rajono savivaldybės nuomininkė, kuri gyveno apelianto bendraturčio priklausančioje dalyje. Šių aplinkybių apylinkės teismas priimdamas sprendimą neįvertino, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
Byloje nustatyta, kad 39/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 1993-06-01 iki 2007-12-27 nuosavybės teise registruotos K. K. vardu, o nuo 2007-12-27 iki 2011-10-17 – Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu – T. K. vardu. Kita šio turto dalis, t.y. 61/100 dalys nuo 2002-12-22 iki 2011-10-17 nuosavybės teise priklausė Vilniaus rajono savivaldybei (b.l. 31-32).
Iš ieškovo pateiktos įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimo matyti, jog įsiskolinimas už laikotarpiu nuo 2004-12-11 iki 2008-08-12 tiektą elektros energiją adresu Vilniaus (duomenys neskelbtini), yra 1229,16 Lt (b.l. 33-36).
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo kaip buto savininko priteista 479,37 Lt skolos už elektros energiją ieškovo patiektą butui ir nurodo, kad jis niekada bute negyveno, o elektros energiją galėjo naudoti kito atsakovo – Vilniaus rajono savivaldybės nuomininkė su šeima. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2012-09-11 pažyma Nr. A13-108-(5.7) patvirtina, kad 61/100 buto dalyje priklausančioje Vilniaus rajono savivaldybei, gyveno socialinės rizikos šeima (b.l. 19), o kitoje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2012-11-30 pažymoje Nr. A33(35)-156, patikslinta koks konkrečiai asmuo nuomojo dalį buto, t.y. kad aukščiau minėto buto dalyje (61/100) nuo 1988 iki 2010 metų gyveno H. L. su savo šeima (b.l. 56). Nors apeliantas nurodo, kad visam butui tiekiamą energiją galėjo naudoti kitos dalies buto nuomininkas, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti apeliantas jokių įrodymų nepateikė.
Apeliantas nurodo, kad jo paveldėtoje buto dalyje iki 1994 m. gyveno jo tėvas, o jam mirus jis paveldėjo šią buto dalį. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, jog apeliantas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu 2007-12-27 įregistravo savo nuosavybės teisę į 39/100 ginčo buto (b.l.31-32).
Turto paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Palikėjui mirus, įvyksta universalus turtinių teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams, t. y. palikėjui mirus, atsiranda palikimas, tačiau palikėjo turtas savaime nepereina įpėdinių nuosavybėn. Palikimo atsiradimo dieną įpėdinis tik įgyja subjektinę teisę. Tam, kad įpėdinis įgytų nuosavybės teisę į palikimą, jis turi palikimą priimti, t. y. įstatymo nustatyta forma išreikšti savo valią (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis, priėmęs palikimą, teises į palikimą įgyja nuo jo atsiradimo dienos, o ne nuo jo priėmimo dienos. Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, taigi visų turtinių santykių atveju mirusio fizinio asmens teisių ir pareigų subjektu tampa įpėdinis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (nutartis priimta civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P., D. S. .B., Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008). Taigi įstatyme nustatytų veiksmų, kuriuos atlikęs įpėdinis pripažįstamas priėmęs palikimą, atlikimo momentas nekeičia nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento.
Minėta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, nuosavybės teises į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo atsiradimo momento. Tokiu būdu visiškai nėra svarbu, kad apeliantas savo nuosavybės teises į buto dalį yra įregistravęs nuo 2007-12-27, nes jo nuosavybės į turtą atsirado po palikimo atsiradimo momento, t.y. nuo jo tėvo mirties. Būtent nuo šio momento apeliantas ir turi savininko teises ir pareigas, ir kaip vieną iš jų atsiskaityti su ieškovu už jo buto daliai tiektą elektros energiją, kas išplaukia iš CK 6.384 straipsnio 1 d., skolos susidarymo laikotarpiu galiojusių Ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 p. nuostatų. Pirmos instancijos teismas tinkamai taikė šiuos teisės aktus ir juos išanalizavęs savo sprendime pagrįstai sprendė, kad už dalį skolos, susidariusios dėl neatsiskaitymo už butui patiektą elektros energiją turi sumokėti atsakovas T. K., kaip buto dalies savininkas. Nors apeliaciniame skunde jis nurodė, kad jo buto dalimi per ginčo laikotarpį naudojosi kitos buto dalies nuomininkė H. L. su šeima, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų jis nepateikė. Be to jis net nenurodė, kad jis būtų su pastarąja ar kitu nuomininku sudaręs buto dalies nuomos sutartį, kurios pagrindu būtų atsiradusi ieškovui pareiga su tokiu nuomininku sudaryti sutartį dėl elektros energijos tiekimo ir jam skaičiuoti mokesčius už patiektą energiją. Kaip jau minėta kitas buto bendraturtis – Vilniaus rajono savivaldybė - buvo tam tikrą laiką išnuomojęs jam priklausančią buto dalį H. L. šeimai, tačiau ne apeliantui priklausančią dalį. Nagrinėjamoje byloje pats apeliantas buvo neapdairus, nes nesirūpino savo paveldėtu turtu, sutikdamas, kad kiti asmenys be jokių prisiimtų įsipareigojimų naudotųsi jam priklausančio buto dalimi, esant kaip teigia apeliantas, tai aplinkybei, kad visu butu galėjo naudotis trečiojo asmens byloje šeima.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą išlaidos už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.