Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-404-873/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-07-01
Bylos Nr.: 1A-404-873/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-61089-2018-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Nuteistasis: T. B.
Advokatai: Arvydas Budnikas

Kategorijos

2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Apeliacinė byla Nr. 1A-404-873/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61089-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.2; 2.4.6.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Renatai Paukštei,dalyvaujant prokurorui Gediminui Vilučiui,gynėjui advokatui Arvydui Budnikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. (toliau – ir apeliantas) gynėjo advokato Arvydo Budniko (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, t. y. 3 (tris) mėnesius, T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6 dalimi, T. B. įpareigotas per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi, lankymusi gydymo įstaigoje; neatlygtinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš T. B. priteista 500,00 Eur (penki šimtai eurų) A. A. (A. A.) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą: 2018 m. gruodžio 27 d., apie 15.00 val., atvykęs pas A. A. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir kaltindamas A. A. tuo, kad A. A. neva sugadino jam priklausančius automobilius, virtuvėje, tyčia, dešiniu delnu sudavė A. A. vieną kartą į kaktą, ties kairiuoju antakiu, vieną kartą į kaktą ir dešiniu keliu spyrė A. A. vieną kartą į pilvą, tokiu būdu mušdamas sukėlė žmogui – nukentėjusiajam A. A. – fizinį skausmą.

2. Be to, T. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad grasino sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą: 2018 m. gruodžio 28 d., apie 11.00 val., turėdamas tikslą iš A. A. sužinoti, kas sugadino jam priklausančius automobilius, atvyko pas A. A. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur garaže grasino sunkiai sutrikdyti A. A. sveikatą, pasakydamas žodžius „kad tu turėsi problemų, kad nežinau, ką su tavim padarysiu, jei nepasakysi, kas apdaužė mano automobilius“. Taip T. B. įbaugino A. A., kuris turėjo pagrindą manyti, jog T. B. grasinimas bus realiai įgyvendintas, nes T. B. 2018 m. gruodžio 27 d., apie 15.00 val., A. A. namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), virtuvėje mušdamas sukėlė A. A. fizinį skausmą. Tuo būdu, T. B. grasino sunkiai sutrikdyti žmogaus – nukentėjusiojo A. A. – sveikatą ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. B. gynėjas advokatas Arvydas Budnikas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį bei T. B. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje, arba atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, atitinkamai atmetant A. A. reikalavimus dėl pinigų priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Akcentuoja, kad T. B. negalėjo būti nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2018 m. gruodžio 27 d. įvykių, kadangi šioje byloje buvo pažeistas baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, be to, teismas neteisėtai taikė dvigubą įrodymų vertinimo standartą. Pažymi, kad apeliantui nebuvo jokio motyvo mušti A. A..

3.2. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. gruodžio 27 d. atvykęs pas gydytoją A. A. buvo visiškai girtas, paaiškino, jog pretenzijų ir nusiskundimų neturi, nieko jam neskauda. Gydytojas S. R. 2020 m. spalio 14 d. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad atvykęs į apžiūrą A. A. buvo visiškai girtas, neadekvatus, nieko negalėjo papasakoti, jokių simptomų ar nusiskundimų neišreiškė. Akcentuoja, kad nukentėjusysis vartoja alkoholį, todėl jo parodymais, jog buvo mušamas, tikėti negalima. Pasak gynėjo, byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis dėl alkoholizmo turi skrandžio opą, be to, pareigūnams buvo paaiškinta, kad A. A. skauda pilvą. Nurodo ir tai, kad pareigūnas A. Z. apklausė girtą nukentėjusįjį.

3.3. Pažymi, kad A. A. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrimo metu bei teisme, skyrėsi, todėl negalima jais vadovautis sprendžiant dėl apelianto atsakomybės. Nurodo, kad 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžio metu A. A. parodė, jog apeliantas 2018 m. gruodžio 27 d. jam delnu sudavė į kaktą vieną kartą, koja spyrė į pilvą, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nuteistasis į kaktą trenkė kumščiu, sudavė du kartus, stūmė ant kėdės. Pasak gynėjo, nukentėjusysis A. A. teisme sulaužė priesaiką, nes davė melagingus parodymus, tačiau teismas dėl to nepasisakė, kritiškai parodymų nevertino.

3.4. Atkreipia dėmesį, kad A. A. parodymai skyrėsi nuo draugo A. B. (A. B.) parodymų, o A. B. sakydamas netiesą mėgino padėti nukentėjusiajam. Nurodo, kad nukentėjusysis 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog kai 2018 m. gruodžio 27 d. jį mušė apeliantas, toje patalpoje buvo tik jis ir T. B., tuo tarpu liudytojas A. B. parodė, kad patalpoje buvo su nukentėjusiuoju ir apeliantu, matė, kaip A. A. buvo smūgiuota. Tame pačiame posėdyje liudytojas pakeitė parodymus ir parodė, jog nematė, kaip A. A. buvo mušamas. Be to, nukentėjusysis paaiškino, kad su A. B. prieš sutinkant apeliantą gėrė, o liudytojas A. B. teigė, jog gėrė vienas.

3.5. Pasak gynėjo, teismas, tikėdamas nukentėjusiojo artimų žmonių parodymais, nors nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris pagrįstų A. A. liudytojų parodymų patikimumą, tačiau netikėdamas nuteistojo T. B. tėvo ir sūnaus parodymais, pripažindamas, kad su apeliantu susiję liudytojai yra nepatikimi, neteisėtai taikė dvigubą įrodymų įvertinimo standartą. Pažymi, kad nė vienas liudytojas neparodė, jog matė, kad nuteistasis T. B. atliko kokius nors smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tuo tarpu liudytojai K. B., Z. B., D. B. paaiškino, kad apeliantas yra nekaltas.

3.6. Nurodo, jog teismas, nuteisdamas T. B., rėmėsi nukentėjusiojo brolio I. A. draugės A. N. parodymais, tačiau jie nepatikimi, vertintini kaip siekis padėti nukentėjusiajam laimėti bylą.

3.7. Pasak gynėjo, jei apeliantas būtų pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos padarymo, šioje situacijoje jam turėtų būti pritaikytas BK 37 straipsnis atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

3.8. Akcentuoja, kad nukentėjusysis jokios žalos ir pasekmių nepatyrė. Nurodo, kad nukentėjusysis visuomet yra girtas, todėl negalėjo išsigąsti, be to, gydytojui S. R. A. A. nurodė, jog skundų neturi, gydytojas įrašė, kad žaizdų (paraudimų, mėlynių ir t. t.) ant nukentėjusiojo kūno nėra, vaistai išrašyti nebuvo. Pasak gynėjo, šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis nebuvo sužalotas nei fiziškai, nei psichiškai. Atkreipia dėmesį, kad medicininių dokumentų apžiūros protokolo duomenimis, nukentėjusiajam jokių objektyvių sužalojimo požymių neužfiksuota, sveikatos sutrikdymo mastas nenustatytas. Pažymi ir tai, jog apeliantas nenaudojo jokios pavojingos priemonės, įrankio, ginklo, kas irgi turi suponuoti mažareikšmiškumo instituto taikymą.

3.9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad nuteistojo T. B. fizinė sveikata nėra gera. Kaip nurodyta medicininiuose dokumentuose, apelianto fiziniai judesiai yra apriboti, sulėtėję, todėl jei jis būtų ką nors daręs nukentėjusiajam, tokie jo veiksmai nebūtų pavojingi.

3.10. Gynėjo vertinimu, neproporcingas yra ne tik apelianto nuteisimas, tačiau ir įpareigojimas vienerius metus nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose bei įpareigojimas išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis ar kitais pagalbos reikalingas asmenimis, kadangi apeliantui padidėja rizika užsikrėsti COVID-19 virusu.

3.11. Nesutinkama su T. B. nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi apeliantas nepasakė nieko, kas leistų manyti, jog galėtų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Pasak gynėjo, jei 2018 m. gruodžio 28 d. apeliantas iš tiesų būtų šaukęs, vartojęs necenzūrinius žodžius, reikalavęs atidaryti garažo duris, tai šie veiksmai neįeina į BK 145 straipsnio 1 dalies sudėtį bei nereiškia grasinimų nužudyti nukentėjusįjį ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą.

3.12. Pasak gynėjo, kad nukentėjusysis nebijo T. B. veiksmų, patvirtina tai, jog jis nesikreipė į policiją apsaugos, nesiėmė jokių prevencinių veiksmų, namų durų neužsirakino, nebuvo pas kitus asmenis, pavyzdžiui, pas brolį. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentu, jog pasakymas „kad turės problemų, jog nežino, ką su tavim padarysiu, jei nepasakysi, kas apdaužė mano automobilius“ reikštų siekį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą.

3.13. Pažymi, jog teismų praktikoje nepakanka vien nukentėjusiojo parodymų, kad jam buvo grasinta. Be to, gynėjas nesutinka, jog teismas rėmėsi liudytojo L. S. parodymais, kadangi liudytojas teisme paaiškino, kad nematė, ar apeliantas 2018 m. gruodžio 28 d. pas nukentėjusįjį buvo, ar ne. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo I. A. parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad kartu su nukentėjusiuoju 2018 m. gruodžio 27-28 dienomis nebuvo, nieko nematė, negirdėjo.

3.14. Akcentuoja, kad ir šioje situacijoje turėtų būti taikomas mažareikšmiškumo institutas. Tokią išvadą daro, nes nukentėjusysis nepatyrė sužalojimų, gydytojui nurodė, kad nusiskundimų neturi, kas rodo, jog nėra pagrindo bijoti, kad kažkas laukia baisaus. Be to, po 2018 m. gruodžio 27 d. nukentėjusysis nesiėmė jokių prevencinių priemonių išvengti susitikimų su apeliantu, kas rodo, jog T. B. jis nebijojo.

3.15. Apeliaciniame skunde nesutinkama su neturtinės žalos priteisimu. Pasak gynėjo, nukentėjusysis turtinės žalos nepatyrė, jam nieko neskaudėjo, todėl neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė tik teisme, prašydamas priteisti 2 000 Eur, bei nurodė, jog nori apeliantą pamokyti kultūringai elgtis, tai yra civilinis ieškinys pateiktas ne dėl to, kad nukentėjusysis patyrė skausmą, išgyvenimus. Gynėjo vertinimu, teismas neturėjo pagrindo priteisti 500 Eur žalos atlyginimą iš nuteistojo.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį naikintina ir dėl šios dalies priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kita skundžiamo nuosprendžio dalis paliekama be pakeitimų.

5. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nuteistasis T. B. nepripažįsta nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis sumušęs nukentėjusįjį A. A. bei grasinęs jam sunkiai sutrikdyti sveikatą, prašoma jį išteisinti, tuo pačiu – prašoma atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Akcentuojama, kad buvo pažeistas baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, taip pat teigiama, jog teismas neteisėtai taikė dvigubą įrodymų vertinimo standartą. Be to, nesutinkama su paskirta bausme bei iš dalies patenkintu civiliniu ieškiniu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti išvadomis, padarytomis skundžiamame nuosprendyje. Civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su T. B. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. Be to, nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

6. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

7. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto nuteistojo T. B. parodymų matyti, jog jis savo kaltės nepripažino. Teisiamajame posėdyje jis tvirtino, kad 2018 m. gruodžio 27 d. pas A. A. nebuvo, jo nemušė, 2018 m. gruodžio 28 d. nukentėjusiajam negrasino. Parodė, jog buvo sugadinti jo automobiliai. 2018 m. gruodžio 27 d. nutarė važiuoti į (duomenys neskelbtini), Centrine gatve, ir paklausinėti gyventojų, galbūt kas nors matė, žino apie jam priklausančio turto sugadinimą. Važiavo su tėvu ir vaikais. Centrinėje gatvėje sustojo prie stovinčių vyrų, kurie vartojo alkoholį, rankose laikė butelius. Tarp jų buvo ir nukentėjusysis A. A.. Paklausus, ar ką žino apie apgadintus automobilius, vyrai pradėjo keiktis, tyčiotis, A. A. metė į jį butelį, jam suklupus, pajuto spyrius į kojas (t. 2, b. l. 93-94). Ikiteisminio tyrimo metu T. B. akcentavo, kad jį mušė, spardė kojomis A. A., kiti du vyrai taip pat prisidėjo prie sumušimo (t. 1, b. l. 133). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo versija yra tik jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, kadangi ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ją paneigia byloje esantys įrodymai.

8. Visų pirma, T. B. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo A. A. parodymai. Nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, jog jį sumušė T. B.. Kaip matyti iš 2018 m. gruodžio 28 d. pranešimo, nukentėjusysis nurodė, kad 2018 m. gruodžio 27 d., apie 15 val., savo namuose buvo užpultas ir sumuštas T. B., 2018 m. gruodžio 28 d., apie 11 val., T. B. atvyko į namus ir grasino fiziniu susidorojimu (t. 1, b. l. 8). BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, gautas pranešimas, jog pranešėjui A. A. kaimynas trenkė į galvą, pilvą, pagrasino, kad rytoj vėl atvažiuos (t. 1, b. l. 40). 2018 m. gruodžio 27 d. protokolo-pareiškimo duomenimis, T. B. nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu trenkė į kaktą, į pakaušį, koja, keliu spyrė į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą (t. 1, b. l. 51). Kitų objektų – pranešimų Bendrajam pagalbos centrui skaitmeninių garso įrašų – apžiūros 2019 m. rugpjūčio 12 d. protokolo duomenimis, pranešta, jog kaimynas atvažiavo, davė per galvą, per pilvą, sakė, kad rytoj vėl atvažiuos, gąsdina (t. 1, b. l. 47). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gruodžio 27 d. nukentėjusysis parodė, kad į namus užėjęs T. B. vieną kartą kumščiu trenkė į kaktą, į pakaušį, koja, keliu spyrė į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, pasakė, jog 2018 m. gruodžio 28 d., 15 val., atvažiuos, jei nukentėjusysis nesužinos, kas jo automobiliams išdaužė stiklus, bus blogai (t. 1, b. l. 64). Papildomai apklaustas 2019 m. kovo 13 d. A. A. parodė, kad 2018 m. gruodžio 27 d. T. B. sudavė dešinės rankos vidine puse į kaktą, ties kairiu antakiu, nuo smūgio skaudėjo, taip pat sudavė vidine delno puse į kaktą (ikiteisminio tyrimo metu vadino pakaušiu), sukėlė fizinį skausmą, po ko, stūmė ant kėdės, spyrė dešinės kojos keliu į pilvą, labai skaudėjo. Sakė sužinoti, kas apdaužė automobilius, atvažiuos kitą dieną, jeigu nepasakys, kas išdaužė stiklus, jam bus blogai. 2018 m. gruodžio 28 d. T. B. atvažiavo, liepė atrakinti garažą. Jam pakluso, nes atvažiavo dar su dviem vyriškiais. Apieškojęs automobilį T. B. sakė, jog turės problemų, nežino, ką su juo padarys, jei nepasakys, kas apdaužė automobilius, vartojo necenzūrinius žodžius. Pasak nukentėjusiojo, jis labai išsigando (t. 1, b. l. 70). Akistatos su T. B. metu A. A. parodė, kad T. B. jam trenkė delnu į kaktą, koja spyrė į pilvą (t. 1, b. l. 75-77). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patikslino smūgių skaičių, nurodė, kad T. B. atvažiavęs sudavė du smūgius, buvo vienas smūgis į kaktą ir vienas smūgis į pilvą, ikiteisminio tyrimo metu ne taip pasakė. Pasak nukentėjusiojo, T. B. pasakė, jog atvažiuos rytoj. Atvažiavo kitą dieną ne vienas, liepė atidaryti garažą, nemušė, tik baugino žodžiais (t. 2, b. l. 18-19).

Žemesnės instancijos teismas

9. Sutiktina, kad nukentėjusiojo A. A. parodymuose yra netikslumų dėl suduotų smūgių skaičiaus, lokalizacijos, tačiau jie nepaneigia esminės aplinkybės, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė T. B.. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad asmuo, pakartotinai duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis sukonkretino smūgių skaičių ir nurodė, kad T. B. sudavė du smūgius, vieną į kaktą ir vieną smūgį į pilvą, iš viso buvo suduoti du smūgiai. Teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu apie smūgius pasakė netiksliai. Akcentuotina, kaltinime nurodytų sužalojimų patikslinimas nelaikytinas melagingų parodymų davimu, atitinkamai priesaikos sulaužymu, nes dėl esminio fakto, jog smūgius sudavė būtent nuteistasis T. B., A. A. viso proceso metu buvo nuoseklus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo teisme patikslintą smūgių skaičių, tai įvertino įrodymų kontekste bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje (t. 2, b. l. 159) padarė išvadą, kad 2018 m. gruodžio 27 d., apie 15 val., T. B. tyčia delnu sudavė A. A. vieną kartą į kaktą ir vieną kartą keliu spyrė A. A. į pilvą, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje (t. 2, b. l. 151), dėstydamas įrodytomis pripažintas aplinkybes, paliko jas tokias, kokios buvo nurodytos kaltinamajame akte, jog T. B. dešiniu delnu sudavė A. A. vieną kartą į kaktą, ties kairiuoju antakiu, vieną kartą į kaktą ir dešiniu keliu spyrė A. A. vieną kartą į pilvą. Šis netikslumas apeliacinės instancijos teismo ištaisomas, nustatant, kad 2018 m. gruodžio 27 d., apie 15.00 val., atvykęs pas A. A. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir kaltindamas A. A. tuo, kad A. A. neva sugadino jam priklausančius automobilius, virtuvėje tyčia delnu sudavė A. A. vieną kartą į kaktą ir vieną kartą keliu spyrė A. A. į pilvą, tokiu būdu mušdamas sukėlė žmogui – nukentėjusiajam A. A. – fizinį skausmą. Pažymėtina, pašalinus minėtą aplinkybę nuteistojo padėtis nepasunkinama, veikos kvalifikacija nesikeičia.

10. Nuteistojo nuomone, nukentėjusiojo parodymams esant prieštaringiems, teismas turėjo jais nesiremti, tikėti nuteistojo parodymais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pažymėtina, jog nuteistojo kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Šiuo atveju, tai, kad prieš nukentėjusįjį 2018 m. gruodžio 27 d. smurtavo T. B., patvirtina liudytojai A. B. ir A. N..

11. Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į A. A. namus užėjo T. B., stvėrė už rūbų A. A., sakė, jog eitų į lauką pakalbėti, kad sudaužė automobilio langus, virtuvėje pradėjo nukentėjusįjį kumščiuoti. Jis pats buvo ne virtuvėje, bet kambaryje, durys buvo atidarytos. Matė, kaip T. B. nukentėjusįjį viena ranka laikė, kita kumščiavo. Išeidamas T. B. pasakė, kad rytoj 15 val. atvažiuos, jei nesužinos, kas sudaužė jo mašiną, aiškinsis. Kai išvažiavo, nukentėjusiajam pradėjo svaigti galva (t. 1, b. l. 100). Pirmosios instancijos teisme liudytojas iš esmės davė analogiškus parodymus, nurodė, jog nuteistasis tampė nukentėjusįjį už drabužių, smūgių sudavimo jis nematė, nukentėjusysis sakė, kad jam sudavė į veidą ir per šonus (t. 2, b. l. 19-20).

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. N., jos parodymus verčiant I. A., atsakydama į klausimus nurodė, jog prisimena 2018 m. gruodžio 27 d. įvykį, pas juos į namus buvo atėjęs T. B., virtuvėje sudavė A. A. kumščiu po krūtine, į veidą, keikėsi. Ji buvo kitame kambaryje, viską gerai matė. Ji ir A. A. išsigando (t. 2, b. l. 136-138).

13. Aplinkybę, jog T. B. smurtavo prieš nukentėjusįjį, patvirtina pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, parodymai. Liudytojas A. Z. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykus į įvykio vietą jį pasitiko nukentėjusysis A. A., kuris buvo labai susijaudinęs, paaiškino, jog jį sumušė kaimynas B., skundėsi pilvo skausmais. Iš nukentėjusiojo parodymų matėsi, jog jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusysis buvo adekvatus, parodymus duoti galėjo, savo veiksmus suprato, kad akivaizdžiai būtų išgėręs, nesimatė, dėl to buvo atliekami procesiniai veiksmai (t. 1, b. l. 125). Bylą nagrinėjant teisme liudytojas A. Z. papildomai parodė, jog nukentėjusysis skundėsi pilvo skausmais, neprisimena, ar matėsi sužalojimai, tačiau jam nekilo abejonių, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, tai sprendė iš jo elgesio, kalbos, susijaudinimo. Nurodė ir tai, kad nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus, tikrai nebuvo labai girtas (t. 2, b. l. 91).

14. Be to, nukentėjusysis A. A. apie tai, kad jį mušė T. B., papasakojo ir kitiems asmenims. Liudytojas J. U. parodė, kad jam A. A. papasakojo, jog jį sumušė T. B., sakė tai tos pačios dienos vakare (t. 2, b. l. 91). Liudytojas I. A. ikiteisminio tyrimo metu analogiškai parodė, jog brolis A. A. pasakė, kad jį sumušė T. B., skundėsi, kad skauda pilvą ir veidą. Taip pat nurodė, jog po konflikto sutikęs T. B. šio paklausė, kodėl sumušė brolį, šis atsakė, jog ateičiai, dėl to įsitikinęs, jog būtent jis sumušė brolį (t. 1, b. l. 119). Pirmosios instancijos teisme liudytojas I. A. taip pat paaiškino, jog brolis jam sakė apie smūgius, kad sudavė į pilvą, galvą. Jo sugyventinė sakė, jog matė, kad mušė (t. 2, b. l. 21).

15. Priešingai nuteistojo T. B. teiginiams, jo kaltė, be nukentėjusiojo A. A. parodymų, įrodyta anksčiau aptartų tarpusavyje sutampančių liudytojų parodymų visuma. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymus, kad jį sumušė T. B., patvirtina įvykio metu namuose buvę liudytojai A. B. ir A. N.. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojo A. B. bei nukentėjusiojo parodymus tvirtinant, kad jie prieštaringi, tiek dėl smūgių sudavimo matymo fakto, tiek gėrimo aplinkybių (akcentuojama, jog nukentėjusysis paaiškino, kad prieš sutinkant apeliantą gėrė su A. B., o liudytojas A. B. teigė, jog gėrė vienas), tačiau tam tikri neesminiai neatitikimai savaime nepašalina liudytojų parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ir liudytojos A. N. parodymais apie liudytojos stebėto įvykio aplinkybes, atitinkančiais kitų asmenų parodymus. Aplinkybę, jog nukentėjusysis tuojau po įvykio nurodė, jog prieš jį smurtavo T. B., patvirtina liudytojas A. Z.. Pasak liudytojo, jam nekilo abejonių, kad nukentėjusysis buvo sumuštas. Liudytojai J. U., I. A. patvirtino, jog nukentėjusysis jiems pasakojo, kad jį sumušė T. B..

16. Nuteistojo versija, kad jis buvo sumuštas nukentėjusiojo bei su juo buvusių asmenų, teisėjų kolegijos, kaip ir pirmosios instancijos teismo, neįtikina. Nuteistasis T. B. apeliuoja į tai, jog tokią versiją patvirtina liudytojai Z. B., D. B., K. B., tačiau minėti liudytojai yra nuteistojo šeimos nariai, artimi asmenys (Z. B. – tėvas, D. B. – sūnus, K. B. vaiko gimimo liudijimą T. B. pateikė teisme, grįsdamas aplinkybę, jog turi nepilnamečių vaikų (vaiko gimimo liudijime tėvas nenurodytas) (t. 2, b. l. 116, 122), todėl galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Akcentuotina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo minėtų liudytojų versija ne tik neįtikino, tačiau teismas juos įvertino ir kaip melagingus, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, atitinkamai, pranešė prokurorui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnyje. Teigti, jog teismas neteisėtai taikė dvigubą įrodymų vertinimo standartą, nėra pagrindo. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama T. B. kaltė dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

17. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama argumentams dėl nukentėjusiojo neblaivumo įvykio metu, akcentuojama, kad jo parodymais, jog buvo mušamas, tikėti negalima, apeliuojama į liudytojo S. R. parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje vien asmens girtumas nesudaro pagrindo visiškai atmesti jo parodymus ir jais nesivadovauti, be to, tokio asmens parodymų patikimumas įvertinamas juos lyginant su kitais įrodymais, po ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Gydytojo S. R. paaiškinimo duomenimis, įvykių nukentėjusysis negalėjo papasakoti dėl girtumo, tai, kad nukentėjusysis buvo girtas, suprato iš kvapo, nesugebėjimo bendrauti, kažką pasakyti konkretaus. Nurodė ir tai, jog nukentėjusysis negalėjo papasakoti įvykių – arba nenorėjo, arba negalėjo dėl girtumo (t. 2, b. l. 90). Nukentėjusysis tvirtina, kad įvykio metu (2018 m. gruodžio 27 d.) buvo truputį išgėręs, viską atsimena (t. 1, b. l. 70; t. 2, b. l. 18). Byloje nebuvo nustatytas nukentėjusiojo A. A. neblaivumas. Liudytojas A. Z. paaiškino, kad tą dieną pajėgose dirbo vienas, alkotesterio neturėjo, dėl šios priežasties nebuvo nustatytas A. A. girtumas, tačiau jis buvo adekvatus, parodymus duoti galėjo, savo veiksmus suprato, kad akivaizdžiai būtų išgėręs, nesimatė, dėl to buvo atliekami procesiniai veiksmai. Jei A. A. būtų akivaizdžiai neblaivus, jis būtų kvietęs ekipažą tam, kad nustatytų jo girtumą. Nukentėjusysis buvo adekvatus, buvo susijaudinęs, nebuvo labai girtas (t. 1, b. l. 125; t. 2, b. l. 91). Apibendrinus, teisėjų kolegijai nukentėjusiojo parodymai dėl prieš jį pavartoto smurto, kuriuos patvirtina kitų asmenų parodymai, abejonių nekelia, apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma atmesti nukentėjusiojo parodymus, nepagrįsti.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiajam neužfiksuoti sužalojimai, nėra nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, A. A. medikų atsisakė. Iš tiesų, liudytojas S. R. parodė, jog nukentėjusysis nuo apžiūros atsisakė, akivaizdžių sužalojimų nepastebėjo, tačiau vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl T. B. kaltės ir veikos kvalifikavimo nepaneigia. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kvalifikuoti veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakanka to, kad kaltininkas mušdamas sukeltų žmogui fizinį skausmą. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, jog nuo T. B. smūgių jam skaudėjo. Nukentėjusysis apie jam sukeltą skausmą pasakė I. A., skundėsi, kad skauda pilvą ir veidą. Liudytojas A. B. patvirtino, jog po to, kai T. B. išėjo, nukentėjusiajam pradėjo svaigti galva. Į įvykio vietą atvykusio pareigūno A. Z. teigimu, nukentėjusysis skundėsi pilvo skausmais, nekilo abejonių, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, tai sprendė iš jo elgesio, kalbos, susijaudinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, jog smūgiai į veidą, pilvo sritį jam sukėlė fizinį skausmą. Tai, kad nuo alkoholio vartojimo nukentėjusiajam galimai išsivystė skrandžio opa, gali skaudėti pilvą, nepaneigia T. B. kaltės dėl fizinio skausmo, sukelto nukentėjusiajam jam suduodant smūgius į veidą ir pilvą. Byloje esantys nuteistojo T. B. medicininiai duomenys apibūdina jo sveikatos būklę, tačiau smurtavimo galimybės ir fakto nepaneigia.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. B. kaltė įrodyta ir jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai. Ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

20. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y., kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2017).

21. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. nuteistas už tai, kad grasino sunkiai sutrikdyti A. A. sveikatą, tai yra turėdamas tikslą iš A. A. sužinoti, kas sugadino jam priklausančius automobilius, atvyko pas A. A. į namus, kur garaže grasino sunkiai sutrikdyti A. A. sveikatą, pasakydamas žodžius „kad tu turėsi problemų, kad nežinau, ką su tavim padarysiu, jei nepasakysi, kas apdaužė mano automobilius“. Taip T. B. įbaugino A. A., kuris turėjo pagrindą manyti, jog T. B. grasinimas bus realiai įgyvendintas, nes T. B. dieną prieš tai sukėlė A. A. fizinį skausmą. Nuteistasis T. B. apskritai nesutinka, jog išsakė nukentėjusiojo atžvilgiu grasinančio pobūdžio frazę, teigia, kad 2018 m. gruodžio 28 d. nukentėjusiajam A. A. negrasino, nepasakė nieko, kas leistų manyti, jog galėtų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog nuteistojo T. B. teiginiai buvo tokio pobūdžio, kurie leido nukentėjusiajam manyti, kad jam realiai gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata.

22. Vertinant byloje surinktus įrodymus BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių kontekste, pirmiausiai analizuotini nukentėjusiojo A. A. parodymai. Kaip matyti iš anksčiau aptartų nukentėjusiojo A. A. parodymų, jis tvirtino, jog T. B., sumušęs 2018 m. gruodžio 27 d., liepė sužinoti, kas nutiko jo automobiliams, grasino atvažiuoti kitą dieną, sakė, jog bus blogai. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, gautas pranešimas, jog pranešėjui A. A. kaimynas trenkė į galvą, pilvą, pagrasino, kad rytoj vėl atvažiuos (t. 1, b. l. 40). A. A. 2018 m. gruodžio 28 d. pareiškimo duomenimis, 2018 m. gruodžio 28 d., apie 11 val., į namus atvyko T. B., grasino fiziniu susidorojimu, atvyko kartu su dviem vyriškiais, liepė atidaryti garažą. Šio asmens buvo dieną prieš sumuštas, patyrė kūno sužalojimus, patyrė pažeminimą, paniekinimą, įžeidinėjimą, baimę. Nukentėjusysis labai išsigando, buvo šoko būsenos, juo labiau, kad T. B. atvyko ne vienas (t. 1, b. l. 8). Kitų objektų apžiūros 2019 m. rugpjūčio 12 d. protokolo duomenimis, buvo pranešta, jog kaimynas atvažiavo, davė per galvą, per pilvą, sakė, kad rytoj vėl atvažiuos, gąsdina (t. 1, b. l. 47). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad 2018 m. gruodžio 27 d. jį sumušė T. B., pasakė, jog 2018 m. gruodžio 28 d., 15 val., atvažiuos, jei nukentėjusysis nesužinos, kas jo automobiliams išdaužė stiklus, bus blogai. Kitą dieną jį pakvietė brolio sugyventinė, pas nukentėjusįjį atvažiavo T. B. su dviem vyriškiais, liepė atrakinti garažą, apieškojęs automobilį sakė, jog turės problemų, nežino, ką su juo padarys, jei nepasakys, kas apdaužė automobilius, vartojo necenzūrinius žodžius. Pasak nukentėjusiojo, jis labai išsigando (t. 1, b. l. 70). Pirmosios instancijos teisme A. A. parodė, kad 2018 m. gruodžio 28 d. A. (N.) jį pakvietė, jis išėjo ir pamatė T. B., jis vartojo necenzūrinius žodžius, gąsdino, liepė atrakinti garažą, apžiūrėjęs mašiną nieko nesakė, nuėjo pas kaimyną. Kiti vyrai, kurie atvažiavo kartu su T. B., iš automobilio išlipę nebuvo, vienas jų buvo atidaręs automobilio dureles, rūkė. Rankose T. B. nieko neturėjo. Nukentėjusysis išsigando, todėl T. B. atidarė garažą, kas gali įvykti, nežinojo, galvojo, kad vėl pradės muštis (t. 2, b. l. 18-19).

23. Analizuojant aptartus nukentėjusiojo parodymus, vertintina, kad jis 2018 m. gruodžio 28 d. atvykusio T. B. išsigando, o atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam T. B. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, pasakyti grasinimai galėjo pasirodyti realūs, vis tik teisėjų kolegija konstatuoja, kad to nepakanka pripažinti, jog nukentėjusysis iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu, turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o T. B. norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Kaip minėta, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti konkretų grasinimo turinį, t. y., kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Analizuojamu atveju byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad T. B. nukentėjusiajam pasakyti žodžiai buvo realus grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Šioje byloje svarbu tai, jog pats nukentėjusysis nenurodė, kad įvykio metu T. B. būtų pasakęs grasinančio pobūdžio žodžius, tai yra grasinęs jam sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti, atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, jog T. B. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytoja A. N. parodė, kad kaltinamasis kitą dieną (2018 m. gruodžio 28 d.) buvo atėjęs į namus, A. A. buvo išsigandęs (t. 2, b. l. 137). Liudytojas I. A. parodė, kad nukentėjusysis jam pasakojo, jog kitą dieną atvažiavo T. B., liepė atidaryti garažą (t. 1, b. l. 119-120). Vien tai, kad nukentėjusysis išsigando žodžių „kad tu turėsi problemų, jog nežinau, ką su tavim padarysiu, jei nepasakysi, kas apdaužė mano automobilius“, vienareikšmiškai nereiškia, jog T. B. iš tikrųjų ketino nukentėjusįjį sunkiai sužaloti ir nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos. 2018 m. gruodžio 28 d. nukentėjusysis į policiją neskambino, kaip pats nurodė, nebuvo ko (t. 2, b. l. 19). Šiuo atveju, be necenzūrinių žodžių, agresyvaus elgesio, nuteistasis neatliko jokių realių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, neturėjo ginklo ar įrankio, o pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip tyčinis realus grasinimas sunkiai sutrikdyti A. A. sveikatą BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Nukentėjusysis nurodo, jog nuteistasis 2018 m. gruodžio 28 d. atvyko ne vienas, kartu su kitais asmenimis, tačiau šiuo atveju to nepakanka pripažinti buvus realiems grasinimams sunkai sutrikdyti sveikatą. Be to, nukentėjusysis nenurodė, kad atvykę kiti asmenys būtų jam grasinę, atlikę veiksmus, dėl kurių nukentėjusysis būtų jautęs realią grėsmę dėl savo sveikatos ar gyvybės.

24. Nustačius aptartas aplinkybes, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį naikintina ir priimamas naujas nuosprendis: T. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

25. Apeliaciniame skunde, be prašymo nuteistąjį išteisinti, pateikiamas alternatyvus prašymas – atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Prašymas nepagrįstas, netenkinamas. Nuteistasis T. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismo išteisinamas, todėl teisėjų kolegija vertins prašymo taikyti BK 37 straipsnį pagrįstumą dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam (BK 140 straipsnio 1 dalis).

26. Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Teisėjų kolegija vertina, kad taikyti BK 37 straipsnio nuostatas T. B. atžvilgiu pagrindo nėra.

27. Nuteistasis T. B. viso proceso metu neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad T. B. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Akcentuotina, jog T. B. padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – kito žmogaus sveikatą. Nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, duomenų, jog šių pasekmių atsiradimą būtų lėmęs paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys, nėra. Kaip nustatyta bylos aplinkybėmis, nuteistasis veikė tyčia, vadovaudamasis išgalvotu motyvu – dėl to, jog nukentėjusysis, neva, apgadino jo automobilį. Nusikaltimas buvo padarytas dieną, T. B. atvykus į nukentėjusiojo namus, ten esant ir kitiems asmenims, kaip minėta, savo kaltės nepripažino. Tai, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų nesikreipė į medikus, nevartojo medikamentų, fizinio skausmo sukėlimo nepateisina ir nedaro veikos nepavojinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. B. padaryta veika padarė žalą įstatymo saugomoms asmens vertybėms, negali būti vertinama kaip mažareikšmė, todėl atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

Dėl bausmės

28. Apeliaciniame skunde, ginčijant nuteistojo nuteisimą, be kita ko, teigiama, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirti įpareigojimai vienerius metus nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose bei išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis ar kitais pagalbos reikalingas asmenimis, yra neproporcingi. T. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, išteisinamas, todėl nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo naikintina, vertinamas T. B. pirmosios instancijos nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės klausimas.

29. Asmuo už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą T. B. paskyrė laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausmę. Taip pat, T. B. vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirti du įpareigojimai – per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi, lankymusi gydymo įstaigoje; neatlygtinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

30. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatantys, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

31. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas turinčias reikšmės bausmės skyrimui aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertinta, kad T. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino. Byloje nenustatyta T. B. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. T. B. neteistas (t. 1, b. l. 157), baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 158-163), dirba (t. 1, b. l. 165). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo T. B. paskirta laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausmė teisinga, atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), yra proporcinga nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumui, todėl pagrindo keisti bausmės rūšį ar dydį teisėjų kolegija nenustato.

32. Skundžiamu nuosprendžiu T. B., vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6 dalimi, buvo nuspręsta skirti du įpareigojimus. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo motyvuota, už kokią konkrečią veiką jie buvo skirti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, išteisinus, vienas iš įpareigojimų, kuris, atsižvelgus į apeliaciniame skunde nurodytas nuteistojo sveikatos problemas, būtų objektyviai sunkiai įvykdomas, yra netikslingas, naikintinas. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, įpareigojimas per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymuisi, lankymusi gydymo įstaigoje, T. B. paskirtas pagrįstai, siekiant teigiamai veikti nuteistąjį, yra tinkamas ir paliekamas nepakeistas.

Dėl civilinio ieškinio

33. Apeliaciniame skunde nesutinkama su neturtinės žalos priteisimu. Pasak gynėjo, nukentėjusysis turtinės žalos nepatyrė, jam nieko neskaudėjo, todėl neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

34. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

35. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. A. 2020 m. sausio 6 d. pateikė teismui civilinį ieškinį, prašydamas iš T. B. jo naudai priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio reikalavimą motyvavo tuo, kad dėl T. B. nusikalstamų veikų patyrė pažeminimą, paniekinimą, baimę, fizinį skausmą ir nerimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą (t. 2, b. l. 1-2). Pirmosios instancijos šį ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas nukentėjusiajam 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teismas darė išvadą, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka padarytų veikų pavojingumą, kaltinamojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktiką. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo civilinio ieškinio pagrįstumą, todėl teisingai priteisė nukentėjusiojo naudai neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydis taip pat yra protingas, atitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Šios išvados, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nekeičia ir sprendimas T. B. išteisinti dėl vienos iš veikų, dėl kurių jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nukentėjusysis tenorėjo T. B. pamokyti kultūringai elgtis, tai yra, civilinis ieškinys pateiktas ne dėl to, kad nukentėjusysis patyrė skausmą, išgyvenimus, tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. A. dėl nuteistojo T. B. veiksmų patyrė fizinį skausmą, tuo pačiu ir baimę, dvasinius išgyvenimus, šias aplinkybes nukentėjusysis akcentavo ir teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 19). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė tik teisme. Akcentuotina, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, civilinis ieškinys teismui pateiktas 2021 m. sausio 6 d., byloje įrodymų tyrimas pradėtas 2021 m. sausio 22 d., BPK nuostatos pažeistos nebuvo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio nepagrįsti, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Tenkinti iš dalies nuteistojo T. B. gynėjo advokato Arvydo Budniko apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį dėl T. B. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį.

T. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo T. B. ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės apribojimo vieneriems metams.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl T. B. paskirtos bausmės:

Panaikinti įpareigojimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu per bausmės atlikimo laiką neatlygtinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė