- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-158-154/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-05916-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Laisvė Aleknavičienė
- Atsakovas
- V. D., UAB „Sevitera“
- Ieškovas
- UAB „Sevitera“
- Trečiasis asmuo
- V. J.
Teisėja L. Muchtarovienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05916-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija
25.4.; 42.5.; 42.6.; 42.10.; 62.1.; 121.21.
N UTARTIS
2013 m. balandžio 5 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-488-569/2012, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Sevitera“ ieškinį atsakovui V. D., trečiajam asmeniui V. J. įmonei, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą, VĮ Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl skolos, palūkanų priteisimo bei atsakovo V. D. priešieškinį atsakovui UAB „Sevitera“ dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo – standartinių sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Sevitera“ ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. D. 26 150,00 Lt skolą už automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjimą transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2012-02-10; už laikotarpį nuo 2012-02-11 iki atsakovas pasiims transporto priemonę iš automobilių stovėjimo aikštelės priteisti 20 Lt už parą mokestį; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad anksčiau ši aikštelė priklausė V. J. įmonei. 2008-05-07 tarp ieškovo UAB „Sevitera“ ir UAB ,,Šulcas ir Ko“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovui (nuomininkui) UAB „Sevitera“ buvo perduotos laikinai valdyti ir naudoti negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bei prie jų esantis žemės sklypas. Ieškovas UAB „Sevitera“ žemės sklypą, kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, valdo subnuomininko teisėmis. Aikštelėje už atlygį stovi ir yra saugomos klientams priklausančios transporto priemonės. Iš V. J. įmonės ieškovas perėmė kasos aparatus, transporto priemonių registracijos žurnalus ir skolas. Veiklą UAB „Sevitera“ pradėjo vykdyti nuo 2008-05-07. Ieškovui perėmus aikštelę, joje jau stovėjo automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal transporto priemonių registracijos žurnalo duomenis, automobilis aikštelėje jis stovėjo nuo 2007 metų. Registracijos žurnale savininko adresas nebuvo įrašytas, jis nuo aikštelės perėmimo automobiliu nesidomėjo. Automobilio savininko UAB „Sevitera“ ieškojo virš metų, tačiau jo rasti nepavyko. Gavęs pažymą, kad automobilio savininko nėra, dėl aikštelės remonto ieškovas nusprendė jį perkelti į kitą vietą, kur stovi mažiau naudojamos transporto priemonės. A. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išgabeno į kitą saugomą automobilių aikštelę. Tik pradėjus automobilio išgabenimo procesą, iš karto atsirado automobilio savininkas V. D., kuris pareiškė, kad,važiuodamas pro šalį pamatė, jog nebėra jo automobilio. Atsakovas V. D. automobilio saugojimo sutarties su ieškovu nesutiko pasirašyti, tik ieškovui reiškė pretenzijas dėl nuimto izoterminio kėbulo, išlaužtų kabinos spynelių, nors pergabenant automobilį ieškovui į automobilio vidų patekti net nereikėjo, automobilis buvo gabenamas specialiu transportu, nes automobilis buvo nusidėvėjęs, techniškai netvarkingas, savo eiga nevažiavo. Pateikus sąskaitą, atsakovas V. D. atsisakė ją apmokėti, automobilio nepasiėmė, iki šiol nemoka už jo stovėjimą aikštelėje. Tokios transporto priemonės kaip ieškovo stovėjimo aikštelėje įkainis už parą pagal ieškovo UAB „Sevitera“ nustatytas sąlygas yra nuo 10 iki 20 Lt, nes ši transporto priemonė atitinka sunkaus transporto kriterijus, o atsakovas sutarties su ieškovu dėl mažesnių įkainių nesudarė. Už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2008-09-15 atsakovui už transporto priemonės stovėjimą buvo skaičiuojamas mokestis 10 Lt už parą, kas sudaro 1290 Lt. Kadangi UAB „Savitera“ įsakymu buvo nustatyta, kad klientams, kurie nesudarė sutarties dėl automobilių stovėjimo, taikomas 20 Lt įkainis už automobilio stovėjimą, tai už laikotarpį nuo 2008-09-16 iki 2012-02-10 atsakovo skola sudaro 24860 Lt. Iš viso už automobilio stovėjimą atsakovas skolingas ieškovui 26 150,00 Lt. Kadangi atsakovas V. D. iki šiol automobilio nepasiima, jam šiuo metu skaičiuojamas 20 Lt automobilio stovėjimo mokestis už parą. Informacija apie įkainius yra patalpinta informacinėje lentoje aikštelės teritorijoje. Su priešieškiniu ieškovas nesutinka, prašo jį atmesti.
A. V. D. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB ,,Sevitera“ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu, taip pat įpareigoti UAB ,,Sevitera“ pritvirtinti atsakovui V. D. nuosavybės teise priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulą pagal techninius reikalavimus ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
V. D. nurodė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso jam, jį įsigijo 2004-12-07 aukcione. Automobilį į aikštelę pastatė 2007-01-08, tačiau kas tuo metu buvo aikštelės savininkas, jis nesidomėjo, jo adreso niekas neklausė. Su aikštelės sargu jis susitarė dėl kainos ir dėl stovėjimo termino. Sargui jis pasakė, kad automobilį laikys aikštelėje ilgesnį laiką. Sumokėjęs 130 litų į priekį už mėnesį, automobilį paliko, už automobilio laikymą aikštelėje turėjo sumokėti jį atsiimant. Automobilį aikštelėje jis laikė 5 metus, per tą laiką keletą kartų buvo atvykęs į aikštelę, nes reikėjo iš automobilio pasiimti daiktus, tačiau niekas nereikalavo mokėti už automobilio laikymą. Vieną dieną atvažiavęs į aikštelę neberado savo automobilio. Sargas davė aikštelės savininko telefono numerį išsiaiškinimui. Automobilio jis neatsiėmė, nes pastarasis buvo išardytas – nuimtas kėbulas, išlaužta kabinos spynelė, sugadintas vairo mechanizmas, todėl jis pareikalavo sutvarkyti automobilį. Ieškovas uždėjo kėbulą, tačiau jis nežino, ar kėbulas uždėtas tinkamai – ar darbai atlikti techniškai tvarkingai ir su garantija. Jis neteigia, kad automobilį pastatant į aikštelę jis buvo techniškai tvarkingas, iš tikrųjų jis savo eiga nevažiavo, tačiau reikalauja, kad ieškovas pateiktų dokumentus, patvirtinančius, kad kėbulo prisukimo darbai atlikti tinkamai. Jis pripažįsta, kad už automobilio stovėjimą yra skolingas po 130 Lt už mėnesį iki laikotarpio, kai jis aikštelėje stovi ne dėl jo kaltės. Be to, mano, kad mokestį už automobilio stovėjimą jis privalo mokėti V. J. įmonei, nes su ieškovu jokių susitarimų dėl automobilio stovėjimo jis nėra sudaręs. Apie tai, kad pasikeitė aikštelės savininkas, jam niekas nepranešė. Kokiu būdu ieškovas turėjo tai padaryti yra ne jo problema. Ieškovui už automobilio stovėjimą jis neskolingas, nes apie savininko pasikeitimą nebuvo informuotas. V. J. įmonei už automobilio laikymą nemokėjo, nes su sargu buvo sutarę, kad sumokės atsiimdamas automobilį. Jokios informacijos apie iškabintus įkainius ieškovo aikštelėje jis nepastebėjo, mano, kad aikštelės darbuotojai turėtų informuoti apie įkainių pasikeitimą. Automobilį ketina laikyti aikštelėje tol, kol jis bus tinkamai sutvarkytas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo V. J. įmonė ieškinio nepalaikė, dėl priešieškinio nurodė, kad nuomonės išsakyti negali. Nurodė, kad iki ieškovo UAB „Sevitera“ V. J. įmonė eksploatavo automobilių saugojimo aikštelę. 2007 m. atsakovas V. D. aikštelėje paliko automobilį, sumokėjęs už mėnesį 130 Lt. Ieškovui UAB „Sevitera“ jis perdavė žurnalus ir skolininkų sąrašą. Skolininkų sąraše prie V. D. pavardės buvo parašytas skaičius „2265“, kuris reiškia, kad V. D. jam buvo skolingas 2265 Lt iki įmonės perdavimo. Ateityje atsakovui V. D. dėl tos skolos pretenzijų jis nereikš. Jam eksploatuojant aikštelę, automobilio saugojimo paros įkainis buvo 5 litai.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Priteisė ieškovui UAB ,,Sevitera“ iš atsakovo V. D. 1490 Lt skolą už laikotarpį nuo 2008-05-07 iki 2009-04-22 imtinai, 20 320 Lt skolą už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10 imtinai, o nuo 2012-02-11 iki atsakovas V. D. paims transporto priemonę iš automobilių stovėjimo aikštelės priteisė mokestį po 20 Lt už parą, priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011-09-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 2654,30 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo V. D. 38,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. A. V. D. priešieškinį ieškovui UAB,,Sevitera“ atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas V. D. neteisingai aiškina CK 6.839 str. nuostatas. Jei automobilių stovėjimo aikštelės nuomininkas, šiuo atveju saugotojas, būtų išlikęs tas pats – V. J. įmonė, ir perdavęs saugoti automobilį trečiajam asmeniui, V. J. įmonės, kaip saugotojo, ir atsakovo V. D., kaip pasaugos davėjo tarpusavio teisiniai santykiai būtų išlikę ir reglamentuojami pagal CK 6.839 str. nuostatas. Tačiau šiuo atveju yra pasikeitusi teisinių santykių šalis. Pažymėjo, kad nors tarp V. J. įmonės ir UAB „Sevitera“ nėra reikalavimo perleidimo sutarties, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad saugotojas V. J. įmonė nutraukė savo veiklą, jos nebevykdė, o automobilių stovėjimo aikštelėje veiklą pradėjo vykdyti ieškovas. Konstatavo, kad tokiu būdu tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai pasaugos teisiniai santykiai. Nustatė, kad šiuo atveju tarp ieškovo UAB „Sevitera“ ir atsakovo V. D. yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai. Ieškovas užsiima automobilių saugojimų ir iš to gauna pajamas, o atsakovas – fizinis asmuo, kuris perka pasaugos paslaugą. Pažymėjo, kad nors ieškovo atstovė nurodė, kad atsakovas V. D. taip pat užsiima verslu, tokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad VĮ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodoma, kad ieškovo UAB „Sevitera“ atliktas vienašališkas tarp šalių sudarytos transporto priemonės pasaugos sutarties sąlygų pakeitimas tinkamai apie tai neinformuojant vartotojo V. D. bei nesuteikiant jam galimybės išreikšti savo valios dėl tolimesnių su bendrove siejančių sutartinių teisinių santykių galiojimo, laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu. Todėl, teismo nuomone, atsakovas V. D. nuo 2008-05-07 (kai ieškovas faktiškai pradėjo saugoti jo automobilį) iki 2009-04-22 imtinai (kai atsakovas atvyko į aikštelę ir sužinojo apie pasikeitusį automobilio saugotoją), privalo ieškovui mokėti po 130 Lt už mėnesį, viso 1490 Lt. Ši suma skaičiuojama už 11 mėnesių po 130 Lt (1430 Lt) ir už 15 dienų (60 Lt), išvedant vienos dienos tarifą. Pažymėjo, kad nors V. J. nurodė, kad vėliau atsakovui buvo skaičiuojamas 5 Lt per parą tarifas už automobilio saugojimą, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl tokių tarifų jis buvo susitaręs pastatydamas V. D. automobilį į aikštelę. Konstatavo, kad atsakovas V. D. 2009-04-22 sužinojo, jog yra pasikeitęs saugotojas, todėl turėjo galimybę susitarti su ieškovu dėl automobilio saugojimo įkainių ar jais pasidomėti, tačiau to nepadarė. Konstatavo, kad atsakovas, žinodamas, jog yra pasikeitęs turto saugotojas ir šias funkcijas atlieka ieškovas UAB „Sevitera“, sąmoningai nesitarė su ieškovu dėl automobilio saugojimo tarifų, nepasirašė sutarties ir neatsiėmė savo automobilio iš aikštelės, nors teigė, kad ieškovas netinkamai atliko savo funkcijas. Pažymėjo, kad jei atsakovas V. D. atsisakė pasirašyti sutartį, jei jį netenkino atsakovo sąlygos, jis privalėjo atsisakyti ieškovo paslaugos ir pasiimti automobilį, tačiau atsakovas paliko toliau jį saugoti ieškovui, kol paaiškės žala, t.y. dar beveik trejiems metams. Dėl išdėstyto teismas atmetė atsakovo priešieškinį pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB ,,Sevitera“ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu. Nurodė, kad iš 2008-08-01 ieškovo UAB „Sevitera“ sprendimo matyti, kad ieškovas priėmė sprendimą asmenims, nesudariusiems su ieškovu sutarties dėl automobilių stovėjimo, taikyti maksimalius automobilių saugojimo įkainius, todėl ieškovui iš atsakovo už automobilio stovėjimą už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10 (nuo ieškinio padavimo) priteisė po 20 Lt už automobilio saugojimą už vieną dieną – 20 320 Lt, taip po 20 Lt nuo šios datos už kiekvieną parą iki atsakovas pasiims automobilį (CK 6.830 str.). Nurodė, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie automobilio techninę būklę jo pastatymo į aikštelę momentu. Iš UAB ,,Šiaulių techninių apžiūrų centro“ pažymos matyti, kad techninė apžiūra atsakovui priklausančiam automobiliui yra negaliojanti, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilio kėbulas uždėtas netinkamai, liudytojas G. M. teisme patvirtino, kad jis buvo paprašytas ieškovo nuimti atsakovo automobilio kėbulą, o paskui jį uždėti ir tokiam darbui specialių žinių turėti nereikia, užtenka užsukti varžus, be to, jis pats užsiima automobilių remontu. Kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas UAB „Sevitera“ sugadino automobilį, nepateikė įrodymų, kad automobilio kėbulas uždėtas netinkamai, todėl teismas jo priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo UAB ,,Sevitera“ pritvirtinti atsakovui V. D. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulą pagal techninius reikalavimus ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, atmetė.
Šalies argumentai
A. V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo argumento, kad yra pasikeitusi teisinių santykių šalis – saugotojas jokiomis teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp trečiojo asmens ir ieškovo nebuvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. CK 6.101 str. 4 d. numato įstatyminius reikalavimų perėjimo įstatymų pagrindu atvejus, tačiau nė vienas jų nebuvo nustatytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, tarp trečiojo asmens ir ieškovo cesija neįvyko. Be atsakovo sutikimo pasaugos sutarties šalies - saugotojo – nei teisių, nei pareigų perkėlimas ieškovui nebuvo galimas.
2. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta transporto priemonės pasaugos sutartis būtų pasibaigusi. Ji buvo sudaryta neterminuotam laikui, ji nėra nutraukta, nėra pripažinta negaliojančia. Be to, CK 6.839 str. 3 dalis numato, kad perdavus saugoti daiktus trečiajam asmeniui, saugotojo ir davėjo sutartis lieka galioti. Todėl ieškinį atsakovui pareiškė netinkamas ieškovas, todėl ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas.
3. Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad šalis - ieškovą ir atsakovą, sieja viešoji pasaugos sutartis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas atsakovui būtų pateikęs ofertą, o atsakovas šią ofertą būtų akceptavęs. Ieškovas, būdamas juridiniu asmeniu, užsiimančiu verslu, būdamas profesionaliu saugotoju, nesilaikė nei bendrosios sutarčių sudarymo tvarkos, nei viešosios sutarties sudarymo ypatumų, numatytų CK 6.184 str. (neturėdamas trečiojo asmens reikalavimo teisių perleidimo, nesiuntė ofertos atsakovui dėl viešosios pasaugos sutarties sudarymo, nesikreipė į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą sudaryti sutartį).
4. Priešieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra yra kildinamas ne iš sutartinės, o iš deliktinės civilinės atsakomybė, o reikalavimu dėl standartinių sutarties sąlygų (vienašališkai įformintų ieškovo lokaliniais aktais) siekė užkirsti kelią šias normas taikyti šalių santykiams, tačiau jokiu būdu nepripažino, jog sutartis tarp šalių buvo sudaryta.
Šalies argumentai
5. Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti maksimalų 20 Lt dydžio užmokestį už kiekvieną transporto priemonės saugojimo parą. Šį savo reikalavimą ieškovas grindė savo 2008-08-01 sprendimu, kuriuo nuspręsta, jog automobilių (transporto priemonių savininkams), atskirai nesusitarus su ieškovu dėl automobilių (transporto priemonių) laikymo ir/ar nepasirašius paslaugų sutarties, už automobilių (transporto priemonių) laikymą automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini) taikyti maksimalius įkainius, numatytus ieškovo Naudojimosi apmokama stovėjimo aikštele taisyklėse. Apeliantas teigia, kad šis ieškovo sprendimas prieštarauja viešosios sutarties sampratai, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovo teikiamos paslaugos nėra viešos. CK 6.161 str. 1 d. numato, kad viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams. Taigi, ieškovo sprendimas, taikyti skirtingus paslaugų teikimo įkainius pasirašiusiems paslaugų teikimo sutartį ir ją nepasirašiusiems, prieštarauja viešosios sutarties esmei.
6. Atsakovas su trečiuoju asmeniu buvo susitaręs dėl 130 Lt per mėnesį transporto priemonės pasaugos mokesčio dydžio, todėl mokėti didesnio pasaugos mokesčio dydžio atsakovas neprivalo. 20 Lt dydžio tarifas už automobilio stovėjimo parą aikštelėje viršija realią tokių paslaugų kainą Šiaulių mieste, nustatytą Šiaulių miesto savivaldybės 2003-02-06 sprendimu Nr. T-600 patvirtintais „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėse ir aikštelėse nuostatais“, kurių 9 punktas numato 5 Lt dydžio mokestį už automobilio stovėjimo vieną parą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose bei duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad jis nei ieškovui, nei trečiajam asmeniui neturi pareigos mokėti pasaugos sutarties kainos už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 22 d. - transporto priemonės išardymo, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių atsakovo argumentų nepasisakė. Atsakovas nuo 2009-04-22 dienos naudojasi savigyna - prievolės vykdymo sustabdymo teise, todėl pareigos mokėti pasaugos mokesčio neturi.
8. Sutarties sudarymo metu atsakovas ir aikštelės valdytojas trečiasis asmuo buvo sulygęs dėl 130 Lt dydžio mėnesio transporto priemonės saugojimo mokesčio. Ieškovo vienašališkai primetamos transporto priemonės stovėjimo aikštelėje sąlygos, neatitinka sulygtų sutarties sąlygų - pasaugos mokesčio - atsakovo (vartotojo) nenaudai. Ieškovo vienašališkai nustatytos standartinės sutarties sąlygos dėl kainos atitinka ir CK 6.188 str. 2 d. 9 p. ir 10 p. nurodytus pavyzdinius esminio šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojo nenaudai požymius: sutarties sąlygos įpareigoja vartotoją vykdyti sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, o taip pat suteikia teisę paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei Valstybės biudžetinės įstaigos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą byloje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo vienašališkai nustatytas standartines sutarties sąlygas dėl paslaugų kainos nepripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis.
9. Ieškovas, išardydamas atsakovui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą atsakovo teisę į jo nuosavybės neliečiamumą. Todėl ieškovas yra įpareigotinas įvykdyti pareigą natūra - atstatyti transporto priemonę į buvusią iki pažeidimo būklę: pritvirtinti transporto priemonės izoterminį kėbulą pagal techninius reikalavimus ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Ieškovas nepateikė duomenų, kad transporto izoterminį kėbulą nuėmė, o po to - pritvirtino, specialių žinių turintys asmenys. Nors atsakovo nuosavybės teise valdomai transporto priemonei nebuvo atlikta jos techninė apžiūra, tačiau ta aplinkybė nesuteikia teisės ieškovui gadinti atsakovo nuosavybės. Liudytoju apklaustas G. M. paaiškino, jog jis dalyvavo transporto priemonės kėbulo nuėmime, o po to - jo pritvirtinime, tačiau neturi tam jokių specialių žinių. Ieškovas nepateikė teismui duomenų, kad transporto priemonės izoterminis kėbulas, pastatant transporto priemonę į saugojimą aikštelę, būtų pritvirtintas asmenų, neturinčių specialių žinių bei įgūdžių. Atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, privalo užtikrinti, kad eisme dalyvautų jo techniškai tvarkinga transporto priemonė, jos techninė būklė nekeltų grėsmės eismo saugumui.
10. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas patikslintą ieškinį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia patikslinto ieškinio dalykas. Ieškovas prašė priteisti skolą už transporto priemonės stovėjimą aikštelėje nuo 2008-05-09 dienos, tačiau pirmosios instancijos teismas skolą už transporto priemonės stovėjimą priteisė nuo 2008- 05-07 dienos.
Ieškovas UAB „Sevitera“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Asmenų pasikeitimą prievolėje reglamentuojančios teisės normos nagrinėjamo ginčo atveju apskritai netaikytinos. Reikalavimo perleidimo sutartis pagal savo esmę yra sutartis, kuria pradinis kreditorius (cedentas) perleidžia skolininko atžvilgiu turimą reikalavimo teisę naujajam kreditoriui (cesionarijui), po ko visas kreditoriaus teises skolininko atžvilgiu vietoje pradinio kreditoriaus įgyvendina naujasis kreditorius. Šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl 26150,00 Lt skolos už transporto priemonės (duomenys neskelbtini) stovėjimą transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2012-12-10 bei nuo 2012-02-11 iki atsakovas paims transporto priemonę iš automobilių stovėjimo aikštelės po 20,00 Lt už parą priteisimo. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad trečiasis asmuo (V. J. įmonė) jau nuo 2008-05-07, adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai nebevykdė jokios veiklos, įskaitant ir apeliantui priklausančios transporto priemonės saugojimą, o nuo minėtos datos faktiniu apeliantui priklausančios transporto priemonės saugotoju tapo UAB „Sevitera“. Todėl nuo 2008-05-07 trečiasis asmuo, nebūdamas apeliantui priklausančios transporto priemonės saugotojas, neturėjo jokios reikalavimo teisės, kurią pagal reikalavimo perleidimo sutartį galėtų perleisti ieškovui. Teisinių santykių šalies pasikeitimas nagrinėjamo ginčo atveju įvyko ne cesijos, o universalaus dalies trečiojo asmens verslo perdavimo ieškovui pagrindu.
2. Pasaugos sutartis yra realinė sutartis, ji laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento, todėl Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog faktiniai pasaugos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė 2008-05-07, kai V. D. priklausanti transporto priemonė buvo perduota saugoti UAB „Sevitera“. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2007-01-08 atsakovui pastatant transporto priemonę į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę, sumokant už transporto priemonės saugojimą į priekį galimai 130 Lt, o visą sumą už saugojimą įsipareigojant sumokėti transporto priemonės atsiėmimo metu bei laikant šią transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje neapibrėžtą laikotarpį, jo valia buvo nukreipta į atlygintinių pasaugos teisinių santykių sukūrimą. Ieškovui 2009-04-30 adresuotame pranešime V. D. prašo automobilį „saugoti“, kol paaiškės įvykio aplinkybės ir bus patikslintas žalos dydis (b. l. 26). Visa tai leidžia teigti, kad nuo 2008-05-07 pasaugos sutartis tarp ieškovo ir apelianto buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.64 str. 1 d., 2 d., 1.71 str.), o nuo 2009-04-30 apelianto valia tęsti pasaugos teisinius santykius išreikšta rašytine forma, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių.
3. Ieškovas išnaudojo visus įmanomus protingumo kriterijų atitinkančius būdus tam, jog surastų saugomos transporto priemonės savininką, t. y. teiravosi apie stovinčią transporto priemonės savininką kitų aikštelės klientų, skambino į Klaipėdą kontaktais, nurodytais ant automobilio, kreipėsi į policiją, taip pat į VĮ „Regitra“, tačiau visos šios priemonės nepadėjo nustatyti automobilio savininką. Tuo tarpu apeliantas pastatė jam priklausančią transporto priemonę 2007-01-08, sumokėjo už šios transporto priemonės stovėjimą vieną mėnesį į priekį ir per daugiau nei penkerius metus į aikštelę atvyko vos keletą kartų, iš kurių nei vieną kartą nebuvo atliekami jokie mokėjimai už automobilio saugojimą. Be to, V. D. atvykus į stovėjimo aikštelę ir susitikus su ieškovo atstovu, jis atsisakė pasirašyti pasaugos sutartį, atsisakė apmokėti už automobilio saugojimą bei atsisakė vesti šiuo klausimu bet kokias derybas. Nepaisant to, transporto priemonė vis tiek buvo palikta saugoti, apeliantui suvokiant, jog už saugojimą reikia apmokėti, taip pat, jog automobilio saugotojas yra pasikeitęs, dėl to galimai pasikeitė ir automobilio stovėjimo bei saugojimo sąlygos.
4. Apeliantas turėjo visas sąlygas susitarti dėl minimalaus įkainio, tačiau nesinaudojo ieškovo sudaryta galimybe sudaryti transporto priemonės pasaugos sutartį, taikant minimalų pasaugos mokestį. Priimdamas sprendimą teismas tinkamai įvertino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą, kadangi šioje išvadoje iš esmės buvo pasisakyta dėl būtinybės informuoti prisijungimo būdu prie sutarties prisijungiančią šalį apie standartinių sąlygų turinį, tačiau pats mokesčio dydis nebuvo pripažintas, kaip pažeidžiantis vartotojo teises, ką teisingai pažymėjo ir Šiaulių miesto apylinkės teismas.
5. Apeliantas kalba apie savigynos teisės realizavimą santykiuose su Trečiuoju asmeniu, nors jau nuo 2008-05-07 trečiasis asmuo automobilių saugojimo aikštelėje nevykdo jokios veiklos, o saugotojo funkcijas atlieka ieškovas. Be to, būtina savigynos teisės realizavimo sąlyga yra realios ginamos teisės turėjimas. Kadangi prievolės vykdymo sustabdymas motyvuojamas transporto priemonės sugadinimu, manytina, jog apeliantas tokiu būdu gina savo teisę į žalos atlyginimą. Vis dėlto ši apelianto teisė neatitinka realumo kriterijaus. Atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, privalo užtikrinti, kad eisme dalyvautų jo techniškai tvarkinga transporto priemonė, jos techninė būklė nekeltų grėsmės eismo saugumui.
6. Apeliantas nagrinėjamoje byloje prašydamas taikyti CK 1.138 str. 4 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą - vykdyti pareigą natūra ir pritvirtinti apeliantui V. D. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės (duomenys neskelbtini). v/n (duomenys neskelbtini), kėbulą pagal techninius reikalavimus bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus, klaidingai nurodo, jog jo transporto priemonė buvo išardyta. Teigia, jog atliekant transporto priemonės parengimo transportuoti į kitą aikštelę darbus buvo nuimtas tik transporto priemonės izoterminis kėbulas, kuris nuimamas atsukant kelis kėbulą laikančius varžtus nuo važiuoklės. Vėliau tie patys varžtai tvirtinant kėbulą buvo prisukti ir tokiu būdu transporto priemonė grąžinta į buvusią padėtį. Šiam veiksmui atlikti jokių specialių žinių nereikia. Apeliantui pageidaujant, jog šiuos darbus atliktų specialių žinių turintis asmuo, po ko būtų pateikti tai patvirtinantys dokumentai, buvo būtina įrodyti, jog transporto priemonė bei atskiros jos sudėtinės dalys buvo perduotos saugoti tinkamos techninės būklės. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantui priklausančios transporto priemonės techninė apžiūra yra negaliojanti, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog izoterminis kėbulas yra pritvirtintas netinkamai, todėl reikalavimas pagrįstai buvo atmestas (CPK 178 str.).
A. V. D. 2013-03-05 pateikė teismui rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriuose nurodė, kad: asmens pasikeitimas prievolėje, tame tarpe ir cesija, šioje situacijoje, sutinkamai su LR CK 6.839 str., be atsakovo V. D. sutikimo nėra galima; atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta teismo praktika nėra aktuali, nes atsakovas nėra Trečiojo asmens darbuotojas; atsakovas ieškovui transporto priemonės niekuomet nebuvo perdavęs, ją perdavė Trečiajam asmeniui; tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta viešoji pasaugos sutartis; nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovas buvo neatsakingas ir nerūpestingas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą bei paaiškinimo dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame 2012 m. spalio 30 d. sprendime teisingai nustatė, kad tarp ieškovo UAB „Sevitera“ ir atsakovo V. D. 2008 m. gegužės mėnesį, t.y. tada, kai UAB „Sevitera“ (prieš tai buvusi IĮ „Sevitera“) iš UAB „Šulcas ir ko“ subnuomotame žemės sklype ir joje esančioje aikštelėje pradėjo vykdyti transporto priemonių pasaugos verslą, susiklostė atlygintinės panaudos teisiniai santykiai, kurių atsiradimą ir tolimesnį egzistavimą sutarties šalys patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais ir kitu faktiniu savo elgesiu po šios sutarties sudarymo (CK 6.193 str.). Taip pat sutinka su tuo, kad tarp ieškovo UAB „Sevitera“ ir atsakovo V. D. nuo 2008 m. gegužės mėnesio buvo ir tebėra susiformavusi viešoji vartojimo pasaugos sutartis (CK 6.161str., 6.188 str.). Aplinkybės, patvirtinančios šiuos ginčijamo sprendimo argumentus yra aiškiai ir detaliai išdėstytos pirmosios instancijos sprendime, todėl teisėjų kolegija joms pritaria ir jų nebekartoja.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp buvusio V. D. automobilio saugotojo V. J. įmonės ir UAB ,,Sevitera‘‘ nebuvo atsiradę saugomo daikto perdavimo trečiajam asmeniui teisiniai santykiai, ta prasme, kaip tai turėtų būti suprantama pagal CK 6.839 straipsnio nuostatas, taip pat nebuvo jokios reikalavimų perleidimo sutarties, kaip tai būtų galima vertinti pagal CK 6.101 str. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas labai kruopščiai aiškinosi šias aplinkybes. Tuo pagrindu buvo net atnaujintas bylos nagrinėjimas (t.2, b. l. 66), tačiau byloje buvo nustatyta, kad buvęs atsakovo automobilio saugotojas V. J. įmonė 2008-05-07 nutraukė automobilių saugojimo veiklą, jos nebevykdė, o žemės sklypas, kuriame buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelėje, 2008 m. gegužės 7 d. „Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi“ (t.1, b. l. 27-29) buvo subnuomotas ieškovui UAB „Sevitera“ (buvusi IĮ „Sevitera“), kurioje automobilių laikymo (saugojimo) veiklą pradėjo vykdyti ieškovas. Nei ieškovo UAB „Sevitera“ vadovas J. L., nei V. J. įmonės savininkas V. J. byloje nepatvirtino apie V. J. įmonės saugomo transporto perdavimą UAB „Sevitera“ kaip trečiajam asmeniui, nenurodė apie jokius tarpusavio įsipareigojimus vienas kitam. To nepatvirtina ir vėlesni jų veiksmai, todėl surinktų įrodymų pagrindu negalima pripažinti, kad atsakovui V. D. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui UAB “Sevitera” buvo perduotas kaip trečiajam asmeniui, kad V. J. įmonė liko atsakinga už šio automobilio saugojimą (CK CK 6.839 str. 3 dalis), ir kad UAB “Sevitera” nėra tinkamas ieškovas šioje byloje, kaip tai apeliaciniame skunde nurodo apeliantas V. D.. Tai, kad ieškovui UAB „Sevitera“ V. J. įmonė perdavė aikštelėje stovinčių automobilių sąrašą, nereiškia, kad šie automobiliai buvo ieškovui perduoti saugoti kaip trečiajam asmeniui. Ieškovo UAB „Sevitera“ vadovas J. L. teisme patvirtino, kad jis, 2008 m. gegužės mėn. pradėjęs automobilių pasaugos verslą ir radęs joje stovinčius automobilius, savarankiškai aiškinosi, kas yra aikštelėje likusių stovėti automobilių savininkai, iš naujo tarėsi su jais dėl automobilių saugojimo terminų ir įkainių, tame tarpe aiškinosi, kam priklauso automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šie veiksmai akivaizdžiai nebūtų buvę reikalingi automobilių perdavimo saugoti trečiajam asmeniui atveju, nes tas aplinkybes tarpusavyje būtų išsiaiškinusios ir nustačiusios tokio sandorio šalys: saugotojas V. J. įmonė ir trečiasis asmuo UAB “Sevitera”. Ieškovas UAB “Sevitera” nesinaudojo teisė išsiieškoti iš atsakovo skolą, buvusią iki jo verslo pradžios. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios intancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo UAB “Sevitera” ir atsakovo V. D. nuo 2008 m. gegužės mėnesio susiformavo nauji atlygintinos vartojimo pasaugos teisiniai santykiai, kurių šalimis buvo saugotojas UAB “Sevitera” ir pasaugos davėjas V. D. (CK 6.830 str.).
Pagal LR CK 6.830 str. 4 dalį pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento. Šalys neginčija, kad 2008 m. gegužės 9 d. ieškovui pradėjus automobilių pasaugos verslą automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), atsakovo V. D. automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aikštelėje jau stovėjo. Teisėjų kolegija šį momentą vertina kaip atsakovo automobilio perdavimą ieškovui ir pasaugos sutartinių santykių atsiradimo momentą, nes atsakovas V. D. iki bylos iškėlimo teisme iš esmės neginčijo, kad jo automobilis stovi aikštelėje ir yra saugomas ieškovo UAB „Sevitera“, tik nesutiko su pasaugos kainos padidinimu, ką patvirtina 2010-12-06 „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas“ bei ikiteisminio tyrimo medžiaga ( t.1, b. l. 141). Atsakovo argumentai, kad jis nėra sudaręs pasaugos sutarties su ieškovu, atsirado tik iškėlus bylą teisme. Atsakovo argumentus, apie tai, kad jam iki 2009-04-22 nebuvo žinoma apie saugotojo pasikeitimą, teisėjų kolegija vertina kaip siekimą išvengti atlyginimo atsakovui už automobilio saugojimą, nes, pirma, ieškovas, būdamas sutarties šalimi, turėjo domėtis sutarties vykdymu; antra, atsakovas V. D. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad toje pačioje teritorijoje (buvęs (duomenys neskelbtini)), kurioje yra ieškovo automobilių saugojimo aikštelė, atsakovui V. D. nuosavybės priklausė atitinkamos patalpos, kurias jis teigė nuomojęs kitiems asmenims ir neretai lankęsis šioje teritorijoje, tik į teritoriją patekdavęs iš kitos pusės, todėl nematęs prie sargo būdelės esančios informacijos apie savininko ir pasaugos įkainių pasikeitimą (t. 2, b. l. 92-96).
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai automobilio pasaugos pradžią nustatė nuo 2008 m. gegužės 7 dienos ir nuo tos dienos priteisė pasaugos mokestį, nors pats ieškovas šį mokestį skaičiavo ir prašė priteisti tik nuo 2008-05-09. Su šiuo skundo argumentų teisėjų kolegija sutinka, nes, pirma, taip yra nurodęs ieškovas savo patikslintame ieškinyje (t.1, b. l. 77-79), antra, tik 2008-05-07 buvo sutaryta žemės subnuomos sutartis, kurioje Nuomotojas UAB „Šulcas ir ko“ įsipareigojo iki 2008-05-08 perduoti žemės sklypą, kurioje buvo aikštelė, todėl realu, kad ieškovas disponavo perduota automobilių laikymo aikštele tik nuo 2008-05-09. Sprendimas šioje dalyje pakeistinas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kad nuo 2008-05-09 (sprendime – nuo 2008-05-07) iki 2009-04 22, t.y. tos dienos, kai atsakovas atvyko į ieškovo saugomą aikštelę, įsitikino, kad jo transporto priemonę saugo būtent ieškovas UAB „Sevitera“, turėjo realią galimybę susipažinti su UAB „Sevitera“ nustatytais ir klientams siūlomais panaudos įkainiais, iš atsakovo V. D. turi būti priteistas panaudos mokestis po 130 Lt už vieną mėnesį, t.y. taip, kaip buvo susitarta su V. J. įmonė, tik sumažina priteistiną sumą už 2 dienas, nuo 1490 Lt iki 1481 Lt. Pažymėtina, kad ieškovas UAB „Sevitera“ sprendimo šioje dalyje neapskundė, o atsakovas V. D. 2012-07-23 vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad „šiai dienai už automobilio stovėjimą nėra atsiskaitęs, „pripažįsta, kad turi mokėti po 130 Lt už automobilio stovėjimą už tą laikotarpį, kurį jis stovi ne dėl jo kaltės“, automobilį aikštelėje tebelaiko iki šiol (t. 2, b. l. 53-65).
Teisėjų kolegija, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuo 2009-04-23, kai atsakovas V. D. buvo atvykęs į saugojimo aikštelę ir buvo susitikęs su ieškovų, turėjo akivaizdžią galimybę pasirinkti toliau saugoti savo automobilį UAB „Sevitera“ aikštelėje ir sutikti su ieškovo (saugotojo) viešai siūlomomis pasaugos sąlygomis, arba pasiimti savo automobilį, jis ši automobilį paliko tolimesniam saugojimui, tačiau nesutinka, kad palikdamas saugoti automobilį atsakovas V. D. taip sutiko su pakeista pasaugos kaina – 20 litų už parą, nes nesutiko derėtis dėl mažesnio pasaugos įkainio ir atsisakė sudaryti pasaugos sutartį, kaip tai buvo numatyta ieškovo sprendimu ir jo nustatytose bei viešai skelbiamose Taisyklėse (ofertoje).
Teisėjų kolegija šiuo atveju pritaria Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadai, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikimas, kurį atsakovas V. D. vertino kaip apsaugos priemonę dėl ieškovo, neva, padarytos žalos neatlyginimo (CK 6.46 str.), negali būti prilygintas pasaugos sutarties pakeitimui, įsipareigojant mokėti atsakovą pasaugos įkainį 20 Lt už parą. Viešosios vartojimo panaudos sutarties, kurią UAB „Sevitera“ siūlė sudaryti savo klientams, sąlyga, nustatyta UAB „Sevitera“ direktoriaus sprendimu, papildančiu „Naudojimosi apmokama automobilių stovėjimo aikštele taisykles“, kad klientams, nesudariusiems su įmone atskiros sutarties, turi būti taikomas maksimalus įkainis - 20 litų už parą, pripažintinas nesąžiningu, iš esmės pažeidžiančiu vartotojo teisėtus interesus, todėl exs oficio pripažintina negaliojančia (t.1, b. l. 88, 90-91, t. 2, b. l. 3-9). Vartotojas – silpnesnė sutarties šalis, priversta priimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas, todėl įstatymuose nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga, o CK 6.188 straipsnio nuostatos dėl vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų, kurias pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį teismas gali tirti ir vertinti eх officio (savo iniciatyva), suteikia teisę pripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-141/2006).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į atsakovo V. D. teisėtus lūkesčius neterminuotai (ilgą laiką) laikyti savo automobilį automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 130 Lt mėnesio įkainį; į tai, kad automobilis ieškovo UAB “Sevitera” aikštelėje yra laikomas ilgą laiką, t.y. nuo 2008-05-09 iki šiol, todėl ieškovas UAB “Sevitera” turi galimybę gauti nuolatines ilgalaikes pajamas; į tai, kad priteisus panaudos mokestį po 20 litų už parą, saugojimo kaina kelis kartus viršytų paties automobilio įgijimo kainą (3000 Lt, t. 1, b. l. 141); kad panašių paslaugų kainą Šiaulių mieste, nustatyta Šiaulių miesto savivaldybės 2003-02-06 sprendimu Nr. T-600 patvirtintais „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Šiaulių miesto gatvėse ir aikštelėse nuostatais“, yra 5 Lt už automobilio stovėjimą; į teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.), juolab, kad ieškovas UAB “Sevitera” byloje pripažino, kad sutartimis gali būti nustatyti ir kiti, mažesni, pasaugos įkainiai, nustatytina atsakovo mokėtina kaina už pasaugos paslaugas 130 Lt už mėnesį. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta teisingu ir protingu už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10 (iki patikslinto ieškinio padavimo) priteisti iš atsakovo V. D. ieškovui UAB „Sevitera“ po 130 litų už vieną mėnesį, t.y. 4420 Lt, o taip pat priteisti už laikotarpį nuo 2012-02-11 (patikslinto ieškinio padavimo dinos) iki atsakovas pasiims automobilį ar kitaip tarp šalių bus išspręstas automobilio pasaugos klausimas, po 130 Lt už mėnesį už automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą (LR CK 6.830str.). Šioje dalyje Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimas pakeistinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas V. D., nuo 2009-04-22 nemokėdamas ieškovui pasaugos mokesčio, naudojosi įstatyme (CK 6.46 str. 2 d. ir CK 6.58 str.) įtvirtinta teise sustabdyti prievolės vykdymą - sustabdyti mokesčio mokėjimą jį turinčiam teise reikalauti asmeniui už transporto priemonės saugojimą, nes pagal CK 6.58 str. gali būti nevykdoma tik priešpriešinė prievolė ir šis nevykdymas turi būti adekvatus savo prievolės įvykdymo užtikrinimui, tuo tarpu atsakovas nurodė, kad ieškovo pareiga jam atlyginti padarytą žalą, kyla ne iš prievolės, o iš delikto, be to atsakovas taip ir neįrodė, kokio dydžio žalą jam yra padaręs ieškovas, dėl kurios jis galėtų nevykdyti visos arba proporcingos dalies prievolės ieškovui.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu buvo atmestas atsakovo V. D. priešieškinis ir jų nebekartoja. Taip pat sutinka su ieškovo UAB „Sevitera“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantui priklausančios transporto priemonės techninė apžiūra yra negaliojanti; kad apeliantas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog izoterminis kėbulas yra pritvirtintas netinkamai; kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, pats privalo užtikrinti, kad eisme dalyvautų techniškai tvarkinga transporto priemonė, o jos techninė būklė nekeltų grėsmės eismo saugumui.
Dėl išdėstyto, V. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimas pakeistinas. Taip pat atitinkamai pakeistinos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju ieškinį patenkinus 23 proc., o priešieškinį atmetus, atitinkamai tarp šalių paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
Bylos duomenims nustatyta, kad ieškovo UAB „Sevitera“ patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme yra: 920 Lt sumokėtas žyminis mokestis (1 t., 34, 87, 143 b. l.) ir 1700 Lt advokato pagalbos išlaidos (2 t., 37,38 b. l.).
Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo V. D. priteistina ieškovui UAB „Sevitera“ 181 Lt žyminio mokesčio ir 391 Lt advokato pagalbos išlaidų, iš viso 572 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Įrodymų, kad ieškovas UAB „Sevitera“ būtų sumokėjęs 300 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą bei 800 Lt už ieškinio paruošimą, byloje nėra, nes ieškovas yra pateikęs tik PVM sąskaitas faktūras (1 t., 32, 33 b. l.), tačiau įrodymų, jog šias PVM sąskaitas faktūras ieškovas būtų apmokėjęs, byloje nėra, todėl šios išlaidos ieškovui nepriteistinos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas V. D. turėjo 2300 Lt advokato pagalbos išlaidų, tame tarpe 400 Lt už priešieškinio paruošimą (2 t., 43, 44, 45, 46 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis atmestas visiškai, proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo UAB „Sevitera“ priteistina atsakovui 731,50 Lt advokato pagalbos išlaidų (2300 Lt – 400 Lt) / 2 x 77 proc.).
Atsižvelgiant į tai, kad dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme yra 38,10 Lt, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo V. D. priteistina Valstybei 23,43 Lt procesinių dokumentų išlaidų, o iš ieškovo UAB „Sevitera“ priteistina valstybei 14,67 procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 96 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kad pareikšdamas papildomą ieškinį 133 Lt žyminį mokestį ieškovas UAB „Sevitera“ yra sumokėjęs be pagrindo, todėl 133 Lt žyminis mokestis ieškovui grąžintina iš Valstybės biudžeto (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Už apeliacinį skundą atsakovas V. D. yra sumokėjęs 953 Lt žyminio mokesčio, todėl patenkinus 78 proc. apeliacinio skundo reikalavimų dėl ieškinio ir atmetus visus apeliacinio skundo reikalavimus dėl priešieškinio, iš ieškovo UAB „Sevitera“ priteistina atsakovui V. D. 372 Lt žyminio mokesčio.
Byloje yra pateikti įrodymai, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovas UAB „Sevitera“ patyrė 850 Lt advokato pagalbos išlaidų, todėl apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovo V. D. priteistina ieškovui UAB „Sevitera“ 518,50 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovas įrodymų apie turėtas advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra pateikęs, todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutar i a:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovui UAB ,,Sevitera“ (į. k. 300807566) iš atsakovo V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1481 Lt skolos už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2009-04-22, 4420 Lt skolos už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10, o nuo 2012-02-11 iki atsakovas V. D. pasiims automobilį ar kitaip tarp šalių bus išspręstas automobilio pasaugos klausimas, ieškovui UAB ,,Sevitera‘‘ iš atsakovo V. D. priteisti po 130 Lt už mėnesį; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011-09-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje UAB ,,Sevitera“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo V. D. ieškovui UAB „Sevitera“ 572 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „Sevitera“ atsakovui V. D. 731,50 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. D. valstybei 23,43 Lt procesinių dokumentų išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „Sevitera“ valstybei 14,67 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Grąžinti ieškovui UAB ,,Sevitera“ (į. k. 300807566) iš Valstybės biudžeto 133 Lt žyminio mokesčio, pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti šį mokestį.
A. V. D. priešieškinį ieškovui UAB ,,Sevitera“ dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo – standartinių sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra, atmesti.“
Priteisti iš atsakovo V. D. ieškovui UAB „Sevitera“ 518,50 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB „Sevitera“ atsakovui V. D. 372 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.