Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Sevitera‘‘ ieškinį atsakovui V. D., trečiajam asmeniui V. J. įmonei, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą, VĮ Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl skolos, palūkanų priteisimo bei atsakovo V. D. ieškinį atsakovui UAB,,Sevitera‘‘ dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo – standartinių sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo atstovas J. L. prašo priteisti iš atsakovo V. D. 26150 Lt skolą už automobilio Ford F-470, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjimą transporto priemonių stovėjimo aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2012-02-10, nuo 2012-02-11 iki atsakovas pasiims transporto priemonę iš automobilių stovėjimo aikštelės priteisti 20 Lt už parą mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad anksčiau ši aikštelė priklausė V. J. įmonei. 2008-05-07 tarp ieškovo ir UAB ,,Šulcas ir Ko‘‘ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovui kaip nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti buvo perduotos negyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), bei prie jų esantis žemės sklypas. Ieškovas žemės sklypą, kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, valdo subnuomininko teisėmis. Aikštelėje už atlygį stovi ir yra saugomos klientams priklausančios transporto priemonės. Iš V. J. įmonės ieškovas perėmė kasos aparatus, transporto priemonių registracijos žurnalus, skolas. Veiklą pradėjo vykdyti nuo 2008-05-07. Ieškovui perėmus aikštelę, joje stovėjo automobilis „Ford“ F-470, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal transporto priemonių registracijos žurnalo duomenis, automobilis aikštelėje stovėjo nuo 2007m. Registracijos žurnale savininko adreso nebuvo įrašyta, jis nuo aikštelės perėmimo automobiliu nesidomėjo. Ieškovas bandė ieškoti savininko, tačiau gavo duomenis, kad transporto priemonė niekam nepriklauso. Ieškant transporto priemonės savininko, buvo bandyta apie ją teirautis kitų klientų, skambinti į Klaipėdą adresais, nurodytais ant automobilio, kreiptasi į VĮ „Regitrą“, policiją. Automobilio savininko jie ieškojo virš metų laiko, tačiau jo rasti nepavyko. Gavus pažymą, kad automobilio savininko nėra, dėl aikštelės remonto nusprendė jį perkelti į kitą vietą, kur stovi mažiau naudojamos transporto priemonės. Automobilį išgabeno į kitą saugomą automobilių aikštelę. Tik pradėjus automobilio išgabenimo procesą, iš karto atsirado automobilio savininkas, kuris pasakė, kad, važiuodamas pro šalį pamatė, jog nebėra jo transporto priemonės. Jie susitarė susitikti kitą dieną ir jis pažadėjo parodyti automobilį. Gabenant automobilį, buvo nuimtas izoterminis kėbulas, kuris po to buvo prisuktas. Atsakovas automobilio saugojimo sutarties su ieškovu nesutiko pasirašyti, nėjo į derybas, ieškovui reiškė tik pretenzijas dėl nuimto izoterminio kėbulo, išlaužtų kabinos spynelių, nors pergabenant automobilį jiems į vidų patekti net nereikėjo, automobilis buvo gabenamas specialiu transportu. Automobilis buvo nusidėvėjęs ir techniškai netvarkingas, savo eiga nevažiavo. Pateikus sąskaitą, atsakovas atsisakė ją apmokėti, automobilio nepasiėmė, nemoka už jo stovėjimą aikštelėje iki šiol. Tokios transporto priemonės kaip ieškovo stovėjimo aikštelėje įkainis už parą pagal ieškovo nustatytas sąlygas – 10-20 Lt, nes ši transporto priemonė atitinka sunkaus transporto kriterijus, o atsakovas sutarties su ieškovu dėl mažesnių įkainių nesudarė. Už laikotarpį nuo 2008-05-09 iki 2008-09-15 atsakovui už transporto priemonės stovėjimą buvo skaičiuojamas mokestis 10 Lt parai, kas sudaro 1290 Lt. Kadangi įsakymu buvo nustatyta, kad klientams, kurie nesudarė sutarties dėl automobilių stovėjimo, taikomas 20 Lt įkainis už automobilio stovėjimą, už laikotarpį nuo 2008-09-16 iki 2012-02-10 atsakovo skola sudaro 24860 Lt. Viso atsakovas skolingas ieškovui 26150 Lt už automobilio stovėjimą. Kadangi atsakovas iki šiol automobilio nepasiima, jam šiuo metu skaičiuojamas 20 Lt automobilio stovėjimo mokestis už parą. Informacija apie įkainius yra patalpinta informacinėje lentoje aikštelės teritorijoje. Su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsakovas V. D. prašo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB,,Sevitera‘‘ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu, įpareigoti UAB,,Sevitera‘‘ pritvirtinti atsakovui V. D. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės FORD F-740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulą pagal techninius reikalavimus ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso jam, jį įsigijo 2004-12-07 aukcione. Automobilį į aikštelę jis pastatė 2007-01-08, kas tuo metu buvo aikštelės savininkas, jis nesidomėjo, koks jo adresas – jo niekas neklausė. Su aikštelės sargu jis susitarė dėl kainos ir dėl stovėjimo termino. Sargui jis pasakė, kad automobilį laikys aikštelėje ilgesnį laiką. Sumokėjęs 130 litų į priekį už mėnesį laiko, automobilį paliko, už automobilio laikymą aikštelėje turėjo sumokėti jį atsiimant. Automobilį aikštelėje jis laikė 5 metus, per tą laiką keletą kartų buvo atvykęs į aikštelę, nes reikėjo iš automobilio pasiimti daiktų, niekas nereikalavo mokėti už automobilio laikymą. Vieną dieną atvažiavęs į aikštelę neberado savo automobilio, sargas davė savininko telefono numerį išsiaiškinimui. Su savininku susitarė susitikti kitą dieną. Jis nepasakė, kur automobilis, pateikė jam sąskaitą ne tik už automobilio stovėjimą, bet ir už transportavimą, kitus darbus, už kuriuos jis nesutiko mokėti. Automobilio jis neatsiėmė, nes jis buvo išardytas – nuimtas kėbulas, išlaužta kabinos spynelė, sugadintas vairo mechanizmas. Jis pareikalavo sutvarkyti automobilį. Ieškovas uždėjo kėbulą, tačiau jis nežino, ar kėbulas uždėtas tinkamai – ar darbai atlikti techniškai tvarkingai ir su garantija. Jis neteigia, kad automobilį pastatant į aikštelę jis buvo techniškai tvarkingas, iš tikrųjų jis savo eiga nevažiavo. Tačiau reikalauja, kad ieškovas pateiktų dokumentus, patvirtinančius, kad kėbulo prisukimo darbai atlikti tinkamai. Jis pripažįsta, kad už automobilio stovėjimą yra skolingas po 130 Lt už mėnesį iki laikotarpio, kai jis aikštelėje stovi ne dėl jo kaltės. Be to, mano, kad mokestį už automobilio stovėjimą jis privalo mokėti V. J. įmonei, nes su ieškovu jokių susitarimų dėl automobilio stovėjimo jis nėra sudaręs. Apie tai, kad pasikeitė aikštelės savininkas, jam niekas nepranešė, kokiu būdu ieškovas turėjo tai padaryti yra ne jo, atsakovo, problema. Ieškovui už automobilio stovėjimą jis neskolingas, nes apie savininko pasikeitimą jis nebuvo informuotas. V. J. įmonei už automobilio laikymą nemokėjo, nes su sargu buvo sutarę, kad sumokės atsiimdamas automobilį. Jokios informacijos apie iškabintus įkainius ieškovo aikštelėje ji nepastebėjo, mano, kad aikštelės darbuotojai turėtų informuoti apie įkainių pasikeitimą. Automobilį ketina laikyti aikštelėje tol, kol jis bus tinkamai sutvarkytas. Su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.

Trečiojo asmens atstovas V. J. ieškinio nepalaiko, dėl priešieškinio nuomones išsakyti negali. Nurodė, kad iki ieškovo jis eksploatavo automobilių saugojimo aikštelę. 2007m. atsakovas aikštelėje paliko automobilį, sumokėjęs už mėnesį 130 Lt. Ieškovui jis perdavė žurnalus ir surašytą skolininkų sąrašą. Skolininkų sąraše prie V. D. pavardės parašytas skaičius 2265, tai reiškia, kad V. D. jam buvo skolingas 2265 Lt iki įmonės perdavimo. Ateityje atsakovui V. D. dėl tos skolos pretenzijų jis nereikš. Jam eksploatuojant aikštelę, automobilio saugojimo paros įkainis buvo 5 litai. Atsakovui priklausantis automobilis buvo pusiau sunkus automobilis ir tokiems automobiliams buvo taikomas 5 litų tarifas parai, o lengviesiems automobiliams - 3 litai. Skolininkų sąraše nurodyta 2007-02-08 data, greičiausiai tą dieną atsakovas į aikštelę pastatė automobilį. V. D. už mėnesį laiko galėjo mokėti už automobilio saugojimą 130 litų. Kai išsiperki visam mėnesiui, tai yra taikomos nuolaidos. Kadangi jis daugiau nepasirodė, už automobilio saugojimą jis skaičiavo po 5 litus už parą.

Institucijos, teikiančios išvadą, VĮ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Teismui raštu yra pateikta institucijos išvada.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas dalinai.

Iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties matyti (I t. b.l. 27-29), kad ieškovas nuo 2008 m. gegužės 7d. išsinuomojo negyvenamąsias 19,80 kv.m. patalpas adresu (duomenys neskelbtini), bei prie jų esantį 2320 kv.m. žemės sklypą iš UAB,,Šulcas ir Ko‘‘. 2011m. gegužės 12d. vienintelio savininko sprendimu ieškovo individuali įmonė buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę (I t. b.l. 11,12). Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti (I t. b.l. 16-19), kad išnuomotame žemės sklype yra įrengta mokama automobilių stovėjimo aikštelė, aptverta tvora. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodoma, kad aikštelė stovi transporto priemonė ,,Ford‘‘, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su būda. Iš registracijos žurnalo kopijos matyti (I t. b.l. 30), kad automobilį į aikštelę pristatė atsakovas V. D.. Nors byloje nėra jokių duomenų apie automobilio priklausomybę atsakovui, iš VĮ ,,Regitra‘‘ pažymos matyti, kad automobilis yra išregistruotas, tačiau atsakovas teigia, kad automobilis priklauso jam, šios aplinkybės šalys neginčija.

LR CK 6.830str. numato, kad pasaugos sutartimi viena šalis įsipareigoja saugoti kitos šalies perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. LR CK 6.831str. 3d. numatyta, kad pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentus, žetonu arba kitokiu ženklu. Nors byloje nėra duomenų, kad tarp atsakovo ir ankstesnio saugotojo – V. J. įmonės – buvo sudaryta rašytinė pasaugos sutartis, atsakovas nurodė, kad į automobilių aikštelę transporto priemonę ,,Ford‘‘, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pristatė 2077m. sausio 8d. ir, sumokėjęs 130 Lt už mėnesį, paliko jį neterminuotam laikui saugoti, apie automobilio pristatymą į aikštelę buvo padarytas įrašas registracijos žurnale. Ieškovas patvirtino, kad 2008-05-07 jam išsinuomojus žemės sklypą, kurioje buvo įrengta automobilių saugojimo aikštelė, atsakovo automobilis aikštelėje jau stovėjo. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo užmokestį už jam teikiamas automobilio saugojimo paslaugas nuo 2008-05-08, t. y. nuo to momento, kai jo žinion perėjo šio automobilio saugojimas, iki dabartinio momento, nes atsakovas atsisako mokėti už automobilio saugojimą. Atsakovas nesutinka mokėti ieškovui už automobilio saugojimą, kadangi yra sudaręs pasaugos sutartį su V. J. įmone ir yra skolingas už automobilio saugojimą jam, o ne ieškovui, jam nebuvo žinomi ieškovo teikiamų paslaugų įkainiai, be to, ieškovas, nuimdamas kėbulą, sugadino jo automobilį.

LR CK 6.839str. 1d. numato, kad jeigu pasaugos sutartis nenustato ko kita, saugotojas neturi teisės be davėjo sutikimo perduoti saugoti daiktus trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti sutikimą iš davėjo saugotojas neturi galimybių. Pagal šio straipsnio 2d. nuostatas saugotojas, perdavęs daiktus saugoti trečiajam asmeniui, privalo apie tai pranešti davėjui. LR CK 6.839str. 3d. numatyta, kad perdavus saugoti daiktus trečiajam asmeniui, saugotojo ir davėjo pasaugos sutartis lieka galioti, už trečiojo asmens veiksmus davėjui atsako saugotojas. LR CK 6.840str. numato, jog užmokestis už saugojimą sumokamas saugotojui. Todėl atsakovas teigia, kad jis yra skolingas už automobilio saugojimą V. J. įmonei. Tačiau, teismo nuomone, atsakovas šiuo atveju neteisingai aiškina LR CK 6.839str. nuostatas. Jei automobilių stovėjimo aikštelės nuomininkas, šiuo atveju saugotojas, būtų išlikęs tas pats – V. J. įmonė, ir perdavęs saugoti automobilį trečiajam asmeniui saugoti, V. J. įmonės, kaip saugotojo, ir atsakovo, kaip pasaugos davėjo tarpusavio teisiniai santykiai būtų išlikę ir reglamentuojami pagal LR CK 6.839str. nuostatas. Tačiau šiuo atveju yra pasikeitusi teisinių santykių šalis. Nors tarp V. J. įmonės ir UAB,,Sevitera‘‘ nėra reikalavimo perleidimo sutarties, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad saugotojas V. J. įmonė nutraukė savo veiklą, jos nebevykdė, o automobilių stovėjimo aikštelėje veiklą pradėjo vykdyti ieškovas. Tokiu būdu tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai pasaugos teisiniai santykiai. Jei atsakovas turi pretenzijų ieškovui dėl to, kad jis neinformavo jį apie, jog savo funkcijų nebeatlieka, turi teisę kreiptis su pretenzijomis į V. J. įmonę. Pagal LR CK 6.830str. 4d. pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento. Šalys neginčija, kad 2008-05-08 ieškovui pradėjus veiklą automobilių saugojimo aikštelėje, atsakovo automobilis aikštelėje jau stovėjo. Taigi nuo šio momento atsirado pasaugos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo. Paties atsakovo paaiškinimai šiuo atžvilgiu yra prieštaringi. Nors atsakovas laiko, kad jo ir ieškovo nesieja jokie teisiniai santykiai, tačiau kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB,,Sevitera‘‘ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu. Nors atsakovas vadovaujasi LR CK 6.839str. ir teigia, kad be atsakovo sutikimo V. J. įmonė negalėjo perduoti ieškovui saugoti atsakovo automobilio, tačiau ignoruoja šio straipsnio 3d., pagal kurią už trečiojo asmens veiksmus davėjui atsako saugotojas (atsakovo teigimu V. J. įmonė) ir reiškia ieškovui priešieškinį dėl žalos atlyginimo už automobilio sugadinimą. Todėl teismas laiko, kad atsakovo argumentai, jog jis už automobilio saugojimą yra skolingas V. J. įmonei, yra nepagrįsti.

Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atitinkamai Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis- prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Prekių ar paslaugų pardavėju (teikėju) vartojimo sutartyje yra verslininkas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys). Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį vartojimo sutartimi. Remiantis vartojimo sutarčių dalyko įvairove išskiriamos vartojimo pirkimo-pardavimo 16.350-6.370 straipsniai), vartojimo nuomos (CK 6.504-6.511 straipsniai), vartojimo rangos (CK 6.672-6.680 straipsniai), paslaugų teikimo vartotojams sutartys (CK 6.716 straipsnio 4 dalis) ir kt. Teismas turi kvalifikuoti ginčo sutartį pagal visus išvardytus pagrindus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikytini nagrinėjant bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant ginčą, kilusį iš automobilio pasaugos sutarties, sudarytos verslo įmonės ir fizinio asmens, konstatuota, kad ši sutartis kartu yra viešoji (CK 6.161 straipsnis) bei vartojimo sutartis, todėl, sprendžiant ginčą, teismai turi atsižvelgia į tai, kad vartotojas yra silpnesnioji sutarties šalis, priversta priimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties lygas, ir taikyti įstatymus, nustatančius stipresnę vartotojo interesų apsaugą. Sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, jei atitinka šiuos esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3)prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Kvalifikuojant sutartį vartojimo sutartimi svarbios abi šalys, todėl visais atvejais greta vartotojo būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį - verslininką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių - prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas. Kvalifikuojant šalių sudarytą sandorį vartojimo sutartimi, identifikuotini konkretaus sutartinio teisinio santykio subjektai (vartojimo sutarties šalys visais atvejais yra vartotojas ir verslininkas). Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vartotojo sąvoka detalizuojama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kurio nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Vartojimo sutarties subjektinės sudėties reikšmingumas lemia būtinybę identifikuoti ne tik vartotoją, bet ir kitą vartojimo sutarties šalį - prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Kitai (ne vartotojui) vartojimo sutarties šaliai apibrėžti vartojamos prekių ar paslaugų pardavėjo (tiekėjo) sąvokos (CK 1.39 str. 1 d.). Paslaugų tiekėjas vartojimo sutartyse yra asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str.8 d.). Verslininkas, skirtingai nei vartotojas, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, užsiimantis verslo ar profesine veikla ir jis turi veikti verslo tikslais. Šiuo atveju tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai. Ieškovas užsiima automobilių saugojimų ir iš to gauna pajamas, o atsakovas – fizinis asmuo - perka paslaugą. Nors ieškovo atstovė nurodė, kad atsakovas taip pat užsiima verslu, tokių įrodymų teismui nepateikė. Ieškovas nurodė, kad nuo 2008-05-07 iki 2008-09-15 atsakovui už automobilio saugojimą buvo skaičiuojama po 10 Lt, o nuo 2008-09-15 – po 20 Lt, nes atsakovas nesudarė su ieškovu sutarties dėl automobilio saugojimo. Atsakovas prašo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB,,Sevitera‘‘ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu. Abi šalys patvirtino, kad nuo 2008m. gegužės 7d. iki 2009m. balandžio 22d. atsakovas aikštelėje nesilankė. Todėl atsakovas negalėjo žinoti apie pasikeitusį turto saugotoją ir taikomus kitus įkainius. VĮ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodoma (II t. 3-9), kad ieškovo atliktas vienašališkas tarp šalių sudarytos transporto priemonės pasaugos sutarties sąlygų pakeitimas tinkamai apie tai neinformuojant vartotojo bei nesuteikiant jam galimybės išreikšti savo valios dėl tolimesnių su bendrove siejančių sutartinių teisinių santykių galiojimo laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu. Todėl, teismo nuomone, atsakovas nuo 2008-05-07 (kai ieškovas faktiškai pradėjo saugoti jo automobilį) iki 2009-04-22 imtinai (kai atsakovas atvyko į aikštelę ir sužinojo apie pasikeitusį automobilio saugotoją), privalo ieškovui mokėti po 130 Lt už mėnesį, viso 1490 Lt. Ši suma skaičiuojama už 11 mėnesių po 130 Lt (1430 Lt) ir už 15 dienų (60Lt), išvedant vienos dienos tarifą. Nors V. J. nurodė, kad vėliau atsakovui buvo skaičiuojamas 5 Lt per parą tarifas už automobilio saugojimą, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl tokių tarifų jis buvo susitaręs pastatydamas automobilį į aikštelę. Tačiau ieškovas 2009-04-22 sužinojo, kad yra pasikeitęs saugotojas, todėl turėjo galimybę susitarti su ieškovu dėl automobilio saugojimo įkainių ar jais pasidomėti. Tačiau iš byloje esančio rašto matyti (I t. b.l. 26), kad atsakovas, reikšdamas pretenzijas ieškovui dėl sugadinto automobilio, toliau paliko jį saugoti ieškovui, išreiškė abejones dėl ieškovo išrašytų sąskaitų faktūrų, tačiau dėl automobilio stovėjimo įkainių su ieškovu nesitarė. Atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad jam yra žinoma, kad už automobilio stovėjimą aikštelėje reikia mokėti. Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovo atstovo paaiškinimai, kuris nurodė, kad atsakovas automobilio saugojimo sutarties su ieškovu nesutiko pasirašyti, nėjo į derybas, ieškovui reiškė tik pretenzijas dėl nuimto izoterminio kėbulo, išlaužtų kabinos spynelių. Todėl teismas laiko, kad atsakovas, žinodamas, jog yra pasikeitęs turto saugotojas ir šias funkcijas atlieka ieškovas, sąmoningai nesitarė su ieškovu dėl automobilio saugojimo tarifų, nepasirašė sutarties ir neatsiėmė automobilio iš aikštelės, nors teigė, kad ieškovas tinkamai savo funkcijų neatliko. Todėl šiuo atveju negalima teigti, kad ieškovas vienašališkai nustatė automobilio saugojimo sąlygas, pripažinti šias sąlygas negaliojančiomis ir nesąžiningomis. Nors VĮ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodoma, kad ieškovo atliktas vienašališkas tarp šalių sudarytos transporto priemonės pasaugos sutarties sąlygų pakeitimas tinkamai apie tai neinformuojant vartotojo bei nesuteikiant jam galimybės išreikšti savo valios dėl tolimesnių su bendrove siejančių sutartinių teisinių santykių galiojimo laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu, tačiau jei atsakovas atsisakė pasirašyti sutartį, jei jį netenkino jos sąlygos, jis privalėjo atsisakyti ieškovo paslaugos ir pasiimti automobilį. Tačiau atsakovas paliko toliau jį saugoti ieškovui, kol paaiškės žala, dar beveik trims metams, iki ieškovo kreipimosi į teismą jokių pretenzijų dėl automobilio sugadinimo ieškovui nereiškė. Iš byloje pateiktų skelbimų matyti (I t. b.l. 92), kad šie įkainiai buvo atspausdinti ir liudytojų V. Ž., R. P. teigimu pakabinti viešai automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš VĮ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados matyti, kad tarnyba nenurodė, kad pats įkainis – 20 Lt už automobilio pastatymą aikštelėje parai – yra per didelis. Todėl atsakovo reikalavimas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovo UAB,,Sevitera‘‘ vienašališkai nustatytas standartines transporto priemonių stovėjimo ir saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), sąlygas dalyje dėl stovėjimo ir saugojimo kainų nustatymo atsakovo atžvilgiu atmestinas. Iš 2008-08-01 ieškovo sprendimo matyti (I t. b.l. 88), kad ieškovas priėmė sprendimą asmenims, nesudariusiems su ieškovu sutarties dėl automobilių stovėjimo, taikyti maksimalius automobilių saugojimo įkainius. Pagal ieškovo nustatytas taisykles už autobuso, sunkaus ir spec.transporto laikymą parai yra taikomas nuo 10 iki 20 Lt įkainis (I t. b.l. 90). Todėl ieškovui iš atsakovo už automobilio stovėjimą už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10 (nuo ieškinio padavimo) priteisti po 20 Lt už automobilio saugojimą už dieną – 20320 Lt, taip po 20 Lt nuo šio datos už kiekvieną dieną, iki atsakovas pasiims automobilį (LR CK 6.830str.).

Atsakovas priešieškiniu prašo įpareigoti UAB,,Sevitera‘‘ pritvirtinti atsakovui V. D. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės FORD F-740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulą pagal techninius reikalavimus ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Ieškovas pripažino, kad atsakovo automobilio kėbulas iš tikrųjų buvo nuimtas, nes automobilio savininko ieškovas ilgą laiką nerado, todėl norėjo jį pergabenti iš vienos aikštelės į kitą. Atsakovas teigia, kad ieškovas sugadino automobilį – nuėmė kėbulą, išlaužė kabinos spynelę, sugadino vairo mechanizmą. Atsakovas teigia, kad, nors ieškovas uždėjo kėbulą, jis nėra tikras, ar jis tinkamai uždėtas. Tačiau atsakovas pats pripažino, kad automobilį pastatant į aikštelę, jis nebuvo techniškai tvarkingas, savo eiga nevažiavo. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie automobilio techninę būklę jo pastatymo į aikštelę momentu. Iš UAB,,Šiaulių techninių apžiūrų centras‘‘ pažymos matyti, kad techninė apžiūra atsakovui priklausančiam automobiliui yra negaliojanti (II t. b.l. 43). Taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilio kėbulas uždėtas netinkamai. Liudytojas G. M. parodė, kad jis buvo paprašytas ieškovo nuimti atsakovo automobilio kėbulą, o paskui jį uždėti, tokiam darbui specialių žinių turėti nereikia, užtenka nusukti varžus, be to, jis pats užsiima automobilių remontu. Ieškovas nurodė, kad automobilio spynelės išlaužti automobilio pergabenimui nereikia. Kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas sugadino automobilį, nepateikė įrodymų, kad automobilio kėbulas uždėtas netinkamai, jo reikalavimas atmestinas.

LR CK 6.210str. 2d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (fizinis asmuo) privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. LR CK 6.37str. 2d. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos – 2011-09-21 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Remiantis LR CPK 93str., ieškinį patenkinus dalinai, iš atsakovo ieškovui priteistina 654,30 Lt žyminio mokesčio išlaidų, 300 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Kadangi teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, iš atsakovo ieškovui priteistina 1700 Lt išlaidų už advokato pagalbą (LR CPK 98str.). vadovaujantis LR CPK 96 str., iš atsakovo valstybės naudai priteistina 38,10 Lt pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259str., 260str., 263-267str., 268-270str., teismas

n u sprendė:

Ieškinį patenkinti dalinai.

Priteisti ieškovui UAB ,,Sevitera‘‘ iš atsakovo V. D. 1490 Lt skolos už laikotarpį nuo 2008-05-07 iki 2009-04-22 imtinai, 20320 Lt skolos už laikotarpį nuo 2009-04-23 iki 2012-02-10 imtinai, nuo 2012-02-11 iki atsakovas V. D. paims transporto priemonę iš automobilių stovėjimo aikštelės priteisti po 20 Lt už parą mokestį, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011-09-21 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2654,30 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. D. 38,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Atsakovo V. D. ieškinį atsakovui UAB,,Sevitera‘‘ dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo – standartinių sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.