Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuosavybės teisės į rūsio patalpą pripažinimo, atsakovo nuosavybės teisės į rūsio patalpą nuginčijimo ir pagal atsakovo J. M. priešieškinį ieškovui A. J. dėl ieškovo nuosavybės teisės į rūsio patalpą nuginčijimo, nuosavybės teisės ieškovui į faktiškai naudojamą rūsio patalpą pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. J. patikslintu ieškiniu (2023-02-24 Nr. DOK-23948) prašė pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teises į rūsio patalpą Nr. R-14 (3,78 kv. m. ploto), esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip buto (duomenys neskelbtini) priklausinį, ir pripažinti, kad atsakovas J. M. neįgijo nuosavybės teisių į šią rūsio patalpą nei 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 186 pažymos Nr. 60 pagrindu, nei kokiu nors kitu teisiniu pagrindu; priteisti visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovui nuosavybes teise, kuri atsirado 1993 m. gruodžio 2 d. pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu, priklauso butas su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini) Buto techninės apskaitos byloje nurodoma, kad šiam butui priskirta rūsio patalpa R-14, 3,78 kv. m. ploto. Buto ankstesnė savininkė įgijo šį butą iš daugiabutį namą stačiusio gyventojų kooperatyvo, 1991 m. birželio 3 d. pažymos Nr. 29 pagrindu. 2020 m. ketindamas parduoti butą su rūsiu ieškovas pastebėjo, kad rūsio patalpa R-14 yra užimta, ja naudojasi atsakovas, buto (duomenys neskelbtini), savininkas J. M.. Pagal šio buto viešus registro duomenis jis taip pat yra žymimas (tačiau – klaidingai) kaip esantis su rūsiu R-14, 3,78 kv. m. ploto, bet į jį nuosavybės teisės atsakovui yra įregistruotos vėliau – 1991 m. gruodžio 11 d., vėlesnės 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu, jo kadastro duomenų nustatymo data taip pat vėlesnė – 1991 m. lapkričio 20 d. Paaiškėjus, kad patalpa naudojasi atsakovas, ieškovas pradėjo administracinę procedūrą dėl klaidos ištaisymo. 1991 m. birželio 4 d. ieškovo butui Nr. 14 matininkė B. pažymoje Nr. 29 priskyrė nurodytam 3,78 kv. m. ploto rūsiui šifrą R-14, o vėliau kita matininkė G. klysdama priskyrė tą patį šifrą R-14 atsakovo 17 butui. Administracinis teismas yra konstatavęs trečiojo asmens darbuotojos - matininkės G. 1991 m. lapkričio 20 d. padarytą klaidą, t. y. šio fakto nebereikia įrodinėti pakartotinai šioje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

3. Ieškovas nesutiko su priešieškiniu, prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad atsakovas priešieškinio teisiniu pagrindu nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.33 straipsnio 1 dalyje numatytą normą, teigdamas, kad ieškovas prarado rūsio patalpos valdymo teisę minėtu pagrindu. Tokiu būdu atsakovas pripažįsta, kad nuosavybės teisę ieškovas turi, atsakovas tik ginčija jo valdymo teisę. Tai visiškai skirtingos teisės savo paskirtimi ir pripažinimo pagrindais. Nuginčijus ieškovo valdymo teisę, nenuginčijama nuosavybės teisė. Pažymėjo, kad rūsio patalpa R-13 niekada nesinaudojo. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai prašė taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams. Ieškovas iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., kai gavo kopiją iš trečiojo asmens, nežinojo, nei kur tiksliai yra jam priklausantis rūsys R-14, nei kas jį yra užėmęs. Ieškovas neatsisakė savo nuosavybės teisių ar jomis nesirūpino. Domėdamasis, kur yra jo rūsys, ieškovas kreipėsi į bendrijos pirmininkę, atsakovo nepažinojo, su juo nebendravo, savo bute negyveno. Ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinis, dėl to ieškinio senatis negali būti taikoma vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Tačiau jei teismas nustatytų, kad ieškinio senatis yra praleista, prašė atnaujinti ieškinio senatį.

5. Atsakovas J. M. su pareikštu ieškiniu nesutiko, ieškinį prašė atmesti. Priešieškiniu (2023-03-23 Nr. DOK-36821) prašė ieškovo ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį; pripažinti, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpą Nr. R-14, kurios plotas 3,78 kv. m., esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir ieškovui pripažinti asmeninės nuosavybės teises į rūsio patalpą R-13, kurios plotas 2,54 kv. m., esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kaip buto Nr. 14 priklausinį, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

6. Nurodė, kad 1975 m. sausio mėn. atsakovui orderio pagrindu buvo suteikta teisė gyventi ir naudotis butu su rūsiu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) Perduodant buto raktus buvo parodytas bei perduotas butui priskirtas sandėliukas, esantis daugiabučio namo rūsyje, kurio indeksas šiuo metu yra R-14, o rūsio perdavimo naudotis metu rūsio durys buvo pažymėtos skaičiumi „17“. Atsakovas ginčo objektu – rūsio patalpa pradėjo naudotis dar 1975 m. ir ja naudojasi nepertraukiamai, t. y. jau beveik 50 metų. Atsakovas buvo informuotas apie galimybę valdomą butą su rūsio patalpa įsigyti nuosavybės teise jį privatizuojant. 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu atsakovo nuosavybės teisė į butą ir rūsio patalpą buvo įregistruota viešajame nekilnojamojo turto registre, o įrašas galioja nuo 1991 m. gruodžio 11 d. Atsakovas įsitikinęs, jog jis yra vienintelis teisėtas rūsio patalpos savininkas. Pirminei ieškovo buto savininkei išduodant Pažymą Nr. 29 bei vėlesnius su ja susijusius dokumentus (tame tarpe ir buto techninės apskaitos bylą) buvo padaryta klaida, nurodant netinkamą ieškovo butui priskirto rūsio plotą. Dėl šios priežasties laikytina, jog ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpą. Ieškovo butui negalėjo būti priskirta 3,78 kv. m. ploto rūsio patalpa atsižvelgiant į faktinį rūsio patalpų priskyrimą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje esantiems butams, kadangi butui priskirtinos rūsio patalpos plotas priklausė nuo buto dydžio. Ieškovo butui, kuris yra vieno kambario 32,90 kv. m. bendro ploto formaliai priskirtos rūsio patalpos dydis (3,78 kv. m.) yra ženkliai didesnis nei kitiems analogiškiems name esantiems butams. Ieškovas faktiškai ir nepertraukiamai naudojasi kita daugiabučio namo rūsyje esančia patalpa pažymėta indeksu R-13, kurios plotas 2,54 kv. m. Patalpa R-13 nėra priskirta nei vienam iš daugiabučiame name esančių butų.

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centras atsiliepimo į ieškinį, priešieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2023 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpą Nr. R-14, 3,78 kv. m. ploto, esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Priteisti atsakovui iš ieškovo 1 163,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje priešieškinio netenkino.

Dėl ieškinio reikalavimų ir priešieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpą Nr. R-14

9. Teismas iš šalių butų techninės apskaitos bylų duomenų nustatė, jog tiek ieškovo, tiek atsakovo patalpų eksplikacijų duomenyse nurodyta, kad butui priklauso 3,78 kv. m. ploto rūsys. Siekdamas nustatyti aplinkybes, kas naudojosi rūsio patalpa R-14, teismas atsižvelgė į ieškovo, atsakovo paaiškinimus, liudytojų L. D., buvusios gyvenamojo namo bendrijos pirmininkės laikotarpiu 2002-2022 m. birželio mėn., R. M., ilgamečio namo gyventojo, G. J., ieškovo draugės, faktiškai gyvenusios bute Nr. 14, parodymus, rašytinius įrodymus.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas rūsio patalpa R-14 faktiškai naudojasi nuo 1975 m. kai rūsio patalpos buvo paskirtos namo gyventojams naudotis atvirai ir nepertraukiamai. Ieškovas, įsigijęs butą Nr. 14, bei ankstesni buto valdytojai, savininkai, nesinaudojo rūsio patalpa R-14, o naudojasi rūsio patalpa R-13.

11. Taip pat teismas darė išvadą, kad tiek 1991 m. birželio 3 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 29 dalyje, kad N. A. T. naudojasi sandėliuku 3,78 kv. m., esančiu rūsyje, tiek 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 dalyje, kad M. J. naudojasi sandėliuku 3,6 kv. m., esančiu rūsyje, duomenys yra neteisingi, nes neatitiko faktiškai nuo 1975 m. butams paskirtų ir butų valdytojų naudotų sandėliukų plotų: A. N. nesinaudojo 3,78 kv. m. ploto sandėliuku ir byloje nepateikti duomenys, paneigiantys šią nustatytą aplinkybę, o J. M. nesinaudojo 3,6 kv. m. ploto sandėliuku, be to, toje namo pusrūsio dalyje tokio ploto sandėliuko nebuvo, J. M. naudojosi 3,78 kv. m. ploto sandėliuku.

12. Teismas laikė pagrįstais VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime nurodytus argumentus, kad atsakovui išduotoje 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 60 netikslūs duomenys apie butui priklausančios rūsio patalpos plotą ir pažymėjimą plane buvo patikslinti buto 1991 m. lapkričio 20 d. kadastro duomenų byloje ir šie pakeitimai buvo įregistruoti bendrame gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) pusrūsio plane. Patikslinus atsakovo naudojamo rūsio duomenis, buvo teisėtai ir pagrįstai atlikta turto teisinė registracija, nors ir liko nepapildyti duomenys, sudarę nuosavybės įregistravimo pagrindą nurodant, kad nuosavybė registruota tik 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu (1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 9.2 p.). Priešingai buvo su A. N. priklausančiu butu – nepagrįstai įrašyti pažymoje duomenys nebuvo ištaisyti atliekant kadastrinius matavimus, pakeitimai bendrame namo pusrūsio plane neregistruoti, klaidingų duomenų pagrindu atlikta buto su rūsiu teisinė registracija.

13. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad ne ieškovas, o atsakovas pagrįstai ir teisėtai valdo nuosavybės teise rūsio patalpą R-14. Todėl ieškinį atmetė, priešieškinio reikalavimą tenkino, pripažino, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į rūsio patalpą Nr. R-14, kurios plotas 3,78 kv. m. Nurodė, kad neturi esminės teisinės reikšmės faktai, jog buto Nr. 14 kadastriniai matavimai ir teisinė registracija buvo atlikti anksčiau nei atsakovo buto Nr. 17, kad atliekant atsakovo buto teisinę registraciją įvyko ieškovo šiuo metu valdomo turto perleidimo sandoriai.

Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teises į rūsio patalpą R-13

14. Teismas nurodė, kad rūsio patalpa R-13 nėra priskirta nė vienam gyvenamojo namo butui. Atsakovas nėra tinkamas asmuo reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės į jam nepriklausantį turtą pripažinimo kitam asmeniui. Reikalavimą dėl nuosavybės teisės į faktiškai valdomą turtą pripažinimo esant įstatyme numatytoms sąlygoms gali reikšti tik pats daikto valdytojas – šiuo atveju ieškovas. Todėl atsakovo reikalavimo netenkino.

Dėl ieškinio senaties taikymo pareikštiems reikalavimams

15. Ieškovas ir atsakovas pareikštiems priešpriešiniams reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas darė išvadą, kad ieškovo teisė reikšti ieškinį atsirado po to, kai tapo aišku, kad administracine tvarka ištaisyti rūsio patalpos nuosavybės teisės registravimo duomenis dviejų skirtingų butų savininkų vardu nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju nepakanka nustatytos aplinkybės, kad ieškovas žinojo/ turėjo žinoti, kad jo vardu registruota rūsio patalpa faktiškai naudojasi kitas asmuo, ieškinio senaties termino eigos pradžiai skaičiuoti. Esminę reikšmę ieškinio senaties taikymui turi aplinkybė, kada ieškovas sužinojo, kad rūsio patalpa R-14 priklauso ne tik ieškovui, tačiau ir atsakovui nuosavybės teise. Šį faktą ieškovas sužinojo 2020 m. rugpjūčio 28 d., gavęs duomenis iš VĮ Registrų centro apie atsakovui priklausančio buto Nr. 17 nuosavybę (tokios aplinkybės nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nutartyje Nr. eA-634-662/2022 (nutarties 8, 9 punktai). Ieškinio senaties terminas ieškinio ir priešieškinio reikalavimams pareikšti nėra praleistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16. Ieškinys netenkinus, priešieškinį tenkinus iš dalies (1 reikalavimas, 50 proc.), teismas iš ieškovo priteisė 50 proc. atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų - 1 163,75 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovas A. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismo sprendimo dalis, susijusi su „pripažinimu“, kad ieškovas „neįgijo“ nuosavybės teisių į rūsio patalpą Nr. R-14, išeina už priešieškinio ribų ir prieštarauja bylos įrodymams bei joje esantiems bei 1991-1993 m. sudarytiems ir atsakovo nei ginčytiems, nei nuginčytiems dokumentams, be to, į bylą neįtraukus ir šių juos sudariusių asmenų, t. y. prieštarauja į bylą ieškovo pateiktiems įrodymams: ieškovo buto 1991 m. birželio 5 d. ir 1993 m. gruodžio 2 d. Pirkimo - pardavimo sutartims, 1991 m. birželio 3 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr.186 pažymai Nr.29, ieškovo buto įregistruotiems viešojo registro duomenims. Minėti sandoriai ir vieši registro duomenys nebuvo ginčijami. teismas išėjo už priešieškinio ribų, kadangi nepripažinus bent iš dalies nurodytų dokumentų negaliojančiais, buvo neįmanoma tenkinti jokios priešieškinio dalies ir pripažinti, kad ieškovas pagal juos neįgijo jokios (!) rūsio patalpos. Tuo tarpu ieškovas panašią atsakovui surašytos 1991 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr.60 teisėtumą ir teisingumą ginčijo ieškinio reikalavimu.

1.2. Teismas į bylos nagrinėjimą jokiu statusu neįtraukė nei A. N., nei S. S., nors jie pardavė vienas kitam ir ieškovui ginčo rūsio patalpą. Taip pat, ketindamas tenkinti priešieškinio dalį, teismas privalėjo į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu ar atsakovu ir patį pirmąjį rūsio patalpos Nr.R-14 savininką - Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr.186.

1.3. Ieškovas aiškiai prašė taikyti priešieškiniui ieškinio senatį, kadangi atsakovas bandė ginčyti įregistruotą ieškovo nuosavybės teisę. Nėra aiškūs teismo motyvai dėl priešieškinio senaties ir kaip teismas išsprendė ieškovo 2023 m. balandžio 11 d. atsiliepime į priešieškinį prašymą „taikyti atsakovo priešieškiniui ieškinio senatį“, todėl ieškovui yra apsunkinama teisė reikšti šio apeliacinio skundo argumentus, nes liko nesuprantama teismo pozicija dėl atsakovo praleistos priešieškinio senaties.

1.4. Teismo sprendimu pažeidė kitų, jau įsiteisėjusio Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. sprendimo a/b Nr. eI3-2352-422/2021 6 puslapio 3 pastraipos motyvus ir teismo padarytas išvadas - įrašant atsakovo buto rūsio duomenis buvo padaryta klaida, kurios CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu laikytinos prejudiciniais faktais.

1.5. Teismas daug dėmesio skyrė atsakovo veiksmams, tariamai naudojant ginčo rūsį dar 1975 metai, tačiau šios aplinkybės nėra svarbios priešieškinio patenkinimui, kadangi atsakovas nereiškė savo reikalavimų remdamasis tuo, kad jis naudojasi ginčo turtu „atvirai ir nepertraukiamai“. Šios sąlygos yra būdingos ir būtinos nagrinėjant ginčus dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties įgijimo pagrindo nustatymo ir neturi nieko bendra su nuosavybės teisės pripažinimu. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad ieškovo buto savininkei išduodant 1991 m. birželio 3 d. pažymą Nr.29, buvo padaryta klaida, ir ginčyti šią pažymą kaip sandorį ar kitą nuosavybės teises sukuriantį dokumentą. Atsakovas byloje to nedarė.

1.6. Teismas, atmetant ieškinį, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą – netinkamai taikė 1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija“, galiojusios atsakovo buto Nr.17 klaidingų duomenų įrašymo į viešąjį registrą 1991 m. gruodžio 11 d. metu (neteko galios 1996 m. rugpjūčio 31 d.) 8.11 bei 9.2 punktus.

18. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, ieškinio dėl nuosavybės teisės gynimo, nuosavybės teisės ginčijimo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismas nurodė, jog pirminis dokumentas, kurio pagrindu prie ieškovo buto buvo priskirta ginčo rūsio patalpa – 1991 m. birželio 3 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 29 yra neteisingas ir nesukuriantis nuosavybės teisės į rūsio patalpą. Todėl rūsio patalpos nuosavybės teisė negalėjo būti perleista nei 1991 m. birželio 5 d. nei 1993 m. gruodžio 2 d. Pirkimo - pardavimo sutartimis. Atitinkamai atmestini ir apeliacinio skundo motyvai, jog į bylą turėjo būti įtraukti ankstesni ieškovo buto savininkai A. N., S. S. ar Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas Nr.186.

2.2. Administracinės kompetencijos teismai ieškovo nurodytuose sprendimuose nors ir pripažino, jog atliekant ginčo rūsio patalpos teisinę registraciją galimai padaryta klaida, tačiau šiose bylose nebuvo analizuojamas rūsio patalpos nuosavybės klausimas. Todėl minėta nutartimi remtis kaip prejudiciniu faktu nėra jokio pagrindo.

2.3. Teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog atliekant rūsio patalpos registraciją pirminės ieškovo buto savininkės vardu buvo padaryta klaida. Svarbia aplinkybe yra tai, kad pažyma Nr. 29 buvo surašyta 1991­ m. birželio 3 d., t. y. anksčiau nei atlikti ieškovo buto ar Daugiabučio namo kadastriniai matavimai. Dėl šios priežasties Pažymoje Nr. 29 nurodytas sandėliuko (rūsio patalpos) plotas negalėjo būti tikslus, todėl juo vadovautis nėra jokio pagrindo.

2.4. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atliekant rūsio patalpos teisinę registraciją buvo padaryta klaida. Ieškovas yra įsitikinęs, jog nustatant kuriam iš dviejų butų iš tiesų priklauso rūsio patalpa nepakanka vadovautis vien teisinės registracijos momentu, kaip nurodo ieškovas, tačiau būtina vertinti visų faktinių aplinkybių ir įrodomąją galią turinčių duomenų visuma. Todėl teismas vertino visus byloje buvusius įrodomąją galia turinčius duomenis, tame tarpe ir susijusius su rūsio patalpos faktiniu valdymu.

2.5. Nagrinėjamu atveju ieškinys turėjo būti atmestas ir dėl to, jog pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Nuo ieškovo buto įsigijimo momento (1993-12-02) jis privalėjo žinoti, jog rūsio patalpa yra užimta ir faktiškai valdoma kito asmens. Tačiau ieškovas jokių veiksmų nesiėmė ir tokiais veiksmais iš esmės pripažino atsakovo teisę naudotis ir valdyti rūsio patalpą. Taigi, ieškinio senaties terminas ieškovui prasidėjo 1993­ m. gruodžio 2 d. ir ieškinio pateikimo dienai jau buvo pasibaigęs.

2.6. Visiškai priešingai vertintinas ieškinio senaties termino pradžios momentas priešieškiniu pareikštiems reikalavimams. Atsakovas neturėjo teisės, o juolab pareigos, tikrinti ieškovo buto registro duomenis ir taip išsiaiškinti, jog rūsio patalpa yra įregistruota ir ieškovo vardu. Todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytinas momentas, kai atsakovas buvo informuotas apie ieškovo pradėtą administracinę teiseną.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikštų apeliacinių skundų argumentus.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

20. Nagrinėjamos bylos duomenimis ieškovui nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini). Jo buto techninės apskaitos byloje nurodoma, kad butui priskirta rūsio patalpa R-14, 3,78 kv. m. ploto. Nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teisė į butą yra atsiradusi 1993m. gruodžio 2d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o buvusi buto savininkė A. N. šį butą įgijo iš daugiabučio namo gyventojų kooperatyvo 1991m. birželio 3d. išduotos pažymos Nr. 29 pagrindu. Ieškovas teigia, kad 2020 metais ketindamas parduoti butą su rūsiu pastebėjo, kad rūsio patalpa R-14 yra užimta ir ja naudojasi atsakovas, šio namo 17 buto savininkas. Aiškinantis aplinkybes ir susipažinus su visais atsakovo buto Nr. 17 viešais registro duomenimis ieškovas suprato, kad minėtas butas klaidingai žymimas kaip esantis su rūsiu R-14, 3,78 kv. m. ploto ir atsakovui nuosavybės teisės į ginčo rūsio patalpą yra įregistruota vėliau, t. y. 1991m. lapkričio 5d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu. Taigi, pagal byloje pateiktus duomenis yra susiklosčiusi faktinė situacija, kad nuosavybės teisė į ginčo rūsio patalpą nekilnojamojo turto registre yra įregistruota tiek ieškovo, tiek ir atsakovo vardu.

21. Ieškovas manydamas, kad atsakovas teisėtai neįgijo nuosavybės teisių į ginčo rūsį R-14, sutikslintais ieškinio reikalavimais prašė teismą pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teises į rūsio patalpą Nr. R-14 (3,78 kv. m. ploto), esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip buto (duomenys neskelbtini) priklausinį bei pripažinti, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisių į šią rūsio patalpą nei 1991 m. lapkričio 5 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 186 pažymos Nr. 60, nei kokiu nors kitu teisiniu pagrindu.

22. Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad 1975 m. sausio mėn. atsakovui orderio pagrindu buvo suteikta teisė gyventi ir naudotis butu su rūsiu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovui perduodant buto raktus buvo parodytas bei perduotas butui priskirtas sandėliukas, esantis daugiabučio namo rūsyje, kurio indeksas šiuo metu yra R-14, o rūsio perdavimo naudotis metu rūsio durys buvo pažymėtos skaičiumi „17“. Atsakovas ginčo objektu – rūsio patalpa pradėjo naudotis dar 1975 m. ir ja naudojasi nepertraukiamai, t. y. jau beveik 50 metų. Atsakovas buvo informuotas apie galimybę valdomą butą su rūsio patalpa įsigyti nuosavybės teise jį privatizuojant. 1991-11-05 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu atsakovo nuosavybės teisė į butą ir rūsio patalpą buvo įregistruota viešajame nekilnojamojo turto registre, o įrašas apie tai Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 1991-12-11. Atsakovas yra įsitikinęs, jog jis yra vienintelis teisėtas ginčo rūsio patalpos savininkas, apie ieškovo reiškiamas pretenzijas į rūsį sužinojo tik 2020m. ir priešieškiniu prašė ieškovo ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį, pripažinti, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpą Nr. R-14, kurios plotas 3,78 kv. m., esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) bei ieškovui pripažinti asmeninės nuosavybės teises į rūsio patalpą R-13, kurios plotas 2,54 kv. m., esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kaip buto Nr. 14 priklausinį.

23. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ieškovo ieškinio netenkino, o atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nustatęs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą pripažino, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpą.

24. Dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik ieškovas. Apeliaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad teismas nagrinėdamas bylą neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, į bylos nagrinėjimą neįtraukdamas ginčo patalpos pardavėjos A. N. bei S. S., o taip pat gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, pažeidė procesinės teisės normas. Teigia, kad apeliantui nėra aiški teismo pozicija dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo priešieškiniui pareikšti, o taip pat teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą pritaikydamas 1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.297 patvirtintą „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ instrukciją. Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto apeliaciniame skunde dėstoma argumentacija.

25. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ieškovo ieškinio reikalavimus bei atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpą ir įvertinęs byloje pateiktus duomenis, o taip pat nustatęs faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes sprendė, kad atsakovas ginčo rūsio patalpa R-14 faktiškai naudojosi nuo 1975 metų atvirai ir nepertraukiamai, nuo to laiko, kai namo rūsio patalpos buvo kooperatyvo paskirtos namo gyventojams naudotis. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įgijęs butą name Nr.14, o taip pat ir ankstesni šio buto savininkai bei valdytojai nesinaudojo ginčo rūsio patalpa R-14, nes tokias aplinkybes patvirtino bylos faktiniai duomenys. Ieškovas įrodinėdamas ieškinyje nurodytas aplinkybes nepateikė įrodymų, kad atsakovas ginčo patalpą būtų užėmęs savavališkai ar be kitų asmenų sutikimo (CPK 178 straipsnis), todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde yra argumentuojama, kad nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą neteisingai buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įvertinta susidariusi faktinė situacija.

26. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą sprendimo 47- 52 punktuose teisingai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai pripažino, kad tiek 1991-06-03 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 29 dalyje, kad N. A. T. naudojasi sandėliuku 3,78 kv. m, esančiu rūsyje, tiek 1991-11-05 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 dalyje, kad atsakovas M. J. naudojasi sandėliuku 3,6 kv. m, esančiu rūsyje duomenys yra neteisingi, nes neatitiko faktiškai nuo 1975 m. butams paskirtų ir butų valdytojų naudotų sandėliukų plotų: A. N. nesinaudojo 3,78 kv. m. ploto sandėliuku ir byloje nepateikti duomenys, paneigiantys šią nustatytą aplinkybę, o atsakovas J. M. nesinaudojo 3,6 kv. m. ploto sandėliuku, be to, toje namo pusrūsio dalyje tokio ploto sandėliuko nebuvo, J. M. naudojosi 3,78 kv. m ploto sandėliuku.

27. Nepagrįstai apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimo 54 punkte teismas nurodydamas 1991m. liepos 25d. L R Vyriausybės nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, tuo metu galiojantiems santykiams, įrašant butų duomenis į viešąjį registrą, padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kad teisiniams santykiams taikant aptartą teisinį reglamentavimą gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos, kaip nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nors buvo rašomos laisva forma, tačiau turėjo būti išduodamos pagrįstai, nurodant esminius turto buvimo vietos, ploto identifikavimo duomenis, remiantis turimais kooperatyvo dokumentais tiek apie asmenų valdomo buto plotą, sumokėtus įnašus, tiek teisingai nurodant naudojamos rūsio patalpos duomenis. Teismas nustatė, kad nė vienoje pažymoje nebuvo nurodyti rūsio patalpų indeksai,

pažymose nurodyti klaidingi butų valdytojų naudojamų sandėliukų plotai, o A. N. išduotoje pažymoje – ir gyvenamojo ploto dydis - 13,98 kv. m., vietoje nustatyto 13,80 kv. m. ploto. Teismas vertindamas nustatytus duomenis pagrįstai laikė VĮ „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime nurodytus argumentus, kad atsakovui išduotoje 1991-11-05 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 60 netikslūs duomenys apie butui priklausančios rūsio patalpos plotą ir pažymėjimą plane buvo patikslinti buto 1991-11-20 kadastro duomenų byloje ir šie pakeitimai buvo įregistruoti bendrame gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) pusrūsio plane. Patikslinus atsakovo J. M. naudojamo rūsio duomenis, buvo teisėtai ir pagrįstai atlikta turto teisinė registracija, nors ir liko nepapildyti duomenys, sudarę nuosavybės įregistravimo pagrindą nurodant, kad nuosavybė registruota tik 1991-11-05 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 60 pagrindu. Teismas nustatė ir tai, kad priešingai buvo su A. N. priklausančiu butu – netiksliai įrašyti pažymoje duomenys nebuvo ištaisyti atliekant kadastrinius matavimus, pakeitimai bendrame namo pusrūsio plane neregistruoti, klaidingų duomenų pagrindu atlikta buto su rūsiu teisinė registracija. Visa tai nustatęs teismas neabejotinai turėjo pagrindą pripažinti, kad ne ieškovas, o atsakovas pagrįstai ir teisėtai valdo nuosavybės teise ginčo rūsio patalpą R-14. Nustačius aptartas aplinkybes pagrįstai teismo sprendime buvo nurodoma, kad esminės teisinės reikšmės neturi faktai, kad buto Nr. 14 kadastriniai matavimai ir teisinė registracija buvo atlikti anksčiau nei atsakovo buto Nr. 17, kad atliekant atsakovo buto teisinę registraciją įvyko ieškovo šiuo metu valdomo turto perleidimo sandoriai.

28. Apeliantas kitais apeliacinio skundo argumentais nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą į procesą turėjo įtraukti ginčo patalpos pardavėją A. N. bei S. S., o taip pat gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, o to neatlikus buvo pažeistos procesinės teisės normos. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Vertinant, ar teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga yra tai, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje. Pagal apelianto apeliaciniame skunde dėstomą argumentaciją galima suprasti, kad trečiųjų asmenų įtraukimas padėtų išsiaiškinti bylos aplinkybes.

31. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje buvo spręsta tarp ieškovo ir atsakovo iškilęs ginčas dėl ginčo sandėliuko priklausomumo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio netenkino, o atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies ir pripažino, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpą Nr.R-14, 3, 78kv. m. ploto. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas trečiųjų asmenų įtraukimą į procesą sieja su ginčo patalpos priskyrimo ir įregistravimo aplinkybių nustatymu, tačiau tokios aplinkybės negali liesti apelianto minimų trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, taigi nėra teisinio pagrindo konstatacijai, kad priimant sprendimą buvo nuspręsta dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų ir tuo nagrinėjant bylą buvo pažeistos procesinės teisės normos.

32. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

33. Pagal bylos duomenis apylinkės teismas nustatė, kad atsakovas ginčo rūsio patalpa nepertraukiamai naudojosi nuo 1975 metų. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas iki 2020 metų, kada ieškovas pradėjo administracinę procedūrą, o vėliau ir teismo procesą dėl įrašo atsakovo turto registre ištaisymo, neturėjo jokių galimybių žinoti, jog ginčo rūsio patalpos nuosavybės teise įregistruotos ne tik atsakovo, bet ir ieškovo vardu. Šių nustatytų esminių faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas nepraleido ieškinio senaties termino teisme priešieškiniui pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo nustatyta aplinkybė yra pagrįsta ir teisinga, todėl atmestina apelianto apeliacinio skundo argumentacija, kad teismas spręsdamas bylą neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą priešieškiniui pareikšti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

34. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, priimdamas sprendimą tinkamai vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis), teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovo apeliacinio skundo motyvais sprendimą keisti arba naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo priteisiamos atsakovui turėtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas už tokias teisines paslaugas turėjo 1 089 Eur išlaidas. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos – 1089 Eur neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ patvirtintų maksimalių atlygintinų dydžių, todėl priteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023m. spalio 23d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo A. J. priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovui J. M..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.