Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-53-816/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-02-14
Bylos Nr.: eI-53-816/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04306-2016-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jovita Einikienė
Pareiškėjas: E. Š.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, L. Š.

Kategorijos

12.2.2Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą
12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
11.13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-53-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04306-2016-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.2; 11.13.3.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant byloje tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir L. Š., dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S-217(7-174/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-181 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-287 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 4) priimti naują sprendimą nepatvirtinti 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo akto Nr. (9.6)FR0680-187 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 10 753,59 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 11 560,18 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ). Nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotomis mokesčių sumomis, pareiškėjas pateikė VMI pastabas, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo ir skundžiamu Klaipėdos AVMI sprendimu Patikrinimo aktas buvo patvirtintas. Tiek VMI, tiek Komisija šį sprendimą paliko galioti, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Teigia, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra formalus ir nepagrįstas, kadangi iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų interpretacija. Komisija nesiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčių administratorių išvadų pagrįstumą.

Paaiškina, kad jo pateiktoje dvibučio namo projekto lokalinėje sąmatoje nurodyta suma yra apskaičiuota konkrečiai pareiškėjo šeimai statytam namui, atsižvelgiant į rinkoje buvusias kainas ir pateiktą namo statybos projektą (naudojamas medžiagas, atliktus darbus, įrangą ir pan.), o mokesčių administratorius kainą nustatė remdamasis tik teoriniais apskaičiavimais pagal kitų trijų namų vidurkius, todėl nepagrįstai konstatavo, kad projekto kaina yra 243 291 Lt, o ne 225 252,96 Lt kaip nurodė pareiškėjas. Pažymi, jog Komisija savo sprendime nustatė, kad pateiktoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuota medžiagų įsigijimo kaina yra reali ir esmingai nesiskiria nuo nustatytos mokesčių administratoriaus, todėl būtent ja ir turėjo būti vadovaujamasi. Imant konkrečiai namui apskaičiuotą medžiagų kainą 225 252,96 Lt, netgi pagal mokesčių administratoriaus nustatytą vidutinės medžiagų kainos dalį visoje statyboje (54,38 %), visos namo statybos išlaidos tesudarytų tik 414 220 Lt, t. y. net 84 000 Lt mažesnė suma už mokesčių administratoriaus nustatytą orientacinę kainą – 498 249 Lt. Pareiškėjas teigia, kad statyboje buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos, o statybos darbus atliko A. Š., kuris užsiėmė statybų verslu. Šios aplinkybės buvo nustatytos A. Š. operatyvaus patikrinimo metu ir užfiksuotos jo patikrinimo pažymoje. Mano, kad pareiškėjo, jo sutuoktinės ir A. Š. paaiškinimai bei pastarojo operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuotos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą perskaičiuoti išlaidas statybinėms medžiagoms ir, atitinkamai, perskaičiuoti visą statybų kainą.

Pasisakydamas dėl šeimos išlaidų pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas statybų kainą, vadovavosi statistiniais duomenimis. Lietuvos statistikos departamentas (toliau – ir Departamentas) pateikia vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kai šeimoje yra du suaugę asmenys ir trys vaikai. 2012 metais vidutinės vartojimo išlaidos statistiškai sudarė 453,80 Lt. 2009 ir 2010 metų duomenų nėra, tačiau, atsižvelgiant į dinamiką, pareiškėjui akivaizdu, kad pastaraisiais metais vidutinės vartojimo išlaidos buvo šiek tiek mažesnės. Taigi vartojimo išlaidos pareiškėjo šeimai sudarytų ne daugiau 2 269 Lt per mėnesį. Tai patvirtina, kad mokesčių administratoriaus, taip pat Komisijos išvados apie pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas negali būti laikomos visiškai teisingomis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, kad Klaipėdos AVMI tuo pačiu metu atliko ir pareiškėjo brolio A. Š. mokestinį patikrinimą. A. Š. buvo informavęs mokesčių administratorių, kad skolino savo broliui – pareiškėjui – namo statyboms 2011 m. 95 000 Lt, o 2012 m. 110 000 Lt, tačiau Komisija nurodė, kad pareiškėjo argumentai apie A. Š. paskolintus pinigus nepatikimi, nes jų nepateikė 2015 m. vasario 11 d. elektroniniu paštu pareiškėjo pateiktoje šeimos išlaidų ir pajamų lentelėje. Pareiškėjas mano, kad pastaroji aplinkybė nepaneigia jo bei paties A. Š. paaiškinimų, be to, ir rašytinio įrodymo – 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjo patvirtinimo apie iš A. Š. gautas pinigines lėšas.

Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (elektroninės administracinės bylos lapas, toliau vartojamas sutrumpinimas e. b. l. 115-127). Nurodo, kad nustatė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos atitinkamais mokestiniais laikotarpiais viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, dėl ko apskaičiavo mokesčius vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis. VMI, apskaičiuodama pareiškėjo ir jo sutuoktinės GPM bazę, naudojosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais: VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas), turimą valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, operatyvių patikrinimų metu surinkta informacija, Departamento, UAB „Sistela“ duomenimis apie statyboms naudotų medžiagų ir gaminių įsigijimui patirtas išlaidas. Remdamasis nurodytais duomenis ir kita patikrinimo metu surinkta informacija apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009–2012 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas. VMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Be to, gyvenamojo namo statybai naudotų medžiagų ir gaminių įsigijimo išlaidų vertės nustatymui pasirinktas ekonominio modelio metodas, kurio taikymui gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių, bei analogijos metodas, kurio metu vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais.

VMI teigia, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas neišsaugojo visų statybose panaudotų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų. Pareiškėjas pateikė tik dokumentus, patvirtinančius statybos darbų išlaidas (238 100 Lt), medžiagų įsigijimo išlaidoms pagrįsti pateikė dokumentų už 10 707,01 Lt sumą. Tokiu būdu VMI įgijo teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnis). Toks apskaičiavimas atliktas pritaikius ekonominio modelio metodą, kurį taikant gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių, atliekami įvairūs skaičiavimai bei naudojamas analogijos metodas, kurio metu vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais. VMI, apskaičiuodama gyvenamojo namo statybinių medžiagų įsigijimo sumą, pagrįstai apskaičiavo ir pripažino statybinių medžiagų įsigijimo išlaidomis pareiškėjai palankiausią pagal kitų mokesčių mokėtojų duomenis apskaičiuotą mažiausią kainą. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad gyvenamojo namo statybai buvo panaudotos senos, naudotos statybinės medžiagos, kurias pareiškėjas ir jo sutuoktinė įsigijo iš A. Š. ir S. S., nes šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio nuostatos. Patikrinimo metu, surinkus išsamius duomenis, nustatyta, kad visą tikrinamąjį laikotarpį pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos viršijo pajamas, todėl skundžiamais sprendimais pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas gavo pajamas iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos, todėl pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuoti mokėtini GPM ir PSDĮ mokesčiai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI su pareiškėjos skundu nesutinka tais pačiais motyvais kaip ir atsakovė (e. b. l. 135-140).

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Š. palaiko pareiškėjo skundą (e.b.l. 150).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai skundžiamais sprendimais mokesčių administratorius pareiškėjo mokėtinus mokesčius tikrinamuoju 2009–2012 m. laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM bei PSDĮ apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, konstatavęs, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais pagrįstas pajamas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-287 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 11 086,66 Eur, t. y. 10 413,28 Eur GPM ir 673,37 Eur PSDĮ, bei nurodė pareiškėjui sumokėti nurodytas sumas į atitinkamas VMI sąskaitas. VMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-181 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-287, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 10 413,28 Eur GPM, 4 751,93 Eur GPM delspinigių, 1 041 Eur GPM baudą, 673,37 Eur PSDĮ, 442,73 Eur PSDĮ delspinigių ir 67 Eur PSDĮ baudą. Komisija 2016 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. S-217(7-174/2016) patvirtino VMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-181.

Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nurodo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės L. Š. 2009–2012 metais patirtos išlaidos viršijo tuo pačiu laikotarpiu gautas teisės aktų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. pareiškėjui ir jo sutuoktinei neužteko piniginių lėšų namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statyboms, bankų paskolų dalies grąžinimo ir sumokėtų palūkanų, transporto priemonių įsigijimo bei dalinai vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidoms padengti. Pareiškėjo teigimu, taikyti MAĮ 70 str. 1 dalį nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo, nes namo statybai ūkio būdu buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos, o statybos darbus atliko pareiškėjo brolis A. Š., kuris užsiėmė statybų verslu ir tuo pačiu pareiškėjui namo statyboms 2011 metais paskolino 95 000 Lt, o 2012 metais – 110 000 Lt.

Tai, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas su sutuoktine L. Š. 2009–2013 metais vykdė gyvenamojo namo statybas sklype adresu: (duomenys neskelbtini), kurį buvo įsigiję pagal 2006 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nustatyta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė 2009–2013 metais vykusių statybų išlaidas patvirtinančių dokumentų už 256 517,01 Lt (kvitai už prekių (paslaugų) pardavimo už atliktus statybos darbus ir dokumentai už medžiagų įsigijimą), iš kurių medžiagų įsigijimo išlaidoms pagrįsti pateikta pirminių apskaitos dokumentų tik už 10 707,01 Lt sumą (Komisijos bylos t. 3, b. l. 16–38). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas visų statybose panaudotų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, patvirtinančių statybos išlaidas, neturi, jų neišsaugojo. Šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas.

MAĮ 69 straipsnio 1 dalios įtvirtina, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. MAĮ 70 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš minėtų teisės normų turinio aiškiai matyti, kad šiuo straipsniu mokesčių administratorius gali vadovautis tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigą apskaičiuojant mokesčius (nepateikiamos mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kiti dokumentai, juose nurodomi neteisingi (nepatikimi, prieštaringi) duomenys, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais, bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi nevykdomi mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą, mokestinio patikrinimo metu nepateikiami paaiškinimai, ar kitaip trukdoma mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises), tvarkant apskaitą (apskaita netvarkoma arba tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų), saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentai neišsaugomi ar išsaugomi ne visi; neužtikrinamas jų įskaitomumas ir pan.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014). Ši teisės norma įtvirtina mokestiniuose santykiuose turinio viršenybės prieš formą principą, taip pat viešosios teisės viršenybę privatinės teisės atžvilgiu, kuomet, įtariant sudarytų sandorių, ūkinių operacijų ar įvykių neatitikimą tikriesiems šalių ketinimams siekiant gauti ekonominės naudos, sumažinant ar išvengiant mokestinės prievolės, - įstatymas įgalina mokesčių administratorių atkurti galimai iškreiptas ar slepiamas faktines aplinkybes ar įvykius, modeliuojant ir identifikuojant mokestinės prievolės turinį (apimtį) remiantis kitais objektyviais duomenimis (turimais valstybės ir savo registrų duomenimis, duomenų bazėje sukaupta informacija, kt.). Šis principas taikomas tik identifikuojant tikrąjį mokestinių prievolių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą lemiančių santykių turinį, siekiant juos tinkamai kvalifikuoti, tačiau jis savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai įtakoti ir paveikti dažniausiai civilinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujus mokestinių prievolių atsiradimo pagrindus, kurie nenumatyti mokesčių įstatymuose. Dėl to pareiškėjo argumentai apie paskolos teisinių santykių kvalifikavimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą civiliniuose teisiniuose santykiuose, nagrinėjant ginčus tarp paskolos davėjo ir gavėjo, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjant vieno iš šių santykių dalyvio ginčą su mokesčių administratoriumi, kai yra nustatytas pagrindas perskaičiuoti šio santykio dalyvio, kaip mokesčio mokėtojo, mokėtino mokesčio dydį (prievolės dydį). Mokesčių administratorius neturi pareigos ir tikslo nuginčyti sudarytų šalių civilinių santykių tam, kad galėtų atlikti mokestinės prievolės turinio ir apimties įvertinimą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas MAĮ 67 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011).

Lietuvos vyriausiasis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04410-2016-1) priėmė galutinį procesinį sprendimą, kuriuo paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1505-208/2017 atmesti pareiškėjos L. Š. skundą dėl mokesčių administratoriaus sprendimų panaikinimo. Pažymėtina, kad E. Š. ir L. Š. yra sutuoktiniai. Iš administracinėse bylose pateiktos medžiagos matyti, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 9 sprendimu Nr. (6.5) FR0682-287 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-288, taip pat VMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimais Nr. 68-181 ir 68-182, buvo vertintos E. Š. ir L. Š., kaip sutuoktinių, gautos pajamos bei turėtos išlaidos 2009-2012 metų laikotarpiu. Todėl administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04410-2016-1), dalyvaujant ir E. Š., priimti teismų procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią šioje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.). Teismai konstatavo, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Pareiškėja tokių įrodymų byloje nepateikė, todėl įrodymų vertinimo prasme padaryta išvada, kad pareiškėja nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį bei jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo. Pareiškėja taip pat nepateikė papildomų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų (be paskolos sutarties), kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pagal paskolos sutartį realiai gavo 205 000 Lt lėšų. Taip pat pažymėta, kad bylos duomenys patvirtina, kad prieš sudarant paskolos sutartį su A. Š., atitinkamas lėšas A. Š. paskolino E. Š.. Pastarojo paskolintas lėšas (133687 Lt), A. Š. grąžino 2007-2012 metais, kurias E. Š. grąžino bankams, iš kurių jas buvo gavęs kaip paskolą. Šias operacijas patvirtina leistini pirminiai apskaitos dokumentai, dėl ko šios lėšos negali būti priskirtos pareiškėjų gautoms pajamoms kaip paskola iš A. Š.. Dėl to teismai priėjo išvados, kad pagrįstai mokesčių administratorius nesivadovavo pareiškėjų pateiktais duomenimis apie paskolos gavimą kaip neįrodančiais realaus piniginių lėšų 205 000 Lt apimtyje pagal paskolos sutartį gavimo fakto. Realus lėšų negavimo faktas yra ta faktinė aplinkybė, kuri patvirtina, kad mokesčių administratoriui egzistavo teisinės prielaidos bei sąlygos aptariamo paskolos sandorio atžvilgiu taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Naujų rašytinių įrodymų atnaujinus šios administracinės bylos nagrinėjimą pareiškėjas nepateikė.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė rašytinių dokumentų, kuriuos vertinant būtų galima nustatyti namo statyboms įgytų medžiagų išlaidų sumą, ir kuriais remiantis būtų galima mokesčių bazę nustatyti tiesiogiai, darytina išvada, kas jau konstatuota ir nurodytoje prejudicinėje byloje, kad atsakovė pagrįstai statybai naudotų medžiagų ir mechanizmų įsigijimo išlaidų vertę nustatė pagal kitus leidžiamus informacijos šaltinius (Departamento, UAB „Sistela“, VMI duomenų bazės, Nekilnojamojo turto registro duomenys).

Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad mokesčių administratorius visiškai nesirėmė ir ignoravo pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateiktus įrodymus, kadangi skundžiamų sprendimų turinys paneigia šiuos teiginius. Rėmimasis pateiktais duomenimis ir jų vertinimas nebūtinai duoda pareiškėjo laukiamą rezultatą, kad bus patvirtinti jo argumentai. Mokesčių administratorius, nustatęs pagrindą taikyti turinio prieš formą principo reikalavimus ir perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, pagrįstai rėmėsi ne tik pareiškėjų pateikta informacija, bet ir kitais objektyvių duomenų šaltiniais (registrų informacija, kita). Toks vertinimas pagrįstas ir dėl to, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra tiesiogiai suinteresuoti išlaikyti status quo (lot. esamą padėtį) mokestinių prievolių apimties ir mokestinės naštos srityje. Dėl to rėmimasis vien pareiškėjų pateiktais duomenimis paneigtų galimybę nustatyti tikruosius mokesčių mokėtojų veiksmus, atliktas ūkines operacijas, tikrąjį mokestinės prievolės dydį, t. y. realiai atkurti galimai slepiamas ar iškreiptas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos mokestinės prievolės kilimui, jos dydžiui ir apskaičiavimui. Dėl to pareiškėjo šeimos po metų nuo patikrinimo atlikimo pateikta galimos statybos kainos pagrindimui sudaryta lokalinė sąmata, kuri užsakyta išimtinai pareiškėjų, įvertinus ją kartu su kitais mokesčių administratoriaus surinktais objektyvesniais duomenimis, - pagrįstai nelaikyta patikimiausiu įrodymu statybos kainai pagrįsti, esant jos turinį paneigiančių faktinių registrų duomenų, neatitikimų pačių mokesčių mokėtojų paaiškinimuose, nurodomose reikšmingose faktinėse aplinkybėse. Kaip matyti iš MB STOGĖ 2016 m. kovo mėn. parengtos lokalinės sąmatos (Komisijos medžiagos 1t., l. 88-89) ji sudaryta 2010 metų statybų kainomis, nors statybos darbai pagal bylos medžiagą ir paties pareiškėjo paaiškinimus buvo vykdomi ir 2012 metais. Be to, sąmatoje pateiktas kainų paskaičiavimas tik daliai statybos darbų ir panaudotų medžiagų pagrindimui (nurodomi kasimo darbai, lauko buitinių nuotekų darbai, lauko vandentiekis, lauko elektra, pamatai, pastato konstruktyvo įrengimas ir lauko apdaila), nors namas, nepaisant oficialiai deklaruojamo 78 proc. baigtumo, kaip nustatyta pagal elektros energijos ir dujų suvartojimą, buvo eksploatuojamas ir gyvenamas (kas reiškia, jog ir įrengtas bei pritaikytas gyvenimui) dar 2010 metais. Į gyvenamojo namo statybos kainos nustatymo sąmatą visiškai neįtrauktos namo įrengimo išlaidos (vidaus apdaila, elektra, vidaus vandentiekio, kanalizacijos darbai, tinkavimas ir t.t.). Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo deklaruojamas šeimos vartojimo išlaidas, kurias mokesčių administratorius išsamiai pagrindė tiek analizuodamas paties pareiškėjo šeimos pateiktus vartojimo duomenis, tiek ir remdamasis statistiniais vartojimo duomenimis. Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįsti pareiškėjui papildomai apskaičiuotą mokesčių bazę, mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Pareiškėjas nedetalizuodamas teigia, kad statyboje buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos, tačiau byloje tokių dokumentų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, nėra, o pagal teisės aktų nuostatas šie dokumentai yra svarbūs informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo, sunaikina ar neišsaugo, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Kadangi byloje konstatuota, kad pareiškėjas nerinko (neišsaugojo) visų pirminių dokumentų ir dėl to nepateikė jų mokesčių administratoriui, pareiškėjo teiginys dėl statybose jau anksčiau panaudotų statybinių medžiagų laikytinas neįrodytu.

Pareiškėjo teigimu, A. Š. paskolino pareiškėjui – namo statyboms 2011 m. 95 000 Lt, o 2012 m. 110 000 Lt. Šiuo aspektu sutiktina su atsakove, jog toks pareiškėjo teiginys prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Klaipėdos AVMI pateiktame 2013 m. sausio 23 d. paaiškinime A. Š. nenurodė apie paskolos E. Š. suteikimą (Komisijos bylos t. 3, b. l. 116–118). Tuo tarpu 2015 m. sausio 28 d. pateiktame paaiškinime A. Š. nurodė, kad 2007 m. iš E. Š. banko pavedimu gavo paskolą, kurią grąžino iki 2013 m. gruodžio 31 d. (Komisijos bylos t. 3, b. l. 70–72). Taigi, kaip matyti, kad būtent E. Š. buvo suteikęs paskolą A. Š.. Duomenų apie galimai A. Š. paskolintus pinigus nepateikė ir pareiškėjo sutuoktinė 2015 m. vasario 11 d. elektroniniu paštu pareiškėjos pateiktoje šeimos išlaidų ir pajamų lentelėje (Komisijos byla, t. 3, b. l. 54). Lietuvos vyriausiasis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje pažymėjo, jog realus pinigų perdavimas nėra niekaip kitaip užfiksuotas ir byloje iš esmės nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie šių piniginių lėšų judėjimą, kurie patvirtintų, kad L. Š., ar jos sutuoktinis (pareiškėjas) pagal minėtą paskolos sutartį realiai gavo nurodytą sumą. Surinkti duomenys paskolos suteikimo klausimu yra prieštaringi A. Š. ir pareiškėjo sutuoktinė paaiškinimuose 2013 m. ir 2015 m. mokesčių administratoriui, informacijos ir duomenų apie sudarytą minėtą paskolos sutartį neteikė ir tik vėliau apie tai mokesčių administratoriui nurodė. Papildomų įrodymų nepateikta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl A. Š. suteiktų paskolų atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio bei faktinio pagrindo panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus, nes mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo mokesčių bazę tikrinamuoju 2009–2012 metų laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM bei PSDĮ apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais pagrįstas pajamas. Atitinkamai perskaičiavus pareiškėjo mokėtinus mokesčius, priskaičiavus papildomai nurodytu laikotarpiu nesumokėtų mokesčių, pagrįstai sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo priskaičiuoti ir biudžetui mokėtini delspinigiai už nesumokėtus mokesčius bei paskirtos baudos. Argumentų dėl skundžiamų sprendimų nepagrįstumo šiais aspektais (dėl delspinigių ir baudų) nepateikta.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo E. Š. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė