Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir E. Š. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad jos pateiktoje dvibučio namo projekto lokalinėje sąmatoje nurodyta suma yra apskaičiuota konkrečiai pareiškėjos šeimos statytam namui, atsižvelgiant į rinkoje buvusias kainas ir pateiktą namo statybos projektą (naudojamas medžiagas, atliktus darbus, įrangą ir pan.), o mokesčių administratorius kainą nustatė tik teoriniais apskaičiavimais pagal kitų trijų namų vidurkius, todėl nepagrįstai konstatavo, kad projekto kaina yra 243 291 Lt, o ne 225 252,96 Lt kaip nurodė pareiškėja. Pažymi, jog Komisija savo sprendime nustatė, kad pateiktoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuota medžiagų įsigijimo kaina yra reali ir esmingai nesiskiria nuo nustatytos mokesčių administratoriaus, todėl būtent ja ir turėjo būti vadovaujamasi. Imant konkrečiai namui apskaičiuotą medžiagų kainą 225 252,96 Lt, netgi pagal mokesčių administratoriaus nustatytą vidutinį medžiagų kainos dalį visoje statyboje (54,38 %), visos namo statybos išlaidos tesudarytų tik 414 220 Lt, t. y. net 84 000 Lt mažesnė suma už mokesčių administratoriaus nustatytą orientacinę kainą – 498 249 Lt. Pareiškėja teigia, kad statyboje buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos, o statybos darbus atliko A. Š., kuris užsiėmė statybų verslu. Šios aplinkybės buvo nustatytos A. Š. operatyvaus patikrinimo metu ir užfiksuotos jo patikrinimo pažymoje. Mano, kad pareiškėjos, jos sutuoktinio ir A. Š. paaiškinimai bei pastarojo operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuotos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą, perskaičiuoti išlaidas statybinėms medžiagoms ir, atitinkamai, visą statybų kainą.

Pasisakydama dėl šeimos išlaidų pareiškėja pažymi, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas statybų kainą, vadovavosi statistiniais duomenimis. Lietuvos statistikos departamentas (toliau – ir Departamentas). Vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kai šeimoje yra du suaugę asmenys ir trys vaikai, 2012 metais sudarė 453,80 Lt. 2009 ir 2010 metų duomenų nėra, tačiau, atsižvelgiant į dinamiką, akivaizdu, kad pastaraisiais metais vidutinės vartojimo išlaidos buvo šiek tiek mažesnės. Taigi metinės vartojimo išlaidos pareiškėjos šeimai sudarytų ne daugiau 2 269 Lt per mėnesį. Tai patvirtina, kad mokesčių administratoriaus, taip pat Komisijos išvados, neva pareiškėjos patikslinti duomenys apie vartojimo išlaidas yra visiškai nepagrįsti, negali būti laikomi visiškai teisingomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Š. palaiko pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjos mokesčių bazę tikrinamuoju 2009–2012 m. laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM bei PSDĮ apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, konstatavęs, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais pagrįstas pajamas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-288 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo pareiškėjai sumokėti į biudžetą iš viso: 9 947,30 Eur, t. y. 9 273,93 Eur GPM ir 673,37 Eur PSDĮ bei nurodė pareiškėjai sumokėti nurodytas sumas į atitinkamas VMI sąskaitas. VMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-182 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-288, kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 9 273,93 Eur GPM, 4 201,71 Eur GPM delspinigių, 927 Eur GPM baudą, 673,37 Eur PSDĮ, 442,73 Eur PSDĮ delspinigių ir 67 Eur PSDĮ baudą. Komisija 2016 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. S-218(7-174/2016) patvirtino VMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-182.

MAĮ 70 str. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš minėtos nuostatos turinio aiškiai matyti, kad šiuo straipsniu mokesčių administratorius gali vadovautis tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikiamos mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kiti dokumentai, juose nurodomi neteisingi (nepatikimi, prieštaringi) duomenys, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais, bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi nevykdomi mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą, mokestinio patikrinimo metu nepateikiami paaiškinimai, ar kitaip trukdoma mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises), tvarkant apskaitą (apskaita netvarkoma arba tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų), saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentai neišsaugomi ar išsaugomi ne visi; neužtikrinamas jų įskaitomumas ir pan.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014).

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas MAĮ 67 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011).

Taigi mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nurodo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio E. Š. 2009–2012 m. patirtos išlaidos viršijo tuo pačiu laikotarpiu gautas teisės aktų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. pareiškėjai ir jos sutuoktiniui neužteko piniginių lėšų namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) statybos, bankų paskolų dalies grąžinimo ir sumokėtų palūkanų, transporto priemonių įsigijimo bei dalinai vartojimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo išlaidoms padengti. Pareiškėjos teigimu, taikyti MAĮ 70 str. 1 dalį nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo, nes namo statybai buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos (tokių medžiagų naudojimą sudėtinga pagrįsti rašytiniais įrodymais), o statybos darbus atliko A. Š., kuris užsiėmė statybų verslu ir tuo pačiu pareiškėjos sutuoktiniui E. Š. namo statyboms 2011 m. paskolino 95 000 Lt, o 2012 m. – 110 000 Lt.

Tai, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėja su sutuoktiniu E. Š. 2009–2013 m. vykdė gyvenamojo namo statybas sklype adresu: (duomenys neskelbtini), kurį buvo įsigiję pagal 2006-11-28 pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nustatyta, kad pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė 2009–2013 m. statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų už 256 517,01 Lt (kvitai už prekių (paslaugų) pardavimo už atliktus statybos darbus ir dokumentai už medžiagų įsigijimą), iš kurių medžiagų įsigijimo išlaidos sudarė tik 10707,01 Lt, o už statybos darbus patirta 238 100 Lt išlaidų (Komisijos bylos t. 3, b. l. 16–18). Byloje nustatyta, kad pareiškėja visų statybose panaudotų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, patvirtinančių statybos išlaidas, neturi, jų neišsaugojo. Šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja. Įvertinus tai, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė rašytinių dokumentų, kuriuos vertinant būtų galima nustatyti namo statyboms įgytų medžiagų ir gaminių išlaidų sumą, ir kuriais remiantis būtų galima mokesčių bazę nustatyti tiesiogiai, konstatuotina, kad atsakovė pagrįstai statybai naudotų medžiagų ir gaminių įsigijimo išlaidų vertę nustatė, naudodama Departamento, UAB „Sistela“, VMI duomenų bazės, Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei pačios pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktais dokumentais. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Tačiau pareiškėja tokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratorių išvadas, nepateikė. Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįsti pareiškėjai papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Pareiškėja teigia, kad statyboje buvo naudojamos ir jau anksčiau panaudotos statybinės medžiagos, tačiau byloje tokių dokumentų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, nėra, o pagal teisės aktų nuostatas šie dokumentai yra svarbūs informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo, sunaikina ar neišsaugo, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Kadangi byloje konstatuota, kad pareiškėja nerinko (neišsaugojo) visų pirminių dokumentų ir dėl to nepateikė jų mokesčių administratoriui, pareiškėjos teiginys dėl statybose jau anksčiau panaudotų statybinių medžiagų laikytinas neįrodytu.

Pareiškėjos teigimu, A. Š. paskolino pareiškėjos sutuoktiniui – namo statyboms 2011 m. 95 000 Lt, o 2012 m. 110 000 Lt. Šiuo aspektu sutiktina su atsakove, jog toks pareiškėjos teiginys prieštarauja bylos surinktai medžiagai. Klaipėdos AVMI pateiktame 2013 m. sausio 23 d. paaiškinime A. Š. nenurodė apie paskolos E. Š. suteikimą (Komisijos bylos t. 3, b. l. 118–119). Tuo tarpu 2015 m. sausio 28 d. pateiktame paaiškinime A. Š. nurodė, kad 2007 m. iš E. Š. banko pavedimu gavo paskolą, kurią grąžino iki 2013 m. gruodžio 31 d. (Komisijos bylos t. 3, b. l. 73–75, 76). Taigi, kaip matyti, kad būtent E. Š. buvo suteikęs paskolą A. Š.. Duomenų apie galimai A. Š. paskolintus pinigus nepateikė ir pareiškėja 2015 m. vasario 11 d. elektroniniu paštu pareiškėjos pateiktoje šeimos išlaidų ir pajamų lentelėje (Komisijos byla, t. 3, b. l. 57). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys dėl A. Š. suteiktų paskolų atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjos šeimos išlaidas apskaičiuoti taikant statistinius duomenis. Pažymėtina, kad kiekviena šeima yra individuali, jų išlaidos patiriamos skirtingiems poreikiams tenkinti, tačiau pareiškėja nei savo paaiškinimuose mokesčių administratoriui, nei teismui nenurodė jokio kito alternatyvaus būdo kuo objektyviau apskaičiuoti pareiškėjos patirtas išlaidas, o, kaip minėta anksčiau, MAĮ 70 str. nuostata ir yra skirta būtent tam atvejui, jei nėra galimybės nustatyti tikslių duomenų, o tokiais atvejais remiamasi objektyviausiais duomenimis, t. y. šiuo atveju statistiniais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamus sprendimus, nes mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos mokesčių bazę tikrinamuoju 2009–2012 m. laikotarpiu nustatė ir mokėtiną GPM bei PSDĮ apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais pagrįstas pajamas. Įvertinus tai, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.