Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Plokštuma“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Lietuvos filialą (toliau ir Bankas), pareiškė teisme ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) „Investicijų ir verslo garantijos“ (toliau ir Bendrovė). Prašė priteisti iš atsakovės 45 293,68 Eur dydžio garantijos išmoką, o netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti šalių 2003 m. spalio 6 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. BS/2003/07/G (toliau ir Sutartis) 7.2 punktą ir priteisti iš atsakovės 45 293,68 Eur dydžio garantijos išmoką. Ieškovas taip pat prašė priteisti „procesines“ palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio 6 d. tarp UAB Sampo bankas (dabar - Danske Bank A/S) ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, reguliuojanti Bendrovės ir Banko tarpusavio santykius, atsirandančius Bendrovei suteikiant Bankui garantijas, kuriomis užtikrinamas paskolų grąžinimas. Ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Plokštuma“ 2007 m. spalio 26 d sudarė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas 250 000 Lt kreditas. Atsakovė, užtikrindama kredito gavėjo įsipareigojimų vykdymą, 2007 m. spalio 31 d. suteikė garantiją Nr. 01441 (toliau ir Garantija). Prievolės įvykdymas taip pat buvo užtikrintas hipoteka bei laidavimu.Nutraukus kredito sutartį, Bankas kreipėsi dėl skolos iš laidavusių asmenų priteisimo, tačiau iš laiduotojų priverstinai buvo išieškota tik 3 153,39 Eur. Ieškovas manydamas, kad yra realizuotos visos prievolių užtikrinimo priemonės, iš kurių buvo galima tikėtis lėšų realiam skolos pagal kredito sutartį dengimui, 2012 m. balandžio 18 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo, tačiau ši atsisakė ją sumokėti, nurodydama, kad ieškovas galės dėl išmokos kreiptis tik tada, kai kredito gavėjas dėl bankroto bylos iškėlimo nebegalės padengti skolos. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi bendrovei „Plokštuma“ iškėlė bankroto bylą, todėl tapo akivaizdu, kad UAB „Plokštuma“ skolos nebepadengs. Ieškovas 2015 m. sausio 15 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl garantijos išmokėjimo, tačiau ši atsisakė išmokėti garantiją, motyvuodama tuo, kad yra praleistas 3 metų kreipimosi dėl garantijos išmokos terminas, kuris, kaip numatyta Sutartyje, skaičiuojamas nuo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovas nesutiko su atsakovės atsakymu ir 2015 m. balandžio 1 d. pateikė jai dar vieną prašymą, nurodydamas, kad terminas prašymui dėl garantijos išmokos turi būti skaičiuojamas ne nuo kredito sutarties nutraukimo, o nuo kredito užtikrinimo priemonių realizavimo. Tačiau atsakovė savo pozicijos nepakeitė ir 2015 m. balandžio 15 d. raštu atsisakė sumokėti ieškovui garantijos išmoką. Ieškovas su tokia atsakovės pozicija nesutiko, nurodė, kad tikrieji šalių ketinimai buvo skaičiuoti kreipimosi dėl garantijos išmokos terminą nuo paskolos gavėjo nebegalėjimo grąžinti skolą, o ne nuo kredito sutarties nutraukimo, t.y. ieškovas dėl garantijos išmokos gali kreiptis į atsakovę tik įvykus dviem sąlygoms – paskolos gavėjui negrąžinus paskolos ir Bankui nutraukus sutartį. Pažymėjo, jog faktą, kad ir pati atsakovė laikė, jog 400 kalendorinių dienų terminas turi būti skaičiuojamas ne tik nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, patvirtina ir 2012 m. gegužės 16 d. atsakovės raštas ieškovui, kuriame aiškiai nurodyta, kad, kol kredito gavėjas nėra bankrutavęs, nėra pagrindo mokėti garantijos išmoką. Be to šios išmokos sumokėjimo terminas sueina tik tada, kai bus pilnai padengta atsakovės garantuojama paskolos dalis, todėl atsakovės pareiga sumokėti garantijos išmoką, net pasibaigus 7.2 punkte nurodytam terminui, galioja. Manant, kad terminas kreiptis dėl garantijos išmokos turi būti skaičiuojamas nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, atkreiptinas dėmesys, jog šalys 2012 m. gegužės 16 d. rašte susitarė dėl kitokio termino, t. y. atsakovė informavo, kad ieškovas galės kreiptis dėl garantijos išmokos po bankroto bylos kredito gavėjui iškėlimo. Sutartyje nustatyta, jog garantija yra antraeilė paskolos grąžinimą užtikrinanti priemonė, t.y. garanto atsakomybė yra subsidiari, tuo tarpu Sutarties 7.2 punktas nustato ne subsidiarią garanto atsakomybę kreditoriui, o solidarią, kas prieštarauja ne tik Sutarties nuostatoms, bet ir pačios garantijos esmei bei imperatyvioms civilinio kodekso (toliau CK) normoms, o taip pat protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Pripažinus negaliojančiu ir panaikinus bendradarbiavimo sutarties 7.2 punktą, laikytina, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovui garantijos išmoką galioja ir turi būti vykdoma.Atsakovė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2003 m. spalio 6 d. Sutartyje sulygta ne tik dėl sąlygų ir terminų, apibrėžiančių atsakovės garantiją subjektams, tačiau ir dėl garantijos išmokų sąlygų bei terminų, kurių ieškovas privalo laikytis, norėdamas gauti garantijos išmoką. Sutarties 7.2 punkte įtvirtinta, kad paskolos gavėjui negrąžinus paskolos ir Bankui nutraukus paskolos sutartį, Bankas turi teisę ne vėliau kaip per 400 kalendorinių dienų po paskolos sutarties nutraukimo, nebent šalys atskiru susitarimu susitaria dėl kito termino, kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo. Pažymėjo, kad atsakovė 2012 m. gegužės 15 d. el. laišku siūlė Sutarties pakeitimo projektą, kuriuo numatytas kreipimosi dėl garantijos išmokos 400 dienų termino pakeitimas į 3 metų terminą po paskolos sutarties nutraukimo, tačiau ieškovas pakeitimo nepasirašė ir terminas liko nepasikeitęs (pasibaigęs), kas garantijos davėjai suteikė teisę atsisakyti mokėti garantijos išmoką.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Lietuvos filialą, iš atsakovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ priteisė 45 293,68 Eur dydžio garantijos išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sutartyje bei pagal šią Sutartį 2007 m. spalio 31 d. išduotoje Garantijoje šalys susitarė dėl paprastosios (sąlyginės) garantijos suteikimo, garanto prievolės atsiradimo momentą susiejo su paskolos negrąžinimo bei paskolos sutarties nutraukimo Banko iniciatyva faktais ir Sutarties 7.2 punkte nustatė, kad 400 dienų terminas kreiptis į garantą (atsakovę) dėl garantijos išmokos sumokėjimo skaičiuojamas nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos. Teismas konstatavo, kad sutartinis terminas reikalauti garantijos išmokos sumokėjimo prasidėjo 2009 m. lapkričio 27 d., kai ieškovas vienašališkai nutraukė su BUAB „Plokštuma“ sudarytą kreditavimo sutartį. Teismas nepripažino, kad ieškovas jau 2012 m. balandžio 18 d. raštu Nr. dnk1204058 „Dėl įsipareigojimų pagal garantiją Nr. 01441“ kreipėsi dėl garantijos išmokos išmokėjimo, atmetė ieškovo teiginį, kad atsakovė 2012 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (5.1)-608 nustatė kitokį terminą ir nusprendė, kad ieškovas į Bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo kreipėsi 2015 m. sausio 16 d. t. y. praleidęs sulygtą 400 kalendorinių dienų terminą.Teismas netenkino ieškovės prašymo pripažinti, kad Sutarties 7.2 punktas, nustatantis termino kreiptis dėl garantijos išmokos skaičiavimo pradžią nuo paskolos sutarties nutraukimo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir šį punktą panaikinti. Teismas konstatavo, kad ginčijamas punktas suderintas su kitomis Sutarties nuostatomis, atitinka CK 6.92 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą garantijos davėjo teisę atsisakyti vykdyti garantijos gavėjo reikalavimą dėl garantijos, jei reikalavimas ar jį pagrindžiantys dokumentai pateikti pasibaigus garantijos terminui ir neprieštarauja jokiai imperatyviai teisės normai. Teismas sprendė, kad pagal Sutarties nuostatas garantija yra neterminuota, o garanto prievolė galioja iki tol, kol paskolos gavėjas jam grąžins atsakovo bendrovės garantuojamą sumą. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-719-464/2015), teismas konstatavo, jog Sutarties 7 dalyje „Garantijos terminai“ įtvirtintos nevienodos sąlygos, iš kurių viena (7.1 p.) nustato garanto prievolės galiojimo laikotarpį (iki paskolos dalies, už kurią garantavo atsakovas, grąžinimo), kas reiškia, jog atsakovas lieka įsipareigojęs apeliantui tiek ilgai, kiek ir pats skolininkas, o antroji (7.2 p.) nusako procedūrinį terminą, arba kitaip, vieną iš sąlygų, kurios garantijos turėtojas privalėtų laikytis, siekdamas pasinaudoti garantija. Esant susitarimui dėl garantijos galiojimo tol, kol paskolos gavėjas grąžins ieškovui atsakovės garantuojamą paskolos dalį, teismas, aiškindamas Sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, atsižvelgęs į visų jos sąlygų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę bei tikslą, termino praleidimo reikšmingumą atsakovei, nustatęs, jog atsakovės suteikta garantija prilyginama valstybės garantijai, kad Bankas informavo Bendrovę apie paskolos sutarties nutraukimą prieš terminą ir todėl jo kreipimasis dėl garantinės išmokos nebuvo siurprizinis, kad pagal Sutarties 8 ir 9 punktus garantijos išmoka sumokama tik realizavus visas kitas paskolos prievolės užtikrinimo priemones, įvertinęs šalių bendradarbiavimą, paskolos atgavimo procesą nusprendė, jog atsakovės atsisakymas sumokėti garantijos išmoką nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste neatitinka sąžiningo sutarties vykdymo principo, o ieškovo pavėluotas veikimas negali būti pripažintas nesąžiningu ar nepateisinamu delsimu, neprotingu savo teisių įgyvendinimu pagal CK 1.5 straipsnį ir pats savaime sukelti tokius padarinius, kaip kitos šalies atsisakymas vykdyti sutartį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismo išvada, kad kreipimosi dėl garantijos išmokos 400 dienų terminas atsakovei nereikšmingas, yra klaidinga, nes Bendrovės teikiamos garantijos prilyginamos valstybės garantijoms, laiku gaunama informacija labai svarbi formuojant specialiuosius atidėjimus bei teikiant LR Ūkio ir Finansų ministerijoms atitinkamą informaciją, reikalingą Lietuvos Respublikos biudžeto formavimui. Todėl ieškovo, kuris dar 2012 m. balandžio 18 d. raštu pats pripažino, jog terminas kreiptis dėl išmokos yra pasibaigęs, 2015 m. sausio 16 dienos kreipimasis buvo siurprizinis. Teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad ieškovas dėl garantijos išmokos privalėjo su rašytiniu prašymu kreiptis per 400 kalendorinių dienų ir, kad Sutarties 7.2 punktas neprieštarauja jokiai imperatyviai teisės normai, padarė priešingą išvadą, jog garantija yra neterminuota, kad Bankas, kuriam keliami aukštesni standartai, nei kitiems ūkio subjektams, gali nesilaikyti garantijos sąlygų ir kreiptis išmokos nepaisydamas Sutartyje nustatytų terminų; Teismas skundžiamame sprendime klaidingai įvertino atsakovės elgesį, įvardindamas jį kaip nesąžiningą, nes būtent atsakovė tinkamai bendradarbiavo – teikė informaciją, siūlė Sutarties pakeitimą, kuriuo 400 dienų terminas būtų pratęstas iki 3 metų, taikant šį pakeitimą ir anksčiau suteiktoms garantijoms (tame tarpe ir Garantijai); Ieškovas yra bankas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo bei atidumo reikalavimai, todėl galėjo ir turėjo suprasti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymo pasekmes, tačiau nei iš skundžiamo sprendimo, nei iš faktinių bylos aplinkybių nėra aišku, kokios buvo pavėluoto prašymo garantijos išmokai gauti pateikimo priežastys, ar jos buvo sąžiningos bei pagrįstos. Iki tol ginčo šalys laikėsi visų Sutarties sąlygų ir todėl jos galėjo būti tikros dėl civilinių teisinių santykių aiškumo bei stabilumo.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bankas Sutartį sudarė prisijungimo būdu, nes jos nuostatos buvo derinamos su kompetentingais ieškovo darbuotojais. Teismas neteisingai išaiškino Sutarties nuostatas, nes pagal Sutarties 7.1 punkto prasmę garantija galioja ne šiaip, kol Bendrovė įvykdys savo įsipareigojimus, bet šis įsipareigojimas galioja tik Sutartyje nustatyta tvarka - įskaitant ir Bankui privalomą 400 dienų terminą kreiptis dėl garantijos išmokos, todėl negalima teigti, jog šalys susitarė, kad garantija yra neterminuota.Teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo, kad praleistas terminas buvo vienintelė priežastis atsisakyti sumokėti garantinę išmoką ir nevertino kitų pateiktų dokumentų, netgi neteisingai nustatė iš laiduotojų išieškotą pinigų sumą.Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl garantijų sąlygų laikymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-537/2012), kurioje išaiškinta, kad garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą garantijos kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų.Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepime išdėstyti tokie atsikirtimai:Banko kreipimasis dėl garantijos išmokos sumokėjimo atsakovei nebuvo siurprizinis, nes dar 2012 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (5.1)-608 Bendrovė rekomendavo skolos išieškojimo priemones ir patikino, kad jeigu paskolos gavėjas dėl veiklos nutraukimo ar bankroto bylos iškėlimo paskolos likučio negrąžintų, Bankas visada Sutartyje nustatyta tvarka galės kreiptis dėl išmokos mokėjimo. Tokiu raštu apeliantė nesuteikė didelės reikšmės faktui, kad 400 dienų terminas jau yra praleistas ir leido Bankui suprasti, jog, nepaisant praleisto termino jis dar gali tikėtis, kad atsakovė jam išmokės draudimo (taip atsiliepime) išmoką. Atsakovės 2012 m. gegužės 16 d. rašte yra nurodytas įvykis - bankroto bylos iškėlimas trečiajam asmeniui UAB „Plokštuma“, todėl Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, dėl kokių priežasčių Bankas anksčiau neteikė paraiškos dėl garantijos išmokos. Sutartį Bankas sudarė prisijungimo būdu, todėl, esant jos nuostatų neaiškumui, yra pagrindas jas aiškinti tas sąlygas pasiūliusios šalies, t. y. atsakovės nenaudai. Apeliantė nepagrįstai mėgina sutapatinti Sutarties 7.2 punkte nustatytą procedūrinį 400 dienų terminą, kurio garantijos kreditorius turėtų laikytis siekdamas pasinaudoti garantija, su garantijos galiojimo terminu, nustatytu 7.1 punkte. Tokia apeliantės pozicija prieštarauja CK 6.193 straipsnyje įtvirtintoms sutarčių aiškinimo taisyklėms.Atsakovė atsisakė sumokėti garantijos išmoką dėl praleisto 400 dienų termino ir būtent toks ginčas sprendžiamas byloje, todėl teismas neprivalėjo vertinti jau bylos nagrinėjimo metu atsakovės pateiktų alternatyvių, su nagrinėjamu ginču nesusijusių argumentų, kuriais buvo teigiama, kad ieškovas ne tik praleido aptariamą 400 dienų terminą, bet ir nevykdė kitų, Sutarties 10.3.2 punkte įrašytų garantijos sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).Kreditorius (ieškovas) Danske Bank A/S, veikiantis per Lietuvos filialą, kreipėsi į garantą (atsakovę) UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantijos išmokos sumokėjimo. Garantas mokėti atsisakė nurodęs, kad garantijos kreditorius pažeidė garantijos sąlygą – praleido šalių Sutarties 7.2 punkte nustatytą 400 kalendorinių dienų teminą kreiptis dėl garantijos išmokos. Kreditorius, teigdamas, kad garantija yra neterminuota, pareiškė ieškinį prašydamas priteisti garantijos išmoką arba panaikinti Sutarties 7.2 punktą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.) ir priteisti garantijos išmoką. Byloje sprendžiama dėl paprastosios (sąlyginės) garantijos termino, termino kreiptis garantijos išmokos ir garanto atsisakymo sumokėti garantijos išmoką, kai yra pažeidžiamos garantijos sąlygos. Šalių sutarties 7.2 punkte įrašyta, kad paskolos gavėjui negrąžinus paskolos ir Bankui nutraukus paskolos sutartį, Bankas turi teisę ne vėliau kaip per 400 kalendorinių dienų po paskolos sutarties nutraukimo dienos, nebent šalys atskiru susitarimu susitaria dėl kito termino, kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl kitokio – atsakovės siūlyto 3 metų termino – šalys nesusitarė, Bankas kreditavimo sutartį su BUAB „Plokštuma“ vienašališkai nutraukė 2009 m. lapkričio 27 d., o dėl garantijos išmokos į Bendrovę kreipėsi 2015 m. sausio 16 d., t. y. praleidęs sulygtą 400 kalendorinių dienų terminą. Šios aplinkybės apeliaciniame skunde nekvestionuojamos ir laikomos įrodytomis.Sutarties 7.1 punkte įrašyta, kad garantija įsigalioja jos išdavimo dieną <...> ir galioja iki tol, kol paskolos gavėjas grąžins Bankui Bendrovės garantuojamą paskolos dalį arba <...> kol Bendrovė šioje sutartyje nustatyta tvarka neįvykdys savo įsipareigojimų pagal suteiktą garantiją. Tai reiškia, kad atsakovės išduota Garantija yra neterminuota. Tačiau ši Sutarties nuostata dėl Bendrovės neterminuotos pareigos tampa veiksminga tik tuomet, kai pagal Sutarties ir Garantijos sąlygas atsakovei atsiranda prievolė sumokėti garantijos išmoką.Sutarties 10.3.1 punkte įrašyta, kad Bendrovė turi teisę atsisakyti tenkinti Banko reikalavimą, jei Banko reikalavimas dėl garantijos išmokos mokėjimo pateiktas pasibaigus šios Sutarties 7.2 punkte nustatytam terminui. Atsakovė šia teise pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką nagrinėjamu klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-719-464/2015), įvertinęs šalių sutartą Garantijos galiojimo terminą, Garantijos, prilygintos valstybės garantijai, tikslą bei paskirtį, kiekvienos šalies elgesį vykdant sutartį, pavėluoto prašymo garantijos išmokai gauti pateikimo priežastis, šalių ankstesnį bendradarbiavimą, nusprendė, kad formalus 400 dienų termino praleidimas nėra nepakankamas pagrindas atsisakyti vykdyti sutartinę prievolę, o atsakovės atsisakymą sumokėti garantijos išmoką teismas pripažino neatitinkančiu sąžiningo sutarties vykdymo principo. Padarydamas tokią išvadą apygardos teismas nepakankamai tiksliai nustatė termino praleidimo priežastis. Teismas analizavo šalių bendravimą nagrinėjamu klausimu nuo 2012 m. balandžio 18 d. (ieškovo raštas Nr. dnk1204058 „Dėl įsipareigojimų pagal garantiją Nr. 01441“), tačiau neatkreipė dėmesio, kad ir šis raštas, kaip nurodyta pačiame rašte, pateiktas jau praleidus 400 dienų terminą. Todėl, priešingai nei teigiama ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, aptariamo termino praleidimo priežastimi negali būti pripažinta atsakovės 2012 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (5.1)-608 ir vėlesniuose raštuose išdėstyti Bendrovės samprotavimai nagrinėjamu klausimu. Svarbia Sutarties 7.2 punkte nustatyto termino praleidimo priežastimi negali būti pripažintas subsidiarus garanto atsakomybės pobūdis, kuris yra įtvirtintas CK 6.90 straipsnio 1 dalyje ir atkartotas Sutarties 8 ir 9 punktų nuostatuose, apibrėžiančiuose, kad garantija yra antraeilė paskolos grąžinimo priemonė, vykdoma tik po to, kai realizuojamos arba pradedamos realizuoti kitos paskolos grąžinimą užtikrinančios priemonės. Sutartyje ši aplinkybė įvertinta, joje yra suderinti šalių interesai, lūkesčiai ir galimybės tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Pagal Sutarties 8.2–8.7 punktų nuostatas, dar nepabaigus kitų paskolos užtikrinimo priemonių realizavimo procedūrų, tačiau jau įvertinus jų galimybes ir perspektyvą, Bankas turi teisę kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokėjimo ir ši išmoka ar jos dalis gali būti išmokėta iki kitų paskolos užtikrinimo priemonių realizavimo procedūrų pabaigos. Todėl garanto atsakomybės subsidiarumas nėra pagrindas kreditoriui nesilaikyti garantijos sąlygų ir pažeisti terminą kreiptis dėl garantijos išmokos, bet priešingai, skatina kreditorių preciziškai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus siekiant išnaudoti visas skolos atgavimo galimybes.Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. spalio 29 d. įsakymu patvirtintuose Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų, reglamentuojančių UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijų teikimą, 4 punkte nurodyta, kad Bendrovės (atsakovės) įsipareigojimų pagal suteiktas garantijas įvykdymą garantuoja valstybė, tačiau nei šiame įstatymo įgyvendinamajame teisė akte, nei kituose teisės aktuose nėra nuostatos, kad garantijoms, kurios prilyginamos valstybės garantijai, taikomos kitokios, nei CK 6.90–6.91 straipsniuose įtvirtintos taisyklės. CK 6.92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas <...> pateiktas pasibaigus garantijos terminui. Šioje normoje sąvoka „garantijos terminas“ vartojama kaip laiko tarpas, skirtas kreditoriui pradėti garantijos realizavimo procedūrą ir negali būti suprantama šios nutarties 20 punkte aptartu aspektu. Ši įstatymu nustatyta taisyklė detalizuota Sutarties 10.3.1 punkte. Ieškovas Sutartyje įrašytą 400 dienų terminą praleido. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją. Dėl to garantijos kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012, 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-469/2016). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015).CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas pagrindinių sutarčių teisės principų: teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Byloje aptariama garantijos sąlyga dėl 400 dienų kreipimosi į Bendrovę termino aiškiai įtvirtinta šalių Sutartyje, ieškovas turėjo sutartyje nurodytą galimybę elgtis nepažeisdamas šios sąlygos, šalys Sutartyje išreiškė suderintą valią dėl šios sąlygos pažeidimo padarinių. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad minimo termino pažeidimas tėra nereikšmingas formalumas, o atsakovė, elgdamasi pagal Sutarties nuostatas buvo nesąžininga, nenuosekliai vadovavosi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012, 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-469/2016), klaidingai suprato Sutarties nuostatas ir netinkamai išaiškino materialinės teisės normas. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą (CPK 330 str.). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).Nusprendus priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai tampa teisiškai neaktualūs ir šiame sprendime plačiau neaptariami.Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Sprendimas priimamas ne ieškovo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuojamos. 896 Eur dydžio žyminis mokestis, atsakovės sumokėtas paduodant apeliacinį skundą, priteisiamas jai iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvos filialą, ieškinį atmesti.

Iš ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 61126228), atsakovei UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (juridinio asmens kodas 110084026) priteisti 896 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.