Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoarma“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Autoarma“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 427 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija trečiuoju suinteresuotu asmeniu viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Organizacija) buvo sudariusi Sutartį / Sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuria / kuriomis pavedė Organizacijai vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Tinkamai įvykdę šias pareigas gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.

Paaiškina, kad Organizacija, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė Pareiškėjai metalinės / PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai), inter alia (be kita ko), Patvirtinimus apie 0,683 t. metalinės sutvarkymą už 2013 m., Patvirtinimus apie 0,411 t. metalinės pakuotės sutvarkymą už 2014 m., Patvirtinimus apie 0,048 t. metalinės pakuotės sutvarkymą už 2015 m. Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais, pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013-2015 m. ir realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Nurodo, kad 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštu Nr. (38-19)-VR-1.7- 1497 pareiškėją informavo, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR- 19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Vilniaus RAAD sprendimas su raštu nebuvo pateiktas.

Argumentuoja, kad yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Daro išvadą, kad Įmonei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti Mokestį.

Teigia, kad dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Įmonei Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei Įmonės, nei Organizacijos neteisėtų veiksmų ar kaltės.

Pažymi, kad Sprendimu Įmonė įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog Įmonei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa). Tai, kad nėra Įmonės kaltės dėl susidariusios situacijos pripažįsta ir Vilniaus RAAD.

Argumentuoja, kad pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai.

Nurodo Vilniaus RAAD sprendimo, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas bei priimtas Sprendimas, neteisėtumo pagrindus. Daro išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu.

Teigia, kad Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą. Paaiškina, kad Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte nurodoma, jog buvo atliktas planinis patikrinimas, kurio pagrindas yra 2018 m. ūkio subjektų tikrinimo planas. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36⁴ straipsnio 6 dalimi ir teigia, kad 2018 m. ūkio subjektų veikos tikrinimo plane skelbiamame institucijos interneto svetainėje (krd.am.lt) Įmonės patikrinimas nėra nurodytas, todėl patikrinimas per se (iš esmės) atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Papildomai pažymi, kad vadovaujantis MUATĮ 2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka sudaro Kontroliuojamų objektų patikrinimo planą, į kurį įrašo numatytus patikrinti Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojus, kas šiuo atveju atlikus patikrinimą Įmonės laiku neįtraukus į sąrašą, taip pat daro atliktą patikrinimą neteisėtu.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Dėl Sprendimu patvirtintos mokesčio sumos už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 mokestinį laikotarpį perskaičiuoto dydžio prieštaravimų neturėjo.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Nurodo, kad atlikęs VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimą priėmė 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2, kurio pasėkoje VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti Patvirtinimai apie metalinių ir PET pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Į minėtą Vilniaus RAAD sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti Patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktas).

Pažymi, kad Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 8 d. raštu Nr. (9-l)-D8(E)-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams organizuoti mokestinius patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Nurodyta buvo pirmiausiai tikrinti deklaracijų po pranešime nurodyto termino pabaigos nepakoregavusius bei didžiausią pakuotės kiekį 2013-2015 metais patiekusius gamintojus ir (ar) importuotojus (toliau – ir GI). 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-l)-D8-l553 Aplinkos ministerija rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d. – taip ir buvo padaryta.

Paaiškina, jog kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir IKS) duomenis buvo matyti, kad pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raginimo Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus pats nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai 2018 m. rugsėjo 12 d. išsiuntė pareiškėjai pranešimą Nr. (7.8)-AD5-4073 apie planinį patikrinimą.

Pažymi, kad pareiškėjai suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėja pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ „Žaliasis taškas“, tačiau, pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėja gerai žinojo apie būtent jai, kaip GI, išliekančią pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Daro išvadą, kad mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (Įstatymo 7 straipsnio 7 dalis) – tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjos tiektos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Pareiškėjos tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, tik neteisėtai išrašomų dokumentų lygmeniu buvo mėginama įrodyti priešingai. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pažymi, kad jei pareiškėja laiko, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ netinkamai atliko su pareiškėja pasirašytos paslaugų sutarties sąlygas, pareiškėja turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl išlaidų (kai sumokėtų Departamento nurodytąjį mokestį) išsiieškojimo iš trečiojo asmens.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendimas nėra sankcija pareiškėjai, pareiškėjai netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę – sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 m. laikotarpį.

Laiko, kad pareiškėja yra Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies adresatas ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2013-2015 metus.

Paaiškina, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis) – tačiau tokio realaus pagrindimo pareiškėja nepateikė. Nepateikė jokio duomens, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir motyvus ir prašė jų pagrindu skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjos skundą prašo tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

Nurodo, kad yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir ATĮ bei Įstatymo nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Organizacija vadovaudamasi ATĮ 34²² straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Organizacijos dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį ATĮ nustatytų pareigų, bet netapusiems Organizacijos dalyviais) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.

Paaiškina, kad su gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja. Teigia, kad įgyvendindama prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – ir Tvarkytojai). Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Organizacijai išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – ir įrodantys dokumentai), kuriuos Organizacija paskirsto gamintojams ir importuotojams išrašydama Patvirtinimus.

Pažymi, kad pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas bei kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Organizacija pagrindu, t. y. pagal į rinką išleidžiamų pakuočių kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau ginčijamu Sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Teigia, kad būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas yra neteisėtas.

Teigia, kad pareiškėjai tinkamai įvykdžius savo pareigas, mokestinė lengvata jai buvo pritaikyta pagrįstai ir remiantis teisės aktų reikalavimais, todėl ji negali būti panaikinta remiantis Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu Sprendimu.

Argumentuoja, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams – Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas.

Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.

Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą.

Pažymi, kad MUATĮ 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos.

Pastebi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto redakcija įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Daro išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Atsakovas Departamentas 2025 m lapkričio 3 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad atlikus perskaičiavimus pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, Sprendimu patvirtinta 2 268,11 Eur mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 mokestinį laikotarpį yra 2 224,00 Eur. Po Departamento atlikto perskaičiavimo UAB „Autoarma“ išlieka pareiga sumokėti 2 224,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį. Pažymėjo, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka, išskyrus dėl mokesčio apskaičiavimo už 2013 metus, ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Teismo prašė Sprendimu patvirtintą 2 268,11 Eur apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumažinti iki 2 224,00 Eur sumos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ 2025 m spalio 28 d. teismui pateikė nuomonę, kurioje nurodė, kad atsakovas turėtų patikslinti skundžiamą Sprendimą pagal 2025 m. liepos 2 d. LVAT nutartį teisminiame procese Nr. 3-61-3-00858-2018-5.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 427 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. VP-38 ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį 2 268,11 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, kuris laikomas gamintoju / importuotoju, todėl privalo tvarkyti (organizuoti tvarkymą) jos išleistos į vidaus rinką gaminiais pripildytos pakuotės atliekas. Vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas” pavedė vykdyti Įmonei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus – Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: Nr. 1314VI0595-4687-9442 už 2013 m., Nr. 1414VI0002-4687-9442 už 2014 m. ir Nr. 1514VI0001-4687-9442 už 2015 m. Šie VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai, remiantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013-2015 m. ir taip realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog buvo atliekamas neplaninis teminis patikrinimas dėl Organizacijos išrašytų Patvirtinimų teisėtumo. Patikrinimo metu nustatyta, kad atlikus Tvarkytojo patikrinimą, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi (tuo metu galiojusi 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-289 redakcija), Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas, Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. liepos 13 d. patikrinimo aktas ir Departamento 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas bei panaikinti Tvarkytojo už 2013–2015 metus Organizacijos išrašyti metalinės bei PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, nurodant jų datas, numerius ir atliekų kiekius, kurių pagrindu Organizacija už 2013–2015 metus gamintojams ir (ar) importuotojams išrašė nagrinėjamam ginčui aktualius Patvirtinimus apie metalinių ir plastikinių (PET) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Vilniaus RAAD, įvertinęs 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo akte išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, Organizacijos pateiktas pastabas, bei vadovaudamasis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54, 55 punktais, Tvarkos aprašo 14 punktu, MAĮ 132 straipsniu, ATĮ 34²⁵ straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktais bei 3 dalimi, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Vilniaus RAAD sprendimu patvirtintas 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo aktas, kuriuo panaikinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Vilniaus RAAD sprendimu, be kita ko, nustatyta, kad panaikinti 2013–2015 m. UAB „Metrail“ metalinės ir plastikine PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, išrašyti Organizacijai: 2015 m. birželio 4 d. dokumentas Nr.1514VI0004-4994-4687, išrašytas už 190 t.;2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514V10003-4994-4687, išrašytas už 0,730 t.; 2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514VI0002-4994-4687, išrašytas už 356 t.; 2015 m. balandžio 17 d. dokumentas Nr. 1514VI0001-4994-4687, išrašytas už 750 t.; 2014 m. birželio 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0001-4994-4687 už 711,320 t.; 2014 m. birželio 12 d. dokumentas Nr. 1414VI0002-4994-4687 už 288,680 t.; 2014 m. liepos 2 d. dokumentas Nr. 1414VI0003-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. liepos 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0004-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1414VI0005-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugsėjo 15 d. dokumentas Nr. 1414VI0006-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. spalio 1 d. dokumentas Nr. 1414VI0007-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. lapkričio 24 d. dokumentas Nr. 1414VI0008-4994-4687 už 134 t.; 2014 m. gruodžio 16 d. dokumentas Nr. 1414VI0009-4994-4687 už 50 t.; 2013 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0002-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. rugsėjo 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0003-4994-4687 už 400 t.; 2013 m. rugsėjo 10 d. dokumentas Nr. 1314VI0004-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. spalio 5 d. dokumentas Nr. 1314VI0006-4994-4687 už 750 t.; 2013 m. spalio 17 d. dokumentas Nr. 1314VI0007-4994-4687 už 350 t.; 2013 m. spalio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0009-4994-4687 už 185 t.; 2013 m. spalio 28 d. dokumentas Nr. 1314VI0010-4994-4687 už 215 t.; 2013 m. lapkričio 15 d. dokumentas Nr. 1314VI0011-4994-4687 už 58 t.; 2013 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0015-4994-4687 už 150 t.; 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentas Nr. 1314VI0021-4994-4687 už 35,321 t.; 2013 m. spalio 4 d. dokumentas Nr. 1317VI0001-4994-4687 už 452 t.

Departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu informavo įmones pagal sąrašą (tarp jų ir pareiškėją), jog 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus; Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai nuo Sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekusiais galios; įmonės įpareigotos apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį.

Departamentas 2018 m. atliko pareiškėjos planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios metalinės pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013-2015 m.

Patikrinimo metu 2018 m. lapkričio 21 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. VP-38, kuriame padarytos išvados, kad Bendrovei iš VšĮ „Žalias taškas“ gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą 2013-2015 metais nuo Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo dienos laikomi netekę galios. Bendrovė iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus. Vadovaujantis MUATĮ 6 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 7 punktais, mokesčio per 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 2 268,11 Eur.

Pareiškėja 2018 m. gruodžio 20 d. rašytinėse pastabose Departamentui nurodė, kad yra įvykdžiusi visas teisės aktuose nustatytas pareigas, o sprendimas priimtas vadovaujantis Vilniaus RAAD sprendimu, dėl kurio teisėtumo vyksta teisminiai ginčai. Nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, Bendrovė taip pat nurodė, kad dėl to, jog Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai nėra Bendrovės neteisėtų veiksmų ar kaltės. Mano, kad Bendrovė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo mokesčio.

Departamentas 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 427 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, įvertinęs Bendrovės pastabas, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ 2018 m. kovo 13 d. apskundė Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Sprendimą teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu (toliau – ir VAAT sprendimas) administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5) atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.

VAAT sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į 2025 m. liepos 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m lapkričio 3 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metus – Sprendimu patvirtintą 2 268,11 Eur nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažino iki 2 224,00 Eur.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą, pirmiausia pasisako dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu ir lex retro non agit principo (įstatymas atgal negalioja) taikymo.

Aptariamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Teismas pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikė išaiškinimus dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei Įstatymo vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, Įstatymo, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, Įstatymo bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendusi, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Aptariamoje norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei Įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 išdėstytų argumentų kontekste Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia (be kita ko), įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus RAAD sprendimu neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai pareiškėjai buvo išrašyti 2013–2015 m. Minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktus išaiškinimus dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas pareiškėjos neįtraukus į procedūras. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Organizacijos patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė Pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo turinio suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi, pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą Sprendimą.

Pasisakant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal MUATĮ 9 straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 13 straipsnio 8 punkte ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Vadovaujantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Remiantis aktualios ginčui Įstatymo redakcijos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalį gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aptartose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Pagal ATĮ 34³¹ straipsnio 3 dalį sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

MUATĮ nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Tai yra, tuo atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga įrodyti (pagrįsti) aplinkybę, jog yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka mokesčio mokėtojui, siekiančiam pasinaudoti apmokestinimo išimtimi (lengvata). Būtent mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtinta apmokestinimo išimtimi, turi pateikti duomenis (įrodymus), sudarančius pagrindą taikyti apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą), t. y. duomenis, patvirtinančius gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-189-789/2025; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mokesčio suma apskaičiuota už 2013-2015 m. laikotarpį, t. y. pagal Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: už 2013 m. Nr. 1314VI0595-4687-9442 metalinės pakuotės kiekis – 0,683 t., už 2014 m. Nr. 1414VI0002-4687-9442 metalinės pakuotės kiekis – 0,411 t.; už 2015 m. Nr. 1514VI0001-4687-9442 metalinės pakuotės kiekis – 0,048 t. Departamentas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, 2025 m. spalio 23 d. Išvadoje perskaičiavo ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą ir paliko galioti sutvarkytų atliekų kiekį už 2013 m. – 0,02160268 t., priskirdama 3,1592 proc. sutvarkytų pakuočių atliekų kiekio nuo 2013 m. pareiškėjai išduotų patvirtinimų. Tokiu būdu panaikintas pakuočių atliekų kiekis už 2013 m. lieka 0,66170979 t.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, šioje administracinėje byloje neliko ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti – 2013 m. Patvirtinimas dėl 0,66170979 t. metalinių pakuočių kiekio, 2014 m. Patvirtinimas dėl 0,411 t. metalinių pakuočių kiekio ir 2015 m. Patvirtinimas dėl 0,048 t. metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad Užduotis už 2013–2015 m. buvo pilnai įvykdyta. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat tokių įrodymų nepateikė, todėl daroma išvada, kad ji neturėjo teisės pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad šiuo atveju nebuvo jos kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, teismas papildomai pastebi, kad mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę gali sudaryti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę nėra ir negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) taikyti apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvata), kai mokesčių mokėtojas neatitinka visų įstatymų leidėjo nustatytų materialiųjų apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygų (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas vertina, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad jai Sprendimu taikoma sankcija, yra tik jos subjektyvi nuomonė, nes skundžiamame Sprendime buvo apskaičiuotas aplinkos teršimo mokestis už į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį, skirtas pareiškėjai (gamintojai /importuotojai), nepagrindusiai teisės pasinaudoti šio mokesčio lengvata, o ne, kaip nurodo pareiškėja, skirta sankcija. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas pagal apmokestinamųjų pakuočių atliekų, faktiškai išleistų į rinką, kiekį, nėra sankcija. Atvejai, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimi, nes nėra tenkinamos mokesčio įstatymo nuostatose nustatytos apmokestinimo išimties (mokestinės lengvatos) taikymo sąlygos, taip pat nėra pripažįstami sankcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą byloje Société Oxygene Plus prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11), 40–51 punktus; taip pat LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025).

Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus, susijusius VAĮ 36⁴ straipsnio pažeidimu, keičiant planinio patikrinimo planą bei nepaskalbus planinio patikrinimo plano per 3 darbo dienas viešai atsakovo interneto svetainėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VAĮ 36⁴ straipsnio 16 dalis aiškiai numato, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, asmens duomenų apsaugos priežiūrą, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams; šioje dalyje nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės. Nurodytos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, atlikdamas veiksmus, susijusius su mokesčio už aplinkos teršimą administravimu (MAĮ 13 straipsnio 8 punktas ir 16 straipsnio 1 dalis), neprivalo laikytis VAĮ 36⁴ straipsnyje nustatytų ūkio subjektų veiklos patikrinimams keliamų reikalavimų. Papildomai pastebėtina, kad pagal MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą, nurodydamas dieną ir valandą, kada jam (jo atstovui) atvykti pas mokesčių administratorių arba būti savo patalpose, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apie numatomą atlikti Įmonės planinį teminį patikrinimą buvo informuota Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2018 m. rugsėjo 12 d. raštu „Pranešimas apie patikrinimą“, todėl jos teisė būti informuotai apie planinį patikrinimą nebuvo pažeista.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų (pagrįstų), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taigi, teismas, vadovaudamasi aktualių teisės aktų nuostatomis, prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja neįgijo teisės į MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintą apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą) ir turėjo pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja atitiko įstatymo nuostatose nustatytas sąlygas ginčo laikotarpiu naudotis minėta apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata), t. y. kad pareiškėja įvykdė nustatytą atliekų tvarkymo užduotį. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius tikėtis, jog ginčo laikotarpiu ji turėjo teisę naudotis apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata). Be to, pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, Spendimas pagrįstas aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. priimtą nutartį, perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 2 224,00 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio prieštaravimo neteikė. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 2 268,11 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 2 224,00 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio prašymo nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoarma“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 427 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 2 268,11 Eur mokesčio sumą iki 2 224,00 Eur.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoarma“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.