- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-11
- Bylos Nr.
- eB2-3613-794/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02120-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- UAB „OVD“
- Atsakovas
- UAB „OVD“
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios UAB „OVD“ bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą dėl bankrutavusios UAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7 panaikinimo, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „OVD“ direktorės L. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „OVD“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. BUAB „OVD“ bankroto administratorė UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti BUAB „OVD" 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 5 - uoju darbotvarkės klausimu (Turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymas) ir klausimą išspręsti iš esmės - patvirtinti BUAB „OVD" turto pardavimo tvarką ir kainų nustatymą: įmonei priklausantį turtą parduoti, nustatant pradinę pardavimo kainą I varžytynėse 74 735,20 EUR, pardavimą vykdant viešų varžytynių tvarka. Nepardavus, skelbti II varžytynes, nustatant pardavimo kainą 65 942,82 EUR. Nepardavus II varžytynėse, tolesnį pardavimą vykdyti, skelbiant viešai, internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt. Bendrovei priklausantį turtą pardavinėti laisvo pardavimo tvarka 1 mėnesį už 57 150,45 EUR. Nepardavus turto per nurodytą laikotarpį sušaukti kreditorių susirinkimą. Nustatant naują trumpalaikio turto pardavimo kainą ir tvarką - įmonei priklausantį ilgalaikį turtą pardavinėti laisvu pardavimu ne varžytynėse, pradinę pardavimo kainą nustatant lygią likutinei turto vertei sumažinus 20 %. Turto nepardavus per 1 mėnesį, pardavimo kainas mažinti kas 2 savaites po 15 % nuo pradinės pardavimo kainos. Nepardavus turto jį pardavinėti dar 1 mėnesį už didžiausią pasiūlytą kainą. Nepardavus turto per nurodytą laikotarpį sušaukti kreditorių susirinkimą nustatant naują ilgalaikio turto pardavimo kainą ir tvarką. Bendrovei priklausantį ilgalaikį turtą - automobilį Škoda Octavia, 2008 m., atsižvelgiant į jo normalų nusidėvėjimą ir automobilių rinkoje vyraujančias kainas, nustatytas pagal didžiausio automobilio portalo www.autonlius.lt duomenis, pardavinėti laisvu pardavimu ne varžytynėse, pradinę pardavimo kainą nustatant 3 000 EUR. Turto nepardavus per 1 mėnesį, pardavimo kainas mažinti kas 2 savaites po 15 % nuo pradinės pardavimo kainos. Nepardavus turto jį pardavinėti dar 1 mėnesį už didžiausią pasiūlytą kainą; 2) panaikinti BUAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo 6 - uoju darbotvarkės klausimu, jog „BUAB „OVD“ administratorius (ieškovas), norintis sudaryti taikos sutartį su atsakovais A. E. ir UAB „Asdena“ (ieškinio suma 35 828,19 EUR) privalo suderinti siūlomą taikos sutarties sąlygas ir sumą kreditorių susirinkime“ priimtą nutarimą; 3) panaikinti BUAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 7 - uoju darbotvarkės klausimu dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ir klausimą išspręsti iš esmės - patvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, kurią sudaro: administravimo išlaidos - 55 MMA, kas sudaro 30 525, 00 EUR; bankroto administratorės atlyginimas - 9 435 EUR + papildomos priemokos, iš kurių: 9 435,00 EUR minimalus atlyginimas (17 MMA (555,00 EUR) x 17 = 9 435 Eur); priemoka už bylas ir priemoka už įplaukas.
2. Nurodo, kad kreditorių susirinkimas pasiūlęs 250 bazinių socialinių išmokų dydį viršijantį turtą pardavinėti laisvo pardavimo būdu, pažeidė imperatyviąją ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą. Be to, 2019 m. birželio 7 d. įvyko jau ketvirtasis atsakovės kreditorių susirinkimas, kuriame dar kartą nebuvo įgyvendinta kreditorių susirinkimui įstatymo priskirta kompetenciją dėl turto pardavimo ir kainos tvarkos nustatymo, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog dalis kreditorių sąmoningai trukdo greičiau pasiekti bankroto procesui keliamus tikslus, todėl yra pagrindas taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą ir patvirtinti bankroto administratorės pateiktą nutarimo projektą dėl atsakovės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. Kreditorių susirinkimo nutarimas 6 - uoju darbotvarkės klausimu neatitinka pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo, yra perteklinis, prieštarauja materialiosios teisės normoms bei bankroto paskirčiai, daro žalą kreditoriams ir įmonei, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, protingumo ir sąžiningumo principams. Bankroto administratorės teigimu, nagrinėjamu atveju kreditoriai, priimdami ginčijamą nutarimo projektą, įpareigojo atsakovės administratorę derinti taikos sutarties sąlygas ir sumą dėl ginčo, kuris vyksta ne tarp bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių, siekiant įmonei išvengti bankroto bylos iškėlimo, bet sprendžiant kitokio teisinio ir faktinio pobūdžio ginčą tarp bankrutuojančios įmonės ir jos buvusio darbuotojo bei vadovo. Tokio pobūdžio ginčui spręsti įstatyme nenustatyta privalomo derinimo su kreditorių susirinkimu poreikio. Kreditorių susirinkimo nutarimas 7 - uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimui Nr. 647 „Dėl bankroto administratorių atrankos taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės l), t. y. jose nustatytiems įmonę apibūdinantiems kriterijams, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintoms „Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėms“ (toliau – Taisyklės 2), t. y. jose nurodytiems bankroto administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų dydžiams. Bankroto administratorės vertinimu, kadangi atsakovė turi daugiau nei 30 000 EUR kreditorių reikalavimų, o jos turto vertė sudaro taip pat daugiau nei 30 000 EUR, atsakovė vienareikšmiškai laikytina vidutine įmone. Bankroto administratorė, remdamasi teismu praktika, taip pat nurodo, jog ĮBĮ expressis verbis Taisyklėse 2 nurodytas sumas laiko privalomomis tiek tvirtinant administravimo išlaidų sąmata kreditorių susirinkime, tiek teismui sprendžiant ginčą dėl tokio nutarimo teisėtumo. Tuo tarpu iki šiol bankroto procese nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių netaikyti Taisyklių 1 ir Taisyklių 2, bei jomis nesivadovauti tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą. Be to, atsakovei priklauso ypatingas trumpalaikis materialus turtas, t. y. įvairios medžiagos ir įrengimai skirti dantų technikų laboratorijoms bei odontologijos kabinetams, kuriam privalo būti skiriamas ypatingas dėmesys. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorė savo jėgomis neturi galimybės užtikrinti šių prekių ir medžiagų laikymą tinkamomis sąlygomis, todėl bus priversta nuomotis prekių laikymui ir sandėliavimui tinkamas patalpas iš kitų trečiųjų asmenų, o tai sąlygos ir didesnį administravimo išlaidų poreikį bei reikalingumą. Be visa to, atsakovė dalyvauja teisminiuose ginčuose, siekdama apginti tiek bankrutavusios įmonės, tiek kreditorių interesus, todėl yra pagrindas patvirtinti bankroto administratorės prašomą administravimo išlaidų sąmatą 55 MMA, kas sudaro 30 525 EUR, sumai.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Finera“ atsiliepimu į bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą dėl 2019-06-07 kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Suinteresuotas asmuo nesiūlė įmonės turto pardavinėti pažeidžiant ĮBĮ nuostatas, o savo balsavimo biuletenyje pateikė pasiūlymą, kuris faktiškai skyrėsi nuo administratorės siūlomo varianto šiais aspektais, t. y. trumpalaikio turto pardavimo kainos ir ilgalaikio turto pradinės pardavimo kainos nustatymo ir jos mažinimo intervalo. Suinteresuoto asmens teigimu, bankroto administratorė nepagrindė, kodėl ji siūlo pardavinėti turtą už mažesnę jo pradinę kainą (74 735,20 EUR), nei yra turto vertė. Administratorė taip pat neteikė kreditoriams jokios turto pardavimo kainą pagrindžiančios informacijos, tuo pažeisdama kreditorių interesus ir lūkesčius. Be to, suinteresuotas asmuo, žinodamas bankrutuojančių juridinių asmenų turto pardavimo procedūras ir atsižvelgdamas į tai, kad įmonės trumpalaikio turto, kaip vieno turtinio vieneto vertė yra 87 923,77 EUR, t. y. kur kas didesnė nei 250 bazinių socialinių išmokų dydis (daugiau nei 9 500,00 EUR), būtent ir turėjo omenyje, kad minėtas turtas turi būti parduodamas iš varžytynių, kas mėnesį mažinant parduodamo turto vertę 5 procentais, o jo nepardavus 2 mėnesius (iš pirmųjų varžytynių už 87 923,77 EUR, antrųjų varžytynių už 83 527,58 EUR), trečią mėnesį pardavinėti už 79 351,20 EUR laisvu pardavimu, skelbiant pranešimus spaudoje bei internetinėse svetainėse. Taigi nors bankroto administratorė ir nurodo, kad turi būti siekiama kuo didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau faktinės aplinkybės paneigia tokį administratorės siekį, kadangi ji siekia pardavinėti turtą už kur kas mažesnę įmonės turto vertę nei yra jo reali rinkos vertė, kas prieštarauja kreditorių interesams. Be to, bankroto administratorė nepagrįstai perkelia šio klausimo sprendimą teismui, kadangi kreditorių susirinkimas yra kompetentingas spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainą ir nustatyti turto pardavimo tvarką. Suinteresuotas asmuo nevilkina bankroto proceso, kadangi yra pats suinteresuotas, jog kuo didesne apimtimi būtų patenkinti jo reikalavimai. Taigi skundo argumentas, kad turto pardavimo tvarkos bei pradinės parduodamo turto kainos nustatymo klausimus gali išspręsti ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atmestinas. Kreditorės vertinimu, administratorė nepagrįstai teigia, kad kreditorių nuomonė nėra svarbi sprendžiant klausimus dėl taikos sutarties sudarymo tarp įmonės ir jos potencialių skolininkų UAB „Asdena“ bei A. E., administratoriaus suinteresuotumas derinti svarbiausius bankroto byloje atsirandančius klausimus grindžiamas tuo, kad kreditorių susirinkimas būtent ir yra toks organas, kuris yra kompetentingas, ir kuriam yra aktualūs visi su bankrutuojančia įmone susiję procesai, kadangi tai susiję su kreditorių teisėtais lūkesčiais atgauti jiems priklausančius pinigus ar bent dalį jų. Be to, administratorės suinteresuotumas spręsti visus svarbius bankroto byloje atsirandančius klausimus sietinas ir su bankroto administratorių profesinės etikos principais, pagal kuriuos bankroto administratoriai turi siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek įmanoma didesne apimtimi, palaikyti dalykinius ryšius su kreditorių susirinkimo pirmininku, kreditoriais. Be kita, ko administratorė nepagrindė bankroto administravimo išlaidų dydžio, todėl įmonės kreditoriai, atsižvelgdami į savo pačių turimą minimalią informaciją apie įmonės būklę ir galimus jos administravimo kaštus, pagrįstai priėmė nutarimą patvirtinti 10 000,00 EUR + PVM dydžio bankroto administravimo išlaidų sąmatą (iš kurių 5 000,00 EUR +PVM bankroto administratoriaus atlyginimas) nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.
Motyvuojamoji dalis
Byla dalyje dėl BUAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 5 panaikinimo, nutraukiama
Pareiškėjos bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ prašymas patvirtinti jos siūlomą BUAB „OVD“ turto pardavimo kainą ir tvarką, atmestinas
Byla dalyje dėl BUAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 6 panaikinimo, nutraukiama
Pareiškėjos bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundas dėl BUAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 7 panaikinimo, atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „OVD“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2019 m. kovo 5 d., 2019 m. kovo 29 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. gegužės 13 d., ir 2019 m. birželio 12 d. nutartimis. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
6. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad 2019 m. birželio 7 d. įvyko ketvirtasis BUAB „OVD“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo sprendžiami klausimai, be kita ko, penktuoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų, šeštuoju darbotvarkės klausimu dėl BUAB ‚OBD“ administratorės pareigos suderinti siūlomas taikos sutarties su A. E. ir UAB „Asdena“ sąlygas ir sumą kreditorių susirinkime ir septintuoju darbotvarkės klausimu dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo.
7. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, - kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.).
8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).
9. Nagrinėjamu atveju nėra keliamas ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl toliau pasisako dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo administratorės paduoto teismui skundo, taip pat atsiliepimo į jį argumentų.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 5-uoju darbotvarkės klausimu
10. Bankroto administratorė UAB “Klaipėdos administratorių biuras” kreditoriams pasiūlė patvirtinti jos pateiktą turto pardavimo ir kainų nustatymo projektą. Nutarimas pagal bankroto administratorės pateiktą nutarimo projektą nepriimtas, nes „už“ balsavo 39,72%, „prieš“ – 48,80 %, visų susirinkime dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų sumos.
11. Kreditorė UAB “Finera” pasiūlė nutarimo projektą – turto pardavimo tvarka ir kaina: 1. Bendrąjį trumpalaikį turtą (vertė 87923,77 Eur) pardavinėti, kaip viena turtinį vienetą tris mėnesius, mažinant kas 5 proc. pradinės kainos, t. y. 1 - mėnuo už pradinę kainą 87923,77 Eur, 2 - mėnesį už 83527,58 Eur, 3 - menesį už 79351,20 Eur skelbiant pranešimus spaudoje bei internetinėse svetainėse. Nepardavus, per nurodytą laikotarpį sušaukti kreditorių susirinkimą nustatant naują trumpalaikio turto pardavimo tvarką ir kainą. Ilgalaikį turtą pardavinėti identiška tvarka, nurodyta trumpalaikio (turtas). Tris mėnesius, mažinant 5 proc. pradinės kainos. Nutarimas pagal kreditorės UAB “Finera” pasiūlytą nutarimo projektą nepriimtas, nes „už“ balsavo 42,80 %,, “prieš” – nebuvo, “susilaikė” -39,72 % , visų susirinkime dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų sumos.
12. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad 2019-06-07 kreditorių susirinkimo metu nebuvo priimtas sprendimas penktuoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų, nes tam nepakako balsų. Teismui gali būti skundžiami tik kreditorių susirinkimo priimti nutarimai, o ne nepritarimas administratoriaus pasiūlytiems nutarimų projektams. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra apskundimo objekto, todėl toks bankroto administratorės skundas negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Minėtai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, skundo nagrinėjimas dėl penktojo darbotvarkės klausimo nutrauktinas CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
13. Pasisakant dėl bankroto administratorės prašymo patvirtinti jos siūlomą BUAB “OVD” turto pardavimo kainą ir tvarką, visų pirma pažymėtina, jog kreditorių susirinkimo teises nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnis. Pagal šioje teisės normoje įtvirtintas nuostatas, kreditorių susirinkimas yra kompetentingas spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainą ir nustatyti turto pardavimo tvarką (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška.
14. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).
15. Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, priima sprendimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutuojančios įmonės turtas. Kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (nutarimų nepriėmimas) gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Situacija, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina įstatyme jam patikėtos kompetencijos, susijusios su turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu, ĮBĮ nereglamentuojama. Nustatęs, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą. Tam turi būti konstatuotas bankroto proceso vilkinimas ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
16. Taigi, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ne tik teismo galimybių įsiterpti į kreditorių kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą išimtinumas, bet ir teismo įsiterpimui būtinos sąlygos – bankroto proceso vilkinimo bei kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimo, konstatavimas. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą, būtina įvertinti bylos faktines aplinkybes, kreditoriaus (-ių), turinčio (-ių) balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto bylos užbaigimui, taip pat atsižvelgti į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
Žemesnės instancijos teismas
17. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad dėl BUAB „OVD“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto pardavimo iš varžytynių kainos ir tvarkos nustatymo laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki bankroto administratorės pateikto teismui skundo dėl 2019 m. birželio 7 d. kreditorių surinkimo nutarimų panaikinimo, buvo šaukiami keturi kreditorių susirinkimai (t. y. 2019 m. kovo 29 d., 2019 m. balandžio 19 d., 2019 m. gegužės 13 d. ir 2019 m. birželio 7 d.) , kuriuose BUAB “OVD” kreditoriai nesutardavo dėl varžytynėse parduotino turto kainos ir turto pardavimo tvarkos. Tačiau teismo vertinimu, vien šios aplinkybės nėra pakankamos daryti išvadą, kad kreditoriai netinkamai įgyvendina jiems priskirtą kompetenciją ir vilkina bankroto procesą. Pagrindinis kreditorių interesas įmonės bankroto byloje yra gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš realizuoto įmonės turto, todėl mėginimas įmonės turtą parduoti kuo didesne kaina, nenustačius bankroto proceso vilkinimo, atitinka kreditorių interesus. Kaip jau minėta, tik konstatavus bankroto proceso vilkinimą ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimą, teismas gali įsikišti į kreditorių susirinkimo kompetenciją ir pats nustatyti įmonės turto pardavimo tvarką bei pradinę kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017). Tuo tarpu bankroto administratorės reikalavimas patvirtinti BUAB “OVD” trumpalaikio turto pardavimo kainą, kuri yra mažesnė nei reali tokio turto vertė bei mažesnė nei siūlo didesnė dalis įmonės kreditorių, teismo vertinimu, akivaizdžiai pažeidžia BUAB “OBD” kreditorių interesus ir lūkesčius, o tuo pačiu ir viešąjį interesą, kuomet nebūtų patenkinta kuo didesnė kreditorių finansinių reikalavimų dalis. Taigi, kaip teisingai pastebėjo kreditorė UAB “Finera” atsiliepime į skundą, nors bankroto administratorė ir nurodo, kad turi būti siekiama kuo didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau faktinės aplinkybės akivaizdžiai paneigia tokį bankroto administratorės siekį, kadangi ji kaip tik, atvirkščiai, siekia pardavinėti turtą už kur kas mažesnę BUAB “OVD” turto vertę nei yra jo reali rinkos vertė, kas prieštarauja kreditorių interesams. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad kreditoriai vilkina bankroto procesą, kadangi, kaip jau aukščiau šioje teismo nutartyje buvo minėta, jie yra patys suinteresuoti, jog kuo didesne apimtimi būtų patenkinti jų reikalavimai, tačiau yra nepriimtinas bankroto administratorės siekis patvirtinti parduotino įmonės trumpalaikio turto vertę, kurios bankroto administratorė jokiais įrodymais, ar kita aktualia informacija, susijusia su įmonės turtu, nepagrindė ir neįrodė. Šią teismo nustatytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad 2019 m. liepos 22 d. vykusio paskutinio BUAB “OVD” kreditorių susirinkimo metu kreditorių susirinkimas pritarė įmonės ilgalaikio materialaus turto (kompiuterinės technikos, mobiliųjų telefonų, transporto priemonės) pardavimo tvarkai (BUAB “OVD” kreditorių susirinkimo, įvykusio 2019-07-22, protokolas Nr. 5).
18. Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kreditoriai, suprasdami, jog dalis įmonės turto gali būti neparduota dėl prekių galiojimo laiko, 2019 m. liepos 22 d. vykusio susirinkimo metu įpareigojo bankroto administratorę atlikti įmonės turto (atsargų) inventorizaciją, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog bankroto administratorė jos neatliko. Taigi akivaizdu, jog kreditoriai yra suinteresuoti bankroto proceso operatyvumu, todėl, įvertinus visas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad būtent bankroto administratorė netinkamai vykdo jai priskirtas pareigas, todėl skundo reikalavimas patvirtinti bankroto administratorės siūlomą BUAB “OVD” turto pardavimo kainą ir tvarką atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 6-uoju darbotvarkės klausimu
19. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, jie privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Teismo paskirtas administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3, 6 punktai). Tačiau pagal ĮBĮ 23 straipsnio nuostatas esminius klausimus įmonės bankroto procese sprendžia kreditorių susirinkimas. Kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip skundų dėl administratoriaus veiksmų nagrinėjimas, administravimo išlaidų sąmatos ir administratoriaus ataskaitų tvirtinimas, įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas ar nutraukimas, įmonės likvidavimas ar taikos sutarties sudarymas, įmonės turto pardavimas ir pan. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011, 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015).
Žemesnės instancijos teismas
20. Nagrinėjamu atveju BUAB „OVD“ kreditorių susirinkimas 2019 m. birželio 7 d. šeštuoju darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą dėl bankroto administratorės įpareigojimo taikos sutarties su A. E. ir UAB „Asdena“ sąlygas ir kainą derinti su kreditoriais. Administratorė su tokiu įpareigojimu nesutinka, teigdama, kad kreditorių susirinkimas tokiu įpareigojimu iš esmės viršija savo kompetencijos ribas. Nesutikti su šiais argumentais teismas neturi pagrindo.
21. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, bankroto procese kiekvienas teisės subjektas (kreditoriai, kreditorių susirinkimas, administratorius, teismas) turi veikti jam įstatymo suteiktų įgaliojimų ribose ir neturi teisės spręsti kito subjekto kompetencijai priskirtų klausimų Bankrutuojančią įmonę, kaip dalyvaujantį civilinėje byloje asmenį civiliniame procese atstovauja pagal įstatymą (teismo nutartimi) paskirtas bankroto administratorius arba pagal pavedimo sutartį kitas jo įgaliotas asmuo (CPK 55 straipsnis). Kiti asmenys – kreditoriai, kreditorių susirinkimas (komitetas) pagal įstatymą neturi įgaliojimų vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, taigi nurodyti subjektai tokių įgaliojimų veikti kitose nagrinėjamose civilinėse bylose įmonės vardu neturi. Todėl kreditorių susirinkimas ar komitetas, įgyvendinantis kreditorių teises (ĮBĮ 21, 23 straipsniai), taip pat negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų administratoriui įstatymu priskirtų įgaliojimų vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei pačių kreditorių teises bei teisėtus interesus, t. y. jie negali įpareigoti bendrovės bankroto administratorių atsisakyti ieškinio, skundo ar sudaryti taikos sutartį kitose nagrinėjamose civilinėse bylose ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017).
22. Kreditorių susirinkimų nutarimai, kuriais kreditorių susirinkimas sprendžia dėl civilinių bylų užbaigimo, įgyvendinant bankrutuojančios įmonės procesinę teisę sudaryti taikos sutartis, įmonės bankroto administratoriui yra rekomendacinio pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012, 2013 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-354/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1365/2013, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1218-823/2017). Toks kreditorių susirinkimo sprendimas gali būti tam tikra garantija administratoriui, kad jo priimti sprendimai konkrečioje byloje sudaryti taikos sutartį (arba atsisakyti ieškinio (skundo), atlikti kitus procesinius veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo) ateityje nebus ginčijami (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012), tačiau tik bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas pareigas bei atstovaudamas bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę teisme, sprendžia, ar sutikti taikiai užbaigti civilinę bylą, nagrinėjamą pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-354/2013). Taigi, nors kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams bei bankroto administratoriui, tačiau yra privalomai vykdytini tik tie kreditorių susirinkimo nutarimai, kurie yra priimami kreditorių susirinkimui įstatymu priskirtos kompetencijos ribose. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas, susijusias su kreditorių susirinkimo priimamų nutarimų privalomumu ir apskundimo teismui galimybe (ĮBĮ 24 straipsnio 4 ir 5 dalys), darytina išvada, jog tokiu atveju, kai kreditorių susirinkimas priima nutarimus ne jo kompetencijai priskirtais klausimais, tokie nutarimai negali būti skundžiami teismui dėl jų rekomendacinio pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017).
23. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką, konstatuotina, kad bankroto administratorės ginčijamas 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimas šeštuoju darbotvarkės klausimu, įpareigojantis administratorę derinti taikos sutarties su atsakovais A. E. ir UAB “Asdena”, kurie, be kita ko, yra ir atsakovės BUAB “OVD” kreditoriai, sąlygas ir sumą su kreditorių susirinkimu, yra tik rekomendacinio pobūdžio. Nei tokio nutarimo galiojimas, nei jo panaikinimas neturi teisinės reikšmės administratorės, veikiančios BUAB „OVD“ vardu, turimų materialiųjų bei procesinių teisių apimčiai ir jų įgyvendinimui. Be to, toks nutarimas neužkerta ir galimybės tolesnei bylos eigai nei įmonės bankroto byloje, nei civilinėse bylose, kurių baigtis yra galima taikos sutarties sudarymu. Juolab, kad šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui.
24. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką ( CPK 138 straipsnis), arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, teisinį reglamentavimą ir tai, kad administratorės skundas jau priimtas, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje civilinė byla šioje dalyje nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 7-uoju darbotvarkės klausimu
25. Septintuoju darbotvarkės klausimu 2019-06-07 BUAB “OVD” kreditorių susirinkimas nutarė patvirtinti 10 000,00 EUR + PVM dydžio bankroto administravimo išlaidų sąmatą (iš kurios 5 000,00 EUR +PVM bankroto administratoriaus atlyginimas) nuo nutarties iškelti bankroto bylą. Bankroto administratorė prašo šį kreditorių susirinkimo nutarimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, kurią sudaro: administravimo išlaidos - 55 MMA, t. y. 30 525, 00 EUR; bankroto administratorės atlyginimas - 9 435 EUR + papildomos priemokos, iš kurių - 9 435,00 EUR minimalus atlyginimas (17 MMA (555,00 EUR) x 17 = 9 435 EUR), priemoka už bylas ir priemoka už įplaukas.
26. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
27. Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Taigi bankroto administravimo išlaidas, be kita ko, sudaro atlyginimas administratoriui, t. y. atlyginimas administratoriui įeina į bendrą administravimo išlaidų sąmatą.
28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintame Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąraše ir Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėse (toliau – Taisyklės) yra detaliai išskirtos įmonės ne tik pagal bankroto proceso vykdymo tvarką (teismo ir ne teismo tvarka), bet ir pagal veiklos rūšį ir bankroto proceso ypatumus (be ypatumų, įmonė nėra nutraukusi veiklos, įmonės veikla priskirta Lietuvos banko priežiūrai, įmonės taikytas supaprastintas bankroto procesas ir pan.) bei įmonių dydį (maža, vidutinė, didelė). Taigi, konkrečiu atveju administravimo išlaidų dydis turi būti vertinamas, atsižvelgiant į minėtame teisės akte numatytus orientacinius dydžius, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus bei bankroto byloje atliktų/atliktinų veiksmų apimtį, kurie objektyviausiai apibūdina administravimo išlaidų poreikį ir dydį bei leidžia užtikrinti tiek bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių, tiek įmonės administratoriaus teises ir teisėtus interesus.
29. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo, kad bankrutavusi įmonė atitinka vidutinės įmonės statusą. Remiantis taisyklėmis, vidutinės, neturinčios veiklos rūšies ir bankroto proceso vykdymo ypatumų, įmonės bankroto administravimo išlaidų rekomendacinis dydis yra 55 MMA (30 525 EUR, 2019 m. 1 MMA buvo lygus 555 EUR), minimalus administratoriaus atlyginimo dydis – 17 MMA (9 435 EUR). Minėta, kad administravimo išlaidos apima administratoriaus atlyginimą, todėl bankroto administravimo išlaidos nagrinėjamu atveju neturėtų viršyti 55 MMA, o jeigu viršija, turėtų būti pagrįstos.
30. Kaip teisingai pastebėjo kreditorė UAB “Finera” atsiliepime į skundą, administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-257/2014). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog akivaizdu, kad kreditoriai yra suinteresuoti, jog bankroto procedūrų eigoje būtų patiriamos kuo mažesnės administravimo sąnaudos. Kita vertus, toks jų interesas neretai prieštarauja bankroto administratoriaus interesui gauti kuo didesnį atlyginimą už bankroto procedūrų vykdymą. Iš esmės nei vienas, nei kitas interesas, nors jie ir prieštaringi, savaime nėra neteisėti. Todėl tokioje situacijoje labai svarbu, kad interesų derinimo procese būtų pasiekta tam tikra pusiausvyra, t.y. kad vienas iš jų nebūtų sureikšminamas tokiu lygmeniu, kad reikštų kito intereso nepagrįstą sumenkinimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų kontekste. Kitaip tariant, jei yra pagrindas manyti, kad atitinkamais nutarimais interesų pusiausvyra nėra pakankamai protingai užtikrinama, tokie nutarimai negalėtų būti pripažinti teisėtais dėl jų neatitikimo minėtiems principams. Akivaizdu ir tai, kad protinga šalių interesų pusiausvyra gali būti pasiekta tik tuo atveju, kai atitinkami sprendimai priimami joms turint išsamią informaciją apie bankroto procedūrų metu atliktinų darbų tikslingumą, apimtį, trukmę, sudėtingumą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-877-178/2015).
31. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs išdėstytus argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, bankroto administratorės paaiškinimus, bei šiuo metu byloje esančius duomenis apie BUAB „OVD“ finansinę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad konkrečiu atveju pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindas išvadai, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos per mažos administravimo išlaidos, visapusiškai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.
32. Kaip aukščiau šioje nutartyje minėta, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, teikiančiam tokių išlaidų poreikį kreditorių susirinkimui. Administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas turi pagrįsti įmonės būklės bei veiklos dokumentais (su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams - už elektrą, sunaudotą vandenį, šildymą ir t. t.). Tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, bankroto administratorė nei kreditorių susirinkimui, nei teismui nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl reikėtų tvirtinti jos prašomas administravimo išlaidas, kodėl būtent administratorės prašomas išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą, o tik pateikia administravimo išlaidų sąmatą, kurioje nurodomos teisės aktų nuostatos dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių, išdėstomos sumos. Teismas išaiškina, kad vien tai, jog taisyklėse nustatyti bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai, nereiškia, kad prašant jas patvirtinti, bankroto administratorius neturi jų pagrįsti bei motyvuotai paaiškinti, kodėl būtent prašomus dydžius kreditoriai turėtų patvirtinti. Taigi bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo klausimui neužtenka vien tik nurodyti, kad galimai bus patirta išlaidų už atitinkamą sumą (kaip kad nagrinėjamu atveju ne daugiau kaip 30 525, 00 EUR), bet administratorė privalo įrodyti ir tokių išlaidų pagrįstumą ir jų būtinumą, kaip pavyzdžiui, kiek ir kodėl bankroto administratorė UAB “Klaipėdos administratorių biuras” tikisi patirti BUAB “OVD” turto priežiūros, dokumentų saugojimo, archyvo tvarkymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pan. išlaidų.
33. Pažymėtina, kad prievolė detaliai pagrįsti bankroto administravimo išlaidas yra svarbi dar ir dėl to, kad jau bankroto eigoje nebūtų poreikio kiekvieną kartą kreditoriams spręsti dėl galimai atsirasiančių papildomų administravimo išlaidų, kuomet kreditoriams, neturint faktiškai jokių bankroto administravimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tenka spręsti dėl jų dydžio bankroto proceso pradžioje. Kitokiu atveju tik būtų vilkinamos bankroto procedūros.
34. Šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nustatant bankroto administratoriaus atlyginimą, turi būti atsižvelgiama į kriterijus, išdėstytus ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje (t. y. ar įmonė tęsia veiklą, parduodamo įmonės turto rūšis bei kiekis, įmonei iškeltų bylų ir pareikštų ieškinių sudėtingumas ir kiekis ir pan.). Šių kriterijų turi būti paisoma tiek nustatant, tiek keičiant administratoriaus atlyginimo dydį, į juos turi atsižvelgti tiek kreditorių susirinkimas, tiek ir teismas, nagrinėdamas ginčus dėl administratoriui paskirto atlyginimo. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad BUAB “OVD” bankroto byloje planuojama pardavinėti įmonės trumpalaikį turtą, kaip vieną turtinį vienetą. Be to, kreditoriai 2019 m. liepos 22 kreditorių susirinkime pritarė, jog įmonės ilgalaikis turtas būtų pardavinėjamas laisvu pardavimu ne varžytynėse, todėl minėto turto pardavimo kaštai, teismo vertinimu, nebus dideli. Įmonė, be kita ko, netęsia veiklos, todėl akivaizdu, jog bankroto administratorė taip pat faktiškai nepatirs jokių administravimo išlaidų.
35. Apibendrindamas nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo metu patvirtintą administravimo išlaidų sumą vertinti kaip neatitinkančią teisės aktų reikalavimų iš faktiškai susiklosčiusios situacijos nėra pagrindo. Bankroto administratorė, teikdama formalų prašymą, nedetalizuodama išlaidų sumų ir neįvardindama, kam konkrečiai lėšos bus naudojamos, nepagrįstai siekia didelės administravimo išlaidų sumos, patvirtinimo, kas užkirstų kelią kreditoriams gauti bent dalies reikalavimų patenkinimą. Kreditorių susirinkime priimtas nutarimas neužkerta kelia bankroto administratorei ateityje kelti klausimą dėl papildomų išlaidų poreikio, tačiau palieka kreditoriams galimybes kontroliuoti bankroto administratorę, kad ši savo veiksmus grįstų ne formaliais teisės aktuose nurodytais rekomendaciniais dydžiais, bet faktiškai susiklosčiusios situacijos sąlygojama būtinybe. Teismo nuomone, kreditoriams turi būti išsamiai ir motyvuotai pristatyta visa grindžianti informacija apie bankroto procesą, įskaitant dėl gautų ir planuojamų gauti pajamų, faktiškai patirtų bei prognozuojamų išlaidų iki proceso pabaigos. Bankroto administratorei neįvykdžius jai tenkančios pareigos įrodyti patvirtintų administravimo išlaidų nepakankamumą, ginčijamu 2019-06-07 kreditorių susirinkimo nutarimu septintuoju darbotvarkės klausimu patvirtinta 10 000,00 EUR + PVM dydžio bankroto administravimo išlaidų sąmata (iš kurios 5 000,00 EUR +PVM bankroto administratoriaus atlyginimas) nuo nutarties iškelti bankroto bylą, yra pakankama, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) ir pareiškėjos bankroto administratorės skunde nurodytais motyvais šioje proceso stadijoje nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti ginčijamą BUAB „OVD“ 2019-06-07 kreditorių susirinkimo nutarimo dalį.
36. Esant nurodytoms aplinkybėms, bankroto administratorės UAB “Klaipėdos administratorių biuras” skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
38. Atmetus pareiškėjos bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą dėl bankrutavusios UAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7 panaikinimo, suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Finera“ turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į bankroto administratorės skundą parengimą. Suinteresuotas asmuo UAB „Finera“ įrodymų, pagrindžiančių jo teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 23 straipsniu, 24 straipsniu, 33 straipsnio 7 dalimi, 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Bylą dalyje dėl bankrutuojančios UAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 5 panaikinimo, nutraukti.
Pareiškėjos bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ prašymą patvirtinti jos siūlomą bankrutuojančios UAB „OVD“ turto pardavimo kainą ir tvarką, atmesti.
Bylą dalyje dėl bankrutuojančios UAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 6 panaikinimo, nutraukti.
Pareiškėjos bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ skundą dėl bankrutuojančios UAB „OVD“ 2019 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 7 panaikinimo, atmesti.
Įpareigoti bankroto administratorę per 3 dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.
Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.