Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) (toliau – ir nuteistasis) ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio (toliau – ir gynėjas, toliau abu kartu – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta trečdaliu ir skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš V. S. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. S. naudai priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. S. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „D.“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi ir būdamas tiesiogiai atsakingu už darbų saugą, pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį privalėdamas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, pažeisdamas Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, neinstruktavo darbuotojų saugiai dirbti jiems pavestą darbą, privalėdamas vadovauti pavojingiems miško ruošos darbams, 2019 m. rugpjūčio 20 d., vykdant miško kirtimo darbus (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintų „Miško darbų saugos taisyklių DT 1-93“ 70 punktą, nustatantį, kad pavojingų darbų vadovas turi kontroliuoti, kad visi laikytųsi darbų saugos reikalavimų, prireikus instruktuoti juos vietoje, kaip saugiai dirbti darbus, kontrolės nevykdė, kai apie 10 val. miško pjovėjo S. U. nupjauta eglė virsdama smogė jos judėjimo trajektorijoje pavojingoje zonoje buvusiam nelegaliai Bendrovėje dirbusiam M. S. (M. S.), kuris nuo patirtų sužalojimų tą pačią dieną mirė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu neginčija V. S. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ar šios veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; teigia, jog šis teismas nepagrįstai nenustatė V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose; taip pat nesutinka su sprendimu priteisti nukentėjusiosios S. S. naudai 15 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, teigdami, kad 5 000 Eur suma, atsižvelgiant į nutrūkusius jos ir M. S. santuokinius ryšius, yra pakankama satisfakcija, kuri teisingai kompensuoja nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus.

6. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio bei BK 59 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų taikymu

7. BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra visos šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagrindas svarstyti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą yra tik tuomet, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Tačiau, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad taip bus įvykdytas teisingumas.

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo atleisti V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes jo elgesys įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, pasireiškęs liudytojų įkalbinėjimu niekam apie įvykį nepranešti, šio įvykio slėpimu, besitęsusiu ilgiau nei metus, yra nesuderinamas su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, o kaltės pripažinimas ir gailėjimasis po to, kai nusikaltimas buvo atskleistas, yra deklaratyvus, kurio negalima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti tenkinti prašymą atleisti V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau konstatuoja, kad teismas nepagrįstai nepripažino V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei kad savanoriškai atlygino padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai S. S..

9. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. S. padarė vieną neatsargų nusikaltimą (BK 176 straipsnis), šią veiką jis padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ne tik visiškai atlygino S. S. padarytą turtinę žalą, kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), bet ir jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bei sutiko atlyginti dalį nukentėjusiosios prašomos priteisti sumos jos patirtai neturtinei žalai atlyginti (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytą sutikimą atlyginti dalį neturtinės žalos, yra pagrindo manyti, kad V. S. atlygins padarytą žalą, o įvertinus tai, kad jis praeityje neteistas, išgyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos, patvirtino, kad pakeitė savo elgesį ir šiuo metu itin atidžiai kontroliuoja jam pavaldžius darbininkus, yra pagrįstas pagrindas manyti ir tai, kad jis laikysis įstatymų bei nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši aplinkybė yra svarbi tiek sprendžiant dėl atleidimo nuo bausmės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tiek dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

10. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) – ši aplinkybė taip pat pripažintina V. S. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

11. Šioje vietoje pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apskritai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad nuteistasis turtinę žalą nukentėjusiajai visiškai atlygino, o išvada, kad nuteistasis kaltę pripažino ir galėjosi po to, kai nusikaltimas buvo atskleistas, todėl nėra pagrindo prisipažinimo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra neteisinga. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. S. viso baudžiamojo proceso metu nuo pat pirmosios jo apklausos visiškai pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir nurodė visas – tiek esmines, tiek neesmines – nusikalstamos veikos aplinkybes. Susipažinus su jo parodymų turiniu matyti, kad šie parodymai svariai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir svarbių bylos aplinkybių nustatymo, kas paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus, jog kaltę nuteistasis pripažino tik po to, kai nusikaltimas buvo atskleistas. Aptartos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad V. S. visiškai ir savanoriškai pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – tą iš dalies patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos teigė, jog kritiškai vertina savo elgesį ir labai gailisi dėl to, kas įvyko. Jo gailėjimąsi dėl nusikaltimo akivaizdžiai patvirtina ir jau minėta aplinkybė, kad jis savanoriškai nukentėjusiajai atlygino padarytą turtinę žalą, tarėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sutinka ją, nors ir mažesnę, nei priteista skundžiamu nuosprendžiu, atlyginti – visa tai neabejotinai rodo, kad V. S. gailėjimasis yra nuoširdus.

12. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

13. Atsižvelgus į tai, jog yra gautas nuteistojo sesers prašymas perduoti kaltininką jos atsakomybei pagal laidavimą, konstatuotina, kad egzistuoja formalus pagrindas svarstyti V. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, tačiau, kaip jau minėta, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti dėl laidavimo instituto taikymo ar atsisakymo jį taikyti.

14. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti V. S. baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savo sprendimą motyvavo tuo, kad jo elgesys įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, pasireiškęs liudytojų įkalbinėjimu niekam apie įvykį nepranešti, šio įvykio slėpimu, besitęsusiu ilgiau nei metus, yra nesuderinamas su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir pažymi, kad nusikaltimas ir jį įvykdęs asmuo paaiškėjo tik liudytojo S. C. dėka, kuomet jis tik 2020 m. spalio 13 d. pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie įvykio aplinkybes, o iki to laiko, t. y. ilgiau, nei metus, nuteistasis apie šį įvykį niekam savanoriškai nepranešė. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teiginys, jog V. S. įkalbinėjo liudytojus niekam nepranešti apie įvykį, yra nemotyvuotas byloje surinktais įrodymais, tačiau tokią versiją paneigia paties nuteistojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, iš kurių matyti, kad jis pats aiškiai nurodė prašęs visų darbuotojų niekam nepasakoti apie įvykį. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį ir į kitas tiek V. S. asmenybę, tiek jo įvykdytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad nuteistojo veika yra sukelti sunkūs bei neatitaisomi padariniai – M. S. mirtis. Apeliantai teisingai nurodo, kad įvykio metu nuteistasis rūpinosi M. S. išlaisvinimu iš po užgriuvusio medžio, suorganizavo neštuvų iš lazdyno šakų bei drabužių pagaminimą, davė tabletę nuo skausmo, vežė jį į gydymo įstaigą, tačiau šios aplinkybės neteikia pagrindo laidavimo instituto taikymui, o kartu jos nėra pakankamos pripažinti, kad egzistuoja V. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kaip to pageidauja apeliantai savo skunde. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad nuteistojo veiksmai iš karto po įvykio buvo nukreipti būtent į siekį nuslėpti dėl jo kaltės įvykusį nelaimingą atsitikimą. Nors nuteistasis proceso metu teigė, kad įvykio vietoje nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nes dėl blogų kelio sąlygų greitosios medicinos pagalbos automobiliui būtų buvę sunku privažiuoti, tačiau jis apskritai net telefonu nepranešė Bendrajam pagalbos centrui ar greitosios medicinos pagalbos tarnybai apie įvykį. Be to, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. S. vežė M. S. į ligoninę pats, nes tikėjosi, kad tokiu būdu jam bus greičiau suteikta medicininė pagalba, tačiau iš byloje apklaustų liudytojų S. C., A. T., S. U. bei iš dalies – ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad vietoje to, jog siektų, kad kuo greičiau M. S. būtų suteikta neabejotinai jam žinomai būtina medicinos pagalba, t. y. per įmanomai greičiausią laiką M. S. būtų perduotas medikams ar nugabentas į gydymo įstaigą, V. S. pakeliui dar paleidinėjo iš automobilio darbuotojus įvairiuose kaimuose šalia jų gyvenamųjų vietų, po to dar neva vyko ieškoti M. S. dokumentų, o, kai bevežamas M. S. mirė, jo kūną paliko pakankamai nuošalioje vietoje, kas akivaizdžiai rodo, jog jis siekė nuslėpti padarytą nusikaltimą ir nelegalaus M. S. darbo faktą. V. S. elgesys paliekant M. S. lavoną kelio (duomenys neskelbtini) poilsiavietėje pasižymėjo ypatingu brutalumu ir ciniškumu. Toks nuteistojo elgesys po įvykio, kolegijos vertinimu, iš esmės eliminuoja galimybę taikyti nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, nes tai akivaizdžiai prieštarautų baudžiamojoje teisėje įtvirtintam teisingumo principui, todėl, net ir papildomai pripažinus aukščiau aptartas aplinkybes V. S. atsakomybę lengvinančiomis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismo sprendimas neatleisti V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra neteisingas.

15. Tačiau, kaip jau buvo minėta, skundžiamame nuosprendyje nuteistojo prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą veiką ir gailestis dėl šios veikos bei visos turtinės žalos atlyginimas nepagrįstai nebuvo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, jog pirmos instancijos teismas nepritaikė baudžiamojo įstatymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų), kurį privalėjo pritaikyti ir į realiai egzistuojančias šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes neatsižvelgė skirdamas V. S. bausmę, tuo pačiu paskyrė bausmę pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatą. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai) ir nuosprendžiu paskirtoji bausmė švelninama.

16. BK 176 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – bauda arba laisvės atėmimas. Sprendžiant dėl bausmės rūšies parinkimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio sudėtis yra materiali ir atsakomybė pagal jį kyla atsiradus straipsnio dispozicijoje numatytiems alternatyviems padariniams – įvykus nelaimingam atsitikimui darbe arba avarijai ar atsiradus kitokiems sunkiems padariniams. Nagrinėjamu atveju, dėl to, kad V. S. pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei Miško darbų saugos taisyklių reikalavimus atsirado itin sunkūs padariniai – žuvo žmogus, todėl, kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad V. S. baustinas ne švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausme, bet laisvės atėmimu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (BPK 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas.

18. CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes.

19. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino nusikalstamos veikos pasekmes, tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, įvertino nuteistojo turtinę padėtį – kad jis augina du nepilnamečius vaikus, taip pat, priimdamas sprendimą dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantai tvirtina, kad nėra jokių duomenų, jog M. S. ir S. S. siejo artimi ryšiai, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šiuo klausimu pateikė išsamius argumentus, patvirtinančius, kad S. S. dėl nusikalstamų V. S. veiksmų, dėl ko žuvo M. S., patyrė neturtinę žalą, t. y. teismas visiškai pagrįstai įvertino, kad nukentėjusioji ir žuvusysis santuokoje kartu pragyveno 13 metų, augino du nepilnamečius vaikus, dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe nuslėpimo nukentėjusioji ilgiau nei metus nežinojo sutuoktinio žūties priežasties ir dėl to, be abejo, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija visiškai pritaria šiems skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems argumentams bei nukentėjusiajai priteistos sumos dydžiui, kuris yra teisingas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikoje, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) pragyvenimo lygis yra 2,5 karto žemesnis, nei Lietuvos Respublikoje, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą jokios reikšmės neturi. Kolegija papildomai pažymi, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu skundė prokurorų sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo bei nutraukimo, raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, t. y. dėjo itin aktyvias pastangas tam, kad būtų išaiškintas nusikaltimas, po M. S. dingimo jo ieškojo Vilniuje, be to, kaip matyti iš pačios S. S. bei A. S. (A. S.) parodymų, nukentėjusioji su M. S. į Lietuvos Respubliką atvyko prieš maždaug 2,5 mėn. iki jo žūties tam, kad užsidirbtų pinigų šeimos poreikiams tenkinti bei S. S. operacijai, o M. S. po to, kai jį atleido iš darbo, iš karto neišvyko į (duomenys neskelbtini), nes nenorėjo grįžti namo neturėdamas pinigų, ką patvirtina liudytojos A. Š. parodymai. Visos šios aplinkybės neabejotinai rodo buvus pakankamai artimą bei glaudų nukentėjusiosios ir M. S. ryšį iki pastarojo žūties. Pagrindo priešingai išvadai neteikia apeliantų akcentuojam aplinkybė, kad M. S. skambino tik savo motinai, o ne žmonai. Pažymėtina, kad iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, jog Vilniaus stoties rajone iš M. S. buvo pavogta rankinė su joje esančiu telefonu, todėl natūralu, kad jo galimybės skambinti giminaičiams ar kitiems asmenims buvo itin apribotos, be to, kaip matyti iš S. S. parodymų, motina po pokalbio su M. S. perdavė jai visą pastarojo nurodytą informaciją, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios ir M. S. santykiai nebuvo artimi.

20. Įvertinus visų prieš tai aptartų aplinkybių kompleksą – neatitaisomas nusikalstamos veikos pasekmes, pakankamai artimą S. S. ryšį su sutuoktiniu, nuteistojo turtinę padėtį, tai, kad padarytas ne tyčinis, o neatsargus nusikaltimas, taip pat atsižvelgus į teisingumo, protingumo kriterijus, darytina išvada, jog nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala pagrįstai įvertinta 15 000 Eur dydžio sumą ir šią sumą vertinti kaip aiškiai neteisingą ir dėl to ją mažinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. liepos 22 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti V. S. (V. S.) atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savanoriškai atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

V. S. (V. S.) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dviejų metų trijų mėnesių, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu, iki vienerių metų šešių mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.