- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-08
- Bylos Nr.
- e2A-225-544/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- V. L.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-225-544/2023
teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00355-2022-0
2023 m. birželio 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3681-847/2022 pagal ieškovo D. L. ieškinį atsakovei V. L. dėl vedybų (ikivedybinės) sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. L. prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinės) sutarties tarp D. L. ir V. G. (po santuokos sudarymo – L.), notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vedybų sutartis), 10 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad skyrybų atveju ieškovas D. L. (Jaunasis) moka piniginę kompensaciją atsakovei V. L. (Jaunajai) tokia tvarka: jeigu kaltoji šalis yra Jaunasis, jis privalo sumokėti Jaunajai 300 000 Eur, jeigu kaltoji šalis yra Jaunoji, tai Jaunasis privalo sumokėti Jaunajai 100 000 Eur.
2. Nurodė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, prieš tai – (duomenys neskelbtini) sudarė notarine tvarka patvirtintą Vedybų sutartį. Joje įtvirtintas turto atskirumo principas, tačiau Vedybų sutarties 10 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, yra ypač nenaudingas ieškovui, nes pagal vedybų sutartį, nesvarbu, dėl kieno kaltės ir kieno iniciatyva bus nutraukta santuoka, jis turės mokėti atsakovei neprotingai didelę piniginę kompensaciją. Pagal ginčijamą sąlygą atsakovė galės inicijuoti santuokos nutraukimą būdama kalta dėl jos iširimo, tačiau ieškovas vis tiek turės mokėti jai piniginę kompensaciją – 100 000 Eur. Vedybų sutartis aiškiai prieštarauja gerai moralei ir papročiams diskriminuoja ieškovą, prieštarauja šalių lygiateisiškumo principui, nes nenumato, kad atsakovė sumokės ieškovui piniginę kompensaciją, jeigu Vedybų sutartis būtų nutraukiama dėl jos kaltės. Jeigu vedybų sutartis būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovas vis tiek turėtų mokėti atsakovei 300 000 Eur (CK 3.108 straipsnio 2 dalis, 1.81 straipsnis).
3. Paaiškino, jog pasirašydamas Vedybų sutartį į ją neįsiskaitė, sutarties 10 punktas surašytas painiai, todėl nesuprato jo esmės ir iš esmės suklydo dėl sąlygos sumokėti kompensaciją santuokos nutraukimo atveju esmės, buvo įsitikinęs, kad abiejų šalių atsakomybė vienoda. Todėl vertina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti ginčijamą vedybų sutarties 10 punktą negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.
4. Nurodė, kad, jo vertinimu, Vedybų sutarties 10 punkte numatyta sąlyga, numatanti, jog jis privalo sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją, apriboja jo veiksnumą – galėjimą kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, todėl yra absoliutus šios Vedybų sutarties dalies negaliojimo pagrindas (CK 3.105 straipsnio 4 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė vedybų (ikivedybinę) sutartį, pagal kurią D. L. ir V. G. (L.), (duomenys neskelbtini) sudarę santuoką, susitarė, kad skyrybų atveju Jaunasis moka piniginę kompensaciją Jaunajai: jeigu kaltoji šalis yra Jaunasis, jis privalo sumokėti Jaunajai 300 000 Eur, jeigu kaltoji šalis yra Jaunoji, tai Jaunasis privalo sumokėti Jaunajai 100 000 Eur (vedybų sutarties 1 ir 10 punktai). Šalys dar iki santuokos sudarymo turėjo (turi) tris nepilnamečius vaikus: M. L., M. L. ir M. L..
7. Nustatė, kad ieškovas vykdo individualią žemės ūkio veiklą – nuo 2006 m. kovo 17 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį, esantį (duomenys neskelbtini). Vedybų sutarties sudarymo momentu ieškovas turėjo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o atsakovė jokio turto neturėjo. Po santuokos įregistravimo visas sutuoktinių įsigyjamas turtas buvo registruojamas ieškovo vardu, ūkininko ūkis funkcionuoja pelningai, ką patvirtina balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį. 2022 m. gegužės 19 d. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, ieškovas D. L. nuosavybės teise valdo devyniolika žemės sklypų ir jo dalių skirtingose (duomenys neskelbtini) vietovėse, iš jų iki santuokos sudarymo jis įsigijo aštuoniolika, o po santuokos sudarymo – vieną žemės sklypą, dar keturiems sklypams yra įregistruoti juridiniai faktai.
8. Aiškindamas Vedybų sutartį teismas nustatė, kad ieškovo iniciatyva ją sudarydamos šalys siekė sureguliuoti savo turtinius santykius, todėl Vedybų sutarties 2 ir 3 punktais susitarė dėl turto, įgyto iki santuokos ir įsigytino po santuokos, teisinio režimo. Kadangi pagal Vedybų sutartį visas turtas realiai atitenka ieškovui, atsakovė, sutartimi siekdama apsaugoti savo turtinius interesus, buvo iniciatorė, jog santuokos nutraukimo atveju ji gautų kompensaciją už atsakovui atitenkantį turtą. Teismo nuomone, tik tokiu atveju Vedybų sutartį galima laikyti nepažeidžiančia sutuoktinių interesų ir užtikrinančią turtinių santykių pusiausvyrą. Pripažinus Vedybų sutarties 10 punktą negaliojančiu, pakinta visa šios sutarties esmė, nes atsakovė netenka teisės į jokį šalių bendrai sukurtą ir įgytą turtą, o tai prieštarautų pačių šalių valiai sudarant sutartį.
9. Teismas sprendė, jog šalys Vedybų sutartyje iš esmės susitarė dėl turto teisinio režimo, o šalių susitarta mokėti kompensacija laikoma kompensacija už ieškovui tenkantį turtą ištuokos atveju. Pažymėjo, kad pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo atsižvelgdamas į svarbias aplinkybes, todėl šalių Vedybų sutartis neprieštarauja įstatyme numatytai galimybei mokėti kompensaciją ištuokos atveju atsižvelgiant į šalių kaltę dėl santuokos nutraukimo, o ginčijamas sutarties punktas negali būti aiškinamas atsietai nuo visos sutarties.
10. Teismas konstatavo, kad ieškovas byloje neįrodė, jog Vedybų sutartį sudarė suklydimo įtakoje, kad ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), todėl sprendė, kad ginčijamos sąlygos nėra pagrindo pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu ar dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovas D. L. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
12. Nurodo, kad ginčijamas Vedybų sutarties 10 punktas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, gerai moralei ir imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.5 straipsnis, 3.105 straipsnio 1 punktas) bei reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius (3.105 straipsnio 5 punktas). Šiuo atveju Vedybų sutartimi buvo nustatytas visiškas turto atskirumo principas, kuris neprieštarauja įstatymams. Tarpusavio turtiniai klausimai buvo išspręsti Vedybų sutarties 2, 3 punktais, kurie nustato vienodas sąlygas abiem sutuoktiniams, nepažeidžia nei vieno iš sutuoktinio teisių, turtinių interesų.
13. Pažymi, jog prieš santuoką su atsakove sudarydamas Vedybų sutartį siekė įtvirtinti turto atskirumo principą, nes visas turtas, buvęs iki santuokos, buvo registruotas jo (ieškovo) vardu, įsigytas tik jo darbu, tėvų pagalba. Atsakovė, nors ir augino vaikus, tačiau ūkyje nedirbo. Jis buvo sutarties sudarymo iniciatorius, tačiau Vedybų sutarties 10 punktas jam buvo siurprizinis. Byloje buvo nustatyta, kad ginčijamame punkte nurodytos sąlygos atsiradimą inicijavo ir su notare dėl jo įrašymo į Vedybų sutartį iš anksto susitarė atsakovė. Su atsakove iki sutarties sudarymo buvo tartasi tik dėl turto atskirumo principo, bet tokio susitarimo, kad ieškovas atsakovei sumokės piniginę kompensaciją ar atvirkščiai, atsižvelgiant į tai, kas bus kaltas dėl santuokos iširimo, iš viso nebuvo. Tik nuėjus pas notarę buvo pateikta sutartis, o ją perskaitęs buvo įsitikinęs, jog joje nustatyta, kad tik kalta dėl santuokos iširimo šalis kitai šaliai sumoka piniginę kompensaciją.
14. Teigia, jog pagal Vedybų sutarties 10 punktą atsakovė gauna turtinę naudą net ir nutraukiant santuoką dėl jos kaltės. Vedybų sutartimi nustatant vienam iš sutuoktinių išmokamą pinigų suma atsižvelgiant į kaltę turėjo būti taikomos specialios CK 3.70 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Būtent Vedybų sutarties 10 punkte iš esmės ir yra susitarta dėl neturtinės žalos atlyginimo esant vieno ar kito sutuoktinio kaltei. Tik tokiu atveju, jeigu sutuoktiniai būtų susitarę, kad kompensacija išmokama tai šaliai, kuri nėra kalta dėl santuokos iširimo (kompensaciją moka kalta šalis), sutartis neprieštarautų CK 3.70 straipsniui.
15. Apelianto tvirtinimu, santuokos nutraukimo atveju kalta dėl santuokos iširimo šalis negali gauti jokios kompensacijos, nes ją gali gauti tik nukentėjusioji šalis. Nesąžininga sutarties šalis negali praturtėti kitos sąžiningos šalies sąskaita. Pareiga išmokėti kompensaciją, atlyginti nuostolius atsiranda tik tam asmeniui, kuris neįvykdo įstatymuose ar sutartyje numatytų pareigų arba atlieka draudžiamus veiksmus, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl kompensacijos išmokėjimas nekaltos šalies kaltai šaliai iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės principams, įtvirtintiems CK 6.245, 6.246, 6.248 straipsniuose. Šalys negali savo susitarimu pakeisti imperatyvių teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą, dydį (CK 6.252 straipsnio 2 dalis).
16. Nurodo, jog Vedybų sutarties 10 punkto sąlyga pagal sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, turi būti aiškinama ieškovo naudai taip, kad šalys susitarė dėl kompensacijos sumokėjimo (neturtinės žalos atlyginimo), kai sutartis nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ir susitardamas dėl minėto punkto jis suklydo. Liudytojai D. U. ir E. I., perskaitę sutartį, aiškiai suprato, kad kompensacijas ištuokos atveju moka ieškovas (Jaunasis), bet jie sutartį perskaitė, kai ieškovas jiems jau buvo paaiškinęs situaciją. Todėl šie liudytojai ir įsiskaitė į sutartį, žinodami, kaip ją traktuoja atsakovė. Tik po to, kai liudytojai perskaitė sutartį ir patvirtino, jog bet kuriuo atveju jis turi mokėti atsakovei kompensaciją, jis suvokė, kad sutartį sudarė dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
17. Vadovaudamasis aukščiau nutartyje nurodytais argumentais, apeliantas vertina, jog Vedybų sutarties 10 punktas, kuriame nustatyta sąlyga, kad nekalta dėl santuokos nutraukimo šalis sumoka kaltajai šaliai, kuri kalta dėl šeimos iširimo, piniginę kompensaciją, negalioja, nes prieštarauja gerai moralei, imperatyvioms CK 1.5, 3.70 straipsnių nuostatoms, reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius CK 3.105 straipsnio 5 punktas) bei yra sudaryta suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė V. L. prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius apie tai, jog ji ūkyje nedirbo. Kadangi Vedybų sutartis įtvirtino šalių turto atskirumo principą, iš esmės visą iki ir po santuokos įgytą turtą paskiriant ieškovo nuosavybėn, joje ir buvo numatyta piniginė kompensacija, kurią ieškovas atsakovei sumokės santuokos nutraukimo atveju kad ir jos turtiniai interesai nebūtų pažeisti. Priešingu atveju ji nebūtų sutikusi Vedybų sutartyje įtvirtinti turto atskirtinumo principo ir nebūtų sutikusi atsisakyti bendru darbu jau iki santuokos sudarymo sukurto ir įgyto turto, jeigu ieškovas nebūtų pasiūlęs kompensacijos už įgytą turtą skyrybų atveju.
20. Pažymi, jog Vedybų sutartį sudarė laisva valia, savo nuožiūra, laikydami, kad ji yra teisinga bei sąžininga. Ieškovas kvestionuoja visą Vedybų sutartį, tačiau prašo panaikinti tik vieną jos nuostatą. Nuo sudarymo momento panaikinus visą sutartį, šalių tarpusavio turtiniams santykiais galiotų įstatymų numatytas turtinis režimas, o panaikinus vieną sutarties nuostatą, ji taptų iškreipta ir nesąžininga atsakovės atžvilgiu, t. y. taptų tokia, kokios ji jokiu būdu niekuomet nebūtų sudariusi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinis skundas atmetamas.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo D. L. reikalavimas CK 1.80, 1.90 straipsnių, 3.105 straipsnio, 3.108 straipsnio pagrindais pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių sudarytos (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinės) sutarties 10 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
24. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė vedybų (ikivedybinę) sutartį, pagal kurią, (duomenys neskelbtini) sudarę santuoką ir įregistravę ją Civilinės metrikacijos skyriuje, susitarė, jog skyrybų atveju ieškovas (Jaunasis) moka piniginę kompensaciją atsakovei (Jaunajai) tokiu būdu: jeigu kaltoji šalis yra Jaunasis, jis privalo sumokėti Jaunajai 300 000 Eur, jeigu kaltoji šalis yra Jaunoji, tai Jaunasis privalo sumokėti Jaunajai 100 000 Eur (vedybų sutarties 1 ir 10 punktai). Vedybų sutarties 2 ir 3 punktais šalys susitarė dėl turto, įgyto iki santuokos ir įgytino po santuokos, asmeninio turto teisinio režimo (CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šalių teisiniam santykiui netinkamai taikė CK 1.5, 1.90 straipsnių, 3.105 straipsnio 1, 5 punktų, 3.108, 3.70 straipsnių, 3.108 straipsnio 2 dalies nuostatas, netinkamai jas aiškino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl neteisėtai ir nepagrįstai atmetė jo reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių sudarytos Vedybų (ikivedybinės) sutarties 10 punktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino teisingam ginčo išsprendimui reikšmingus įrodymus, teismo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis.
26. Vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu yra CK 3.105 straipsnyje išvardyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai, arba nustatomi CK pirmojoje knygoje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai (CK 3.108 straipsnio 1 dalis), arba jeigu sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki (CK 3.108 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).
27. Pagal CK 3.105 straipsnio 1 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai, t. y. jeigu nustatomi CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai. CK 3.105 straipsnio 4, 5 punktuose numatyta, kad negalioja ir vedybų sutarties sąlygos, kurios riboja sutuoktinių teisnumą ir veiksnumą ir/arba reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
28. Teisėjų kolegija pagal apeliacinio skundo argumentų turinį sprendžia, jog apeliantas vertina, jog ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes prieštarauja imperatyvioms CK 1.5, 3.70 straipsnių nuostatoms, tačiau tokiems apeliacinio argumentams nepritaria.
29. CK 1.5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). CK 1.5 straipsnyje nurodyti principai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, kartu su kitomis CK normomis. Jie nei savarankiškai, nei kartu su kitomis bendrosiomis, sampratas apibrėžiančiomis civilinės teisės normomis negali būti savarankiški sutarčių negaliojimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).
30. CK 3.70 straipsnyje numatyta, kad, jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą (1 dalis). Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis).
31. Apeliantas nurodo, kad ginčijamu Vedybų sutarties 10 punktu iš esmės yra susitarta dėl neturtinės (turtinės) žalos atlyginimo atsakovei ir numatyta išmokėti piniginę kompensaciją ir esant jos kaltei dėl skyrybų, kas prieštarauja CK 3.70 straipsniui, numatančiam, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas mokamas tik tai šaliai, kuri nėra kalta dėl santuokos iširimo. Teisėjų kolegija, priešingai apelianto vertinimui, sprendžia, jog Vedybų sutarties 10 punkte numatytos piniginės kompensacijos mokėjimo atsakovei nėra pagrindo vertinti kaip ieškovo atsakovei skyrybų atveju mokamo turtinės/neturtinės žalos atlyginimo.
32. CK 3.104 straipsnio 1 – 3 dalyse numatyta, kaip sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį rėžimą, o 4 dalis nustato, kad sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais. Šio straipsnio 5 dalis numato, kad vedybų sutartyje numatytas sutuoktinių teises ir pareigas gali riboti tam tikras terminas, arba pareigų ir teisių atsiradimas ar pabaiga gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, nors vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas, bet joje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos (susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).
33. Šalių sudaryta Vedybų sutartis CK 3.104 straipsnio reikalavimus atitinka, nes šalys susitarė dėl pajamų ir turto, įgytų iki santuokos ir po santuokos, teisinio režimo (2, 3, 6 punktai), numatė teises ir pareigas, susijusias su kiekvienos iš šalių turto valdymu, naudojimu, disponavimu (5 punktas), nustatė, kaip šalys prisidės prie šeimos reikmių tenkinimo (7 punktas), kaip atsakys už prievoles kreditoriams (8 punktas), aptarė šeimos turto ir asmeninio turto rėžimą ištuokos ar gyvenimo skyrium atvejais (11, 12 punktai).
34. Nustatant tikrąją Vedybų sutarties šalių valią taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, dėl kurių pasisakyta kasacinio teismo praktikoje. Jose pažymima, kad, siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010). Jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009).
35. Kaip matyti iš nutarties 33 punkte nurodytų šioje byloje neginčijamų Vedybų sutarties sąlygų turinio, visų jų turinys nustato ir reguliuoja tik turtines sutuoktinių teises ir pareigas dėl iki santuokos ir po santuokos įgyto turto teisinio rėžimo, dėl to turto valdymo, tvarkymo, disponavo ir kt.. Todėl, įvertinus šios nutarties 34 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, ir ginčijamo Vedybų sutarties 10 punkto nėra pagrindo suprasti ir aiškinti atsietai nuo minėtų sutarties sąlygų turinio, viso sutarties konteksto ir vertinti, kad jis reguliuoja ne šalių turto padalijimo būdą ir tvarką, jei šalių santuoka būtų nutraukta, o visai kitus, su turtinės ir/ar neturtinės žalos atlyginimu susijusius klausimus, kai sutuoktiniams taikomas įstatymų numatytas turto teisinis rėžimas ir santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės.
36. Nagrinėjamu atveju aktualus protingumo ir sąžiningumo kriterijų taikymas, nes tai leidžia išvengti šalių piktnaudžiavimo pasinaudojant neryškiais skirtumais tarp piniginės kompensacijos, santuokos nutraukimo atveju išmokamos už sutuoktiniui tenkančią turto dalį, ir neturtinės žalos atlyginimo, kuris taip pat teismo įvertinamas pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažodinis Vedybų sutarties 10 punkto turinys taip pat rodo, kad šalys nustatė, jog skyrybų atveju ieškovas moka atsakovei ne turtinę/neturtinę žalą, bet piniginę kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo to, ieškovas ar atsakovė bus kalti dėl skyrybų. Tai dera ir su kitomis vedybų sutarties sąlygomis (33 punktas), kurios iš esmės nustato, kad santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium atvejais turtas nedalinamas. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, šalių iki ir po santuokos įgytas turtas iš esmės visas registruotas ieškovo ar jo ūkininko ūkio vardu ir jiems lieka santuokos nutraukimo atveju. Todėl visiškai logiškai ir pagrįstai į Vedybų sutartį šalys susitarė įtraukti ir ginčijamą 10 punktą, kuriuo nustatė, jog skyrybų atveju ieškovas sumoka atsakovei jam asmenine nuosavybės teise priklausančio turto dalies vertės kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo to, jis ar atsakovė bus kalti dėl skyrybų. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių prezumpcija, tačiau CK 3.123 straipsnyje nustatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto dalių principų; sutuoktinis pagal galiojantį teisinį reguliavimą nepraranda nuosavybėn įgyto turto dalies vien dėl to, kad jis kaltas dėl santuokos iširimo ir šios normos nėra imperatyvios. Labai tikėtina, kad sutarties be ginčijamo punkto tokiomis pat aplinkybėmis nepasirašytų analogiški šalims protingi asmenys. Nesant ginčijamo punkto, atsakovė santuokos nutraukimo atveju negautų nei turto dalies, nei kompensacijos už turto dalį, kurią įgijo vesdama bendrą ūkį su atsakovu iki ir po santuokos sudarymo, ir tai įtvirtintų aiškiai blogesnę atsakovės padėtį, negu ji būtų taikant sutuoktinių turto teisinį rėžimą pagal įstatymą ir/ar įrodžius turto įgijimą bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims iki santuokos gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį ir pažeistų lygiateisiškumo principą.
37. Bylos duomenys rodo, kad šalys iki santuokos sudarymo apie dešimtmetį palaikė šeimyninius ryšius ir vedė bendrą ūkį, susilaukė trijų vaikų, po santuokos sudarymo – dar vieno vaiko. Nors ūkininko ūkis ieškovo vardu įregistruotas dar iki šalių bendro gyvenimo pradžios, tačiau apeliantas paaiškino, kad atsakovė pati auklėjo ir prižiūrėjo vaikus, jam ūkyje padėjo patarimais, tvarkė buitį ir aplinką, kad gautų didesnes išmokas, dirbo jo motinos ūkyje. Vedybų sutarties 7 punkte taip pat įtvirtinta, kad šalys, kiekviena pagal savo galimybes ir tarpusavio susitarimą, įsipareigoja dalyvauti tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas šeimos reikmėms bei išlaikant bendrus vaikus. Ieškovas pripažino, jog santuoką su atsakove sutiko sudaryti su sąlyga, jei bus pasirašyta Vedybų sutartis ir joje bus susitarta, kad santuokos nutraukimo atveju turtas lieka tai šaliai, kurios vardu tas turtas registruotas, o atsakovė sutiko sudaryti Vedybų sutartį tik jei į ją bus įtrauktas 10 punktas, numatantis santuokos nutraukimo atveju piniginės kompensacijos jai išmokėjimą už kartu gyvenant įgyto turto dalį, kurios dydis priklausys nuo to, ar ji bus kalta dėl santuokos nutraukimo.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vedybų sutarties 10 punkto sąlyga, priešingai nei tvirtina apeliantas, nereiškia nei esminio lygiateisiškumo principo pažeidimo, nei nėra jam labai nepalanki, nei sudaryta esminio suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnis), nes: pagal duomenis apie ūkininko ūkio ilgalaikę finansinę būseną ir gautas pajamas piniginės kompensacijos dydis yra protingo ir proporcingo dydžio; santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės atveju kompensacija sumažinama 200 000 Eur ir sudaro 100 000 Eur, tuo tarpu ieškovui asmeninės nuosavybės teise bet kokiu atveju lieka visas jo vardu tiek iki santuokos, tiek santuokos metu jo vardu įgytas turtas, įskaitant ir ūkininko ūkį sudarantį turtą; dalijant ūkininko ūkį tarp sutuoktinių jis būtų išskaidytas dalimis, kurių kiekviena atskirai, tikėtina, būtų mažiau vertinga, nei būdama ūkio sudėtine dalimi; ieškovas yra ūkininkas, verslininkas, eilę metų vykdantis ūkinę komercinę veiklą ir turi sutarčių sudarymo patirties; sutartis nedidelės apimties, jos sąlygos išdėstytos aiškiai, nėra prieštaringos, ginčijamo punkto sąlyga sutartyje išskirta tamsesniu, dėmesį atkreipiančiu šriftu; ieškovas pripažįsta, kad prieš pasirašydamas sutartį ją perskaitė neatidžiai ir atmestinai; sutarties 17 punkte šalys nurodė, jog sutartis sudaryta remiantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, visos šios sutarties sudarymo aplinkybės šalims yra žinomos;
39. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad vertinant, ar yra pagrindas pripažinti Vedybų sutarties 10 punktą negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį, svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai, nes turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Tikslus, prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014).).
40. Apeliantas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodė, kad sudarant Vedybų sutartį jo tikslas buvo įtvirtinti visiško sutuoktinių turto atskirumo teisinį rėžimą ir apsaugoti savo interesus, nes, nors šalys iki santuokos vedė bendrą ūkį, visas iki ir po santuokos įgytas turtas buvo įregistruotas jo vardu, įsigytas iš jo lėšų, jo darbu, tėvų pagalba. Tuo tarpu atsakovės nurodomas Vedybų sutarties sudarymo tikslas, įvertinus, kad Vedybų sutartyje šalys įtvirtino turto atskirtinumo principą ir visą iki ir po santuokos įgytą turtą priskyrė ieškovo asmeninėn nuosavybėn, buvo santuokos nutraukimo atveju užtikrinti savo turtinių interesų apsaugą gaunant piniginę kompensaciją už turto dalį, šalių įgytą iki santuokos vedant bendrą ūkį bei po santuokos sudarymo. Pagal vedybų sutartį šalims laisva valia reguliuojant turtinius santykius vienos šalies kitai šaliai mokamos piniginės kompensacijos dydžio mažinimo susiejimas su asmens kalte dėl santuokos nutraukimo pats savaime neprieštarauja nei viešai tvarkai, nei gerai moralei. Todėl sprendžiama, kad CK 1.81 straipsnyje numatytas ginčijamos sutarties dalies negaliojimo pagrindas pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas neįrodytu.
41. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
42. Vadovaudamasi aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, nurodytomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teismų praktika, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Netenkinus apeliacinio skundo ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius skyriaus 2023 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. ATS-2023-01344 suteikta antrinė teisinė pagalba. Pateikta 2023 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. APD-2023-09502 patvirtina, kad už atsakovei teiktą antrinę teisinę pagalbą valstybei turėtų būti priteista 210 Eur. Todėl šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 straipsnis, 99 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 210,00 Eur (du šimtus dešimt eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei (įmokos gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).