Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-557/2016

Teisėja R. Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24168-2015-2

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. sausio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Savinijaus Katausko ir Arvydo Daugėlos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams, pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 mėnesiams, pagal BK 182 str. 3 d. 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš V. G. I. D. priteista 123,74 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo mėnesio viduryje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, prie AB „Swedbank“ klientų aptarnavimo padalinio Tauragėje, Dariaus ir Girėno g. 9, negrąžindamas elektroninės mokėjimo priemonės, Swedbank išduotos I. D. vardu, neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę, išduotą banke Swedbank I. D. vardu, ją laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laikotarpį.

V. G. nuteistas ir už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2015-04-14 iki 2015-04-17 UAB „Norfos mažmena“ prekybos centre Tauragėje, Stoties g. 45, neteisėtai laikoma svetima elektronine mokėjimo priemone - AB banko „Swedbank” I. D. vardu išduota mokėjimo kortele - neteisėtai inicijavo finansines operacijas: atsiskaitė už perkamas prekes I. D. vardu, tokiu būdu suklaidino AB banką „Swedbank“, kurio žinioje buvo I. D. turtas, ir apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą I. D. turtą -123,74 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas V. G. kaltumą ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai. Teismas pagrįstai nuteisė V. G. už sukčiavimą, neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės įgijimą, laikymą ir panaudojimą. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų ir šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

2015-04-28 pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusioji I. D. nurodė, kad buvo pavogta jos banko kortelė, su kuria kelis kartus buvo atsiskaityta prekybos centre, viso išleidžiant 123,74 Eur, nusikaltimą galėjo padaryti V. G., pas kurio motiną ji krovė malkas (b. l. 2-3). Apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad būdama neblaivi, ji paprašė V. G. nuimti pinigų nuo banko kortelės, jam davė kortelę ir padiktavo PIN kodą. V. G. nuėmęs pinigus juos jai atidavė, sutartą sumą pasiliko sau, ir dėl to pinigų nuėmimo ji jam pretenzijų neturi. Kitą mėnesį, kai turėjo būti pervesti pinigai, ji nerado kortelės, kreipėsi į banką, kur sužinojo, jog kortele buvo atsiskaitinėjama banke. Ji pamanė, kad kortelę bus pavogęs V. G., taip nurodė ir pareiškime, nes buvo pamiršusi, kad ji jam buvo davusi kortelę jos prašymu nuimti pinigus bankomate, ir kad jai kortelė nebuvo gražinta (b. l. 20-21). Duodama parodymus pirmos instancijos teisme, I. D. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad 2015 m. kovo mėn. kelias dienas krovė malkas pas kaltinamojo V. G. motiną. Ta diena buvusi pensijos gavimo diena ir ji paprašė V. G. padėti nueiti į banką ir nuimti pinigus iš jos mokėjimo kortelės. Į jos Swedbank banko sąskaitą kiekvieną mėnesį 14-15 d. yra pervedama jos invalidumo pensija. Jie kartu nuėję iki banko Swedbank esančio bankomato, kuri ji padavusi V. G. savo elektroninę mokėjimo kortelę ir pasakiusi jam PIN kodą. V. G. išgryninęs pinigus ir padavęs jai. Už pagalbą davusi V. G. 10 eurų. Mokėjimo kortelės V. G. jai neatidavė, pasiliko pas save. Tuo metu ji buvusi neblaivi ir į tai neatkreipusi dėmesio. Grįžusi namo visur ieškojo kortelės, bet jos nerado, manė, kad kortelę paliko pas brolį. Kai kitą mėnesį vėl turėjo būti pervesti pinigai, atvažiavo į Tauragę jų nusiimti ir nuėjusi į banką sužinojo, kad pinigai iš kortelės išimti. Nurodo, kad po pirmo atvejo, kai prašė V. G. pagalbos nuimant pinigus, daugiau atvykusi pas jį nebuvo ir niekur jo sutikusi nebuvo, visą laiką gyveno kaime (b. l. 103).

Iš išvardinto matyti, kad nukentėjusioji I. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė iš esmės nuoseklius parodymus, jog V. G. neteisėtai užvaldė jos mokėjimo kortelę (pirminiame pareiškime klydo tik nurodydama būdą, kaip ji prarado savo mokėjimo priemonę), jog jis su šia kortele be jos žinios ar leidimo atsiskaitinėjo prekybos centre (nukentėjusioji neturėjo priekaištų V. G. dėl pinigų, išimtų iš bankomato jos prašymu), jog dėl tokių V. G. veiksmų ji prarado 123,74 Eur. Nors pirmos instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. G. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir kaltu neprisipažino nurodydamas, kad pati nukentėjusioji jam duodavusi mokėjimo kortelę kiekvienam pirkiniui, o klaidingus parodymus davė bijodamas tyrėjos ir būti uždarytas dviem paroms, tačiau sugretinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su kita byloje esančia medžiaga matyti, kad būtent tuomet jis davė teisingus ir nuoseklius parodymus. Pirmos apklausos metu V. G. detaliai nurodė, kad pirmojo apsipirkimo metu atsiskaityti kortele neišėjo, todėl jis mokėjo grynais pinigais, tokie jo parodymai sutampa su byloje esančiu banko pateiktu I. D. mokėjimo kortelės operacijų sąrašu, kuriame nurodyta, jog atsiskaitant 2015-04-14 12.27 val. sąskaitoje nebuvo pakankamai lėšų (b. l. 18), jie sutampa ir su parduotuvėje darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyta informacija, kad 2015-04-14 12.27 val. V. G. padeda prekes ant takelio, iš piniginės išsitraukia mokėjimo kortelę, įdeda į skaitytuvą, suveda PIN kodą, tačiau išėmęs kortelę ir įdėjęs ją į piniginę, už prekes atsiskaito grynais (b. l. 12-14). Pirmos apklausos metu V. G. taip pat nurodė, jog nežinojo, kiek pinigų yra sąskaitoje, todėl pinigų likutį antrą dieną (2015-04-15) pasitikrino bankomate, esančiame Dariaus ir Girėno g., tokie jo parodymai sutampa su byloje esančiu banko pateiktu I. D. mokėjimo kortelės operacijų sąrašu, kuriame nurodyta, jog 2015-04-15 09.06 val. bankomate, esančiame Dariaus ir Girėno g., buvo panaudota I. D. kortelė, bet lėšos nebuvo nuimtos, tačiau vėliau tą pačią dieną net 6 kartus parduotuvėje buvo atsiskaityta kortele (b. l. 18, 19).

Nukentėjusioji kategoriškai paneigė V. G. pirmos instancijos teismo posėdžio metu iškeltą versiją, kad kortelę atsiskaitymams parduotuvėje jam duodavo pati I. D., ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad po pirmo atvejo, kai prašė V. G. pagalbos nuimant pinigus, daugiau atvykusi pas jį nebuvo ir niekur jo sutikusi nebuvo, visą laiką gyveno kaime, taigi ir kortelės perduoti negalėjo. Be to, nors pirmos instancijos posėdyje V. G. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė klaidingus parodymus, nes buvo įbaugintas laikinu sulaikymu, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog V. G. praeityje yra ne kartą teistas, atlikęs realias laisvės atėmimo bausmes, todėl nuteistojo versija, kad jo parodymus galėjo nulemti ikiteisminio tyrimo pareigūnės grasinimai uždaryti dviem paroms, yra nelogiška ir neįtikinama, ją visiškai paneigia liudytojos L. Š. parodymai. Nors nuteistasis nurodo, kad savo parodymų jis negalėjo perskaityti, nes neturėjo akinių ir pasirašė juos neskaitęs, tačiau pastebėtina, kad jis ranka parašė ne tik savo parašą, bet ir taisyklingu rankraštiniu įrašu patvirtino, kad visiškai prisipažįsta, taip pat, kad parodymus skaitė ir jie surašyti teisingai, iš ko seka, jog galėjęs rašyti, V. G. galėjo ir įskaityti savo parodymus, po kuriais pasirašė. Liudytojos L. Š. parodymai, įtariamojo apklausos protokolo turinys paneigia ir apelianto teiginį, neva ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus ir parodymus duoti pageidavo teisme.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad tyrimo metu tyrėja neatliko akistatos tarp jo ir nukentėjusiosios. Pažymėtina, kad baudžiamąjį procesą reglamentuojantys įstatymai numato galimybę, bet ne imperatyvą kiekvienoje baudžiamojoje byloje atlikti akistatą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti nebūtinai turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo ir nukentėjusiosios parodymai iš esmės sutapo, taigi akistatos atlikimui nebuvo jokio pamatuoto pagrindo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme kaltinamasis turėjo teisę dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje ir užduoti jai klausimus, ir šia savo teise pasinaudojo. Savo ruožtu nukentėjusiajai pirmosios instancijos teisme buvo sudaryta galimybė pasisakyti ir dėl kaltinamojo dėstomos įvykių versijos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliaciniame skunde V. G. dėsto argumentus ir teigia, kad nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau nurodo, kad gailisi ir yra pasiryžęs atlyginti padarytą žalą, kas taipogi patvirtina nuteistojo parodymų nenuoseklumą. V. G. versiją, kad prekes pirkdavo I. D. prašymu ir leidimu, paneigia ir ta aplinkybė, kad V. G. I. D. pinigus leido itin sparčiai – visus kas mėnesį pervedamus sąskaitoje esančius pinigus jis išleido per 3 dienas, be to, 2015-04-17 15.07 val. jis bandė kortele atsiskaityti kortele jau po to, kai I. D. pranešė bankui apie mokėjimo priemonės dingimą ir ji buvo užblokuota (b. l. 18). Tuo būdu apelianto versija, neva jis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, mokėjimo kortelę jam savo noru davė nukentėjusioji, ir jis atsiskaitydavo parduotuvėje tik jos parašymu, yra visiškai paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Remiantis išvardintu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. G. neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę, išduotą I. D. vardu ir neteisėtai laikoma mokėjimo kortele neteisėtai inicijavo finansines operacijas – atsiskaitė už perkamas prekes I. D. vardu ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą – I. D. priklausančius 123,74 €.

Apeliaciniu skundu V. G. nesutinka ne tik su jo veikos kvalifikacija, bet ir su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.

BK 54 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas V. G. už padarytas nusikalstamas veikas arešto ir laisvės atėmimo bausmes, laikėsi bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str. 1 ir 2 d.), t. y. įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių: jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d. priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 182 str. 3 d. numatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas; į kaltės formą ir rūšį – tiesiogine tyčia; nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus – savanaudiškais tikslais, noras pasipelnyti iš neteisėtos veikos. Taip pat atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę – yra recidyvistas, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis daug kartų teistas, teistumai neišnykę, būdamas laisvėje vėl daro naujas tyčines nusikalstamas veikas. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad kaltinamojo atžvilgiu negali būti taikomas BK 75 str., kadangi nenustatyta, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistojo V. G. padarytos veikos yra tyčinės ir savanaudiškos. Jis eilę kartų teistas už analogiškas nusikalstamas veikas ir smurtinius nusikaltimus (b. l. 35-46), taip pat trauktas administracinėn atsakomybėn už smulkų svetimo turto pagrobimą (b. l. 66-68). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis niekur nedirba (b. l. 69), tačiau nuolat vartoja alkoholį (baustas už dviračio vairavimą ir už pasirodymą viešoje vietoje būnant neblaiviam (b. l. 66-68)), todėl akivaizdu, kad lėšų pragyvenimui ir alkoholinių gėrimų įsigijimui jis prasimano nusikalstamu būdu. Nuteistojo V. G. nusikalstamas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. Nors apeliantas skunde nurodo, kad ateityje nukentėjusiajai atlygins žalą, tačiau ši aplinkybė individualizuojant bausmę būtų svarbi ir pripažintina jo atsakomybe lengvinančia tik tuomet, jei jis savo noru jau būtų atlyginęs žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), o tokių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas. Kaip minėta, V. G. yra recidyvistas ir tyčinius nusikaltimus daro sistemingai. Anksčiau nuteistajam V. G. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, jo nepataisė, tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai V. G. nuteisė pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d. Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam V. G. bausmių rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.