Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo trejiems metams keturiems mėnesiams bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir E. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose; į paskirtą bausmę E. G. įskaitytas laikas, išbūtas laikinai sulaikytam ir suimtam nuo 2018 m. gruodžio 11 d. 10.45 val. iki 2019 m. balandžio 12 d,. ir bausmė, atlikta pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. vasario 8 d. nuosprendį; bausmės pradžią E. G. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį nuteistas ir D. J., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo E. G. kaltės padarius jam

8. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. G. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) E. G. ir D. J., nukentėjusiuosius A. T. ir D. K., liudytoją D. G., taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek E. G. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – E. G. teisinančius įrodymus (paties E. G. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. G. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje E. G. iš pradžių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, prisipažino ir parodė, kad jis 2018 m. lapkričio mėnesį sutikęs A. T. prie namo laiptinės atėmė iš jo rankų telefoną, tačiau vėliau apklausiamas tame pačiame pirmosios instancijos teismo posėdyje tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad jis nupirko iš A. T. telefoną už 40 Eur, iš pradžių davė tik 20 Eur, likusius 20 Eur turėjo atiduoti vėliau, tačiau A. T. jam parašė žinutę ir pareikalavo atiduoti likusius pinigus, priešingu atveju jis žadėjo kreiptis į policiją; po to jis ir D. J. pasikvietė A. T. pasikalbėti, atėjęs A. T. pasakė, kad niekur nebesikreips, todėl D. J. supyko, kad A. T. meluoja, ir trenkė A. kelis smūgius, jis A. T. nemušė, fizinį smurtą naudojo tik D. J. (3 t., b. l. 75-77). Savo parodymų (kad jis telefoną iš A. T. pirko, o ne pagrobė) keitimo priežastimi E. G. įvardijo tai, kad būdamas suimtas galvojo, jog jei jis prisiims kaltę dėl telefono pagrobimo, jį paleis į laisvę (1 t., b. l. 77-78). Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas nuteistasis E. G. patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir nurodė, kad jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o jo parodymai dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių yra nenuoseklūs dėl to, kad jis tokiu būdu tikėjosi, jog jam bus panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas (3 t., b. l. 158).

12. Apeliacinės instancijos teismas minėtiems nuteistojo E. G. parodymams patikrinti perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus jo parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gruodžio 11 d. apklausiamas E. G. nurodė, kad 2018 m. lapkričio mėnesį jam A. T. pasiūlė pirkti telefoną ir jis telefoną iš A. T. nupirko už 60 Eur (2 t., b. l. 51). Apklausiamas 2018 m. gruodžio 13 d. E. G. pakeitė savo parodymus nurodydamas, kad jo ankstesni parodymai buvo melagingi, ir kad jis 2018 m. lapkričio mėnesį prie namo laiptinės sutikęs A. T. iš jo rankų pagrobė telefoną ir pabėgo (2 t., b. l. 53, 54). Apklausiamas 2018 m. gruodžio 11 d. E. G. nurodė, kad jis su D. J. 2018 m. gruodžio 1 d. apie 19 val. A. T. nemušė (2 t., b. l. 63, 64). Apklausiamas 2018 m. gruodžio 12 d. E. G. nurodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d. apie 19 val. D. J. susipyko su A. T. dėl to, kad A. T. apie D. J. kažkam prikalbėjo nesąmonių ir nebūtų dalykų, ir D. J. pradėjo A. T. mušti, jis A. T. nemušė (2 t., b. l. 66, 67). 2019 m. sausio 31 d. apklausiamas E. G. parodė, kad 2018 m. lapkričio mėnesį prie namo laiptinės sutiko A. T. ir iš jo rankų pagrobė telefoną ir pabėgo, sužinojęs, kad A. T. kreipėsi į policiją dėl pagrobto telefono, 2018 m. gruodžio 1 d. vakare apie 19 val. jis parašė žinutę A. T. ir paprašė jo ateiti pasiaiškinti dėl šių aplinkybių, A. T. atėjus į sutartą vietą, jis ir D. J. pradėjo A. klausinėti, kodėl jis dėl telefono pagrobimo kreipėsi į policiją, ir susinervinęs D. J. pradėjo mušti A. T., jis (E. G.) A. T. nemušė (2 t., b. l. 70, 71). Taigi iš aptartų nuteistojo E. G. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad jie apie jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

14. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. G. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistųjų E. G. ir D. J. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais ir rėmėsi kitais bylos duomenimis, tai yra nukentėjusiųjų A. T. ir D. K., liudytojos D. G. parodymais, rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis E. G. 2018 m. lapkričio 30 d. apie 19 val. iš nepilnamečio A. T. rankų atvirai pagrobė mobilaus ryšio telefoną ir pabėgo, taip pat, veikdamas kartu su D. J., 2018 m. gruodžio 1 d. apie 19 val., panaudodami fizinį smurtą A. T. atžvilgiu, sukėlė nukentėjusiajam A. T. fizinį skausmą.

15. Netikėti nukentėjusiųjų A. T. ir D. K. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi. A. T. pirmosios instancijos teisme dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, parodė, kad E. G. iš jo telefoną atėmė ir nubėgo, su E. G. nesitarė dėl telefono pardavimo ir nesitarė susitikti, 20 Eur už telefoną E. G. jam nedavė. Dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, A. T. nurodė, kad 2018 m. gruodžio mėnesį E. G. parašė jam žinutę prašydamas susitikti, jis susitiko su E. G. ir D. J., daugiau kitų asmenų nebuvo, D. J. jam sudavė smūgius į kojas ir į akį už tai, kad jis dėl telefono pasiskundė mamai, E. G., atrodo, nieko jam nedarė; taip pat nukentėjusysis A. T. parodė, kad anksčiau jis geriau prisiminė byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes (3 t., b. l. 102, 103). Apeliacinės instancijos teismas minėtiems nukentėjusiojo A. T. parodymams patikrinti perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotus jo parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. sausio 15 d. nukentėjusysis A. T. parodė, kad 2018 m. lapkričio mėnesį vakare E. G. priėjęs prie jo ir visiškai nieko jam nesakęs jam iš rankų pagrobė mobilaus ryšio telefoną ir greitu žingsniu nuėjo, jis savanoriškai E. G. telefono nepardavė (1 t., b. l. 42, 43); 2018 m. lapkričio mėnesį eidamas pas draugą sutiko E. G. ir D. J., kurie jį pradėjo kaltinti nebūtais dalykais, pašalinių asmenų nebuvo, D. J. koja jam sudavė smūgius į koją, o E. G. rankos kumščiu sudavė jam smūgius į akį, skruostą, dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas, grįžęs namo viską papasakojo mamai, kuri kreipėsi į policiją (1 t., b. l. 63, 64).

16. Šiuos nukentėjusiojo A. T. parodymus patvirtina nukentėjusiosios D. K. parodymai. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja parodė, kad 2018 m. lapkričio mėnesio pabaigoje jos sūnus A. T. išėjo į lauką, ji pro langą matė, kad sūnus rankose turėjo telefoną ir kažką žiūrinėjo, o E. G. pagrobė telefoną ir nuėjo, kitą dieną jos sūnus išėjo į lauką, bet parėjęs namo nėjo iš kambario, kambaryje buvo galvą užsidengęs antklode, ji atitraukė antklodę ir pamatė sūnų sumuštą, sūnus papasakojo, kad jį sumušė D. J. ir E. G., jį mušė abu; liudytoja taip pat nurodė, kad sulaikius E. G. jos sūnaus „Facebook“ profilyje matė D. J. žinutes, kuriomis jis grasino jos sūnui, kad jis bus sumuštas, po dviejų savaičių D. J. rašė žinutes, prašydamas jį užtarti teisme (3 t., b. l. 106-108). Nukentėjusioji D. K. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nukentėjusioji D. K. iš esmės tokius pačius parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 31-33, 76, 77). Be to, nukentėjusiųjų A. T. ir D. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos D. G. parodymai, kad apie iš A. T. pagrobtą telefoną ji sužinojo iš D. K., kai ji atėjo pranešti, kad jos sūnus E. G. galimai jį pavogė; grįžus sūnui namo ji pareikalavo A. T. grąžinti telefoną, tačiau jis atsakė, kad jo negrąžins, nes jį nusipirko, liudytoja taip pat matė, kad jo sūnus turėjo kažkokį mobilaus ryšio telefoną (3 t., b. l. 108).

17. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji A. T. ir D. K. galėjo apkalbėti nuteistąjį E. G., nepagrįstai apkaltinti jį nusikaltimų padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Nukentėjusiųjų A. T. ir D. K. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, - informaciniame pranešime (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 17, 18), informaciniame pranešime (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 19), 2018 m. gruodžio 1 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 23-24), D. K. 2018 m. gruodžio 6 d. protokoluose – pareiškimuose užfiksuotos aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo E. G. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

18. Nuteistasis E. G. apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu prašė apklausti jo nurodytus liudytojus M. Ž. ir J. L., kurie, pasak nuteistojo, galėtų paliudyti apie mobiliojo telefono pirkimo ir A. T. sumušimo aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu šis nuteistojo E. G. prašymas buvo atmestas, nurodant, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, išskyrus paties nuteistojo E. G. parodymus, kad M. Ž. ir J. L. dalyvavo E. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, be to, po byloje nagrinėjamo įvykio praėjo daugiau nei 10 mėnesių ir tam tikros aplinkybės gali būti pamirštos, be to, liudytojai gali būti įtakoti duoti E. G. palankius parodymus. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byla išnagrinėta išsamiai, ištirti ir įvertinti visi reikšmingi duomenys, nuteistojo E. G. kaltei pagrįsti yra surinkta pakankamai įrodymų, todėl nusprendė, kad apklausti apelianto prašomus asmenis nėra pagrindo.

19. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. G. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas neteisingai, yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. G. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl E. G. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – E. G. išteisinti, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam E. G. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam E. G. paskirtos bausmės

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs E. G. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrė jam už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes. Skirdamas bausmes E. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo E. G. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už įvykdytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už BK 178 straipsnio 2 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. G. už nusikalstamas veikas paskirtos ir galutinė su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta bausmė (4 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. G. paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

21. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. G. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, tad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį nuteistojo E. G. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.