Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Solnova LT“ atstovės nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Nemokamukas“ direktoriui L. T.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Solnova LT“ ieškinį atsakovui R. L. dėl žalos atlyginimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „Solnova LT“ vadovas (atsakovas R. L.) per 15 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, privalėjo perduoti visą įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal balansą, sudarytą nutarties įsiteisėjimo dienai. Dėl įsipareigojimų nevykdymo Šiaulių apygardos teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi skyrė atsakovui 300 Eur baudą. Nepaisant to, atsakovas R. L. neperdavė bankroto administratoriui jokio bendrovės turto pagal balansą bei dokumentų. Neperduoto turto vertė nustatyta remiantis atsakovo bankroto byloje pateiktu bendrovės balansu 2022 m. gruodžio 31 dienai.

III. Teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

14. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, kai po bankroto bylos iškėlimo administratoriui neperduotas bendrovei priklausantis turtas ir dokumentai.

16. Pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį, subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą (1 dalis): 1) parenka apskaitą tvarkantį asmenį, išskyrus atvejus, kai tokia teisė įstatymuose, reglamentuojančiuose subjekto veiklą, nustatyta kitiems subjekto valdymo organams; 2) užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas; 3) nustato ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarką; 4) nustato vidaus kontrolės priemones ir užtikrina jų taikymą; 5) užtikrina, kad, keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui, apskaitos dokumentai, apskaitos registrai ir kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija būtų laiku perduoti kitam apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui; 6) užtikrina galimybę pagal šio įstatymo 9 straipsnį apskaitos duomenis į valstybės informacinę sistemą – išmaniąją mokesčių administravimo informacinę sistemą (i. MAS) teikti standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje; 7) užtikrina finansinės informacijos ir informacijos apie nustatytas vidaus kontrolės priemones teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, subjekto vadovas užtikrina, kad turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai būtų pagrindžiami inventorizacijos duomenimis: 1) nedelsiant, kai inicijuojamas nemokumo procesas; 2) nedelsiant, kai priimamas sprendimas dėl subjekto likvidavimo, reorganizavimo arba pertvarkymo; 3) vadovo nustatytu periodiškumu ir atvejais, išskyrus šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Minėtų pareigų tinkamas vykdymas leidžia nustatyti atliktas ūkines operacijas ir įvertinti įmonės valdomo turto apimtį, jos masės pokytį tiek įmonės veiklos kontrolę vykdančioms institucijoms, tiek ir teisėtus interesus ginantiems tretiesiems asmenims.

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą, vadovui gali kilti savarankiškais pagrindais (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 27 straipsnis), jei jie netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą. Taip pat pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus gali kilti ir teismo nutarties pagrindu.

18. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, – jos tikrieji nariai, kurie vykdo Civilinio kodekso 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis (1 punktas); visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (toliau – juridinio asmens informacija) (2 punktas). Išdėstytos nuostatos įpareigoja įmonės vadovą imtis visų įmanomų priemonių, kad įmonei priklausantis turtas būtų ne tik įtrauktas į apskaitą, bet ir realiai išsaugotas bei, esant teismo įpareigojimui, perduotas bankroto administratoriui. Įmonės vadovui nevykdant šių reikalavimų ar juos vykdant nerūpestingai ir nepateisinamai aplaidžiai, kai tokie jo veiksmai (neveikimas) lemia žalos įmonei padarymą, pripažintini neteisėtais ir sudaro pagrindą atsirasti jo civilinei atsakomybei.

19. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį bei kaltę (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi, padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog bankroto administratoriui nebuvo perduoti nei įmonės finansiniai dokumentai, nei turtas, už ką, kaip minėta, atsakovas baustas 300 Eur bauda. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybės teismas sprendžia, kad atsakovas R. L., žinodamas apie savo, kaip įmonės vadovo, pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą ir net jį nubaudus už šios pareigos nevykdymą, ir toliau šios savo pareigos nevykdė, todėl toks atsakovo R. L. neveikimas pripažintas neteisėtu (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

21. Teismas sprendžia, jog atsakovo R. L. neteisėti veiksmai neperduodant bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto, padarė žalą kreditorių finansiniams interesams bei pačiai bendrovei, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo R. L. neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Nustačius vadovo R. L. neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, kad buvęs bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas R. L. nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų bankroto administratoriaus surinktus ir pateiktus įrodymus dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nors tokią pareigą turėjo (CPK 178 straipsnis).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

23. Teismas, nustatęs, kad už dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui yra atsakingas buvęs įmonės vadovas (direktorius), konstatuoja, jog dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą turi atlyginti atsakovas R. L.

Dėl žalos dydžio

24. Teismas pažymi, kad sprendžiant dėl žalos dydžio šiuo atveju aktualu tai, jog bendrovės skola kreditoriams sudaro 36 726,84 Eur.

25. Šiuo aspektu aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje yra pažymėta, jog kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

27. Teismui nustačius, kad už dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei yra atsakingas buvęs įmonės vadovas (direktorius), konstatuotina, jog dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą turi atlyginti atsakovas, todėl sprendžia, kad dėl atsakovo R. L. neteisėtų veiksmų neperduodant bankroto administratorei UAB „Solnova LT“ dokumentų ir turto, kreditoriams padaryta žala yra lygi ieškovės bankroto byloje patvirtintiems kreditoriniams finansiniams reikalavimams ir administravimo išlaidoms bei nustatytam baziniam atlygiui, tai yra 36 726,84 Eur ir 8 120 Eur (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246 straipsnis, 6.249 straipsnis). Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad įmonei padaryta žala turi būti atlyginta visiškai (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visiško nuotolių atlyginimo principo esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013 ir kt.). Teismas sprendžia, kad šioje byloje įmonei ir kartu kreditoriams padaryta žala negali būti laikoma visa balansinio turto vertė, t. y. 202 102 Eur, ar tik bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Byloje negalima daryti išvados, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonei buvo padaryta žala, lygi balansinio turto vertei (CPK 178 straipsnis).

28. Teismo vertinimu, priteisus visą balansinio turto vertę iš atsakovo, toks žalos dydis viršytų tikruosius nuostolius, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita ir būtų pažeistas teisingumo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

29. Atsižvelgiant į nuostolių visiško atlyginimo principą, ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš atsakovo R. L. priteisiama 44 846,84 Eur suma, apimanti kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų (kartu ir bazinio atlygio) dydį, kitą ieškinio reikalavimo dalį atmetant.

Dėl procesinių palūkanų

30. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 strapsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi, iš atsakovo ieškovei priteisiamos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. balandžio 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu

31. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

32. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

33. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

34. Be to, aktuali išlieka ir iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

35. Taigi, tiek pagal JANĮ nuostatas, tiek pagal teismų praktiką, tam, kad būtų konstatuotas tyčinis įmonės bankrotas, turi egzistuoti privalomos sąlygos, numatytos JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, t. y. turi būti nustatyta, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kurių sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Taip pat gali būti nustatytos ir papildomos sąlygos, numatytos JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje, tačiau vien tik papildomų sąlygų nustatymas nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Taigi, tam, kad būtų konstatuota, jog įmonės bankrotas yra tyčinis, yra būtina nustatyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo, t. y. turi būti įrodyta, kad įmonę valdę asmenys turėjo tikslą privesti įmonę prie bankroto ir aktyviais veiksmais to siekė.

36. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

37. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė ieškinio reikalavimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėja tuo, jog atsakovas neperdavė nemokumo administratorei įmonės buhalterinių duomenų, taip galimai siekdamas nuslėpti jo atliktus veiksmus ir įmonės privedimą prie tyčinio bankroto, o atsakovui neperdavus visų buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės spręsti apie ieškovės sandorių ekonominį naudingumą/nenaudingumą įmonei.

38. Kaip minėta, bankrotą galima prpažinti tyčiniu tuomet, kai nustatoma, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kurių sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėja, darydama tik prielaidas, jog galimai atsakovas ir neperdavė įmonės buhalterinių dokumentų siekdamas nuslėpti jo atliktus veiksmus ir įmonės privedimą prie tyčinio bankroto. Tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas teorinėmis prielaidomis, o ir tyčinis bankrotas negali būti konstatuojamas vien tuo pagrindu, kad įmonės vadovas neperdavė nemokumo administratorei įmonės finansinių dokumentų ir turto, t. y. turi būti nustatomas riežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Kai toks ryšys nenustatytas, kaip minėta, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius atsakovo civilinę atsakomybę ir ieškinį iš dalies tenkinant (žr. šio sprendimo 14-23 punktus), o atskiriems tyčinio bankroto požymiams (dokumentų neperdavimas) nesudarant pagrindo konstatuoti, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, ieškinys šioje dalyje netenkinamas.

39. Netenkinus ieškinio rekalavimo dėl UAB „Solnova LT“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra pagrindo taikyti atsakovui JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos atsakomybės, todėl ir šis ieškinio reikalavimas atmetamas.

IV. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

41. Nagrinėjamu atveju už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 2 491 Eur, už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 57 Eur. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas iš dalies (22,19 procento), iš atsakovo R. L. valstybei priteisiama 565,40 Eur žyminio mokesčio ((2 491 Eur + 57 Eur) x 22,19 procentų).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Solnova LT“, juridinio asmens kodas 302892259, iš atsakovo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 44 846,84 Eur (keturiasdešimt keturių tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt šešių eurų 84 centų) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 44 846,84 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 565,40 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt penkių eurų 40 centų) žyminį mokestį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.