- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-2146-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32954-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- UAB „MCP altek“
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1459-631/2014 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui UAB „MCP altek“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. B. pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti, kad tarp atsakovo UAB „MCP altek“ ir ieškovo 2013-06-14 buvo sudaryta darbo sutartis dėl ieškovo papildomo darbo gipso kartono montuotojo ir statybinių medžiagų kroviko pareigose; 2) pripažinti, kad tarp atsakovo ir ieškovo 2013-07-29 buvo sudaryta darbo sutartis dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotojo pareigose bei įpareigoti atsakovą tokią sutartį įforminti įstatymo nustatyta tvarka; 3) priteisti iš atsakovo ieškovui nesumokėtą 4.151,59 Lt atlyginimą už gipso kartono montavimo, statybinių medžiagų kroviko darbą bei prastovos laiką; 4) priteisti iš atsakovo ieškovui 2.550,00 Lt nuostolių atlyginimą už jam priklausančių įrankių naudojimą darbo atlikimui; 5) priteisti iš atsakovo ieškovui 0,07 proc. dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą atlyginimą, viso 140,60 Lt; 6) priteisti iš atsakovo ieškovui procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-06-14 su atsakovu sudarė terminuotą darbo sutartį dėl ieškovo darbo antraeilėse apdailininko pareigose 0,5 etato už 500 Lt atlygį per mėnesį iki 2013-08-31. Dirbti šiose pareigose ieškovas pradėjo 2013-06-17 ir dirbo iki 2013-07-26. Atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovui dėl jo kaip apdailininko pareigų vykdymo, tačiau išmokėjo jam tik dalį atlyginimo, nepagrįstai netaikydamas neapmokestinamojo pajamų mokesčio dydžio. Neišmokėta atlyginimo dalis, 270,35 Lt, priteistina ieškovui iš atsakovo. Be to, darbo sutarties sudarymo metu šalys susitarė, kad ieškovas taip pat dirbs gipso kartono montuotoju ir kad už šį darbą bus apmokama pagal faktiškai atliktą darbą. Šio šalių pasiekto susitarimo atsakovas raštu neįformino. Ieškovas nuo 2013-06-17 iki 2013-07-26, t. y. iki 2013-06-14 darbo sutarties nutraukimo, atliko gipso kartono montuotojo darbą, tačiau atsakovas su už šį darbą neatsiskaitė. Ieškovas taip pat nurodė, kad po 2013-06-14 darbo sutarties nutraukimo nuo 2013-07-29 iki 2013-08-05 atsakovo prašymu jis vėl dirbo gipso kartono montuotoju pagal naują žodinį šalių susitarimą (naują darbo sutartį), tačiau ir už šį darbą nebuvo atsiskaityta. Viso ieškovas, dirbdamas gipso kartono montuotoju, uždirbo 2.401,50 Lt, kurie priteistini iš atsakovo. Be to, ieškovas atliko papildomą statybinių medžiagų kroviko darbą, kuris atliktas atsakovo nurodymu ir jo naudai, todėl privalo būti teisingai apmokėtas 150 Lt suma. Ieškovui turi būti sumokėtas ir 1794,01,64 Lt atlyginimas už prastovos laiką nuo 2013-08-05 iki 2013-09-30, nes darbo sutartis su juo tinkamai nebuvo nutraukta. Ieškovas taip pat nurodė, kad nebuvo aprūpintas darbo įrankiais ir dirbdamas naudojo savo asmeninius darbo įrankius. Atsakovas žinojo, kad darbams atlikti reikalingi įrankiai, jais ieškovo neaprūpino, leido jam dirbti su savo įrankiais ir tokiu būdu, nenuomodamas įrankių, sutaupė ieškovo sąskaita 2.550 Lt, kurie priteistini ieškovui (b.l. 2-8).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „MCP altek“ su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovas prieš įsidarbinimą su atsakovu aptarė, jog ieškovas dirbs apdailininku, kad šis darbas yra susijęs su gipso kartono montavimu ir metalo karkasų konstrukcijų įrengimais. Ieškovas suprato būsimas darbo pareigas ir su jomis sutiko, sudarydamas 2013-06-14 darbo sutartį. Nuo pat pirmos darbo dienos ieškovas būtent ir dirbo šį darbą, todėl ieškovo argumentai, kad šalia pagrindinės darbo sutarties būtų tariamasi su juo dėl kažkokio papildomo darbo, neatitinka faktinės situacijos. 2013-06-14 sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2013-07-26 ieškovo pareiškimu. Apie tai jis buvo informuotas, o ieškovo reikalavimas pripažinti nuo 2013-07-29 iki 2013-08-05 buvus darbo santykius bei įpareigoti atsakovą juos įforminti įstatymo nustatyta tvarka nepagrįstas. Atsakovas po darbo sutarties nutraukimo pasiūlė ieškovui vėl dirbti apdailininko darbą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir anksčiau, tačiau ieškovas nesutiko. Jokių darbų laikotarpyje nuo 2013-07-29 iki 2013-08-05 ieškovas neatliko. Atsakovas teisingai paskaičiavo ieškovo darbo užmokestį už apdailininko darbą ir su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs, tuo tarpu ieškovas klaidina teismą, neteisingai skaičiuodamas darbo užmokestį. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo papildomą atlyginimą už tariamai sulygtą papildomą darbą yra nepagrįstas. Jokių darbo sutarčių su ieškovu daugiau atsakovas nebuvo sudaręs, jokių darbų atlikti jam nebuvo pavedęs. Atsakovas taip pat nurodė, kad prieš priimant ieškovą į darbą buvo sutarta, jog ieškovas dirbs su atsakovo suteiktais darbo įrankiais. Ieškovas sutiko su tuo. Apie ieškovo galimybę dirbti su savo įrankiais nebuvo tartasi. Jeigu ieškovas vietoj suteiktų atsakovo darbo įrankių naudojo savo įrankius, nežinant atsakovui ir jo neįspėjus bei neaptarus įrankių naudojimo atsakovo naudai klausimų, visą su tuo susijusią riziką prisiima tik ieškovas ir jis neturi teisės reikalauti iš atsakovo pinigų už savo darbo įrankių panaudojimą. Su ieškovo reikalavimu priteisti delspinigius atsakovas sutiko tik iš dalies. Paaiškino, kad 2013-06-14 darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2013-07-26, tačiau visiškai su juo atsakovas atsiskaitė 2013-08-12. Taigi, atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovui 1,43 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2013-08-03 iki 2013-08-12, tačiau to padaryti jis negalėjo, nes ieškovas nebuvo nurodęs savo sąskaitos banke, į kurią būtų galima pervesti paskaičiuotus delspinigius, o pas atsakovą neatvyko. Su kitais ieškovo delspinigių paskaičiavimais už atitinkamus laikotarpius atsakovas nesutiko, nes per šiuos laikotarpius ieškovas nedirbo ir nebuvo darbo teisiniuose santykiuose su atsakovu (b.l. 27-31).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovo R. B. ieškinį atmetė (b.l. 159-164). Teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojų M. M. ir G. J. parodymais, nustatė, jog ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovą apdailininku, į jo darbo funkcijas įėjo ir gipso kartono plokščių montavimas, šiuos darbus ieškovas dirbo nuo pat priėmimo į darbą pas atsakovą dienos. Įrodymai byloje nepatvirtina, kad gipso kartono konstrukcijų montavimas būtų kuo nors išsiskirianti darbinė funkcija, kuriai atlikti būtų reikalinga sudaryti papildomus susitarimus, įforminti tai kaip papildomus darbus, nustatant kitokią apmokėjimo tvarką, nei numatyta sudarytoje darbo sutartyje. Ieškovo pateiktos pavyzdinės gipso kartono atitvarų montuotojo-apdailininko mokymo programos tik patvirtina, kad ieškovo darbo sutartyje nurodyta apdailininko pareigybė apėmė ir gipso kartono plokščių montavimo darbus. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas tiek iki darbo sutarties sudarymo, tiek dirbdamas atsakovo statybos objekte suprato savo darbines pareigas, žinojo už jas mokamo darbo užmokesčio dydį, skaičiavimo tvarką, darbo laiką, jog priimtas pusei etato, keturioms darbo valandoms per dieną. Ieškovas nereiškė nepasitenkinimo atsakovui dėl darbo sutarties sąlygų, nesikreipė į atsakovą dėl darbo sutarties pakeitimo. Darbo ginčų komisija, tyrusi šalių ginčą, 2013-09-05 sprendimu nepatvirtino viršvalandinio darbo buvimo fakto (darbo byla Nr. APS-1-13812). Pareiga įforminti pasikeitusius darbo santykius tenka darbdaviui, tačiau ieškovas neįrodė, jog susitarimai dėl papildomo darbo ir jo apmokėjimo buvo. Ieškovo nurodomi atliktų darbų kiekiai, jų paskaičiavimai paremti tik jo paties žodžiais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog statybos objekte dirbo ne tik atsakovo darbuotojai, bet buvo samdomi ir pagalbiniai darbininkai, todėl įvairių medžiagų užnešimui į statybos objekto atskirus aukštus ir patalpas atsakovas turėjo kitus žmones. Tuo pačiu teismas pripažino, kad į ieškovo darbines pareigas įėjo ir tam tikra apimtimi būtinų darbui medžiagų atsinešimas iš vienos vietos į kitą. Ieškovas buvo instruktuotas dėl krovimo darbų, priimamas į darbą žinojo, kad į jo pareigas įeis ir krovimo darbai, kiek tai susiję su apdailininko funkcijų atlikimu. Be to, tiek ieškovo paaiškinimais, tiek liudytojų parodymais nustatyta, kad atsinešti iki konkrečios darbo vietos kai kurias medžiagas ieškovui teko tik kelis kartus. Atsižvelgiant į visą tai, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo šalys tarėsi dėl papildomo darbo ir apmokėjimo už jį, jog papildomi darbai, nesulygti darbo sutartimi ir neįėję į tiesioginių pareigų vykdymą, realiai buvo atliekami. Teismas taip pat nustatė, kad šalių sudaryta 2013-06-14 darbo sutartis buvo nutraukta remiantis paties ieškovo prašymu, kuriame jis nurodė atleidimo iš darbo datą, todėl ieškovas neabejotinai žinojo apie darbo sutarties nutraukimą ir darbo santykių su atsakovu pasibaigimą. Kitos darbo sutarties šalys nepasirašė, jokių duomenų, kad šalys tarėsi dėl naujos darbo sutarties sudarymo, byloje nėra. 2013 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis, SoDros duomenys patvirtina, jog ieškovas pas atsakovą dirbo iki 2013-07-25. Aplinkybė, kad atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą SoDrai pranešė 2013-08-06, rodo, jog atsakovas nesilaikė nustatyto pranešimo apie darbuotojo atleidimą termino, tačiau nėra pagrindas pripažinti, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsėsi ilgiau nei nurodyta darbo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimą pripažinti buvus sudarytą naują darbo sutartį ir priteisti su tuo susijusias išmokas teismas laikė neįrodytu, kaip ir reikalavimą priteisti atlyginimą už prastovos laiką nuo 2013-07-29 iki 2013-10-04, t. y. nuo datos, kai ieškovo manymu, turėjo būti įforminta nauja darbo sutartis iki kreipimosi į teismą dienos. Nei šalių paaiškinimai, nei rašytiniai įrodymai nepatvirtina aplinkybių apie naujos darbo sutarties sudarymą. Laikotarpiu nuo 2013-07-29 iki 2013-10-04 šalių nesiejo darbo santykiai, todėl reikalavimas priteisti darbo užmokestį už nurodytą laikotarpį yra nepagrįstas. Teismas, remdamasis atsakovo direktoriaus L. B. paaiškinimais, liudytojo M. M. parodymais, nustatė, kad atsakovas išdavė ieškovui darbo įrankius, nors jie ir nebuvo išduoti pasirašytinai. Tarp ieškovo ir atsakovo 2013-06-14 buvo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurioje numatyta darbuotojo materialinė atsakomybė už jam patikėtas darbdavio materialines vertybes. Tai leidžia teigti, jog atsakovas ieškovą aprūpino darbo įrankiais. Be to, ieškovas reikalavimą dėl nuostolių už naudojimąsi asmeniniais darbo įrankiais grindžia įrankių nuomos kainomis rinkoje, pateikdamas apie tai įrodymus iš internetinių šaltinių, tačiau nepateikė įrodymų apie savo naudotus konkrečius įrankius, jų vertes, nusidėvėjimą ir pan., nors ieškovas gali reikalauti tik kompensuoti įrankių nusidėvėjimą. Ieškovas neįrodė, kad jis naudojosi savo įrankiais ir kokiais konkrečiais įrankiais, kokia jų įsigijimo vertė, nusidėvėjimas, todėl reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nepagrįstas. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, jog jam nebuvo išmokėtas 2013-06-14 darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis dėl neteisingo jo apskaičiavimo. Neatitikimas tarp ieškovo ir atsakovo apskaičiuotų sumų susidarė dėl to, jog ieškovas suklydo dėl išdirbtų dienų skaičiaus, t. y. birželį jis dirbo 9 darbo dienas, o ne 11, liepą – 19 darbo dienų, o ne 18, ir dėl to, kad ieškovas apskaičiuotoms sumoms taikė neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Atsakovas, priėmęs ieškovą dirbti antraeilėse pareigose, neturėdamas ieškovo prašymo dėl NPD taikymo, pagrįstai netaikė ieškovui NPD, t.y. pajamų mokestį skaičiavo nuo visos ieškovui apskaičiuotos sumos. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti 2013-06-14 darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį, yra nepagrįstas. Darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo baigėsi 2013-07-25, todėl atsakovui laiku neatsiskaičius su atleistu iš darbo darbuotoju, negali būti taikoma prievolė mokėti delspinigius. Pasibaigus darbo santykiams, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ieškovui pateikus darbdaviui prašymą darbo užmokestį mokėti grynais pinigais ir esant įrodyta, kad pats ieškovas vengė atvykti pas atsakovą galutiniam atsiskaitymui, nėra pagrindo daryti išvadą, jog su ieškovu laiku neatsiskaityta dėl atsakovo kaltės, todėl vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nepriteistinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 172-182). Ieškovo teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė, jog darbo santykiai dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotoju tarp ginčo šalių atsirado iki pasirašant 2014-06-14 darbo sutartį dėl ieškovo darbo apdailininko pareigose. Ieškovas su 2014-06-14 darbo sutarties tekstu supažindintas pirmą kartą ir ją pasirašė tik 2013-06-17, todėl greta rašytinės darbo sutarties egzistavo kita rašytine forma neįforminta sutartis, kurios turinį apibrėžė faktiškai prasidėję ginčo šalių darbo santykiai dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotoju. 2013-06-13 ieškovas su atsakovu pasiekė žodinį susitarimą dėl savo būsimo darbo gipso kartono montuotoju. Tai bylos nagrinėjimo metu pripažino atsakovo darbų vadovas M. M. 2013-06-13 ginčo šalys tarėsi būtent dėl gipso kartono montavimo darbo ir toks darbas ieškovui buvo suteiktas nuo pat pirmos jo darbo dienos. 2013-06-13 ieškovas pasirašė supažindinimą su bendro pobūdžio atsakovo įmonės taisyklėmis, 2013-06-14 susitiko su atsakovo darbų vadovu statybos objekte ir pasirengė darbui. 2013-06-17 ryte ieškovas atvyko į darbo vietą ir pradėjo montuoti gipso kartono konstrukcijas taip, kaip šalių buvo susitarta 2013-06-13 ir 2013-06-14. Taigi, darbo santykiai dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotoju jau tęsėsi tuo momentu, kai 2013-06-17 po kelių valandų nuo ieškovo darbo pradžios atvyko atsakovo darbų vadovas ir pateikė pasirašyti 2014-06-14 darbo sutartį dėl ieškovo darbo apdailininko pareigose. Toks darbo sutarties pasirašymo momentas leidžia konstatuoti, kad susitarimas dėl ieškovo apdailininko darbo buvo pasiektas tik šios sutarties pasirašymo momentu, todėl logiška teigti, kad tokio susitarimo dar nebuvo 2013-06-13 ar 2013-06-14, kuomet ieškovas jau dirbo gipso kartono montavimo darbą. Ieškovas bei liudytojai P. Z. ir G. J. byloje paaiškino, kad jie dirbo kartu su ieškovu visas darbo dienas po 8 valandas, kad atsakovo darbų vadovas M. M. kartais nebūdavo statybų objekte po kelias dienas. Atsakovo buhalterė apklausta kaip liudytoja nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščius 2013 m. birželio - liepos mėn. ji pati pildė pagal 2013-06-14 darbo sutartį, rašydama ieškovui po 4 darbo valandas kiekvieną darbo dieną, negavusi iš atsakovo darbų vadovo informacijos apie faktiškai jo dirbtą darbo laiką. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovo įmonės apskaitoje (darbo laiko žiniaraščiuose) užfiksuoti duomenys neatspindi ieškovo faktiškai dirbo darbo laiko. Nors atsakovo darbų vadovas M. M. teigė, kad ieškovas viršvalandžių nedirbo, tačiau iš atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pats M. M. dirbo tik 4 valandas per dieną, todėl objektyviai neturėjo galimybių apskaityti viso ieškovo darbo. Ieškovui nebuvo draudžiama atsakovo naudai dirbti po 8 val. per dieną visas jo darbo įmonėje dienas, kam jis turėjo rimtą priežastį – buvusį šalių 2013-06-13 susitarimą dėl gipso kartono montuotojo darbo ir susitarimą gauti atlyginimą nuo išdirbio. Net ir neesant tokio susitarimo, atsakovui atsirado pareiga apmokėti už dirbtus viršvalandžius, dėl kurios teismas, turėjęs būti aktyvus byloje, nesprendė. Atsakovas taip pat nepateikė ieškovo prašytų ir teismo siūlytų pateikti įrodymų, iš kurių galėjo būti gauti duomenys apie konkrečias vietas objekte, kuriose ieškovas atliko darbus, ieškovo atliktų darbų kiekius, šiam darbui atlikti reikalingą darbo laiką. Todėl preziumuotina, kad darbų kiekiai buvo tokie, jog juos atlikti ieškovui reikėjo dirbti po 8 valandas per dieną visas jo darbo įmonėje dienas, o atsakovas buvo numatęs mokėti darbuotojams už gipso kartono montavimą tokias sumas, kuriomis ieškovas grindė savo ieškinį. Ieškovo pateiktos gipso kartono aitvarų montuotojo - apdailininko ir apdailininko mokymo programos nurodo skirtingus darbų pobūdžius. Todėl teismas, aiškindamas darbo sutartį, neesant aiškių atsakovo parengtų pareiginių instrukcijų, turėjo ją aiškinti ieškovo naudai taip, kad tiesiogiai šalių buvo sutarta dėl gipso kartono montuotojo darbo, nes ieškovo faktiškai atlikto darbo pobūdis labiausiai atitiko nurodytus gipso kartono montuotojo kvalifikacinius reikalavimus. Taigi, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai kvalifikavo šalių elgesį, todėl nepagrįstai nenustatė, kad leidimas atvykti į objektą, konkrečių darbo veiksmų atlikimo tvarkos derinimas 2013-06-13 ir 2013-06-14, ieškovo darbas 2013-06-17 laikytini susiformavusiais ginčo šalių darbo santykiais dėl ieškovo gipso kartono montuotojo darbo. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad 2013-06-14 darbo sutartis dėl ieškovo darbo apdailininko pareigose kvalifikuotina kaip atsakovo įsipareigojimas mokėti ieškovui už tai, kad jis bus įtrauktas į įmonės struktūrą ir kad ši sutartis nemodifikavo ir nepanaikino 2013-06-13 (14 ir 17) atsiradusių santykių dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotoju. Ieškovo teigimu, teismas taip pat nepagrįstai, remdamasis atsakovo paaiškinimais ir visiškos materialinės atsakomybės sutartimi nustatė, kad ieškovas buvo aprūpintas darbo įrankiais. Atsakovas neturėjo įrankių ir nepateikė jokių įrodymų apie įrankių turėjimą. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovui iš viso buvo kas nors realiai perduota, tame tarpe ir konkretūs įrankiai. Teismas taip pat nepagrįstai apsiribojo DK 219 straipsnio 2 dalies taikymu, kad už įmonės reikalams naudojamą darbuotojams priklausantį turtą įmonė privalo kompensuoti darbuotojui to turto nusidėvėjimo sumas, ir nesprendė dėl CK Šeštosios knygos normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą, taikymo. Dirbdamas su savo įrankiais ieškovas neturėjo tikslo duoti juos naudotis darbdaviui neatlygintinai. DK 219 straipsnio 2 dalyje nustatyta įmonės pareiga kompensuoti įmonės reikalams naudoto darbuotojui priklausančio turto nusidėvėjimo sumas iš esmės neriboja darbuotojo teisės reikalauti taikyti darbdaviui civilinę atsakomybę CK 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovas prašė teismo taikyti nepagrįsto sutaupymo kriterijų kaip realią ekonominę naudą, kurią atsakovas gavo naudodamas ieškovo įrankius ir taip išvengė jų nuomojimo rinkoje rinkos kaina. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo darbų vadovas M. M. pripažino faktą, jog 2013-07-27 siūlė ieškovui ir liudytojui P. Z. grįžti į darbą nuo 2013-07-29, taigi atsakovas tuo metu tarėsi dėl darbo sutarties sudarymo su ieškovu. Ieškovas ir liudytojas P. Z. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovo darbų vadovas pats ryte 2013-07-29 juos atvežė su jų įrankiais iš namų į darbą ir leido montuoti konstrukcijas. Atsakovo darbų vadovas kvietė ieškovą grįžti į darbą motyvuodamas tuo, kad SoDrai apie buvusios 2013-06-14 darbo sutarties nutraukimą nepranešta ir jis gali dirbti toliau. Atsakovas, kviesdamas ieškovą grįžti į darbą, žadėjo visiškai atsiskaityti su juo už darbą gipso kartono montuotoju, taigi ieškovas turėjo realų ekonominį interesą priimti pasiūlymą ir dar kurį laiką tęsti darbą. Atsakovui pripažinus faktą dėl jo pateikto pasiūlymo ieškovui grįžti į darbą ir SoDros neinformavimo, šie veiksmai kartu gali būti kvalifikuojami taip, kad atsakovo valios, nežiūrint į raštu išreikštą valią, nutraukti 2013-06-14 darbo sutartį dar nebuvo ir atsakovas vis dar sprendė, ar pripažinti darbo sutarties nutraukimą įvykusiu. Taigi, 2013-06-14 darbo sutartis negalėjo būti teismo pripažinta nutraukta nuo 2013-07-26. Darbo sutarties nenutraukus, ji tapo neterminuota ir yra nenutraukta iki šiol. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nuo 2013-07-29 iki 2013-08-05 dirbo statybos objekte atsakovo naudai, vadovaujamas atsakovo darbų vadovo M. M., taigi, su ieškovu 2013-07-29 buvo sudaryta nauja darbo sutartis (nebuvo nutraukta ankstesnė 2013-06-14 darbo sutartis) dėl jo darbo gipso kartono montuotojo pareigose. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę reikalauti sutarto atlyginimo už darbą ir prastovos laiką. Ieškovo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš atsakovo pateiktų sutarčių ir PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog atsakovas gavo ir kitų firmų pagalbinių darbininkų paslaugas, todėl laikė, kad ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad krovinių užnešimui atsakovas turėjo kitus žmones. Sutartys dėl darbų atlikimo įrodo tik tokių darbų atlikimo galimybę, o ne buvusį faktą, atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros neįrodo faktiškai atliktų darbų, o skirtos teisingam mokesčių apskaičiavimui. Ieškovas sutinka, kad statybinių medžiagų pernešimas darbo vietoje įėjo į gipso kartono montuotojo pareigas, tačiau jų gabenimas iš transporto priemonės ant daugiaaukščio namo stogo, o vėliau - į aukštus, į šias jo pareigas neįėjo. Teismo posėdžio metu ieškovas ir liudytojas P. Z. parodė, kad jie, kaip apdailininkai, 2013-07-25 buvo nusiųsti dirbti į kitą atsakovo statybos objektą, kur turėjo atlikti dvylikaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo apdailą penkiose namo laiptinėse. Apžiūrėję objektą, ieškovas kartu su P. Z. nustatė, kad ten yra darbo, kurį atlikti neužtektų jų 4 darbo valandų, todėl pasiūlė darbdaviui susitarti dėl ilgesnio jų darbo laiko. Atsakovo direktorius su tuo nesutiko ir liepė jiems parašyti pareiškimus apie atleidimą iš darbo savo noru, ką ieškovas ir P. Z. iš karto ir padarė. Tai patvirtino ir liudytojas M. M. Ieškovas parašė prašymą atleisti jį iš darbo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, matyti, kad 2014-06-14 darbo sutartį ieškovas nutraukė ne savo laisva valia, o dėl atsakovo pareiškimų. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad 2013-06-14 darbo sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, nes jos nutraukimas neatitiko tikrosios ieškovo valios ir tuo pagrindu priteisti ieškovui atlyginimą iš atsakovo už priverstinę pravaikštą. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas sprendimo dalyje dėl ieškovo 2013 m. birželio-liepos mėn. dirbtų dienų skaičiaus ir dėl atlyginimo dydžio už šiuos laikotarpius apskaičiavimo. Teismui nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovo suklydimo fakto ir konstatuoti buvus dirbtą kitą dienų skaičių. Dėl tokio perskaičiavimo ieškovui nebuvo priskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas už darbą apdailininko pareigose už 1 darbo dieną birželio mėn. sumoje 26,31 Lt. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė atsakovo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti motyvuojant tuo, kad atsakovo sutartyje dėl teisinės pagalbos nenumatytas joks apmokėjimas, bei tuo, kad ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą iš dalies ir dėl paties atsakovo nesąžiningo ir nepakankamai nerūpestingo elgesio, nes atsakovas tinkamai ir laiku nesupažindino ieškovo su visomis jo darbo instrukcijomis, nesirūpino pasirašytinai perduoti darbo įrankius, tinkamai nevedė jo darbo kiekių ir darbo laiko apskaitos, laiku nesiuntė pranešimų SoDrai. Be to, atsakovas iš viso atsisakė derėtis su ieškovu dėl taikos sutarties sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „MCP altek“ teismo prašo ieškovo R. B. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 186-189). Atsakovas nurodė, kad ieškovas prieš įsidarbinimą su atsakovo statybos darbų vadovu M. M. aptarė, jog ieškovas dirbs apdailininko darbą, kad apdailininko darbas yra susijęs ir su gipso kartono montavimu, metalo karkasų konstrukcijoms įrengimais. Ieškovas suprato jam išaiškintas būsimas darbo pareigas ir su jomis sutiko, sudarydamas 2013-06-14 darbo sutartį. Nuo pat pirmos darbo dienos ieškovas būtent ir dirbo šį darbą. Teismas savo sprendime nurodė, kad remiantis rašytiniais įrodymais, ieškovo bei atsakovo paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas 2013-06-14 sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 16, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti antraeilėms apdailininko pareigoms 0,5 etato - 4 val. darbo dienai už 500 Lt dydžio darbo užmokestį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į ieškovo apdailininko pareigas įėjo ir gipso kartono plokščių montavimo darbai, kuriuos ieškovas dirbo nuo pat priėmimo į darbą dienos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad gipso kartono montavimas būtų kuo nors išsiskirianti darbinė funkcija, kuriai atlikti būtų reikalinga sudaryti papildomus susitarimus, įforminti kaip papildomus darbus, nustatant kitokią apmokėjimo tvarką nei numatyta sudarytoje darbo sutartyje. Teismas savo sprendime papildomai konstatavo, kad ieškovas tiek iki darbo sutarties sudarymo, tiek ir jau dirbdamas pas atsakovą suprato savo darbines pareigas, žinojo mokamo darbo užmokesčio dydį, skaičiavimo tvarką, darbo laiką, jog priimtas dirbti ne visai darbo dienai. Be to, pats ieškovas nereiškė jokių nepasitenkinimų atsakovui, nesikreipė į atsakovą dėl darbo sąlygų pakeitimo. Darbo ginčų komisija, nagrinėjusi ieškovo skundą, nepatvirtino viršvalandinio darbo buvimo fakto. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, apart savo duotus paaiškinimus, kad šalia 2013-06-14 darbo sutarties būtų buvę kokie tai papildomi susitarimai dėl papildomų darbų ar antraeilių darbų. Atsakovo statybos darbų vadovas M. M. po darbo sutarties nutraukimo su ieškovu pasiūlė jam vėl dirbti apdailininko darbą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir dirbo, tačiau ieškovas nesutiko ir tuo viskas baigėsi. Jokių darbų laikotarpyje nuo 2013-07-29 iki 2013-08-05 ieškovas pas atsakovą neatliko. Nesutikus ieškovui dirbti, atsakovas pasamdė kitus asmenis. Su ieškovu 2013-06-14 sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2013-07-26. Ieškovo paskutinė darbo diena 2013-07-25. Darbo sutartis nutraukta ieškovo prašymu. Apie darbo sutarties nutraukimą su ieškovu buvo įforminta pačioje darbo sutartyje, kurios antras egzempliorius buvo įteiktas ieškovui. Ieškovas 2013-07-25 pats raštišku pareiškimu prašė jį atleisti iš darbo savo noru nuo 2013-07-26. Teismas savo sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neabejotinai žinojo apie darbo sutarties nutraukimą ir darbo teisinių santykių pasibaigimą. Teismas nustatė, kad kitos darbo sutarties ginčo šalys nepasirašė, o ta aplinkybė, kad atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą Sodrai pranešė 2013-08-06, rodo, kad atsakovas nesilaikė nustatyto pranešimo apie darbuotojo atleidimą termino, tačiau nėra pagrindas pripažinti, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsėsi ilgiau nei nurodyta darbo sutartyje. Teismas savo išvadą grindė visų teismo posėdyje išnagrinėtų, ištirtų įrodymų visetu, todėl ieškovo argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl papildomų krovimo darbų. Gipso kartono plokštės buvo keliamos kranu, o sukeltas plokštes nešė visai kiti atsakovo samdyti pagalbiniai darbuotojai. Be to, teismas tinkamai pripažino, kad į ieškovo darbines pareigas įėjo ir tam tikra apimtimi būtinų darbui medžiagų atsinešimas iš vienos vietos į kitą. Ieškovas yra pasirašęs atsakovo Darbuotojų žinių tikrinimo protokolą, kuriuo jis patvirtino, kad buvo supažindintas su saugaus darbo tvarkant krovinius rankomis taisyklėmis, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas buvo instruktuotas dėl krovimo darbų, priimamas į darbą žinojo, kad į jo pareigas įeis ir krovimo darbai, kiek tai susiję su apdailininko funkcijų atlikimu. Teismo posėdyje atsakovo atstovas ir liudytojai patvirtino aplinkybę, kad prieš priimant ieškovą į darbą, atsakovo statybos darbų vadovas M. M. paaiškino, kad darbo sutartimi sulygtą darbą ieškovas dirbs su atsakovo suteiktais darbo įrankiais. Ieškovas sutiko su tokiu pasiūlymu. Apie ieškovo galimybę dirbti su savo asmeniniais įrankiais nebuvo tartasi. Jeigu ieškovas vietoj suteiktų atsakovo darbo įrankių naudoja savo darbo įrankius, tai už tai atsakovas negali prisiimti atsakomybės. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad 2013-06-14 tarp atsakovo ir ieškovo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis įrodo, jog ieškovui buvo išduodamos atsakovui priklausančios materialinės vertybės tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti. Papildomai atsakovo direktoriaus L. B. paaiškinimais ir liudytojo M. M. parodymais nustatyta aplinkybė, kad ieškovui buvo išduoti būtent įrankiai. Vadinasi, ieškovas buvo aprūpintas darbo įrankiais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013-06-14 tarp atsakovo UAB „MCP atlek“ ir ieškovo R. B. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 16, kurios pagrindu ieškovas iki 2013-08-31 buvo priimtas dirbti apdailininku atsakovo įmonėje antraeilėse pareigose 0,5 etato darbo krūviu, mokant 500 Lt dydžio atlygį už darbą du kartus per mėnesį (b.l. 9-10). Ši darbo sutartis ieškovo prašymo pagrindu buvo nutraukta nuo 2013-07-26 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, paskutinė ieškovo darbo diena buvo 2013-07-25 (b.l. 10, 37). Pranešimą apie darbo santykių pabaigą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikė 2013-08-06 (b.l. 39), o ieškovui su darbo santykiais susijusias išmokas išmokėjo iki 2013-08-12 (b.l. 33-36).
Bylos nagrinėjimo metu, visų pirma, kilo ginčas, ar tarp ieškovo ir atsakovo nuo 2013-06-13 susiklostė faktiniai darbo santykiai dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotojo pareigose, kurias ieškovas atliko kaip pagrindinį darbą, lygiagrečiai einamoms apdailininko pareigoms, iki 2013-07-26, taip pat ar dėl tų pačių gipso kartono montuotojo pareigų atlikimo 2013-07-29 buvo sudaryta nauja / kita darbo sutartis.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokie savarankiški faktiniai darbo santykiai, kurie nebuvo įforminti rašytiniu susitarimu, tarp ginčo šalių nesusiklostė, kad gipso kartono montuotojo pareigos buvo sudėtinė ieškovo kaip apdailininko pareigų dalis. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (DK 95 straipsnis), t. y. kai pasiekiamas susitarimas dėl darbo užmokesčio, darbo funkcijų, darbovietės, darbo tvarkos ir kitų darbo sutarties sąlygų. Bendroji taisyklė, kad visos šios sąlygos turi būti įtvirtinamos rašytinėje darbo sutartyje ir ši pareiga pirmiausia nustatyta darbdaviui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kilus ginčui dėl to, ar darbuotojo atliekami veiksmai darbdavio naudai, kurie nėra apibrėžti darbo sutartyje, gali būti vertintini kaip darbo sutarties sąlyga ar šiuo atveju kaip atskira darbo sutartis, būtina nustatyti, ar darbo sutarties šalių elgesys, atliekamų veiksmų pobūdis ir kitos reikšmingos aplinkybės leidžia teigti, jog darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas šiuos veiksmus vertinti kaip vieną iš darbo sutarties sąlygų ar kaip atskirą darbo sutartį, kuri yra darbdaviui privaloma ir turi būti jo vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2012; 2013-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad darbo sutarties, kaip ir bet kokios kitos sutarties, sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos šio teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kokioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog faktiniai darbo santykiai tarp ginčo šalių dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotojo pareigose atsirado iki pasirašant 2013-06-14 darbo sutartį Nr. 16 dėl ieškovo darbo apdailininko pareigose, kad pagrindinės ieškovo pareigos buvo būtent gipso kartono montuotojo, tuo tarpu apdailininko pareigos buvo tik papildomos. Ieškovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog faktiniai darbo santykiai dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotojo pareigose tarp ginčo šalių tęsėsi ir 2013-07-26 nutraukus 2013-06-14 darbo sutartį Nr. 16, nuo 2013-07-29 žodžiu sudarius naują darbo sutartį.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad ieškovas aukščiau nurodytų savo teiginių patikimais ir pakankamais įrodymais byloje nepagrindė. Visų pirma, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie bent netiesiogiai patvirtintų jo nurodomas aplinkybes apie galimai buvusį platesnio pobūdžio susitarimą dėl ginčo šalių faktinių darbo santykių negu kad jis yra apibrėžtas 2013-06-14 darbo sutartyje Nr. 16. Kaip minėta, nurodytos darbo sutarties pagrindu ieškovas iki 2013-08-31 buvo priimtas dirbti apdailininku atsakovo įmonėje antraeilėse pareigose 0,5 etato darbo krūviu, mokant 500 Lt dydžio atlygį už darbą du kartus per mėnesį (b.l. 9-10). Ši darbo sutartis ieškovo prašymo pagrindu buvo nutraukta nuo 2013-07-26 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, paskutinė ieškovo darbo diena buvo 2013-07-25 (b.l. 10, 37). Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, atsakovo darbų vykdytojas M. M. ir kartu su ieškovu vienoje brigadoje dirbęs G. J., patvirtino, kad apdailininko pareigos yra tiesiogiai susijusios su gipso kartono montuotojo pareigomis, t. y. kad susitarus dėl apdailininko pareigų atlikimo yra žinoma, jog turės būti atliekamos gipso kartono montuotojo funkcijos be atskiro susitarimo. Abejoti šiais liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes pirmasis liudytojas buvo kviestas atsakovo, antrasis ieškovo pasirinkimu, o jų parodymai šiuo klausimu sutapo. Be to, šių liudytojų parodymus netiesiogiai patvirtina paties ieškovo į bylą pateikta gipso kartono atitvarų montuotojo-apdailininko mokymo programa (b.l. 49-51), iš kurios matyti, kad abi minėtos funkcijos yra glaudžiai susijusios. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2013-06-14 darbo sutarties Nr. 16 pagrindu ieškovas, įsipareigodamas eiti apdailininko pareigas, tuo pačiu įsipareigojo ir reikiamais atvejais montuoti gipsą, nes pirmosios pareigos apima antrąsias ir šiuo atveju yra neprotinga sudaryti dviejų atskirų darbo sutarčių. Tuo tarpu tai, kad ginčo šalys iš pradžių (2013-06-13 ir 2013-06-14) aptarė būsimo darbo sąlygas ir tvarką, o tik vėliau, pirmą ieškovo darbo dieną (2013-06-17), pasirašė darbo sutartį, yra įprasta darbo sutarčių sudarymo praktika, kuri niekaip nepatvirtina, kad tarp ginčo šalių buvo sudarytos dvi atskiros darbo sutartys dėl gipso kartono montuotojo pareigų ir dėl apdailininko pareigų.
Byloje taip pat nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, išskyrus ieškovui palankiu teismo sprendimu suinteresuotų liudytojų G. J. ir P. Z. parodymus, kurie galėtų patvirtinti aplinkybę, kad ginčo šalių faktiniai darbo santykiai tęsėsi ir po 2013-06-14 darbo sutarties Nr. 16 nutraukimo, t. y., kaip ieškovas teigia, 2013-07-29 ginčo šalims žodžiu sudarius naują darbo sutartį dėl gipso kartono montuotojo pareigų. Šio fakto nepatvirtina ir aplinkybė, kad apie ieškovo atleidimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai atsakovas pranešė tik 2013-08-06, o ne iš karto po 2013-06-14 darbo sutarties Nr. 16 su ieškovu nutraukimo (b.l. 39). Toks pavėluotas pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai negali įtakoti darbo sutarties nutraukimo momento, kuris priklauso tik nuo šalių valios, išreikštos laikantis DK nustatytos tvarkos. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013-06-14 darbo sutartis Nr. 16 ieškovo prašymo pagrindu buvo nutraukta nuo 2013-07-26 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, paskutinė ieškovo darbo diena buvo 2013-07-25 (b.l. 10, 37). Įrodymų, kad toks darbo teisinių santykių pasibaigimas neatitiktų ginčo šalių valios, byloje nėra. Ieškovas neįrodė savo teiginių, kad jis buvo priverstas nutraukti darbo santykius su atsakovu, taip pat neginčijo darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu teisme. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta aplinkybė, kad po darbo sutarties nutraukimo atsakovas vėl kvietė ieškovą grįžti į darbą, tačiau nors ieškovas teigia, kad jis su tokiu pasiūlymu sutiko, atsakovas šį faktą neigia, nurodydamas, kad ieškovas pasiūlymo atsisakė. Tuo tarpu įrodymų, kad ieškovas dirbo pas atsakovą ir po 2013-06-14 darbo sutarties Nr. 16 nutraukimo, be ieškovo paaiškinimų ir jam palankiu teismo sprendimu suinteresuoto liudytojo P. Z. parodymų, byloje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo teiginių apie besitęsiančius ginčo šalių faktinius darbo santykius ir po rašytinės darbo sutarties nutraukimo.
Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti, jog labiau tikėtina, kad 2013-06-14 darbo sutarties Nr. 16 pagrindu ieškovas dirbo būtent apdailininko pareigose, kurios apėmė ir gipso kartono montuotojo pareigas, nuo 2013-06-17 iki 2013-07-25 0,5 etato darbo krūviu 4 val. per darbo dieną, atsakovui mokant ieškovui per mėnesį 500 Lt dydžio atlygį už darbą. Tuo tarpu pripažinti, kad tarp ginčo šalių buvo platesnio pobūdžio susitarimas dėl faktinių darbo santykių ir atitinkamai didesnio atlyginimo, nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atlyginimas už apdailininko pareigų atlikimą ieškovui buvo išmokėtas pilnai (b.l. 33-36). Nors ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas sprendimo dalyje dėl ieškovo 2013 m. birželio - liepos mėn. dirbtų dienų skaičiaus ir dėl atlyginimo dydžio už šiuos laikotarpius apskaičiavimo, nes su tuo susijusių atsikirtimų atsakovas nenurodė, tačiau ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo atlikto apskaičiavimo teisingumo, taigi, laikytina, kad su juo sutinka. Kita vertus, teismas, vertindamas ieškovo pareikšto reikalavimo dėl jam priskaičiuoto, bet neišmokėto atlyginimo už apdailininko pareigų atlikimą pagrįstumą, remdamasis CPK XX skyriuje nurodytais Darbo bylų nagrinėjimo ypatumais, turėjo teisę visapusiškai patikrinti su ginčo esme susijusias faktines aplinkybes ir padaryti atitinkamas išvadas. Be to, atsakovas, priėmęs ieškovą dirbti antraeilėse pareigose, neturėdamas ieškovo prašymo dėl NPD taikymo, pagrįstai netaikė ieškovui NPD, t.y. pajamų mokestį skaičiavo nuo visos ieškovui apskaičiuotos sumos.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti iš atsakovo atlyginimą už atliktą papildomą statybinių medžiagų kroviko darbą ir atitinkamai pripažinti, kad buvo sudaryta darbo sutartis dėl papildomo ieškovo darbo statybinių medžiagų kroviko pareigose. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, į ieškovo pagal 2013-06-14 darbo sutartį Nr. 16 atliekamas apdailininko pareigas įėjo ir šių pareigų atlikimui būtini smulkūs krovimo (statybinių medžiagų nešimo) darbai. Šį faktą patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovas yra pasirašęs atsakovo Darbuotojų, apmokytų pagal darbuotojų keliančių krovinius rankomis mokymo programą, žinių tikrinimo protokole, taip pat ieškovas buvo supažindintas su saugaus darbo tvarkant krovinius rankomis taisyklėmis (b.l. 120-124). Tuo tarpu įrodymų, kad ieškovui reikėjo atlikti didesnės apimties krovimo darbus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip papildomą darbą, įforminamą ir apmokamą atskirai, ieškovas nepateikė. Šių aplinkybių konstatuoti remiantis vien ieškovo paaiškinimais ar jam palankiu teismo sprendimu suinteresuotų liudytojų G. J. ir P. Z. parodymais nėra pagrindo, tuo labiau, kad atsakovo direktorius L. B. ir darbų vadovas M. M. šias aplinkybes neigė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo atlyginimą už papildomą statybinių medžiagų kroviko darbą bei pripažinti, jog buvo sudarytas atskiras žodinis ginčo šalių susitarimas dėl šių pareigų atlikimo.
Nors ieškovas teigė, kad faktiškai per darbo dieną atsakovo įmonėje jis dirbdavo po 8 val., o atlygis už darbą pagal ginčo šalių žodinį susitarimą turėjo būti mokamas pagal faktiškai atliktą darbą ir buvo didesnis nei numatyta 2013-06-14 darbo sutartyje Nr. 16, tačiau byloje, vėlgi, nepakanka įrodymų šiems ieškovo teiginiams patvirtinti. Kaip minėta, tokio fakto pripažinti remiantis vien byloje apklaustų liudytojų G. J. ir P. Z. parodymais teisėjų kolegija negali, nes šie liudytojai yra suinteresuoti ieškovui palankiu teismo sprendimu. Pažymėtina, kad šie liudytojai, dirbę kartu su ieškovu vienoje brigadoje atsakovo įmonėje, bylos nagrinėjimo metu nurodė turintis teisę, remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir ieškovas šioje byloje, reikalauti iš atsakovo atsiskaityti už atliktą darbą. Vien dėl to šių liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais ir teisingais. Tuo tarpu kiti liudytojai, atsakovo darbų vadovas M. M. ir atsakovo buhalterė I. M., nurodė, kad ieškovas atsakovo įmonėje dirbo tik po 4 val. per darbo dieną, kad buvo sutarta jam mokėti 500 Lt dydžio atlygį už atliktą darbą per mėnesį. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraštis (b.l. 145), ieškovui priklausančio darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiai (b.l. 33), darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtinantys kasos išlaidų orderiai (b.l. 34-36), kuriuose nėra jokių ieškovo įrašų apie nepilnai gautą atlyginimą ar apie ieškovui priklausantį didesnį atlyginimą pagal žodinį ginčo šalių susitarimą, nors, kaip teigia ieškovas, atsakovas tuo metu jau ilgą laiką buvo jam skolingas. Pažymėtina, kad ieškovo viršvalandinio darbo fakto nenustatė ir jo kreipimąsi išnagrinėjusi Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisija (b.l. 12, prie šios bylos prijungta darbo byla Nr. APS-1-13812). Be to, iš byloje esančios 2013-06-13 statybos rangos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir UAB „Laretas“ (b.l. 76-80), matyti, kad statybų objekte, (duomenys neskelbtini), kuriame dirbo ieškovas ir kiti atsakovo darbuotojai, tuos pačius gipso kartono montavimo darbus atliko ir kitų įmonių darbuotojai, o tai paneigia ieškovo teiginius, kad didelės apimties statybos darbams atlikti ieškovas ir kiti atsakovo darbuotojai turėjo dirbti būtent po 8 val. per darbo dieną. Iš nurodytos sutarties matyti ir tai, kad statybos objekte taip pat dirbo pagalbiniai darbininkai, kas patvirtina atsakovo direktoriaus L. B. ir darbų vadovo M. M. teiginius, jog įvairių medžiagų užnešimui į objekto atskirus aukštus ir patalpas atsakovas turėjo kitus darbininkus, todėl šių pareigų ieškovui atlikti nereikėjo. Atsakovas, priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, į bylą pateikė 2013-06-13 statybos rangos sutartį, sudarytą su užsakovu UAB „Gedrita“, dėl statybos darbų atlikimo objekte (duomenys neskelbtini) šios sutarties sąmatą, atliktų darbų aktus bei kitus su tuo susijusius dokumentus (b.l. 81-95), tačiau jie nei patvirtina, nei paneigia ieškovo nurodytų teiginių apie jo faktiškai atlikto darbo apimtis ir atsakovo pareigą atsiskaityti už šį darbą.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog faktiniai darbo santykiai tarp ginčo šalių dėl ieškovo darbo gipso kartono montuotojo pareigose atsirado iki pasirašant 2013-06-14 darbo sutartį Nr. 16 dėl ieškovo darbo apdailininko pareigose, jog pagrindinės ieškovo pareigos buvo būtent gipso kartono montuotojo, tuo tarpu apdailininko pareigos buvo tik papildomos, jog šie faktiniai darbo santykiai tarp ginčo šalių tęsėsi ir nutraukus 2013-06-14 darbo sutartį Nr. 16, nuo 2013-07-29 žodžiu sudarius naują darbo sutartį, ar kad ieškovas atsakovo nurodymu atliko papildomus statybinių medžiagų krovimo darbus. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo ieškinio reikalavimus pripažinti šiuos faktinius darbo santykius buvus bei tuo pagrindu priteisti ieškovui iš atsakovo su šiais darbo santykiais susijusias išmokas yra pagrįstas ir teisėtas bei paliktinas nepakeistas.
Ieškovas pareikštu ieškiniu pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti nuostolių atlyginimą už jam priklausančių įrankių – kampinio šlifuoklio, akumuliatorinio prisukiklio, elektrinio perforatoriaus – naudojimą. Pasisakant šiuo klausimu, pastebėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas darbo funkcijoms atlikti naudojo savo asmeninius įrankius ar kad, priešingai, atsakovas tokius įrankius ieškovui būtų suteikęs. Šių aplinkybių negalima nustatyti ir iš byloje esančios ginčo šalių pasirašytos 2013-06-14 visiškos materialinės atsakomybės sutarties (b.l. 11). Ieškovas pateikė į bylą tik darbo įrankių sąrašą su nuomos kainomis, atspausdintą iš internetinio tinklalapio (b.l. 45-47), tačiau šis įrodymas nepatvirtina nei kad ieškovas nurodytus įrankius turėjo, nei kad juos naudojo dirbdamas pas atsakovą. Byloje apklaustų liudytojų G. J. ir P. Z. parodymais dėl jau aukščiau minėtų priežasčių šiuo klausimu taip pat negalima remtis. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą už ieškovui priklausančių įrankių naudojimą darbo metu. Be to, kaip teisingai nurodė teismas, pagal DK 219 straipsnį, tuo atveju, jeigu įmonės reikalams naudojamas darbuotojams priklausantis turtas, įmonė privalo kompensuoti darbuotojui tik to turto nusidėvėjimo sumas. Vadinasi, ieškovas turėtų teisę reikalauti iš atsakovo tik kompensuoti jam priklausančių įrankių nusidėvėjimą, jeigu būtų įrodyta, kad šie įrankiai buvo naudojami dirbant pas atsakovą, tačiau tokių aplinkybių ieškovas neįrodė bei jokių įrankių nusidėvėjimo paskaičiavimų nepateikė. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovu, kad šiuo atveju jis gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo remdamasis Civilinio kodekso VI knygoje įtvirtintu nepragrįsto praturtėjimo (neteisėtai gautos naudos) institutu, kadangi CK darbo santykiams taikomas tik tiek, kiek jų nereglamentuoja Darbo kodeksas. Tuo tarpu atlyginimo darbuotojui mokėjimo klausimas už darbdavio interesais naudojamą darbuotojo turtą yra sureguliuotas DK.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Atsakovas pateikė įrodymus, kad advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 800 Lt (b.l. 190, 192), todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovo prašymas nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atsakovui dėl jo nesąžiningo ir nepakankamai rūpestingo elgesio bei atsisakymo derėtis dėl taikos sutarties sąlygų yra nepagrįstas, nes tokių aplinkybių byloje nenustatyta, o teisė reikalauti bylinėjimosi išlaidų bylą laimėjusiai šaliai iš pralaimėjusios šalies įtvirtinta įstatyme. Atsakovas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrindė tinkamais įrodymais, tačiau atsižvelgiant į bylos pobūdį, jos mažintinos iki 400 litų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. B., a.k. (duomenys neskelbtini), 400 litų bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „MCP altek“, į.k. (duomenys neskelbtini).