Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas k onstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Įvertinus skundo teiginius ir argumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 18 d., t. y. nuo bausmės atlikimo Alytaus PN pradžios, juto skunde nurodytus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti įvairaus pobūdžio teisių į nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus. Bylos duomenimis, A. M. skundą administraciniam teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. kovo 1 d. (b. l. 3). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių per nustatytą senaties terminą kreiptis į teismą. Tokių svarbiomis pripažintinų aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus PN atsiliepime suformulavo prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir nurodė, kad tuo pagrindu atmestina reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2012 m. balandžio 18 d.- 2015 m. kovo 1 d. laikotarpį (b. l. 10). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad valstybės atstovas žodžiais aiškiai apibrėžė taikytiną trejų metų ieškinio senaties terminą, nurodyto laikotarpio pabaigos datą vertina kaip apsirikimo klaidą. Dėl šios priežasties sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsakovės atstovo reikalavimu, ieškinio senatis taikoma 2012 m. balandžio 18 d.-2016 m. vasario 29 d. laikotarpiui ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos už šį laikotarpį atmetama kaip nepagrįsta.

Atsakovės atstovo reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Remiantis Alytaus PN pateiktais duomenimis, sprendžiama, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. IR-238 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taikomas teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamoje byloje vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo patalpas: nuo 2016 m. kovo 1 d. (paskirtas 2016 m. sausio 18 d.) iki 2016 m. liepos 20 d.– į 8-o būrio 2-ą miegamąjį, kurio plotas 62,12 kv. m., jame įrengta 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui patalpoje teko 3,1 kv. m. ploto; nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d.– į 8-o būrio 4-ą miegamąjį, kurio plotas 36,25 kv. m., jame įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui patalpoje teko 3,29 kv. m. ploto (b. l. 10, 15-16). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu 7-o lokalinio sektoriaus 8-o būrio 2-ajame miegamajame buvo laikoma 20 nuteistųjų (b. l. 2), o atsikirtime į atsiliepimą tvirtino, kad šiose patalpose buvo laikomi 24 asmenys, o 8-o būrio 4-ame miegamajame buvo laikoma 14 nuteistųjų (b. l. 62). Teismas pareiškėjo paaiškinimus apie į miegamuosius paskirtų nuteistųjų skaičių vertina kaip nenuoseklius, nurodytoms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas objektyvių įrodymų nepateikė, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas skundais dėl perpildytų miegamųjų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją. Teismas sprendžia, kad nenuoseklūs ir objektyviais įrodymais nepatvirtinti pareiškėjo paaiškinimai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, todėl jie atmetami.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma,

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose nustatytų reikalavimų neatitiko dirbtinis dieninis bei naktinis apšvietimas, o šaltuoju metų laiku - oro temperatūra.

Ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.

Vertindamas bylos proceso dalyvių paaiškinimus, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) teritorinį padalinį skundais dėl netinkamo apšvietimo ir žemos oro temperatūros gyvenamosiose patalpose.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl Higienos norma HN 134:2015 14 ir 16 punktų pažeidimų vertinami kaip abstraktūs, nekonkretizuoti, nepagrįsti objektyviais įrodymais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normas HN 134:2015 nustato, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Alytaus PN pateiktais duomenimis, šios pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tokią išvadą patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 51-54). Teismas vertina, kad nurodytas patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo argumentus apie patalpose matomą besiveisiantį pelėsį, vadovaujamasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, nurodančiu, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamentas 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 52). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingų veiksmų. A. M. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamųjų patalpų per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, kad jam nebuvo suteiktos reikiamos valymo priemonės. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nesudaroma sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose veisėsi buitiniai parazitai - tarakonai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą turi būti registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo sudarę 2013 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 39 su V. M.individualia įmone (sutartis pratęsta 2014 m. sausio 8 d.) bei 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi (b. l. 17-21, 47-48). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį, į bylą pateikė rašytinius duomenis apie dezinfekcijos, deratizacijos paslaugų teikimą (b. l. 22-46).

Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo kad buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu; pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma, kad pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Nagrinėjamoje byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Alytaus PN, siekdami užtikrinti, kad patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, ėmėsi tinkamų Higienos normos 20 punkte nurodytų veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų vykdymo atmetami kaip nepagrįsti.

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo, atsižvelgiama į suformuotą teisminę praktiką, pagal kurią, aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

Remiantis tuo, kas nustatyta, pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra, o pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo 7-ojo lokalinio sektoriaus 8-ojo būrio 4-ojo miegamojo sanitariniame mazge atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 7-ajame lokaliniame sektoriuje gyvenamosios patalpos buvo įrengtos virš gamybinių patalpų, kuriose vyko suvirinimo propano dujomis darbai, sukeliantys grindų ir sienų vibraciją, dujų bei tepalų kvapų plitimą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN 8-ajame būryje dujų balionų, skirtų suvirinimo darbams atlikti nėra, angliarūgštės balionai 7-ajame lokaliniame sektoriuje laikomi atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje, į dirbtuves atnešami tik darbams atlikti; dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, įrengtos ne po gyvenamosiomis patalpomis, virš gamybinių patalpų nuteistieji negyvena (b. l. 12). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas, atlikdamas bausmę 7-ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, ir, jo aiškinimu, turėjęs informacijos apie virš gamybinių patalpų įrengtas gyvenamąsias patalpas, jautęs kenksmingą atliekamų suvirinimo darbų poveikį, nepateikė jokių duomenų, kad dėl to jis būtų kreipęsis į įgaliotas visuomenės sveikatos priežiūrą vykdančias institucijas ir prašęs patikrinti nurodytus faktus.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo virš gamybinių patalpų atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė prasta gyvenamųjų patalpų būklė - nesandarūs ir išlūžusiais rėmais langai, išlūžinėjusios grindys.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos 3 punkte nurodyta, kad kai kurių laisvės atėmimo vietų, tarp kurių paminėti ir Alytaus PN, pastatai ir statiniai statyti tarybiniais metais ir anksčiau, dalis jų pripažinti kritinės būklės, neatitinka šiuolaikinių statybos techninių reglamentų ir higienos normų, o 17 punkte nurodyta, kad Alytaus PN numatoma rekonstruoti nuteistųjų bendrabutį Nr. 2. Nurodytoje programoje nėra konkrečiai aptarta, dėl kokių priežasčių būtina rekonstruoti Alytaus PN bendrabutį Nr. 2. Išanalizavus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309 (b. l. 51-54), daroma išvada, kad jame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamentas, nenurodęs konkrečių aplinkybių, suformulavo apibendrintą teiginį, jog Alytaus PN 2-ojo bendrabučio patalpoms būtinas kapitalinis remontas (b. l. 51-54). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškinimų apie patalpų, kuriomis naudojosi pareiškėjas langų ir grindų būklę, nepateikė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo įstaigai. Valstybės atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Alytaus PN, kaip atsakovės atstovas, nagrinėjamoje byloje neįvykdė procesinės pareigos ir tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių apie prastą patalpų langų ir grindų fizinę būklę. Remiantis tai, kas nurodyta, sprendžiama, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė bausmę laisvės atėmimo įstaigoje atlikti tvarkingai įrengtose patalpose.

Atsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimus, teismas neturi pagrindo abejoti, kad dėl kalinimo netvarkingose patalpose A. M. ginčo laikotarpiu galėjo patirti išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisminėje praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008; Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo, atsižvelgiama į tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti laikomas kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013, 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir administracinėje byloje Nr.A-1107-442/2016 ir kt.).

Įvertinus skundo teiginius, kad jog dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo žeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, akivaizdu, jog A. M. iš esmės rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, kurioje pateiktas neturtinės žalos sąvokos apibrėžimas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti, kad jo patirti išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai ir kitokie nepatogumai sukėlė ilgalaikių, sunkių ir nepataisomų padarinių jo fizinei ir psichinei sveikatai, dėl ko teko kreiptis medicininės ir (ar) psichologinės pagalbos.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą apsiriboti pareiškėjo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą piniginėmis lėšomis atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose techniškai tvarkingai įrengtose patalpose sąlygas 2016 m. kovo 1 d. - 2018 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu.

Kitą skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.