- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- A-1740-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00023-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 2D-15402 dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo (toliau – ir Sprendimas, 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimas); 2) pratęsti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2021 m. sausio 1 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Inspekcijos Departamento 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2D-15402, kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo pratęsimo.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. liepos 13 d. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvusioje B. G. sodybvietėje. Sklype yra išlikęs šulinys, kelių statinių pamatai, sodas, ąžuolų ir liepų alėja. Planuodamas įsigytame sklype užsiimti ūkininkavimu, gavo ūkininko pažymėjimą Nr. ŪP 0106278. Suplanavęs sklype statyti ūkininko sodybą, 2007 m. vasarą pradėjo statyti nesudėtingą ūkinį pastatą. Žinodamas, kad statybos techniniame reglamente numatyti „Nesudėtingi statiniai“ nereikalauja nei projekto, nei statybos leidimo, minėtame žemės sklype pastatė ūkinį pastatą. Pastatą pastatė 2007–2008 metais. Dėl sveikatos problemų negalėjo imtis planuoto ūkininkavimo, ūkininko sodybos neįrengė. Pareiškėjas teigia, kad ūkinis pastatas pastatytas teisėtai. Nurodo, kad šiuo metu tvarko dokumentus, reikalingus pastatui įteisinti.
4. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad Inspekcija 2018 m. sausio 26 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. PN-44 pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo nurodė iki 2018 m. liepos 30 d. nugriauti / išmontuoti nesudėtingą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, pastatytą Sartų regioninio parko (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio teritorijoje, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo terminas buvo pratęstas iki 2018 m. spalio 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu jis buvo pratęstas iki 2019 m. spalio 31 d.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigė, kad, negalėdamas įvykdyti Privalomojo nurodymo iki 2019 m. spalio 31 d., 2019 m. lapkričio 5 d. buvo nuvykęs į Inspekciją ir žodžiu paaiškino priežastis, dėl kurių negali įvykdyti Privalomojo nurodymo per nustatytą terminą. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. raštu kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytą terminą, tačiau Inspekcija prašymo netenkino. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos atsisakymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra nepagrįstas.
6. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. gegužės mėn. siekia įteisinti statinį, esantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2020 m. sausio 1 d. buvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai, sudaryta byla, gautas sklypo adresas. Nurodytu laikotarpiu kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto – ūkinio pastato – pirties įregistravimo, tačiau 2019 m. gruodžio 23 d. gavo VĮ Registrų centro Tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto registro departamento Utenos skyriaus sprendimą, kuriuo buvo atmestas jo prašymas registruoti pastatą.
7. Pareiškėjas prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2021 m. sausio 1 d., kadangi pastatyta pirtis yra nesudėtingas statinys, ji pastatyta 2007 m., jos bendras plotas yra iki 50 kv. m, kaip ir yra nurodyta statybos techniniame reglamente. Teigia, kad pirtis yra pastatyta ant buvusių B. G. 1929 m. statytos pirties pamatų. Pareiškėjas tvirtino, kad siekia įteisinti minėto pastato statybą.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad statybos valstybinę priežiūrą vykdanti Inspekcijos specialistė, gavusi informaciją apie vykdomas statybas, 2017 m. kovo 27 d. patikrino statybvietę, esančią (duomenys neskelbtini) ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-675 (toliau – ir Aktas), kuriame užfiksavo, jog žemės ūkio paskirties žemės sklype, nuosavybės teise priklausančiame pareiškėjui, pastatytas 5,60 x 5,66 m dydžio pastatas, kuris neįregistruotas ir galbūt patenka į Sartų regioninio parko (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio teritoriją, kurioje, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punktą, tokių pastatų statyba draudžiama, kai nėra sodybos. Minėtame žemės ūkio paskirties žemės sklype, kurio plotas yra 7,11 ha, nėra gyvenamojo namo. Akte nustatyta, kad nuo pareiškėjo V. K. pastatyto pastato žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), iki ežero yra apie 13 m atstumas.
10. Atsakovas teigė, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d.) 99 straipsnio 8 punkte nustatyta, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai: a) atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai; b) statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime; c) už paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos statoma ne daugiau kaip viena ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnė kaip 4,5 metro asmeninio naudojimo pirtis be rūsio sodyboje ar kitos paskirties žemės rekreacinių teritorijų naudojimo būdo žemės sklype; d) statomi elingai, numatyti savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane ir (ar) saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytoje rekreacijai skirtoje teritorijoje.
Atsiliepimas
14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą partęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, jau pasibaigus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nustatytam terminui. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas tokio termino atnaujinimo galimybės nenumato. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad atlieka neteisėtos statybos įteisinimą, tačiau įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato galimybės šiuo pagrindu atnaujinti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti. Atsakovo teigimu, viešojo administravimo procedūra negali trukti neribotą ar neapibrėžtą laikotarpį. Inspekcijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 2D-15402 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
16. Teismas nustatė, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas, 2017 m. kovo 27 d. patikrinęs statybvietę, esančią žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, surašė Aktą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. pakartotinai kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2D-15402 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatos Inspekcijai nesuteikia teisės antrą kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Be to, Inspekcija Sprendime atkreipė dėmesį, kad asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali kreiptis į Inspekciją raštu su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.
20. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatomis ir, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Inspekcija Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodė ginčo statinį nugriauti, motyvuodama tuo, jog ginčo statinio statyba pareiškėjui priklausančiame sklype apskritai negalima.
Šalies argumentai
21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 2 d. prašyme prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą dėl sveikatos būklės, o ne dėl procedūrų, susijusių su savavališkos statybos įteisinimu. Inspekcija, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. RE-304 Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2018 m. spalio 30 d. Teismas konstatavo, kad Inspekcija, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, pagrįstai ir teisėtai 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2D-15402 atsisakė antrą kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas, remdamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad, Inspekcijai nurodžius statytojui (užsakovui) savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali būti elgiamasi dviem būdais – arba įvykdant vieną iš Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytų reikalavimų, arba kreipiantis į statybos leidimus išduodantį subjektą dėl statybos leidimo išdavimo ir jį (leidimą) gaunant, t. y. įteisinant statybas. Maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi.
23. Teismas sprendė, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi terminui pasibaigus, t. y. 2020 m. sausio 3 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūromis, nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos ir jų nevertino.
24. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Privalomuoju nurodymu, t. y. su Privalomajame nurodyme konstatuota aplinkybe, jog ginčo žemės sklype tokio pastato statyba apskritai negalima, tačiau jis dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo į teismą nesikreipė. Teismas nurodė, kad Privalomasis nurodymas perduotas antstoliui vykdyti.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
26. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) geomorfologinis draustinis (bendras plotas 445,1 ha) įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo”. Draustinio steigimo tikslas – išsaugoti gausių termokarstinių pradubų performuotą reljefą Sėlių aukštumoje. Draustinio teritorija driekiasi Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijoje ir Utenos miškų urėdijos Vyžuonų girininkijoje. Valstybinės reikšmės miškų visoje draustinio teritorijoje nėra. Byloje nėra pateikta duomenų apie (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio ribas ir plotą nustatančius dokumentus.
27. Pareiškėjas teigia, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2006 m. liepos 13 d. Žemės sklypo įsigijimo metu nebuvo nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – Geomorfologiniai draustiniai XXXVII. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 42SK-1034-(14.42.110.) žemės sklypui papildomai nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – Geomorfologiniai draustiniai XXXVII. Ginčo ūkinį pastatą pradėjo statyti 2007 metais ant buvusių B. G. 1929 m. pastatytos pirties pamatų, statybos darbai buvo baigti 2008 metais.
28. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-453-438/2019 pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad iki 2019 m. gruodžio 9 d. jam nebuvo žinoma apie specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą – Geomorfologiniai draustiniai XXXVII. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas darydamas vienareikšmišką išvadą, kad Inspekcija Privalomuoju nurodymu nurodė iki 2018 m. liepos 30 d. ginčo statinį nugriauti motyvuodama tuo, jog ginčo statinio statyba pareiškėjui priklausančiame sklype apskritai negalima, neišreikalavo ir neįvertino bylai reikšmingų įrodymų, todėl sprendimas turi būti panaikintas, o byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
29. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
30. Atsakovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgiant į bylai reikšmingas aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, todėl nėra pagrindo jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
31. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu bei naujų įrodymų išreikalavimo, atsakovas teigia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui turėjo ir galėjo pateikti visus įrodymus, susijusius su nagrinėjama byla, o, negalėdamas tam tikrų įrodymų gauti, prašyti teismo juos išreikalauti. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme pasiruošimo bylai nagrinėti ir bylos nagrinėjimo metu apskritai nekėlė jokių klausimų dėl naujų įrodymų rinkimo, neprašė teismo išreikalauti papildomus įrodymus, todėl atmestini apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio ribų ir ploto nustatančio dokumento pateikimo į bylą.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kokią įtaką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui turi (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio ribas ir plotą nustatantys dokumentai. Byla buvo nagrinėjama ne dėl minėto draustinio ribų ar jo ploto, bet dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo.
Atsiliepimas
33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nesudėtingą ūkinį pastatą pradėjo statyti 2007 metais ir baigė statybos darbus 2008 metais, juos vykdant ant buvusių B. G. 1929 m. statytos pirties pamatų, tačiau šios aplinkybės nepagrįstos įrodymais. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog atstatomi buvusios sodybos statiniai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. V. K. nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra esamos sodybos, į bylą nepateikti duomenys, pagrindžiantys buvusios sodybos faktą (kiek statinių buvo, kokie tai statiniai ir kt.).
34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jam iki 2019 m. gruodžio 9 d. nebuvo žinoma apie specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą atsakovas nurodo, jog, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenis (su istorija), pareiškėjo minima specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga - Geomorfologiniai draustiniai – žemės sklypui nustatyta nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 42SK-(14.42.110.)-1052. Taigi apie sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pareiškėjas turėjo žinoti žymiai anksčiau.
Atsiliepimas
35. Atsakovas pažymi, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog V. K. nesutinka su Inspekcijos Privalomojo nurodymo teiginiu, kad ginčo statinio statyba jam priklausančiame žemės sklype apskritai negalima. Tačiau V. K. įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė Privalomojo nurodymo, todėl jis yra galiojantis ir privalo būti įvykdytas. Pareiškėjas iki nustatyto termino Privalomojo nurodymo neįvykdė, ši aplinkybė užfiksuota Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo 2019 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. (23.29)-RE-301, todėl Inspekcija kreipėsi į antstolį su prašymu priimti Privalomąjį nurodymą ir jį vykdyti priverstinai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 2D-15402 dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu iki 2019 m. spalio 31 d. pratęsto privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iki 2021 m. sausio 1 d.
37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija gali pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą tik vieną kartą, todėl Inspekcija pagrįstai atsisakė antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją ir į teismą, kai terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti jau buvo pasibaigęs. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
38. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neišreikalavo ir neįvertino bylai reikšmingų įrodymų.
39. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog byloje nebuvo pateikta duomenų apie (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio ribas ir plotą, pirmosios instancijos teismas šių duomenų neišsireikalavo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nagrinėjamas ne Privalomojo nurodymo, o Sprendimo, kuriuo nebuvo pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, kurios iš esmės yra susijusios su nustatytu savavališkos statybos faktu ir jos teisėtumu. Kadangi Privalomojo nurodymo teisėtumas nėra šio ginčo dalykas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais pareiškėjas siekia įrodyti Privalomojo nurodymo neteisėtumą, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs bendrą taisyklę, kad galima pratęsti dar nesibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta; teisės aktai nenumato reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus šiame reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012; 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis Nr. A662-3130/2012 ir kt.).
42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcija 2018 m. sausio 26 d. priėmė Privalomąjį nurodymą ir juo įpareigojo pareiškėją pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2018 m. liepos 30 d., Inspekcija pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. spalio 30 d., Vilniaus apygardos administracinį teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4558-1047/2018 Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2019 m. spalio 31 d. Pasibaigus teismo nustatytam terminui, pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas dar kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijai Sprendimu šio prašymo netenkinus, pareiškėjas 2020 m. sausio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Inspekcijos Sprendimą ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
43. Įvertinus nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas reikalavimui įvykdyti, turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą tik iki reikalavimo įvykdymo termino pabaigos.
44. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį, Inspekcija gali vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo terminą 3 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Inspekcija Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 20 d. prašymą pratęsti Privalomojo įvykdymo terminą antrą kartą.
45. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų, teisingai taikė šiai bylai aktualias materialiosios teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.