Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjui R. B., pareiškėjo atstovui advokatui Aleksandrui Jokūbauskui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2017 m. kovo 21 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir Pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM, Atsakovas) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, NŽT Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ ir įpareigoti atsakovą NŽT Palangos skyrių patenkinti atmestą pareiškėjo bei jo atstovo prašymą dėl išvados parengimo bei įpareigojimo kompetentingus valstybės pareigūnus ir tarnautojus parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl Palangoje likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai (negrąžinamai) žemei, perkėlimo ir tų žemių plotų kiekio neatlygintinio perdavimo lygiaverčiais žemės plotais ar vandens telkinio plotais Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Voškonių kaime ar kitoje Lietuvos Respublikos vietoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2016 m. liepos 19 d. kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Palangos skyrių, prašydamas parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangoje likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei perdavimo neatlygintinai lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Voškonių kaime. NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 16SD-1240-(14.16.104) „Dėl prašymo“ atsisakė tenkinti 2016 m. liepos 19 d. prašymą, atsisakymą motyvuojant tuo, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašyme grąžinti žemę nenurodė kokiu būdu pageidauja, jog jai būtų atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, todėl laikytina, kad pilietė iki teisės aktuose numatyto termino nepareiškė valios būdo ir už valstybės išperkamą žemę pretendentei E. B. (toliau – ir Pretendentė) bus atlygintina pinigais. Nesutikdamas su NŽT prie ŽŪM 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, jį apskundė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui. Atsakovas neteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs skundą 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime Nr. 1SS-3312-17.5 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti minėtą NŽT prie ŽŪM Palangos skyriaus sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, aukščiau paminėti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini. Atkreipia dėmesį, kad E. B. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę aiškiai išreiškė 1992 m. sausio 16 d. prašyme, kurio titulinėje dalyje nurodė pageidaujanti, jog žemė būtų gražinta ir nesiekia gauti piniginės kompensacijos. Sutinka, kad pretendentės 1992 m. sausio 16 d. prašymo 5 punkte, kuris įvardintas „Pretendentų į žemę valia“ įrašyti tik dviejų pretendentų anketiniai duomenys ir jų tuometinės gyvenamosios vietos ir grafa „Valia“ palikta neužpildyta, tačiau pabrėžia, kad E. B. buvo pateiktas prašymo ruošinys dėl nuosavybės atkūrimo kaimo vietove, reikalaujant išreikšti valią dėl žemės atgavimo ūkiuose, o pretendentė pageidavo atkurti nuosavybes teisę į žemę esančią mieste. Akcentuoja, kad atsakomybė dėl netinkamai užpildyto prašymo tenka valstybės institucijai, pateikusiai netinkamą prašymo ruošinį, be to pareiškėjo nuomone, neužpildytas 1992 m. sausio 16 d. prašymo 5 punktas nėra esminis, nes E. B. aiškiai išreiškė savo valią prašymo titulinėje dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. prašymą, padarė nepagrįstą išvadą, kad E. B. iki 2004 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atkūrimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Pažymi, jog jeigu nėra galimybės nuosavybės teises į žemę atkurti natūra ir pretendentas aiškiai išreiškė valią jam nemokėti kompensacijos pinigais bet atkurti žemę natūra, lieka vienintelis būdas – rengti išvadą dėl likusių žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, perkėlimo, tą žemės plotų kiekį neatlygintai perduodant lygiaverčiais žemės ar vandens telkinių plotais kitoje pretendento pasirinktoje Lietuvos Respublikos vietoje. Informuoja, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog institucijai pateiktas pretendentės prašymas dėl valios išreiškimo neatitiktų formos ir turinio reikalavimų, ir iki 2003 m. kovo 1 d. būtų siūlyta pakartotinai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Aleksandras Jokūbauskas palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą tenkinti. Pabrėžia, kad E. B. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą natūra.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. B. palaiko skundą, prašo skundą tenkinti. Nurodė, jog jis yra mirusios pretendentės E. B. sūnus ir jos turto paveldėtojas. Akcentuoja, jog pretendentė viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu siekė atkurti nuosavybės teises tik natūra.

Atsakovas atsiliepime į skundą nesutinka su skundo reikalavimais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 19 d. prašymu kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Palangos skyrių. Prašymu buvo prašoma parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangos mieste likusios žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei, perduoti neatlygintinai lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais esančiais Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Voškonių kaime. NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė, kad įvertinus pretendentės 1992 m. sausio 16 d. prašymo turinį nustatyta, jog jame nėra aiškiai išreikšta valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, todėl laikytina, jog E. B. iki teisės aktuose nustatyto termino, t. y., 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios ir nepakeitė būdo dėl valstybės išperkamos žemės ir remiantis šiomis aplinkybėmis pretendentei (paveldėtojams) nuosavybės teisų atkūrimas bus vykdomas atlyginant pinigine išraiška.

Pareiškėjas NŽT prie ŽŪM 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą apskundė atsakovui, kuris 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjui nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo ir panaikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovas nurodė, jog valstybės institucijos spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir kitais nuosavybės teisių į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Teigia, kad pretendentės prašymo metu galiojusiuose teisės aktuose buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atstatomos: 1) grąžinant turtą natūra arba ekvivalentine natūra; 2) suteikiant asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą privatizuojamo valstybinio turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Pažymi, jog nuo 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Atkūrimo įstatymas turto grąžinimo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai pasirinkę, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiuo būdu, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2012 m. spalio 15 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybes teisės į nekilnojamąjį turtą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybes teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka įstatyme nurodytos institucijos. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatyta galimybė atnaujinti terminą, pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju ir vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius akcentuoja, jog įvertinus tai, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. valdytą žemę neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, darytina išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pretendentės prašyme išreikšta valia atitinka nuosavybės atkūrimo ekvivalentine natūra išreiškimo būdą. Pabrėžia, kad remiantis pateiktais dokumentais, akivaizdu, jog nuosavybės teisių atkūrimas pretendentei vykdomas natūra.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Virginija Vermontaitė nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atsiliepime pateiktų argumentų pagrindu skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu nuosavybės teisių atkūrimas natūra reiškia, jog neteisėtai nacionalizuotas nekilnojamasis turtas grąžinamas pretendentams natūra buvusio savininko turėtoje vietoje. Sutinka, kad E. B. išreiškė valią nuosavybės teisę atkurti natūrą. Informavo, jog nėra duomenų, kad procedūros vykdymo metu pretendentė pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę Palangos mieste. Vadovaujantis NŽT prie ŽŪM Palangos skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. pažymoje „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 16PAŽ-186 pateiktais duomenimis nustatyta, jog remiantis Atkūrimo įstatymu pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2.0058 ha ploto žemę Palangos mieste. Iš NŽT prie ŽŪM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 16S-477 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ ir NŽT prie ŽŪM 2015 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 16S-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ turinio matyti, jog pretendentei nuosavybės teisė atkurta natūra į 0.4313 ha ploto žemės sklypų dalį, o nuosavybės teisė į likusią neatkurtą nuosavybės dalį - 1.5745 ha žemės, bus atkurta vėliau.

Pretendentei (duomenys neskelbtini) mirus, jos turto paveldėtoju tapo pareiškėjas R. B.. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 numato, jog jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Remiantis aukščiau paminėtu teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog pareiškėjas tapęs pretendentės turto paveldėtoju įgijo nuosavybės teisę į mirusios E. B. turtines ir neturtines teises, tame tarpe ir nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog mirusio pretendento įpėdiniai turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačios teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė asmenims turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie iki įstatymų nustatyto termino padavė prašymus atkurti nuosavybės teises (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-900-858/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-590/2014 ir kt.).

NŽT prie ŽŪM Palangos skyriui 2016 m. liepos 19 d. pateiktas pareiškėjo prašymas parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangos mieste likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei ir to žemės ploto kiekio neatlygintinio perdavimo lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Voškonių kaime. NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ atsisakė tenkinti aukščiau paminėtą pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas nesutikdamas su NŽT prie ŽŪM Palangos skyriaus sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 29 d. ne teismine ginčų nagrinėjimo tvarka šį sprendimą apskundė NŽT prie ŽŪM. Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimą ir NŽT prie ŽŪM Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ paliko nepakeistu.

Analizuojant E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybę į buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę Palangos mieste (žemės sklypus), nustatyta, jog pretendentė prašymo grafoje, kurioje prašoma pažymėti vieną iš nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų, nepažymėjo nei vieno iš joje išvardintų būdų. Paminėtina, jog dėl šios aplinkybės ginčo tarp bylos šalių nėra. Pretendentė 1992 m. sausio 16 d. prašymo titulinėje dalyje išbraukė žodžius „išmokėti kompensaciją“ ir paliko žodžius „grąžinti žemę“. Pretendentės prašymo pateikimo metu Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Nurodyto įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusi teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pretendentės prašymo pateikimo metu buvo reglamentuoti šie nuosavybės teisių atkūrimo būdai: 1) grąžinimas natūra; 2) grąžinimas ekvivalentine natūra; 3) suteikiant vienkartines valstybės išmokas, jeigu nėra galimybės nusavinto turto grąžinti kitais būdais arba asmuo nepageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad 1992 m. sausio 16 d. prašymu E. B. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į žemę ją grąžinant natūra. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas teigia, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi konstatuotina, kad pretendentė siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę buvusio savininko P. L. turėtoje vietoje. Paminėtina, jog teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas (teismo posėdžio garso įrašo 14.45 min.), tiek pareiškėjo atstovas advokatas Aleksandras Jokūbauskas (teismo posėdžio garso išrašo 26.43 min) teigia, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašymu pageidavo, jog nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūriniu būdu, t. y. nekilnojamasis turtas būtų grąžintas toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos buvo valdomas buvusio savininko.

Atsakovo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 16S-477 ‚Dėl nuosavybės teisės atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ ir 2015 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 16S-61 „Dėl nuosavybes teisės atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ turinys patvirtina, kad atsakovas nuosavybės teises atkūrė natūra ir tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė būtent atsižvelgdamas į pretendentės valią. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pretendentė po 1992 m. sausio 16 d. prašymo pateikimo savo valios nepakeitė ir toliau pageidavo, kad nuosavybės teisės būtu atkurtos natūra.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Taigi nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Analizuojant aukščiau nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų sprendimų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių duomenų, jog pretendentė pateikusi prašymą ar pareiškėjas, teisės aktų nustatytais terminais, išreiškė valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus. Paminėtina, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.1)R4-1228 „Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę“ siūlė E. B. apsispręsti dėl būdo, kuriuo pageidautų, kad jai būtų atlyginta už nekilnojamąjį turtą priskirtą valstybės išperkamai žemei, tačiau pretendentė į aukščiau nurodytą raštą atsakymo nepateikė. Kaip jau ir minėta pareiškėjas dalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačios teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės į nuosavybės teisių atkūrimą turėtojui, todėl pretendentei teisės aktuose nustatytais terminais nepakeitus savo valios atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu, pareiškėjui nuosavybės teisė privalo būti atkuriama tokiu būdu, kokį buvo pasirinkusi pretendentė savo 1992 m. sausio 16 d. prašyme. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad pretendentė išreiškė valią, jog už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą jai būtu atlyginta lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra) kitoje Lietuvos Respublikos vietoje yra nepagrįsti ir atmestini, o pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu suformuota teismine praktika.

Analizuojant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtumo aspektu, pabrėžtina, jog jie turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y., jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Įvertinusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti administraciniai aktai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus - yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Pažymėtina ir tai, kad NŽT prie ŽŪM Palangos skyrius 2012 m. gegužės 8 d. pretendentei išsiuntė pranešimą dėl naujo žemės sklypo pasirinkimo Nr. 16SD-(14.16.104.), nežiūrint to, kad pretendentė nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir jos prašymas buvo atkurti nuosavybės teises natūra. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad NŽT prie ŽŪM pretendentei teikė pasiūlymą atkurti nuosavybės teises kitu būdu, t. y., atlyginant lygiaverčiu žemės sklypu kitoje Lietuvos Respublikos vietoje ir kvietė atvykti susipažinti su pasirinkimui siūlomais žemės sklypais. Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, E. B. išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra ir nėra duomenų, kad iki mirties savo sprendimą dėl atkūrimo būdo pakeitė. Įvertinus tai, nesant pakeistai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ką nurodo ir pats atsakovas, teigdamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas natūra, toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra galimas, tačiau šių aplinkybių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisakys.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą bei nenustačius jokių ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pagrindų, konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai ginčijamais administraciniais aktais atsisakė rengti išvadą mirusios E. B. vardu dėl žemės, priskirtinos valstybės išperkamai žemei, perkėlimo į Kauno rajono Domeikavos seniūnijos Voškonių kaimą ir šios žemės neatlygintinio perdavimo pareiškėjui.

Kadangi ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, susijusius su įpareigojimu parengti išvadą dėl žemės perkėlimo nuosavybės teisių atkūrimui kitoje vietovėje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.