- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- A-900-858/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02198-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- O. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- L. V., J. V., V. I. R.
- Kategorijos
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje: L. V., J. V. ir V. I. R.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja O. P. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-645 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau ? 2014 metų NŽT sprendimas); 2) panaikinti NŽT 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 47S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje mirusiajai M. P.“ (toliau ? 2011 metų NŽT sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Administracija) 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 81-19221 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai M. P.“ (toliau ? 2003 metų administracijos sprendimas); 4) įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises pareiškėjos vardu.
Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1986 m. birželio 3 d. gyveno ir vedė bendrą ūkį kartu su savo motina M. P. iki motinos mirties 1995 m. sausio 13 d. M. P. 1992 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. nuosavybės teisėmis valdytą 3,66 ha žemės sklypą, tačiau prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą 1,29 ha miško plotą ji nepateikė. 1996 m. spalio 30 d. pareiškėjos vardu buvo parengta pažyma dėl 2,64 ha ploto asmeninio ūkio žemės privatizavimo, susigrąžinant ją ekvivalentine natūra vietoj P. V. (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės, o likusį 1,02 ha plotą atmatuojant ir parengiant kompleksinį planą. Taigi, tiek pareiškėja, tiek ir jos motina turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl po motinos mirties teisė atkurti nuosavybės teises į 1,06 ha žemės plotą perėjo pareiškėjai. Po motinos mirties pareiškėja paveldėjo ½ statinių, o 2008 metais sužinojo, kad yra rengiamasi atkurti ir nuosavybės teises į mišką, tačiau pareiškėjai niekas nepaaiškino, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiosios vardu. Iš NŽT Ukmergės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. rašto pareiškėja sužinojo, kad 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu mirusiosios M. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,54 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos motina neteikė prašymo atkurti nuosavybės teisių į mišką ir nesutiko su tuo, kad nuosavybės teisės į mišką yra atkurtos mirusiosios vardu, todėl 2014 m. vasario 5 d. pateikė skundą, kurį NŽT 2014 m. sprendimu, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjos ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę (mišką) atkurtos mirusiosios M. P. vardu, yra teisėti ir pagrįsti. M. P. buvo P. V. dukra, todėl 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. iki 1940 m. turto nacionalizacijos turėtą žemę ir mišką, tačiau ji mirė 1995 metais, t. y. nesulaukusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau ? Įstatymas) 2 straipsnio nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas pagrįstai buvo vykdomas ir ginčijami sprendimai priimti būtent mirusiosios M. P. vardu. Atsakovo teigimu, pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, o šiuo metu terminas tokiems prašymams paduoti jau yra pasibaigęs, todėl reikalavimas įpareigoti NŽT priimtus sprendimus atkurti nuosavybės teises pareiškėjos vardu nevykdytas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. atsiliepime su skundu nesutiko.
Jis paaiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi. Be to, nurodė, kad po M. P. mirties jis pagal testamentą paveldėjo ½ mirusiajai priklausiusių pastatų, o likusį turtą pagal įstatymą paveldėjo trys jos dukros, todėl pareiškėjos teiginys, kad ji yra vienintelė turto paveldėtoja, yra neteisingas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu nusprendė, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, taigi juos naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos O. P. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. iki 1940 m. turto nacionalizacijos turėtą žemę 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė P. V. dukra M. P., o 1992 m. balandžio 28 d. – dukra U. G.. 1933 metais sudaryto Ukmergės apskrities plano turinys patvirtino, kad P. V. turėjo 7,32 ha žemės sklype ir 0,036 dalį (t. y. 2,59 ha) bendrai valdytame miško sklype. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius U. G. ir M. P. parengė pažymas, kuriose nurodoma, kad abi P. V. įpėdinės turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę - po 3,66 ha žemės ir atitinkamai 1,3 ha ir 1,29 ha miško. Mirusiosios M. P. vardu administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 vietoje P. V. turėtos 2,6 ha žemės ekvivalentine natūra grąžintas 2,64 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone, o 2003 metų administracijos sprendimu vietoj turėtos 1,6 ha žemės nuosavybės atkurtos teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,86 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone. NŽT 2011 m. sprendimu M. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. V. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą - 1,29 ha miško, suteikiant 1,54 ha žemės sklypą Nr. 927, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone, miškų ūkio paskirčiai. Pareiškėja nesutiko su 2011 m. NŽT sprendimu ir 2014 m. vasario 5 d. kreipėsi į NŽT prašydama jį panaikinti. Pareiškėja rėmėsi įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, pagal kurias sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo skundžiami teismui, todėl, jos teigimu, NŽT nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundą.
Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas pagal TSRS įstatymus, nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas pagal nustatytą tvarką buvo vykdomas pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad šiuo atveju buvęs turto savininkas P. V. mirė 1970 m. sausio 19 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, prašymus atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (mišką) turėjo teisę pateikti jo vaikai, t. y. dukros U. G. ir M. P.. Kadangi vykdant atkūrimo procedūras buvusio turto savininko dukra M. P. mirė (1995 m. sausio 13 d.), todėl vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros mirusiosios M. P. vardu buvo teisėtai ir pagrįstai tęsiamos, taip pat teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas tiek 2003 m. administracijos sprendimas, tiek ir 2011 m. NŽT sprendimas, kuriais nuosavybės teisės į P. V. turėtą žemę (mišką) atkurtos mirusiosios M. P. vardu. Remdamasis tuo, teismas priėmė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo pradėtos ir tęsiamos, taip pat ginčijamas 2011 m. NŽT sprendimas ir 2003 m. administracijos sprendimas priimti vadovaujantis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atkūrimo tvarką bei sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Bylos medžiaga paneigė pareiškėjos teiginį, kad M. P. nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą 1,29 ha miško plotą, kadangi nustatyta, jog M. P., 1991 m. lapkričio 17 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, jame nurodė, kad P. V. turėtą turtą sudaro 7,32 ha žemės plotas (iš jo - 4,41 ha ariamos žemės, 2,8 ha pievų ir ganyklų) ir 2,6 ha miškų, todėl būtent pagal šiuos duomenis, vadovaujantis nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, pagrįstai buvo vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.
Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja pagal 1989 m. balandžio 20 d. testatorės M. P. sudarytą testamentą po jos mirties paveldėjo ½ testatorei nuosavybės teisėmis priklausiusių pastatų, o pagal įstatymą paveldėjo 1/3 dalį kito mirusiosios turto, šiuo atveju įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir tokio prašymo padavimo terminas šiuo metu jau yra pasibaigęs, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NŽT priimti sprendimą - atkurti nuosavybės teises pareiškėjos vardu atmestinas kaip nepagrįstas. NŽT, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2014 metų sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad 2011 metų NŽT sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
III.
Pareiškėja O. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti.
Pareiškėja nurodo, kad jos motina, M. P., laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. turėtą turtą. Pareiškėjos teigimu, mirus jos motinai pagal įstatymą ji paveldėjo nuosavybės atkūrimo teises, todėl 2003 metų administracijos sprendimas ir 2011 metų NŽT sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys J. V., L. V. ir V. I. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jokių pretenzijų NŽT neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos O. P. prašomų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-645 „Dėl skundo nagrinėjimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 47S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje mirusiajai M. P.“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 81-19221 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai M. P.“ teisėtumo pagrįstumo bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos atkurti nuosavybės teises į P. V. žemę pareiškėjos vardu.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, konstatavo, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdama, kad teismas netinkamai vertino jos nurodytas faktines aplinkybes.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumo. Pareiškėja pateiktu skundu teigia, jog nepagrįstai nuosavybės teisės į P. V. žemę buvo atkurtos jos mirusios motinos M. P. vardu, nes ji mirė 1995 metais, o sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti jos vardu po jos mirties, be to, ji prašymo atkurti nuosavybę į 1,29 ha žemės (miško) neteikė.
Vertinant kilusį administracinį ginčą dėl to, ar pagrįstai nuosavybės teisės į P. V. žemę buvo atkurtos pareiškėjos mirusios motinos M. P. vardu, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, ne kartą yra nurodęs, kad nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal specialiojo įstatymo, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas.
Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo, kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2000 m. spalio 25 d.) 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Iš nurodyto reguliavimo matyti, jog minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos suteikė mirusio pretendento įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme toks asmuo turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusio pretendento vardu, o ne savo vardu.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog buvęs turto savininkas P. V. mirė 1970 m. sausio 19 d. Iš Ukmergės apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, sudaryto 1933 m., matyti, jog P. V. žemės sklype Nr. 19 turėjo 7,32 ha žemės ir 0,036 dalį (t. y. 2,59 ha) bendrai valdytame žemės sklype Nr. 57 (t. I, b. l. 86-87). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, prašymus atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (mišką) turėjo teisę pateikti jo vaikai, t. y. dukros U. G. ir M. P.. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos vertinimu, jog M. P. nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą 1,29 ha miško plotą, kadangi nustatyta, jog M. P. prašymą atkurti nuosavybės teises į 7,32 ha buvusio savininko P. V. iki nacionalizacijos turėtą žemę pateikė 1991 m. lapkričio 14 d. (t. I, b. l. 85), o 1992 m. balandžio 28 d. tokį prašymą pateikė ir U. G. (t. I, b. l. 84). 1991 m. lapkričio 17 d. M. P., pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, jame nurodė, kad P. V. turėtą turtą sudaro 7,32 ha žemės plotas (iš jo – 4,41 ha ariamos žemės, 2,8 ha pievų ir ganyklų) ir 2,6 ha miškų, 0,03 ha griovių, 0,8 ha kelių (t. I, b. l. 11). Šią aplinkybę dėl pateikto prašymo pripažino ir pati pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde (t. I, b. l. 159-161). Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog U. G. ir M. P. buvo parengtos pažymos, kuriose nurodoma, kad šios P. V. įpėdinės turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę – po 3,66 ha žemės ir atitinkamai 1,3 ha ir 1,29 ha miško (t. I, b. l. 88, 89, 91). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, vykdant atkūrimo procedūras buvusio turto savininko dukra M. P. mirė (1995 m. sausio 13 d. (t. I, b. l. 7-8), todėl toliau atkūrimo procedūros turėjo būti vykdomos taip, kaip tai numato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, t. y. nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš administracinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, jog mirusios M. P. vardu Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 nuosavybės teisės atkurtos į 2,60 ha iki nacionalizacijos turėtos žemės (t. I, b. l. 96), Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 81-199221 – į 1,06 ha turėtos žemės perduodant neatlygintinai 0,86 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (t. I, b. l. 97), o skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 47S-59 – buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. V. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,29 ha miško, suteikiant 1,54 ha žemės sklypą Nr. 927, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone, miškų ūkio paskirčiai (t. I, b. l. 36). Nuosavybės teisės į likusį P. V. iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą atkurtos U. G..
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad M. P. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir ji mirė nepasibaigus nuosavybės teisių procedūroms, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros mirusiosios M. P. vardu teisėtai ir pagrįstai buvo tęsiamos, taip pat teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas, kuriais nuosavybės teisės į P. V. turėtą žemę (mišką) atkurtos mirusiosios M. P. vardu. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamų aktų neteisėtumo, pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo atkurti nuosavybės teises jos kaip įpėdinės vardu.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad ji nuo 1986 m. birželio 3 d. gyveno kartu su motina, vedė bendrą ūkį, po jos mirties paveldėjo nekilnojamąjį turtą – statinius (1/2 pastatų), todėl 1,06 ha žemė ir 1,29 ha miško turi būti perduota jai kaip įpėdinei, o ne priimami sprendimai atkurti nuosavybės teises mirusios vardu, paveldėjimą tvarkant kreipiantis į notarą, vertintini kritiškai (t. I, b. l. 159-161). Visų pirma, kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas yra griežtai reglamentavęs, kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir nagrinėjamu atveju ginčijami aktai atitiko šiuos teisės aktų numatytus reikalavimus. Antra, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai yra paduoti atkūrimui reikalingi dokumentai, yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Tokią išvadą patvirtina ir pirmiau minėta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde teikia argumentus, kad ji turi teisę paveldėti nekilnojamąjį turtą, į kurį yra atkurtos nuosavybės teisės po jos motinos mirties, nes gyveno kartu su motina, tvarkė bendrą ūkį, tačiau šių argumentų, susijusių su paveldėjimo teisiniais santykiais, vertinimas peržengia nagrinėjamos administracinės bylos ribas, todėl teisėjų kolegija dėl pareiškėjos paveldėjimo teisių nepasisako. Pareiškėja, manydama, kad netinkamai buvo spręstas paveldėjimo klausimas, turi teisę kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo į teismą teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjos pateiktas skundas apibrėžia nagrinėjamos administracinės bylos ribas, todėl dėl jos argumentų, nesusijusių su kilusiu ginču, nepasisakytina.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė šiuos dokumentus: 1995 m. M. P. mirties akto įrašo Nr. 2 (t. I, b. l. 171), Ukmergės rajono Vidiškių seniūno išduoto išrašo iš namų knygos (t. I, b. l. 172), 1996 m. balandžio 24 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo (t. I, b. l. 173), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-645 (t. I, b. l. 174-176), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 81-19221 (t. I, b. l. 177), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 47S-59 (t. I, b. l. 178), 2014 m. birželio 13 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų (t. II, b. l. 8-11), 1996 m. spalio 30 d. prašymo leisti privatizuoti asmeninio ūkio žemę 2,64 ha, susigrąžinat ją ekvivalentine natūra vietoje turėtos žemės (t. II, b. l. 1-2) kopijas, tačiau šie įrodymai jau yra pateikti administracinėje byloje, todėl jų prijungti prie bylos papildomai nėra tikslinga.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai netenkino pareiškėjos pateikto skundo, nurodęs, jog skundžiami administraciniai aktai yra teisėti bei pagrįsti. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos O. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.