Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasauskso, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjai O. P., atsakovės atstovei Dovilei Aleksandravičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys L. V., J. V. ir Vladzė I. R., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja O. P. 2014-04-07 skundu, kurį patikslino 2014-05-10 ir 2014-05-12, prašo teismo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2014-03-13 sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-645 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. V. turėtą žemę mirusios M. P. vardu; 2) panaikinti NMA 2011-05-27 sprendimą Nr. 47S-59 atkurti nuosavybės teises mirusiosios M. P. vardu; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2003-11-24 sprendimą Nr. 81-19221 dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiai M. P. į 1,06 ha žemės; 4) įpareigoti NMA atkurti nuosavybę įpėdinės O. P. vardu (b. l. 1-4,17-19, 63, 64).

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1986-06-03 gyveno ir vedė bendrą ūkį kartu su savo motina M. P. iki pastarosios mirties 1995-01-13. M. P. 1992 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. nuosavybės teisėmis valdytą 3, 66 ha žemės sklypą, tačiau prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą 1, 29 ha miško plotą ji nepateikė. 1996-10-30 O. P. vardu buvo parengta pažyma dėl 2, 64 ha ploto asmeninio ūkio žemės privatizavimo, susigrąžinant ją ekvivalentine natūra vietoj buvusio savininko P. V. Vareikių kaime turėtos žemės, o likusį 1,02 ha plotą atmatuojant parengiant kompleksinį planą, taigi, tiek pareiškėja, tiek ir jos motina turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl po motinos mirties teisę atkurti nuosavybės teises perėjo pareiškėjai nuosavybės teisė į 1, 06 ha žemės plotą. VAVA 2003-11-24 sprendimu Nr. 81-19221 buvo nepagrįstai atkurta mirusiosios M. P. vardu. Po motinos mirties pareiškėja paveldėjo ½ statinių, o 2008 m. sužinojo, kad yra rengiamasi atkurti ir nuosavybės teises į mišką, tačiau pareiškėjai niekas nepaaiškino, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiosios vardu. Iš NMA Ukmergės žemėtvarkos skyriaus 2011-06-23 rašto Nr. 1SS-(7.5)-1466 turinio pareiškėja sužinojo, kad 2011-05-27 sprendimu mirusiosios M. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1, 54 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Varžų kaime. Pareiškėja, žinodama, kad jos motina neteikė prašymo atkurti nuosavybės teisių į mišką ir nesutikdama su tuo, kad nuosavybės teisės į mišką yra atkurtos mirusiosios vardu, 2014-02-05 pateikė skundą NMA, kurį NMA 2014-03-13 sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-645 nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patenkinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėja skundą palaikė ir prašė jį patenkinti.

Atsakovė NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 78-81).

Paaiškino, kad pareiškėjos ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę (mišką ) atkurtos mirusiosios M. P. vardu, yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjos motina ir buvusio savininko P. V. dukra. M. P. 1991-11-14 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. iki 1940 m. turto nacionalizacijos turėtą žemę ir mišką, tačiau ji mirė 1995 m., t. y. nesulaukusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos, todėl vadovaujantis 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas pagrįstai buvo vykdomas ir ginčijami sprendimai priimti būtent mirusiosios M. P. vardu. Pareiškėja nėra ir nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, o šiuo metu terminas tokiems prašymams paduoti jau yra pasibaigęs, todėl reikalavimas įpareigoti NMA priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises O. P. vardu negali būti įvykdytas.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad jis niekam jokių pretenzijų neturi (b. l. 111, 120). Paaiškino, kad po M. P. mirties jis pagal testamentą paveldėjo ½ mirusiajai priklausiusių pastatų, o likusį M. P. turtą pagal įstatymą paveldėjo trys jos dukros – O. P., J. V. ir V. – I. R., todėl pareiškėjos teiginys, kad ji yra vienintelė M. P. turto paveldėtoja, yra neteisingas.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. - I. R. atsiliepime į skundą paaiškino, kad ji NMA jokių pretenzijų neturi (b. l. 133). Paaiškino, kad po M. P. mirties ji pagal įstatymą paveldėjo 1/3 dalį mirusiosios turto, kuris nebuvo įtrauktas į testamentą. M. P. pati kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančią tėvo P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir mišką.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo V. - I. R. nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. atsiliepime į skundą paaiškino, kad ji niekam jokių pretenzijų neturi (b. l. 136). Paaiškino, kad po M. P. mirties ji pagal įstatymą paveldėjo 1/3 dalį mirusiosios turto, kuris nebuvo įtrauktas į testamentą.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. nedalyvavo.

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. iki 1940 m. turto nacionalizacijos turėtą žemę 1991-11-14 pateikė Petro varno dukra M. P. (V.), o 1992-04-28 - dukra U. G. (V.) (b. l. 84, 85). Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaimo vienkiemiais išskirstymo plano, sudaryto 1933 metais, turinys patvirtina, kad P. V. turėjo 7,32 ha žemės sklype Nr. 19 ir 0,036 dalį (t. y. 2,59 ha) bendrai valdytame miško sklype (b. l. 86, 87). Nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko P. V., K., žemę M. P. (g. 1920-02-26) ir jos sesuo U. G. (g. 1916-07-30) pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus ir P. V. nuosavybės teises įrodančius dokumentus - 1933 m. sudarytą Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą ir eksplikaciją, o prašyme atkurti nuosavybės teises M. P. buvusio savininko P. V. įpėdiniais nurodė save ir savo seserį U. G. (b. l. 84, 85).

Vadovaudamasi pateiktais prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimų ir giminystės ryšį bei nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, VAVA Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius U. G. ir M. P. 1998-12-11, 2002-05-14, 2002-12-06 parengė pažymas atitinkamai Nr. 722, 2268, 2298, kuriose nurodoma, kad abi P. V. įpėdinės turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę - po 3,66 ha žemės ir atitinkamai 1,3 ha ir 1,29 ha miško (b. l. 88, 89, 91).

Mirusiosios M. P. vardu Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-12-31 sprendimu Nr. 81-6209 vietoje P. V. turėtos 2,6 ha žemės ekvivalentine natūra grąžintas 2,64 ha žemės sklypas Bimūnų kaime, Vidiškių seniūnijoje, Ukmergės rajone, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-11-24 sprendimu Nr. 81-19221 vietoje turėtos 1,6 ha žemės atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,86 ha ploto žemės sklypus Bimūnų ir Laukūnų kaimuose, Vidiškių seniūnijoje, Ukmergės rajone (b. l. 96, 97). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-05-27 sprendimu Nr. 47S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje mirusiajai M. P.“, M. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. V. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą - 1,29 ha miško, suteikiant 1,54 ha žemės sklypą Nr. 927, esantį Varžų kaime, Pivonijos seniūnijoje, Ukmergės rajone, miškų ūkio paskirčiai (b. l. 102).

Pareiškėja, nesutikdama su NMA 2011-05-27 sprendimu Nr. 47S-59 atkurti nuosavybės teises mirusiajai M. P. ir prašydama jį panaikinti, 2014-02-05 skundu kreipėsi į NMA, kuri 2014-03-13 raštu Nr. 1SS-(7.5)-645 pranešė pareiškėjai, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostatas, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo skundžiami teismui, todėl NMA nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundo (b. l. 14-16).

Pareiškėja šioje byloje siekia, kad būtų panaikinti ginčijami NMA ir VAVA sprendimai, kuriais jos mirusios motinos M. P. vardu atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjos senelio P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę (mišką), ir prašo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjos, kaip M. P. įpėdinės, vardu.

Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas pagal TSRS įstatymus, nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas pagal nustatytą tvarką buvo vykdomas pagal 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Įstatymas) ir 1997-09-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininkui, o tuo atveju, jeigu jis miręs ir nepalikęs testamento - sutuoktiniui ir vaikams - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad mirus piliečiams, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Vyriausybės įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Analogiškos nuostatos numatytos Tvarkos 2.1, 2.3, 3, 123 punktuose.

Nagrinėjamu atveju buvęs turto savininkas P. V. mirė 1970 m. sausio 19 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, prašymus atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (mišką) turėjo teisę pateikti jo vaikai, t. y. dukros U. G. ir M. P., ką jos ir padarė 1991-11-14 (M. P.), 1992-04-28 (U. G.) pateikdamos prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. iki 1940 m. turto nacionalizacijos turėtą žemę. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros minėtų asmenų atžvilgiu buvo vykdomos teisėtai ir pagrįstai. Kadangi vykdant atkūrimo procedūras buvusio turto savininko dukra M. P. mirė (1995-01-13), vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros mirusiosios M. P. vardu buvo teisėtai ir pagrįstai tęsiamos, taip pat teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas tiek VAVA 2003-11-24 sprendimas Nr. 81-19221, tiek ir NMA 2011-05-27 sprendimas Nr. 47S-59, kuriais nuosavybės teisės į P. V. turėtą žemę (mišką) atkurtos mirusiosios M. P. vardu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo pradėtos ir tęsiamos, taip pat ginčijamas NMA 2011-05-27 sprendimas Nr. 47S-59 ir VAVA 2003-11-24 sprendimas priimti vadovaujantis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atkūrimo tvarką bei sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Bylos medžiaga paneigia pareiškėjos teiginį, kad jos motina M. P. nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą 1, 29 ha miško plotą, kadangi nustatyta, jog M. P., 1991 m. lapkričio 17 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, jame nurodė, kad P. V. turėtą turtą sudaro 7, 32 ha žemės plotas (iš jo - 4,41 ha ariamos žemės, 2,8 ha pievų ir ganyklų) ir 2,6 ha miškų, todėl būtent pagal šiuos duomenis, vadovaujantis nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, pagrįstai buvo vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros (b. l. 95). Pažymėtina, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėja pagal 1989 m. balandžio 20 d. testatoriaus M. P. sudarytą testamentą po jos mirties paveldėjo ½ testatorei nuosavybės teisėmis priklausiusių pastatų, o pagal įstatymą paveldėjo 1/3 dalį kito mirusiosios turto, nagrinėjamu atveju jokios įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturi (b. l. 7, 92, 93). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į P. V. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir tokio prašymo padavimo terminas šiuo metu jau yra pasibaigęs (Įstatymo 10 straipsnis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnis), pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NMA priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises O. P. vardu atmestinas kaip nepagrįstas. NMA, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2014-03-13 sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-64 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014-02-05 skundą dėl NMA 2011-05-27 sprendimo Nr. 47S-59 panaikinimo, ginčijamas aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Dėl nurodytų motyvų, ginčijamas NMA 2014-03-13 sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-645, NMA 2011-05-27 sprendimas Nr. 47S-59 ir VAVA 2003-11-24 sprendimas Nr. 81-19221 yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti ir įpareigoti atsakovę atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos O. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.