- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-10
- Bylos Nr.
- e2A-1267-657/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09930-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- E. P.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Trečiasis asmuo
- A. S.
Viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1242-528/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo E. P. 530,21 Eur už centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovė tiekia šilumą butui (duomenys neskelbtini), kuris laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. kovo 24 d. nuosavybės teise priklausė atsakovui. Rašytinė sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta, todėl šilumos energija atsakovo butui buvo tiekiama pagal šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašą. Atsakovas už ieškovės laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. kovo 24 d. tiektą šilumos energiją neatsiskaitė. Būdamas buto savininku atsakovas turi pareigą sumokėti įsiskolinimą už jo butui patiektą šilumos energiją, nepriklausomai nuo to, kas naudojosi tuo butu. Negalėdamas naudotis jam priklausančiu butu, atsakovas gali reikšti atgręžtinius reikalavimus asmeniui, dėl kurio patyrė žalą.Atsakovas E. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas butu (duomenys neskelbtini), faktiškai negalėjo naudotis, nes jį įsigijus bute ir toliau neteisėtai gyveno trečiasis asmuo A. S.. Atsakovui butą A. S. perdavė tik 2011 m. kovo 23 d., kai buvo pasirašytas perdavimo – priėmimo aktas, kuriame A. S. įsipareigojo padengti visas iki tos dienos susidariusias skolas už komunalines paslaugas ir patarnavimus. Atsakovas su ieškove nėra sudaręs rašytinės sutarties, neįsipareigojo jai konkliudentiniais veiksmais, todėl sutartiniai santykiai negalėjo atsirasti. Nesinaudodamas butu atsakovas negalėjo priimti ieškovės teikiamų paslaugų. Reikalavimai turi būti reiškiami trečiajam asmeniui A. S., kuris buvo faktinis šilumos energijos gavėjas. Analogiškoje situacijoje skola UAB „Kauno vandenys“ buvo priteista ne iš atsakovo, bet iš A. S..Trečiasis asmuo A. S. nuomonės dėl ieškinio nepareiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 23d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo E. P. ieškovei AB „Kauno energija” 530,21 Eur skolą už patiektą šilumos energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,00 Eur žyminį mokestį, 1,71 Eur už duomenų gavimą ir 51,43 Eur išlaidas už advokato pagalbą.Teismas nustatė, kad byloje neginčijama, jog šalys dėl šilumos energijos tiekimo ginčo butui nebuvo sudarę rašytinės sutarties, taip pat neginčijamas šilumos energijos kiekis, kaina bei faktas, kad ieškovė tiekė ginčo butui šilumos energiją. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – buto apyvartos žiniaraščių matyti, kad ieškovė ginčo butui tiekė šilumos energiją, ginčo dėl skolos dydžio nėra, todėl atsakovui kaip buto savininkui atsirado prievolė sumokėti už butui patiektą šilumos energiją Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais terminais. Byloje nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo A. S. su ieškove buvo sudaręs rašytinę sutartį dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti skolos priteisimo iš A. S., kurį atsakovas nurodo faktiniu šilumos energijos vartotoju. Aplinkybė, kad A. S. yra įsipareigojęs atsakovui apmokėti už atsakovo butui teiktus komunalinius patarnavimus bei paslaugas, sudaro pagrindą atsakovui, atsiskaičius su ieškove, reikalauti iš A. S. vykdyti prisiimtus įsipareigojimus dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo ar atlyginti patirtą žalą. Atsakovas gavo jam nuosavybės teise priklausančiam ginčo butui tiektą šilumą, todėl privalėjo sumokėti už ją ieškovei, nepriklausomai nuo to ar bute gyvenama, ar negyvenama. Jau įsigyjant prie centralizuotų sistemų prijungtą butą atsakovui buvo žinoma, jog ši paslauga, nepriklausomai nuo sutarties su ieškove sudarymo, minėtam butui yra teikiama. Negyvenimas bute, buto savininko ginčai su kitais asmenimis neatleidžia buto savininko nuo pareigos išlaikyti butą ir tinkamai vykdyti prievoles, susijusias su paslaugų tam butui teikimu. Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis atsakovo nurodomos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 išaiškinimais, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Dėl Kauno apylinkės teismo sprendimo, kuriuo skola UAB „Kauno vandenys“ buvo priteista iš A. S., tai tos civilinės bylos dalyviai minėto sprendimo neginčijo, sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine bei kasacine tvarka, o vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl šioje byloje vadovaujamasi kasacinio teismo suformuota praktika. Kadangi atsakovas nesumokėjo už ieškinyje nurodytu laikotarpiu jam priklausiusiam nuosavybės teise ginčo butui tiektą šilumos energiją, nors tokią prievolę turėjo, tai ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo laikytinas teisiškai pagrįstu. Įrodymų, kad ieškovės reikalaujama iš atsakovo skola už patiektą šilumą priskaičiuota neteisingai ar kad ji yra sumokėta, teismui nepateikta. Be to, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas E. P. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas skundą grindžia šiais argumentais:Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ir atsakovas E. P. nebuvo sudaręs su ieškove rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, o jam nesinaudojant butu, negalėjo ir neatliko konkliudentinių veiksmų tokios sutarties sudarymui. Todėl būtent iš atsakovo E. P. ieškovė neturi pagrindo reikalauti skolos priteisimo. Tarp ieškovės ir atsakovo laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. kovo 24 d. nesusiklostė jokie prievoliniai santykiai, susiję su butui, (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas gavo jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumą, todėl privalėjo sumokėti už ją ieškovei, nepriklausomai nuo to, ar bute gyvenama, ar negyvenama. Tokia teismo išvada prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taip pat CPK 185 straipsnyje numatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Aplinkybės, kad E. P. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. kovo 25 d. negyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl A. S. kaltės negalėjo naudotis šiuo nuosavybės teise jam priklausančiu butu, taip pat negalėjo naudotis teikiamomis paslaugomis – butui tiektu vandeniu, yra konstatuotos įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-187-877/2013. Teismas nepagrįstai nesivadovavo šiame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto ir CPK 185 straipsnio nuostatas. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kad prejudiciniais faktais pripažįstami tik tie faktai, kurie peržiūrėti apeliacine ar kasacine tvarka. Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-187-877/2013 taip pat privalėjo būti vadovaujamasi ir kaip precedentu, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės yra tapačios. Teismas pareigą atsiskaityti už nuosavybės teise valdomoms patalpoms centralizuotai tiekiamą šilumos energiją nepagrįstai susiejo vien tik su nuosavybės teisės įgijimu, o ne su faktiniu nuosavybės teisės įgyvendinimu savininkui naudojant ir valdant patalpas. Teismo išvados prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai. Kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. kovo 24 d. tarp buto savininko ir faktinio buto naudotojo (bei faktinio energijos naudotojo) vyko ginčai, pagal kasacinio teismo praktiką teismas nepagrįstai ieškinį tenkino patalpų savininko E. P. atžvilgiu. Šiuo atveju pareigą sumokėti už patalpoms tiektą šilumos energiją už nurodytą laikotarpį turėjo ne atsakovas, o trečiasis asmuo A. S..Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė:
9.1. Teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Įsigydamas ginčo butą atsakovas išreiškė savo valią naudoti šilumos energiją, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo butas yra prijungtas prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų. Todėl, nepaisant rašytinių sutarčių nebuvimo, tarp bylos šalių egzistavo sutartiniai šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Šilumos pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas. Trečiasis asmuo A. S. su ieškove nebuvo sudaręs rašytinę sutartį dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti skolos priteisimo iš A. S., kurį atsakovas nurodo faktiniu šilumos energijos vartotoju. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo A. S. yra įsipareigojęs atsakovui apmokėti už atsakovo butui teiktus komunalinius patarnavimus bei paslaugas, sudaro pagrindą atsakovui, atsiskaičius su ieškove, reikalauti iš A. S. vykdyti jam prisiimtus įsipareigojimus dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo ar atlyginti patirtą žalą.
9.2. Atsakovas nuo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosavybės teise įgijo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, ar atsakovas visą įsiskolinimo laikotarpį faktiškai galėjo, ar negalėjo naudotis jam nuosavybės teise priklausančiomis ginčo patalpomis, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo už ieškovės jam suteiktas paslaugas priteisimo. Atsakovui, kaip teisėtam patalpų savininkui, nuo nuosavybės teisės įgijimo į patalpas perėjo visos teisės ir pareigos, susijusios su patalpų valdymu ir disponavimu, įskaitant ir pareigą atsakyti prieš trečiuosius asmenis už įsipareigojimus, kilusius dėl naudojimosi patalpomis, įskaitant teisę ginti savo, kaip teisėto patalpų valdytojo, teises nuo neteisėto patalpų valdymo.
Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 str.), o šilumos energijos pirkimą – pardavimą – ir specialiosios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, bei jį detalizuojantys teisės aktai, t. y. LR energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, LR Ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinės sąlygos.Energijos tiekimo vartotojams (pirkimo – pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 d., 6.383 str. 3 d.). CK 6.383 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl sutartinės prievolės nevykdymo. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovė yra šilumos tiekėja pagal Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 punktą, turinti šilumos tiekimo licenciją ir tiekianti šilumą vartotojams pagal pirkimo – pardavimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas E. P. nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. kovo 24 d. buvo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) savininku, kurį įgijo 2010 m. lapkričio 10 d. turto perdavimo priėmimo aktu. Butas šildomas centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų.Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, jog jis kaip ir trečiasis asmuo A. S. nebuvo sudaręs rašytinės sutarties su ieškove, šiluminės energijos tiekėja. Sutiktina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog trečiasis asmuo A. S. ar atsakovas E. P. buvo sudarę rašytines šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis su ieškove ir ginčo tarp šalių dėl šios aplinkybės nėra. Šiuo atveju, taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepaisant rašytinių sutarčių nebuvimo, tarp šalių egzistuoja sutartiniai šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.384 str. 1 d.), ir tokiu atveju šilumos pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, kol šalys sudaro šilumos pirkimo – pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (LR šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., LR energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 26, 27, 36, 37 punktai, 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 1-155 redakcija).Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant ginčą dėl įsiskolinimo paslaugų tiekėjui už patiektą šilumos energiją, kuomet buto savininkas, įgijęs butą juo negalėjo naudotis dėl neteisėtų ankstesniųjų buto savininkų veiksmų, šiems atsisakius išsikelti iš atsakovui nuosavybės teise perėjusio buto, ir kai sutartis su atsakovu – teisėtu buto savininku, kurio nuosavybės teises į butą neteisėtai suvaržė tretieji asmenys nebuvo sudaryta, tikslinga spręsti ar ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui (CPK 45 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat buvo išaiškinta, jog savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti išimtinai, nepatikrinus faktų, siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti ar perduoti neteisėtai valdomas patalpas. Taigi, iš šioje nutartyje nurodytų išaiškinimų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ir ieškovė be pagrindo prievolės mokėjimo pradžią sutapatina išimtinai tik su nuosavybės teisės perėjimo momentu ir be pagrindo laikė teisiškai nereikšmingomis aplinkybes, kad atsakovas ginčo laikotarpiu faktiškai negalėjo jam priklausančio turto valdyti dėl to, kad jį neteisėtai buvo užėmęs trečiasis asmuo A. S.. Kaip matyti iš bylos duomenų, butą atsakovas įgijo, jo nepardavus varžytynėse pagal turto perdavimo priėmimo aktą. Šios aplinkybės ne tik, kad buvo nustatytos kitoje civilinėje byloje (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-4403-877/2013), bet ir grindžiamos šioje byloje kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktais įrodymais, iš kurių matyti, kad atsakovas 2011 m. sausio 12 d. pareikalavo, kad trečiasis asmuo A. S., atlaisvintų jam nuo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosavybės teise priklausančias patalpas. Atsakovas 2011 m. sausio 20 d. kreipėsi į Dainavos policijos komisariato Girstupio nuovadą, pareiškime taip pat nurodydamas, kad A. S. trukdo naudotis butu. Iš byloje pateikto 2017 m. balandžio 11 d. Gyventojų registro išrašo matyti, kad atsakovas E. P. gyvenamąją vietą nuo 1994 m. birželio 23 d. yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad išviešinus atsakovo nuosavybės teisių į butą įregistravimo faktą Nekilnojamojo turto registre, šilumos tiekimo sutarties šalimi atsakovas savaime netapo. Išviešinimo šiame registre paskirtis – trečiųjų asmenų teisių apsauga, o ne ieškovės ir atsakovo tarpusavio teisių ir pareigų nustatymas, kadangi šių asmenų santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi vadovaujantis sutarčių teisės taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, nors ir negalėdamas naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu butu bei jokiais konkliudentiniais veiksmais nesudaręs šilumos energijos vartojimo sutarties, yra atsakingas ieškovei, yra neteisinga. Byloje pateiktas 2011 m. kovo 23 d. turto (buto(duomenys neskelbtini)) perdavimo – priėmimo aktas, taip pat patvirtina, kad atsakovas negalėjo naudotis jam priklausančiu turtu, kol trečiasis asmuo A, S. neatlaisvino gyvenamųjų patalpų. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame akte yra nurodyti bute esančių skaitiklių parodymai, o A. S. įsipareigojo atsiskaityti su tiekėjais už visus komunalinius patarnavimus ir paslaugas.Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Konstatuotina, kad atsakovui jokia forma nesudarius sutarties su ieškove dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo, neatsirado prievolė mokėti už butui patiektą šilumos energiją, kuomet juo neteisėtai naudojosi trečiasis asmuo A. S., o atsakovas savo nuosavybės teisių neturėjo galimybės įgyvendinti. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas bei kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų už šilumos energiją priteisimo, todėl neteisingai sprendė, kad už visą ieškovės nurodomą laikotarpį yra atsakingas atsakovas, nors butu ir jam teiktomis ieškovės paslaugomis faktiškai naudojosi trečiasis asmuo A. S.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje apie pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus pasisakyta, kiti apelianto ir ieškovės nurodomi teiginiai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ne tam atsakovui (CPK 45 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas. Apeliantas patyrė šias išlaidas: 435,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (270,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir 150,00 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, 15,00 Eur už apeliacinį skundą). Atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos kompleksiškai vertinant neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžių, išlaidos pripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės. Iš ieškovės taip pat priteistina valstybei 14,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu teismas
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija”, juridinio asmens kodas 235014830, atsakovui E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 435,00 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija”, juridinio asmens kodas 235014830, valstybei 14,96 Eur (keturiolika eurų 96 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.