- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-22
- Bylos Nr.
- e2S-1336-656/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19138-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- I. Š.
- Atsakovas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) I. Š. – V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. – V. ieškinį atsakovui R. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo dydžio nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, suinteresuoti asmenys - Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. Š. –V. padavė ieškinį, kuriuo prašė: 1) nenustatyti termino susitaikymui ir santuoką tarp atsakovo ir ieškovės (pavardė iki santuokos sudarymo – Š.), įregistruotą (duomenys neskelbtini) nutraukti dėl atsakovo kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę „Š.“, atsakovui – „V.“; 3) nepilnamečio vaiko E. V. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; 4) nepilnamečio vaiko turto uzufruktore nustatyti ieškovę; 5) priteisti iš atsakovo vaikui išlaikymą po 300 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis, kiekvieną mėnesį nuo teismo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės; 6) priteisti iš atsakovo vaikui 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 7) priteisto išlaikymo vaikui lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė su dukra gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, o atsakovas yra deportuotas iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, gyvena ir dirba Lietuvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 2 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.
4. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė į teismą kreipėsi per jos interesus teisme tinkamai neįgaliotą atstovauti asmenį. Teismas pažymėjo, kad dokumentus teismui elektroninėmis ryšių priemonėmis (per EPP) pateikė teisininkė R. V. Su ieškiniu pateikta tarp ieškovės ir R. V. sudaryta 2019 m. kovo 19 d. procesinių dokumentų rengimo sutartis. Remiantis CPK 51 straipsnio 1 dalimi, asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus. CPK 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad fizinių asmenų atstovais gali būti advokatai ir advokatų padėjėjai (1 ir 2 punktai), o pagal minėtos nuostatos 4 punktą asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. V. turi teisinį išsilavinimą ir yra artima ieškovės giminaitė. Teismas taip pat nenustatė, kad R. V. būtų advokatė ar advokato padėjėja. CPK 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai reikia specialių žinių, susijusių su bylos dalyku, atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys, tačiau tik kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis (t. y. advokatais ir advokatų padėjėjais).
5. Kartu teismas pasisakė ir dėl ieškinio teismingumo. Nurodė, kad ieškinys dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingas Jungtinės Karalystės teismui pagal vaiko gyvenamąją vietą, o ieškinio reikalavimas dėl santuokos nutraukimo nagrinėtinas Lietuvos teisme. Dėl Lietuvos teisme nagrinėtino reikalavimo teismas pažymėjo, kad ieškovė analogišku prašymu jau buvo kreipusis į teismą, tačiau teismas ieškovei nustatė ieškinio trūkumus, o jų nepašalinus, paliko ieškinį nenagrinėtą. Teismas ieškovei buvo nurodęs, kas ieškovei nurodžius atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini), o teismui remiantis Gyventojų registro duomenimis nustačius, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę bei remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustačius, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje nuturi nekilnojamojo turto, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas šiuo metu gyvena Vilniuje. Teismui negalint įteikti atsakovui dokumentų, atsakovas negalėtų atsikirsti į ieškinį, o tai sudarytų prielaidas lygiateisiškumo bei rungimosi principų pažeidimui (CPK 12, 17 straipsniai). Esant tokiai situacijai, kai ieškovė galimai turi žinių apie atsakovo buvimo vietą, teismas nurodė, kad ieškovė turėtų apsvarstyti galimybę prašyti teismo, kad teismas jai pačiai leistų įteikti dokumentus atsakovui per ieškovės pasirinktą antstolį. Minėtų nutarčių argumentai yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju, tačiau ieškovė 2019 m. birželio 26 d. pakartotinai kreipdamasi į teismą nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovas gyvena ir dirba Lietuvoje, todėl laikė, kad ieškovė nėra pašalinusi teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje nurodytų trūkumų.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Ieškovė atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės. Atskirojo skundo argumentai:
6.1. Dokumentus teismui pagal dokumentų rengimo sutartį pateikė teisininkė. Priešingai nei nurodo teismas, teisininkė neatstovauja ieškovės, o tik teikia dokumentus, o tokia teisė aptarta pateiktoje sutartyje.
6.2. Teismas netinkamai nustatė ieškinio teismingumą. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo dydžio nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas gyvena Lietuvoje, todėl vadovaudamasi LR CK, CPK bei Europos Sąjungos reglamentais 2201/2003 ir 44/2001 ieškinį reiškė pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Teismas nurodė, kad ieškinys neteismingas teismui, nes ieškovė neįrodė, kad atsakovas gyvena ir dirba Lietuvoje. Tačiau ieškovė su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo į teismą buvo kreipusis ir anksčiau, teismas pagal SODROS duomenis nustatė, kad atsakovas dirba Lietuvoje, ko pasėkoje čia ir gyvena. Atsakovas yra deportuotas iš Jungtinės Karalystės, kur ji gyvena su vaiku, į šalį įvažiuoti atsakovas negali ir neturi galimybės dalyvauti teismuose Jungtinėje Karalystėje.
6.3. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad jos ir atsakovo santuoka yra įregistruota Lietuvoje, o ne Jungtinėje Karalystėje. Teikdama ieškinį ji rėmėsi ES reglamento Nr. 44/2001 5 str. 2 d., kuri numato, kad „Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe“. Ieškovė pažymėjo, kad jos ieškinys nėra pagrįstas vien tik pilietybės klausimu - ieškinį ji teikia teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
6.4. ES reglamento 2201/2003 3 str. 1 d. numato, kad „Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje: yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.” Ieškovė pažymėjo, kad kreipdamasi į teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kreipiasi tinkamai, t. y. taip, kaip numato reglamentas.
6.5. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo - ES reglamentas 2201/2003 nurodo, kad vaiko gyvenamosios vietos klausimas turėtų būti sprendžiamas tos valstybės teisme, kuriame vaikas laikomas turinčiu konkretų ryšį su valstybe nare, kaip minėta šio straipsnio 1 dalyje, jei ta valstybė narė: a) iškėlus bylą šio straipsnio 1 dalyje minėtame teisme, tapo vaiko nuolatine gyvenamąja vieta; arba b) yra buvusi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta; arba c) yra vaiko pilietybės vieta; arba d) tėvų pareigų turėtojų nuolatinė gyvenamoji vieta; arba e) vieta, kurioje yra vaikui priklausantis turtas, ir byla yra susijusi su vaiko apsaugos priemonėmis, susijusiomis su šio turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu.
6.6. Su vaikų išlaikymu susijusiems klausimams nėra taikomas ES Reglamentas Nr. 2201/2003, o taikomas ES Reglamentas Nr. 44/2001. Vadovaujantis šio Reglamento 5 str. 2 p. – „išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Pažymėjo, kad vadovaujantis ES Reglamentais Nr. 2201/2003 ir Nr. 44/2001, tiek vaiko gyvenamosios vietos, tiek išlaikymo klausimas spręstinas Vilniaus miesto apylinkės teisme.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
8. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį.
Dėl procesinių dokumentų teismui pateikimo tinkamumo
9. Kaip matyti iš bylos duomenų, per elektroninį paslaugų portalą ieškovės ieškinį pateikė teisininkė R. V.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė į teismą kreipėsi per tinkamai neįgaliotą ją atstovauti asmenį. Atskirajame skunde su teismo argumentais nesutinkama, nurodant, kad teismui procesinius dokumentus pateikė teisininkė pagal dokumentų rengimo sutartį ir ši teisininkė neatstovauja ieškovės, o tik teikia dokumentus remiantis šalių sudaryta sutartimi.
10. Elektroninių ryšių technologijų naudojimą teismo procese reglamentuoja CPK 175-1 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nurodo, kad elektroninės bylos tvarkymo ypatumus nustato Teismų įstatymas, o 7 dalis nustato, jog elektroniniai duomenys teismui pateikiami teisingumo ministro nustatyta tvarka ir forma.
11. Pagal Teismų įstatymo 37-1 straipsnio 3 dalį dokumentus pateikiančiam asmeniui keliami reikalavimai, kad asmenys, teikiantys procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, turi juos pasirašyti saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinti kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.), arba užsiregistruoti teismų informacinėje sistemoje. Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus nustato teisingumo ministras.
12. Teisingumo ministro 2012-12-13 įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 11 punkte nurodyta, kad asmuo elektroninių ryšių priemonėmis teismui gali pateikti procesinius dokumentus.
13. Šalies procesinius dokumentus per EPP gali pateikti ir ne proceso dalyviai, jeigu atitinkamas per EPP pateikiamas procesinis dokumentas yra pasirašytas saugiu elektroniniu parašu (o pagal nuo 2018 m. gegužės 9 d. įsigaliojus Elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymui – kvalifikuotu elektroniniu parašu) advokato ar kito asmens, pagal CPK nuostatas turinčio teisę atstovauti byloje dalyvaujantį asmenį (pateikiant tai patvirtinančius įrodymus).
14. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, prie ieškinio nepateikti įrodymai, kad ieškinį pateikusi teisininkė atitiktų asmenims, turintiems teisę būti teisme atstovais pagal pavedimą, reikalavimus (CPK 56 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad viešai prieinama „GoSign“ programa patikrinus ieškinio pasirašymą elektroniniu parašu nustatyta, kad „pdf“ formatu pateiktas ieškinys nėra tinkamai pasirašytas elektroniniu parašu (kaip beje tinkamai nepasirašyta ir dokumentų rengimo sutartis). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškinys pateiktas nesilaikant įstatymų reikalavimų, reglamentuojančių procesinių dokumentų pateikimą elektroninėmis ryšio priemonėmis, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atsisakė priimti.
15. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu atsisakymą priimti ieškinį, tačiau pasisako ir dėl kitų atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio teismingumu.
Dėl teismo argumentų, įsisijusių su bylos teismingumu
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta (dėl šios aplinkybės nėra ginčo), kad ieškovės ir šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Taigi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste).
17. Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai <...>, teismas, gavęs ieškinį, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismui automatiškai nereiškia šio teismo galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).
Dėl reikalavimo nutraukti santuoką teismingumo
18. Byloje nėra ginčo, kad dėl reikalavimo nutraukti santuoką teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) ir kad šis ieškinio reikalavimas teismingas Lietuvos teismams. Tačiau atskirajame skunde iš esmės nesutinkama su teismo argumentais, kad nepakanka duomenų, kad atsakovas gyvena Lietuvoje.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Remiantis SODROS duomenimis, atsakovas dirba UAB „Ecoservice“, šioje įmonėje gauna pajamas. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje kaltinamojo akto (2019-06-19) duomenimis atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini). Šie duomenys patvirtina, kad ginčijamos nutarties priėmimo metu atsakovas gyveno Lietuvoje.
Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo
20. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas) nustatytomis taisyklėmis. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas (bendroji jurisdikcija); arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe (pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija, teismo pasirinkimas (Išlaikymo reglamento 4, 5 straipsniai), specialioji jurisdikcija (Išlaikymo reglamento 6, 7 straipsniai). Atsakovo gyvenamajai vietai procesinio sprendimo priėmimo metu buvus Lietuvoje, nepagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo klausimas nutarties priėmimo metu buvo nenagrinėtinas Lietuvos teisme.
Dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo
21. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo taikomas 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio 2000 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1347/2000 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“ (toliau – Reglamentas „Briuselis II bis“). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punktą tėvų pareigos apibrėžiamos kaip „visos teisės ir pareigos“, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu. Tai apima ir teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Jungtinė Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, tad reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą susijęs su tėvų pareigomis, teismas daro išvadą, jog šio reikalavimo teismingumo klausimui išspręsti taikytinos Reglamentas „Briuselis II bis“ nuostatos. Reikalavimams dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos atsižvelgiant į vaiko interesus. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.
22. Iš pateiktų teismui duomenų matyti, kad abi šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šalių dukra gimė Londone. Ieškovės teiktais duomenimis, ji su dukra nuo jos gimimo (duomenys neskelbtini) gyvena Jungtinėje Karalystėje. Taigi nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.
23. Reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaiko grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios, t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Taigi jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-426/2016; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-443/2016). Taigi šalių dukros nuolatinei gyvenamajai vietai esant Jungtinėje Karalystėje bei nesant duomenų dėl šalių sutarimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimo Lietuvos teisme, teismas turėjo pagrindą pripažinti ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą Jungtinės Karalystės teismui.
24. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su šioje byloje pateikto ieškinio reikalavimų teismingumu. Todėl tuo atveju, jei ieškovė teiktų naują ieškinį, teismas jo priėmimo metu teismingumo klausimą spręstų atsižvelgiant į tuo metu aktualias faktines aplinkybes.
25. Atsižvelgdamas į aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos nutartis iš esmės yra teisėta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.