- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-589-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15783-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 2.5.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui V. S. dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. S. dėl skolos už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį negyvenamosioms patalpoms – kūrybinėms dirbtuvėms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios nuosavybės teise priklauso atsakovui. Už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2015-03-31 yra susidaręs 841,50 Eur įsiskolinimas už suteiktas paslaugas, t.y. už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir karštą vandenį. Atsakovas yra bendraturtis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpų. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-453-141/2014 Valstybinė energetikos inspekcija prie energetikos ministerijos ir Komisija pateikė išvadas, kuriose numatyta atsakovo pareiga mokėti mokesčius už bendro naudojimo patalpų šildymą. Atsakovui, laiku nesumokėjus už šilumos energiją, ieškovas paskaičiavo 5 proc. dydžio metines palūkanas, už laikotarpį nuo 2013-09-01 iki 2015-04-29, kas sudaro 24,65 Eur. Teismo prašė priteisti iš atsakovo 841,50 Eur skolos už šilumos energiją, 24,65 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-6). Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nešildomos kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo cokoliniame aukšte (rūsyje). Įėjimai į nešildomas rūsio ir į šildomą laiptinę, iš kurios patenkama į gyventojų butus, yra atskiri. Kūrybinės dirbtuvės yra nešildomame namo rūsyje, o šildomoje laiptinėje atsakovas buto neturi, todėl namui tiekiama šilumos paslauga atsakovas nesinaudoja. Prie namo konstrukcijų ir inžinierinių tinklų priežiūros atsakovas prisideda, apmokėdamas „kitas paslaugas“. Atsakovas yra bendrasavininkas ir bendrai naudojasi nešildoma laiptine ir tarp sandėliukų esančiu koridoriumi, kurie nėra šildomi. Pažymėjo, kad ieškovas pripažino, jog atsakovas nėra šilumos vartotojas, todėl Šilumos ūkio įstatymas atsakovui netaikytinas. Tik tie asmenys, kurie naudojasi šildoma laiptine ir privalo apmokėti laiptinėje naudojamas, iš išorės teikiamas, paslaugas. Ieškovas, reikalaudamas apmokėjimo, privalo įrodyti energijos vartojimo faktą. Atsakovas yra šildomos laiptinės tik bendrasavininkas, o šildymo paslauga nesunaudoja, todėl jis neprivalo prisidėti prie laiptinės apšildymo sąskaitos apmokėjimo. Bendrasavininkas privalo padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios įstatymu ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Šilumos ūkio įstatymas numato, kad laiptinę šildyti nėra būtina.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovo V. S. ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 841,50 Eur skolos, 24,65 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (866,15 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, nurodė, jog ieškovas, pastato adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šilumos vartotojui tenkančiam šilumos kiekiui apskaičiuoti pagrįstai taiko Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Pagal metodą Nr. 4 – per atsiskaitymo laikotarpį pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, butuose ar patalpose suvartotas karšto vandens kiekis nustatomas pagal karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis arba normas, pastato vartotojų butai ir patalpos šildomi centralizuotai, tiekiams šiluma be individualios apskaitos. Mokestis už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, kad pagal metodo reikalavimus šilumos kiekis karšto vandens cirkuliacijai priskiriamas visiems vartotojams, kurių buto ar patalpų karšto vandens sistema prijungta prie namo bendros karšto vandens sistemos, nepriklausomai nuo to, ar buvo vartojamas karštas vanduo bute (patalpose) ataskaitiniu laikotarpiu. Metodas Nr.5 taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Pagal šio metodo nuostatas iš pastatui šildyti suvartoto šilumos kiekio išskiriamas šilumos kiekis , sunaudotas namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, kuris paskirstomas (išdalinamas) visiems butų (patalpų) savininkams proporcingai butų (patalpų) plotui, kaip numatyta 5.1 ir 5.1.1 punktuose.Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2015-11-25 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-916/2015, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių ir to paties namo bendro naudojimo patalpų šildymo, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas priteisti skolą už paslaugas, suteiktas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas pasisakė, jog kasatorius (šioje byloje – atsakovas) laikytinas namo bendrojo naudojimo patalpų savininku ir jam kyla pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti. Teismas nurodė, jog atsakovas neginčija, kad ieškovas taiko netinkamą energijos suvartojimo skaičiavimo metodą ar netinkamai paskirstė tarp bendraturčių mokėjimus už suvartotą energiją, todėl ieškovo reikalavimą priteisti 841,50 Eur skolą už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2015-03-31 už suteiktas paslaugas, t.y. už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir karštą vandenį, tenkino.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) V. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir ieškinį atmesti, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Sprendime yra tik cituojami CK, Šilumos ūkio įstatymo straipsniai, ir LAT neaktualios nutartys, bet nėra pateikiam; faktiniai argumentai, kuriais remiantis galimi būtų pagrįsti sprendimą. Ieškovas neįrodė, jog apeliantas kokiu nors būdu naudoja šilumą. Todėl jo atžvilgiu negali būti taikomas bet kuris Šilumos ūkio įstatymo straipsnis. Taigi konkrečiai apelianto atžvilgiu negali būti taikomas minėtojo įstatymo 12 str. 2 dalis, kadangi nėra įrodyta, jog apeliantas kokiu nors būdu naudoju šilumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartis yra ydinga, nes joje yra teigiama, kad vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartoja savo reikmėms. Pažymi, jog po Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio papildymo nauja 2 dalimi, įtvirtinančio, jog bendro naudojimo laiptines (turtą) nėra būtina šildyti, turto savininkai laiptinės gyventojai gali pasirinktinai šildyti arba nešildyti laiptinę, todėl vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartoja savo reikmėms, bet jis kita prasme kaip turto savininkas neprivalo mokėti už bendro naudojimo patalpų apšildymą, jeigu yra nutarta nešildyti laiptinę.Valstybinės energetikos inspekcijos prie energetikos ministerijos ir Komisijos pateiktos išvados yra pasenusios, nes neįvertina tai kad Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas nauja 2 dalimi. Bendro naudojimo laiptines nėra būtina šildyti.Apeliantas namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje neturi buto ir laiptine nesinaudoja, todėl neturi teisės spręsti šildyti ar nešildyti ją. Kadangi laiptine nesinaudoja, už jos šildymą neprivalo mokėti. Apeliantas neprivalo prisidėti apmokant karšto vandens pašildymą, nes vandens pašildymas yra aktualu tiems gyventojams, kurie naudoja karštą vandenį. Kadangi apeliantas nenaudoja karšto vandens, todėl neprivalo prisidėti prie privalomųjų vandens tiekimo vamzdynų priežiūros priemonių taikymo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija” prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-621-916/2015 išaiškinimai vertinami kaip prejudiciniai faktai ir šioje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys dėl tų pačių bendrai naudojamų patalpų šildymo ir mokesčių skaičiavimo tvarkos. Tarp tų pačių šalių kilusiuose ginčuose teismo jau išaiškintos bylos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl teismas sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartimi. Apelianto nurodytas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - ŠŪĮ) 25 str. 2 d. pakeitimas, kuriame numatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Priešingai, nei teigia apeliantas neeliminuoja apelianto, kaip namo bendrasavininko pareigos apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nes name esančios bendrojo naudojimo patalpos, kaip jau buvo nustatyta ir ankstesnėje byloje, šildomos ir iki kol namo bendrasavininkai nepriims sprendimo atjungti (tokio sprendimo šilumos tiekėjas iki šiol nėra gavęs) tol Bendrovė privalės paskirstyti bendro naudojimo patalpų šilumos proporciją pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 visiems namo bendrasavininkams, tame tarpe ir apeliantui. ŠŪĮ 15 str. 2. dalis nustato, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. ŠŪĮ 16 str. 4.d. numato, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Apeliantas karšto vandens įrenginių nėra atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, todėl išlieka apelianto teisė bet kada naudoti ar nesinaudoti karštu vandeniu. Esant šioms aplinkybėms ieškovą teisės aktai įpareigoja pakeisti, sutvarkyti apskaitą, t. y. pakeisti karšto vandens skaitiklį metrologiškai patikrintu. Ieškovas neturi kito teisėto pasirinkimo, kaip tik pasiūlyti apeliantui atsijungti karšto vandens įrenginius teisės aktų nustatyta tvarka, o to nepadarius apeliantas laikomas karšto vandens vartotoju, kurio patalpose esančiu karšto vandens skaitikliu privalo rūpintis ieškovas, t.y. periodiškai, teisės aktų nustatyta tvarka keisti metrologiškai patikrintais skaitikliais.2017-04-04 teisme gautas 2016-04-22 pateikto Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą apeliacinio skundo papildymas. Taip pat su papildytu apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – straipsnį iš www.delfi.lt atspausdintą kopiją, bei 2013-07-29 žurnalo „Veidas“ straipsnio ištraukos kopiją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 str.). Priešingas teisės aktų aiškinimas pažeistų šalių procesinių teisių lygiateisiškumo principą ir neatitiktų sąžiningumo bei teisingumo kriterijų. Kadangi apeliantas apeliacinio skundo papildymą su naujais įrodymais pateikė 2017 m. balandžio 4 d. - pasibaigus įstatyme nustatytam terminui apeliaciniam skundui paduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako jį priimti ir grąžina jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 1 p., 323 str.).Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra nurodyta, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Byloje nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-25 nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-621-916/2015, kurioje buvo nagrinėjami tie patys klausimai, tarp tų pačių šalių, kurie keliami ir šioje byloje, tačiau skiriasi skolos susidarymo laikotarpiai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai, priimdamas sprendimą, rėmėsi šia nutartimi, kadangi šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teisme nagrinėjamos aplinkybės sutampa. Apelianto teiginiai, kad Kasacinio teismo nutartyje išvados yra ydingos, nes išvados grindžiamos ginčui neaktualiais įstatymais, yra asmenine apelianto nuomonė, kuri negali paneigti Kasacinio teismo išvadų teisėtumo. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento ir pagal CPK 18 straipsnį yra privaloma valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas negali kvestionuoti ar vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadų, o priešingai, privalo jomis remtis, nagrinėjant analogiškas bylas.Byloje nustatyta, kad apeliantui priklausančioms patalpoms – kūrybinėms dirbtuvėms- daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ieškovas tiekia šilumos energiją. Apeliantui nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo; kitų butų savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovui už sunaudotą šilumos energiją. Byloje nustatyta, jog apelianto 841,50 Eur skola yra susidariusi už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir karštą vandenį, kurios apeliantas nesutinka apmokėti.Daugiabučio namo šildymo sistema ir bendrojo naudojimo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).Byloje pateiktais duomenimis ieškovas įrodė, kad išlaidos, susijusios su bendro naudojimo patalpų – laiptinės šildymu yra susijusios privalomaisiais statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Priešingų duomenų apeliantas nepateikė. Apeliantas nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog apeliantas kokiu nors būdu naudoja šilumą. Pasak apelianto, negali būti jo atžvilgiu taikomas ŠŪĮ 12 str. 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka. Kaip pagrįstai pirmos instancijos teismas nurodė, pagal ŠŪĮ 12 str. 2 dalį įtvirtinta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Byloje nustatyta, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje šilumos vartotojai nėra pasirinkę metodo, pagal kurį būtų nustatoma, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam vartotojui, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pastato adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šilumos vartotojui tenkančiam šilumos kiekiui apskaičiuoti pagrįstai taiko Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vartotojas (šiuo atveju – apeliantas) privalo mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą tol, kol jis yra daugiabučio namo bendrasavininkas, vartotojui kyla pareiga mokėti už bendrųjų patalpų šildymą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų, nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, be to, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, jog laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantas, kaip patalpų savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis, todėl yra atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jie turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad jo patalpa yra atjungta nuo centralizuotai tiekiamo šildymo.Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad po ŠŪĮ 25 straipsnio papildymo 2 dalimi (redakcija įsigaliojo nuo 2014-12-02), pagal kurią daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, neprivalo mokėti už bendrojo naudojimo laiptinių šildymą. Tam kad apeliantas galėtų pasinaudoti šia įstatymo nuostata, turi būti priimtas visų bendrasavininkų sprendimas atjungti bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, kad toks sprendimas yra priimtas daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojų ir patalpų savininkų, todėl aptariama įstatymo nuostata šioje byloje netaikytina. Apeliantas taip pat nurodo, jog neprivalo prisidėti apmokant karšto vandens pašildymą, nes vandens pašildymas yra aktualu tiems gyventojams, kurie naudoja karštą vandenį. Apelianto teigimu, jis nenaudoja karšto vandens, todėl ir neprivalo prisidėti prie privalomųjų vandens tiekimo vamzdynų priežiūros priemonių taikymo. Su šiuo apelianto argumentu nėra jokio pagrindo sutikti. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad yra atsijungęs nuo karšto vandens įrenginių nuo bendros šildymo sistemos, kas reiškia, apeliantas turi galimybę bet kada naudoti ar nesinaudoti karštu vandeniu. Todėl privalo mokėti mokesčius, susijusius su karšto vandens temperatūros palaikymu. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-621-916/2015, kurioje kilo ginčas dėl apmokėjimo ieškovui pagal ieškovo analogiškai išrašomas sąskaitas tik už kitą laikotarpį, yra išaiškinęs, kad visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.CPK 323 str. nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, papildyti apeliacinį skundą yra draudžiama.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui Vilniaus apygardos teisme 2017-04-04 gautą atsakovo (apelianto) V. S. apeliacinio skundo papildymą su priedais.