Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su jais nustatymo, išlaikymo priteisimo, tretieji asmenys – A. N., D. P., P. R., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

27. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2025 m. spalio 8 d. psichologinio tyrimo išvadą, kuria grindžia savo atskirąjį skundą. Atsakovas pateikė elektroninį susirašinėjimą su išvadą pateikusia psichologe ir atsiliepime į atskirąjį skundą dėsto argumentus apie, jo teigimu, išvados nepagrįstumą. Taigi, abi šalys pateikė naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

28. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

29. Susipažinęs su į bylą pateiktais naujais įrodymais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu, jų pridėjimas bylos nagrinėjimo neužvilkins. Nauji įrodymai gauti (yra atsiradę) jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, todėl objektyviai negalėjo būti įvertinti pirmosios instancijos teismo. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, atsižvelgtina į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą bei aktyvų teismo vaidmenį (CPK 376 straipsnis), todėl nauji įrodymai priimami.

Dėl skundžiamos nutarties

30. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkinti šalių prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvo pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis).

32. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

33. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

34. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė laikiną ieškovės ir atsakovo su šalių nepilnamečiais sūnumis 50/50 bendravimo tvarką, pagal kurią ginčo šalys iki kol šioje byloje bus priimtas galutinis sprendimas su vaikais bendraus po tiek pat laiko (lyginėmis savaitėmis atsakovas, nelyginėmis – ieškovė). Šiuo atveju nepagrįstas apeliantės teiginys, kad vaikai kas antrą dieną turi kraustytis, nes teismas nustatė tėvų bendravimo su sūnumis tvarką skirtingomis savaitėmis, o ne dienomis.

36. Apeliantė skunde su tokiu teismo nustatytu šalių ir nepilnamečių vaikų bendravimo modeliu nesutinka ir nurodo, jog šalių sūnūs yra maži (6 ir 3 metai) ir nei jie, nei ji pati, nei atsakovas nėra pasiruošę tokiai bendravimo tvarkai, ji yra žalinga vaikams. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad šie apeliantės argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog vaikų ryšys su abiem tėvais yra geras, vaikai noriai bendrauja tiek su motina, tiek su tėvu, gerai jaučiasi jų namų aplinkoje, tėvo namuose vyresnis sūnus turi draugų, tėvas sugeba rūpintis sūnumis. Pažymėtina, kad Tarnybos išvada patvirtina, kad vaikai dažnai laiką leidžia pas atsakovą, tarnyba nenustatė duomenų, kurie patvirtintų, kad mažamečiams vaikams būnant ir gyvenant su atsakovu būtų kilusi grėsmė jų sveikatai, interesams arba gyvenimas kartu su atsakovu neatitiktų geriausių vaikų interesų. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais nurodytais argumentais, kadangi ir kiti bylos duomenys patvirtina atsakovo siekį kuo daugiau laiko praleisti su sūnumis, o ieškovė niekaip nepagrindė savo teiginių apie „drastiškai“ pasikeitusį atsakovo elgesį su vaikais, nenustatyta, kad atsakovas iki civilinės bylos inicijavimo su vaikais būtų nebendravęs ar nusišalinęs nuo savo kaip tėvo pareigų, ypač įvertinus jo nurodytas aplinkybes apie dažną ieškovės gydymą / hospitalizavimą gydymo įstaigose, jos sunkią psichologinę, emocinę ir fizinę būklę. Teismas pažymi, kad nustatyta šalių bendravimo su vaikais tvarka neturi būti patogi ieškovei ir tenkinti jos interesus, todėl teiginiai, kad ieškovė „kategoriškai nesutinka“ su teismo nustatyta tvarka, savaime nėra teisinis pagrindas ją pakeisti ar panaikinti. Priešingai, ieškovė pripažįsta, kad šalys tarpusavyje geranoriškai nesusitaria dėl bendravimo su vaikais tvarkos, todėl šiuo atveju turėjo įsikišti teismas.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės su atskiruoju skundu pateikta 2025 m. spalio 8 d. psichologinio tyrimo išvada taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos šalių bendravimo su vaikais tvarkos tinkamumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad išvada grindžiama moksliniais straipsniais, teorija ir psichologijos principais, vienkartinio psichologės susitikimo su vaikais įspūdžiu, tačiau ne konkrečios situacijos analize. Išvadoje nurodyta, kad tyrimo tikslas – įvertinti nepilnamečių vaikų dabartinę emocinę būseną bei rekomenduoti jiems tinkamiausią, geriausius vaiko interesus užtikrinančią, bendravimo su tėvu tvarką. Tuo tarpu, atsakovui psichologės rašytame elektroniniame laiške nurodyta, kad konsultacija buvo susijusi su vaikų adaptacija dėl tėvų skyrybų, t. y. kaip vaikai priima tėvų skyrybas, o „ne dėl kitų teisinių reikalų“. Taigi, tyrimo atlikimo tikslas nurodytas prieštaringai. Be to, aptariama išvada atspindi ieškovės poziciją ir teiginius, kad teismas negavo vaikų pritarimo nustatytai bendravimo 50/50 tvarkai, kad vaikai yra nusiteikę prieš tokią tvarką, nes ji yra vaikams žalinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių vaikai yra mažamečiai, jų norai ir nuostatos greitai kinta ir jiems galima lengvai padaryti įtaką, jais manipuliuoti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo gauti mažamečių vaikų pritarimo, juo labiau, kelti jiems papildomą įtampą apklausiant teismo posėdyje, ypač įvertinus aplinkybę, jog byloje sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, o ne nagrinėjamas ginčas iš esmės.

38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal CK nuostatas tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), o tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaikais. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.

39. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams po 557,08 Eur per mėnesį mokamomis išmokomis. Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau, kaip minėta, tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos tik išnagrinėjus bylą. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Nepilnamečiams vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustačius šalių bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią abu tėvai bendrauja su vaikais, jais rūpinasi ir prižiūri po lygiai laiko, t. y. abu tėvai faktiškai rūpinasi ir tenkina esminius vaikų poreikius ir dėl to patiria išlaidas, taigi šiuo metu šalims su vaikais bendraujant po lygiai, nėra pagrindo išvadai, kad vaikų poreikiai nėra užtikrinami, kad kuriai nors šaliai tenka didesnė finansinė vaikų išlaikymo našta ir kad reikėtų laikinai, iki bus išspręstas šalių ginčas, užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus – iš kurios nors šalies priteisti vaikams laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ieškovės prašytą laikinąją apsaugos priemonę ar klausimą dėl laikino išlaikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tėvų teisių ir pareigų lygybės principą, įpareigojo atsakovą pervesti į ieškovės banko sąskaitą pusę gaunamų išmokų vaikams pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

41. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad vaikams su tėvu šiuo metu yra nesaugu, kad tėvo bendravimo laiko su sūnumis trumpinimas ir ribojimas iki teismo sprendimo geriausiai atitiks vaikų interesus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi bendravimo su vaikais ir jų išlaikymo bei kiti ieškovės keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

42. Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra skirtos nepilnamečių vaikų interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne ieškovės interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje mažamečiams vaikams reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikams (6 ir 3 metų) ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, užtikrinti pakankamą bendravimą su abiem tėvais, kad vaikai jaustų turintys mylinčius ir rūpestingus tėvus, o ne naudojančius juos kaip įrankius tarpusavio konfliktams spręsti. Ieškovė nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje dar nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog vaikų bendravimas su tėvu jiems yra nesaugus, žalingas ar netinkamas sveikai augti ir vystytis ir dėl to būtų būtina keisti nustatytą tvarką ar riboti atsakovo bendravimo su vaikais laiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis darytų neigiamą įtaką šalių vaikams, pažeistų jų teises ir interesus ar jų neatitiktų.

43. Kiti atsakovo atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, susiję su ginčo esme, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

44. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, ir atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.