Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalį (2022 m. rugpjūčio 28 d. veika) ir jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (2022 m. rugsėjo 19 d. – 2022 m. rugsėjo 25 d. veika) ir jam paskirta 4 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, iš D. A. konfiskuotas automobilis „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rateliu ir registracijos liudijimu.

Taip pat nuosprendžiu D. R. ir E. Z. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. A., iš anksto susitaręs, veikdamas organizatoriumi bendrininkų grupe kartu su vykdytojais D. N. (D. N.) bei V. L. (V. L.), kurių atžvilgiu priimtas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. sausio 19 d. baudžiamasis įsakymas, organizavo neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – (duomenys neskelbtini) piliečių: M. U., S. U., M. U., S. U., M. U., H. R. U. ir (duomenys neskelbtini) piliečių: E. A. A. A., A. B., A. K. gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką:

1.1. D. A. 2022 m. rugpjūčio 28 d., iki 13.00 val., parengė nusikalstamos veikos planą, sutardamas su bendrininkais D. N. ir V. L., kad jie turės prie Lietuvos Respublikos-Baltarusijos Respublikos valstybių sienos paimti užsieniečius ir nuvežti juos į Lenkijos Respubliką, o V. L. – į Vokietijos Federalinę Respubliką, bei vadovavo nusikalstamai veikai – apie 13 val., (duomenys neskelbtini) davė V. L. 200 Eur degalams užsipilti ir nurodė automobiliu vykti į nurodytą vietą, esančią (duomenys neskelbtini) apylinkėse, o D. N. nurodė vykti automobiliu paskui V. L., ten abiem paimti užsieniečius, apie tai jį informuoti ir laukti tolimesnių nurodymų.

1.2. Vykdydami D. A. nurodymus ir jo vadovaujami, V. L. automobiliu „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su bendrininku D. N., vairavusiu automobilį „Audi S6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugpjūčio 28 d., apie 18 val., pagal D. A. atsiųstas koordinates atvyko į nurodytą vietą prie Lietuvos Respublikos-Baltarusijos Respublikos valstybių sienos, (duomenys neskelbtini), kur V. L. paėmė (duomenys neskelbtini) piliečius: M. U., S. U., M. U., S. U., M. U., H. R. U., o D. N. paėmė (duomenys neskelbtini) piliečius: E. A. A. A., A. B., A. K. ir vykdydami D. A. nurodymą gabeno užsieniečius link valstybės sienos su Lenkijos Respublika, kol (duomenys neskelbtini) apylinkėse, apie 2,4 km atstumu nuo valstybės sienos žymėjimo ženklo Nr. (duomenys neskelbtini), 18.55 val., V. L. ir D. N. buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Šiais veiksmais D. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje.

2. Taip pat D. A., susitaręs ir veikdamas organizatoriumi bendrininkų grupe kartu su vykdytojais D. R. ir E. Z., organizavo neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – (duomenys neskelbtini) piliečių: T. A., R. A. A., M. F. M., A. B., A. F., M. G. ir K. M. ir (duomenys neskelbtini) piliečių: M. A. ir S. B. gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje:

2.1. D. A., laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 24 d., parengė nusikalstamos veikos planą, sutardamas su bendrininku D. R., kad šis suras dar vieną bendrininką ir su juo nuvyks į D. A. nurodytą vietą, iš kurios turės paimti užsieniečius ir už pažadėtą piniginį atlygį – 200 Eur už žmogų, nuvežti juos į D. A. nurodytą vietą, tam tikslui leisdamas naudoti jam priklausantį automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. A. vadovaujant nusikalstamai veikai, 2022 m. rugsėjo 24 d. D. R., vykdydamas nurodymą, (duomenys neskelbtini) susitiko su E. Z. ir pasiūlė už 100 Eur piniginį atlygį gabenti užsieniečius, E. Z. sutikus su pasiūlymu ir tokiu būdu prisijungus prie D. A. ir D. R. bendrininkų grupės, D. A. naktį iš 2022 m. rugsėjo 24 d. į 2022 m. rugsėjo 25 d. nusiuntė D. R. vietos, esančios (duomenys neskelbtini) apylinkėse, koordinates, nurodydamas D. R., o per jį ir E. Z., vykti į jo nurodytą vietą, ten paimti užsieniečius, nuvežti juos į (duomenys neskelbtini), jį informuoti ir laukti tolimesnių nurodymų.

2.2. Vykdydami D. A. nurodymus, D. R. automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su bendrininku E. Z., vairuojančiu automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 25 d., apie 9 val., iš (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini) apylinkes, kur D. R., neprivažiavęs 5 km iki D. A. nurodytos vietos, paliko E. Z. laukti, o pats nuvyko į nurodytą vietą, iš kur paėmė užsieniečius, nuvežė juos iki vietos, kur jo laukė E. Z., kur M. G., K. M. ir M. A. persėdo į E. Z. vairuojamą automobilį, ir D. R. su E. Z., vykdydami D. A. nurodymą, gabeno užsieniečius link (duomenys neskelbtini), kol apie 14 val. D. R. (duomenys neskelbtini), o E. Z. (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir policijos pareigūnų. Šias veiksmais D. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje .

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo D. A. gynėjas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir D. A. priimti išteisinamąjį nuosprendį; arba 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti D. A. nusikalstamas veikas iš BK 292 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; arba 3) vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti D. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3.1. Nurodo, kad nuteistasis D. A. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jog nepažįstamas asmuo, vardu R., jį apgavo, įtraukė į neteisėtą veiklą, buvo įsitikinęs, kad užsieniečiai turi visus keliavimui reikalingus leidimus. Gynėjo vertinimu, teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė visuotinai žinomiems faktams, Lietuvos Respublikoje buvusiai geopolitinei situacijai, užsieniečių filmavimui, arabiškiems rašmenims, pavėžėjimo kainai, lokalizacijai, migrantų kiekiui ir jas laikė pagrindžiančiomis nuteistojo kaltę.

3.2. Gynėjas nesutinka su D. A. veiksmų kvalifikavimu, nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis buvo nusikaltimų organizatorius, mano, kad jis turėtų būti laikomas padėjėju. Nurodo, kad D. A. iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų gaudavo prašymus pergabenti užsieniečius iš vienos vietos į kitą, tokie veiksmai yra nesunkūs, jiems nereikalingas pasirengimas, juos galėjo atlikti ir pats nuteistasis. Pažymi, kad V. L. ir D. N. tik atsitiktinai buvo nuteistojo D. A. namuose, buvo suplanavę vykti per Lietuvos Respublikos–Lenkijos Respublikos valstybių sieną, teikė pavėžėjimo paslaugas, tai, kad jie, o ne pats D. A., vežė užsieniečius, buvo sutapimas, o ne nusikaltimo planas. Nurodo, kad pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gabendamas Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturintį ar neteisėtai valstybės sieną perėjusį užsienietį, sukėlė pavojų jo gyvybei, tuo tarpu dėl D. A. veiksmų nekilo pavojus užsieniečių gyvybei.

3.3. Nurodo, kad D. A. turėtų būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba skiriama trumpesnio termino laisvės atėmimo bausmė ir atidedamas jos vykdymas. Mano, kad atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti jos tikslai, baudžiamasis procesas pats savaime nubaus nuteistąjį, jis patirs visuomenės pasmerkimą, tai leis įgyvendinti teisingumo principą. Gynėjo vertinimu, D. A. nusikaltimai yra nesmurtinio pobūdžio, nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, jo negalima laikyti asocialiu, neigiamai charakterizuojamu, aiškiai linkusiu nusikalsti asmeniu, bausmės vykdymo atidėjimo metu paskyrus tam tikras pareigas bus apribota jo galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrinta specialioji prevencija.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. D. A. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo nuteistąjį išteisinti, nurodo, kad jo ginamasis buvo apgautas, be sutikimo įtrauktas į neteisėtą veiklą, nežinojo, jog užsieniečiai neturi leidimų, reikalingų keliaujant Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kertant valstybines sienas. Teismui konstatavus, kad D. A. suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, nuteistojo gynėjas prašo perkvalifikuoti nusikalstamas veikas iš BK 292 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, kadangi, jo teigimu, nuteistasis tik padėjo įgyvendinti užsieniečių pervežimą iš vienos vietos į kitą, o ne jį organizavo, bei skirti D. A. švelnesnes, su laisvės atėmimu nesusijusias, bausmes ar atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo D. A. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam D. A. veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis, nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, atlikti nusikalstami veiksmai įrodyti iš dalies jo paties parodymais, kito nuteistojo D. R. ir liudytojų D. N., A. G., S. S. (S. S.), D. N., V. L. parodymais, parodymo atpažinti asmenį pagal nuotrauką protokolais, nuteistųjų telefonų skambučių ir žinučių išklotinių duomenimis, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis ir kita bylos medžiaga. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog visi šie byloje surinkti ir aptarti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, teismo buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią išvadas dėl nuteistojo D. A. kaltės ir jo veiksmų teisinio vertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad D. A. suvokė, jog užsieniečiai yra neteisėtai perėję Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje ir neturi teisės keliauti valstybės teritorijoje, kirsti sienas, nuteistojo veiksmai neapsiribojo pagalba surandant asmenis, galinčius pergabenti užsieniečius iš vienos vietos į kitą, jis veikė aktyviai, susitarė su D. N., V. L., D. R. ir E. Z., jog jie gabens užsieniečius, siuntė paėmimo vietų koordinates, domėjosi kelionių eiga, reikalavo vairuotojų jam atsiųsti vaizdo įrašus, kuriuose būtų užfiksuota, kad užsieniečiai įsėdo į automobilius, taip parodydamas suinteresuotumą sėkminga nusikaltimų baigtimi. Nors nuteistajam D. A. ar jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai nepriimtinos tokios teismo išvados, tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, kadangi byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl D. A. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo

7. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį numatyta teisinė atsakomybė tam, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį asmenį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal BK 292 straipsnio 3 dalį – tam, kas šias veikas organizavo. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad D. A. susitarė su D. N., V. L. ir D. R., o šis su E. Z., kad jie turės iš nuteistojo nurodytų vietų paimti 19 užsieniečių ir pergabenti juos į kitas vietas, esančias Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, ir kad tokie gabenimai buvo atlikti: V. L. iš nuteistojo nurodytos vietos paėmė 6 asmenis, D. N. – 4 asmenis, D. R. – 6 asmenis, E. Z. – 3 asmenis, juos gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir link valstybės sienos su Lenkijos Respublika, kol automobiliai buvo sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir nustatyta, kad gabenami asmenys yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, neteisėtai perėję Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje. Šios aplinkybės buvo įrodytos bylos duomenų visuma ir proceso dalyvių nekvestionuojamos. Nuteistasis D. A. pripažįsta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje ir link valstybės sienos buvo gabenami jo nurodymu, tačiau neigia žinojęs, jog šie asmenys neturi teisės keliauti šalyje ir iš jos išvykti. Siekdama patikrinti šių D. A. teiginių patikimumą, teisėjų kolegija pakartotinai vertina nuteistojo veiksmus, kuriais jis prisidėjo prie neteisėto žmonių gabenimo įgyvendinimo ir analizuoja, ar jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, ir jei taip, kokią bendrininko rūšį – nusikaltimo organizatoriaus, padėjėjo ar kt., jis atitinka.

8. Nuteistojo D. A. parodymai apie įvykio aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu buvo prieštaringi: 2022 m. spalio 19 d., lapkričio 22 d., gruodžio 2 d. apklausų ikiteisminio tyrimo metu jis neigė davęs nurodymus D. N., V. L., D. R. ir E. Z., nurodė, kad nežinojo apie užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną (7 t., b. l. 31, 39, 47), 2023 m. balandžio 14 d. apklausos metu pakeitė ankstesnius parodymus, pripažino organizavęs užsieniečių gabenimą iš vienos vietos į kitą, teigė, kad taip vykdė asmens, vardu R., prašymą, aplinkybės, jog asmenys neturi teisės keliauti valstybės teritorijoje ir išvykti iš šalies, nežinojo, manė veikiantis teisėtai, suteikiantis kitiems, pavėžėjimo paslaugas teikiantiems asmenims – D. N., V. L., D. R. ir E. Z. – galimybę dirbti (7 t., b. l. 56, 60), analogiškus parodymus davė vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus pripažino nenuosekliais ir nepatikimais. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens parodymai yra vieni iš įrodymų šaltinių, todėl jiems skiriama tokia pat reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kad šis proceso dalyvis yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekia nuslėpti ar pakeisti tam tikras įvykio aplinkybes ir taip sušvelninti gresiančią teisinę atsakomybę, tačiau jeigu tokie parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims – yra atmetami, kaip nepasitvirtinę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo D. A. parodymai buvo analizuojami kitų bylos duomenų kontekste ir detaliai pasisakyta dėl nustatytų prieštaravimų bylos faktinėms aplinkybėms. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

9. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog tiek nuteistojo D. A. pateikta pirminė įvykių versija (kad jis nieko nežinojo apie Lietuvos Respublikoje gabenamus asmenis), tiek vėlesnė (kad jis nesuvokė, jog gabenami asmenys neturi teisės keliauti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kirsti valstybės sieną), nepasitvirtino. Pats D. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog 2022 m. liepos–rugpjūčio mėn., asmens, vardu R., prašymu vežė asmenis, kurie buvo panašūs į (duomenys neskelbtini) gyventojus, juos paėmė iš (duomenys neskelbtini), paprašytas nupirko maisto, po šio įvykio praėjus laiko, 2022 m. rugpjūčio 28 d., R. vėl su juo susisiekė ir paprašė pergabenti (duomenys neskelbtini) gyventojus, atsiuntė asmenų buvimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), nuorodą, po kurio laiko, 2022 m. rugsėjo 24 d., R. vėl jam paskambino ir paprašė pergabenti užsieniečius iš vietos, esančios (duomenys neskelbtini), atsiuntė asmenų buvimo koordinates (7 t., b. l. 55–56). Iš šių parodymų darytina išvada, kad D. A. tiek iš savo veiksmų (2022 m. liepos‑rugpjūčio mėn. pats gavęs pasiūlymą gabenti užsieniečius), tiek iš pokalbio su R. ir gautų žmonių buvimo vietų koordinačių, žinojo, kokių asmenų gabenimą (užsieniečių, kurie panašūs į (duomenys neskelbtini) regiono gyventojus, yra iš (duomenys neskelbtini), jiems reikia nupirkti maisto) ir iš kokių vietų (esančių ne miestuose, o netoli miškų, migrantų apgyvendinimo centrų, valstybės sienos) inicijuoja R., todėl ėmėsi tokį gabenimą organizuoti - surado vykdytojus, davė pinigų kurui, nurodė, iš kur paimti asmenis, informuoti jį apie veiksmus.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, ar D. A. žinojo, jog užsieniečiai yra neteisėtai perėję Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje ir negalintys keliauti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei kirsti valstybės sieną, būtina atsižvelgti į šių asmenų paėmimo vietas. Tiek 2022 m. rugpjūčio 28 d., tiek 2022 m. rugsėjo 25 d., D. R., E. Z., D. N. ir V. L. užsieniečius paėmė ne miestuose, o neįprastose vietose – miškuose, šalia kelio (3 t., b. l. 147, 6 t., b. l. 74), asmenys buvo daugiau nei 100 km atstumu nuo nuteistųjų ir liudytojų buvimo vietos, į jas reikėjo ilgą laiką važiuoti. Būtent nuteistasis D. A. kitiems veikų bendrininkams siuntė užsieniečių buvimo vietų koordinates, taigi turėjo galimybę jas peržiūrėti ir įvertinti. Asmuo, kuris, D. A. teigimu, jo paprašė gabenti užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir į užsienį, nebuvo jo pažįstamas, keliones inicijavo ne patys asmenys, iškviesdami taksi automobilius per specialią pavežimo programėlę ar telefonu, o kitas, tiek jiems, tiek nuteistajam D. A. visiškai svetimas asmuo, kelionių detalės buvo nustatytos iš anksto, sutartos susitikimo vietos, vykimo maršrutai. Duomenų, kad nuteistasis D. A. ar D. R., E. Z., D. N. ir V. L. asmenų gabenimo metu vykdė pavėžėjo paslaugas, nėra, užsakymai buvo sutarti telefonu ir oficialiai neįregistruoti, vykdomos kelionės nebuvo susijusios su taksi vairuotojų vykdoma veikla ir funkcijomis. Šios aplinkybės nėra būdingos įprastai taksi paslaugų teikimo praktikai ir turėjo nuteistajam D. A. sukelti abejonių dėl tokių kelionių teisėtumo.

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors, nuteistojo teigimu, jis, organizuodamas užsieniečių gabenimą iš vienos vietos į kitą, manė veikiantis teisėtai ir suteikiantis galimybę D. N., V. L., D. R. ir E. Z., teikiantiems pavėžėjimo paslaugas, turėti papildomo darbo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog užsieniečiai, įlipę į transporto priemones, derino būsimų kelionių aplinkybes. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog nė vienas iš nuteistojo bendrininkų su užsieniečiais nekalbėjo, nesitarė dėl galutinio kelionės tikslo ir kainos, negavo iš jų pinigų, D. A. buvo davęs nurodymą dėl papildomų gabenimo aplinkybių susisiekti su juo, po to, kai užsieniečiai jau bus įsodinti į automobilius. D. R., E. Z., D. N. ir V. L. viso proceso metu tvirtino žinoję tik D. A. persiųstas asmenų paėmimo vietų koordinates, bet ne galutinį kelionių tikslą, iš jų parodymų akivaizdu, jog šie nuteistieji ir liudytojai savęs neidentifikavo, kaip už užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną atsakingų asmenų. Valstybės sienos apsaugos pareigūnams sustabdžius transporto priemones jų vairuotojai nurodė, kad užsieniečiai yra gabenami kito asmens prašymu, tą patvirtino liudytojai D. N. ir A. G., apklausiami pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 190, 193). Neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną gabenti užsieniečiai M. H., H. R. H., A. B., A. K., E. A. A. A. A., M. A., M. G., A. B., M. F. M. ir R. A. A., apklausiami ikiteisminio metu, patvirtino, kad transporto priemonių vairuotojai su jais nekalbėjo, neprašė parodyti asmens dokumentų ar susimokėti už kelionę (1 t., b. l. 101, 110, 130, 141, 152, 171, 4 t., b. l. 152, 161, 167, 173, 181). Nors šių asmenų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, kadangi užsieniečiai nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar teisme, šiais duomenimis teisėjų kolegija vadovaujasi tikrindama kitus byloje surinktus įrodymus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad D. R., E. Z., D. N. ir V. L. su užsieniečiais nesikalbėjo, nesitarė dėl kelionės tikslo ir kainos, nors tai neabejotai turėtų daryti įprasta tvarka teikdami pavėžėjimo paslaugas, rodo, kad šiuos duomenis apie vykdomas keliones jiems jau buvo pateikęs D. A., kuris žinojo apie bendrą užsieniečių gabenimo planą.

12. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis D. A. ne tik pats žinojo apie Lietuvos Respublikoje ir per valstybės sieną gabenamų užsieniečių kilmę ir teisinį statusą, bet apie tai informavo savo bendrininkus. D. N., apklausiamas liudytoju, nurodė, kad nuteistasis jam sakė, jog gabenami asmenys bus užsieniečiai – (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), kurie galimai mokės rusų kalbą, D. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pripažino sakęs V. L., kad vežami asmenys galimai bus rusakalbiai, o D. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad nuteistasis ne pirmą kartą prašė jo pergabenti asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje ir į užsienį, tokius veiksmus jau buvo atlikęs ir anksčiau, todėl suprato, kad vežami asmenys bus užsieniečiai. Tokius D. R. parodymus atitinka „Europol“ duomenys, kad jis 2022 m. rugsėjo 18 d. buvo sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vežantis (duomenys neskelbtini) piliečius be asmens tapatybės dokumentų (8 t., b. l. 75). Nors D. N. ir D. R. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. sausio 19 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu pripažinti veikę bendrai su nuteistuoju D. A., teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šių asmenų parodymų patikimumu, kadangi jų nurodytos aplinkybės yra nuoseklios ir atitinka kitus bylos duomenis.

13. D. A. suvokimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną gabenami asmenys neturi teisės keliauti šalyje ir išvykti iš jos, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir aplinkybė, kad jis liepė savo bendrininkams nufilmuoti automobiliuose sėdinčius užsieniečius ir jam atsiųsti vaizdo įrašus. D. N., apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme, patvirtino nuteistojo prašymu filmavęs užsieniečius ir siuntęs jam vaizdo medžiagą, jo mobilaus ryšio telefonu buvo sukurtas 2022 m. rugpjūčio 28 d. vaizdo įrašas, kuriame matomi 4 automobilyje sėdintys asmenys, išvaizda panašūs į (duomenys neskelbtini) gyventojus (3 t., b. l. 22), nuteistojo D. R. mobiliojo ryšio telefone buvo rastas 2022 m. rugsėjo 25 d. vaizdo įrašas, kuriame matomi 9 automobilyje sėdintys asmenys, išvaizda panašūs į (duomenys neskelbtini) gyventojus (6 t., b. l. 63). Įvertinus tai, kad D. A. nepažinojo asmenų, kurie turėjo būti gabenami Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną, ir nežinojo, kaip jie turi atrodyti, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių žmonių filmavimas yra susijęs su siekiu pamatyti jų tamsų gymį, išgirsti kalbą ir pan., t. y. įsitikinti, jog tai tikrai yra užsieniečiai, kurių gabenimu yra suinteresuotas R. Šie duomenys patvirtina, jog nuteistasis D. A. žinojo, jog vežami asmenys yra užsieniečiai, nekalbantys valstybine kalba, matė, kaip jie atrodo.

14. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑12‑942/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo D. A. kaltei pagrįsti ir vertinti jo poziciją nežinojus ir nesupratus apie gabenamų užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, kaip pasirinktą gynybos taktiką. Nuteistasis, pats būdamas pavežimo paslaugas už užmokestį teikiančiu asmeniu, žinojo, kad kiekvienas valstybinę sieną kertantis asmuo privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, žinojo, kad gabenami asmenys bus tamsaus gymio, nekalbantys nei lietuvių, nei anglų kalba, prašė savo bendrininkų nufilmuoti užsieniečius, norėdamas įsitikinti jų išvaizda, todėl suvokė, kad šie asmenys Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai ir negali keliauti valstybės teritorijoje bei išvykti iš šalies.

15. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, D. A. veiksmai laikytini ne padėjimu D. R., E. Z., D. N. ir V. L. padaryti nusikalstamas veikas – gabenti užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną, o jų organizavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminis nusikalstamos veikos organizatoriaus požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2009). Bylos duomenys patvirtina aktyvų nuteistojo D. A. indėlį: būtent jis pasiūlė D. R., E. Z., D. N. ir V. L. gabenti asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną, suteikė savo transporto priemonę, žinodamas, kad užsieniečiai netilps į vieną automobilį, rūpinosi papildomų asmenų, turinčių automobilius, suradimu, bendrininkams V. L. ir D. R. davė pinigų kurui, liepė paėmus užsieniečius jam paskambinti, kad paaiškintų papildomas gabenimo aplinkybes, sekė kelionių eigą, su nusikaltimų bendrininkais bendravo telefonu, jiems siuntė užsieniečių paėmimo vietų koordinates, reikalavo pateikti vaizdo įrašus, kuriuose būtų matomi paimti žmonės, šie jo nurodymai buvo vykdomi. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad nuteistojo veiksmai išeina už nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos bendrininko rūšies – padėjėjo, vaidmens. Byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina, kad D. A. veikė tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamus veiksmus, atitinkančius objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 3 dalyje, požymius, todėl jam kyla baudžiamoji atsakomybė.

16. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gabendamas Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturintį ar neteisėtai valstybės sieną perėjusį užsienietį, sukėlė pavojų jo gyvybei, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad dėl D. A. veiksmų būtų kilęs pavojus užsieniečių gyvybei, tačiau iš nustatytų nuteistojo nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių matyti, jog nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto Lietuvos Respublikos sieną perėjusių nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių užsieniečių gabenimo organizavimo. Gynėjo nurodyta nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė jam nebuvo inkriminuota, todėl dėl šių skundo motyvų plačiau nepasisakoma.

Dėl bausmės

17. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis; 2) kaltės forma ir rūšis; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai; 4) nusikalstamos veikos stadija; 5) kaltininko asmenybė; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Skirdamas nuteistajam D. A. bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du sunkius, baigtus, tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertino tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, Panevėžio apygardos prokuratūros 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu, patvirtintu Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi, ikiteisminis tyrimas, kuriame jam buvo pareikšti įtarimai pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, nutrauktas atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (7 t., b. l. 168), Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu jis pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta (10 t., b. l. 125–130), baustas administracine tvarka (7 t., b. l. 170–179), vykdo individualią veiklą. Teismas konstatavo, jog D. A. nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, jis veikė sistemingai, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jo asmenybę, bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant laisvės atėmimo bausmes, nustatant minimalius jų dydžius.

18. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo D. A. skirti švelnesnes, su laisvės atėmimu nesusijusias, bausmes, tačiau tam nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nuteistasis D. A. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, neišreiškė gailesčio, taigi, pagrindo paskirtos bausmės švelninimui pagal šio straipsnio nuostatas nėra.

19. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad: 1) yra asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta D. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nėra nustatyta, kad jis išlaiko asmenis, sergančius sunkia liga ar turinčius neįgalią, turimais duomenimis, nuteistasis neturi mažamečių vaikų, kurių dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, padarė baigtus nusikaltimus, nenustatytos būtinosios ginties sąlygos, kito nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento situacijos, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu jam paskirtos bausmės taip pat negali būti švelninamos.

20. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑186‑942/2015, Nr. 2K‑179‑719/2022, Nr. 2K‑221‑976/2023, Nr. 2K-250-976/2023). Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑235‑648/2017, Nr. 2K-233-976/2021, Nr. 2K‑250‑976/2023). Vis dėlto, atkreiptinas nuteistojo ir jo gynėjo dėmesys į tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pažymėtina, kad valstybės nustatytų teisinio poveikio priemonių proporcingumas padarytam teisės pažeidimui reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą bausmę, bet ir tai, kad turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad ja bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai.

21. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, to nustatyta nebuvo. D. A. padarė pavojingus nusikaltimus – du kartus organizavo neteisėtą neteisėtai valstybės sieną perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą valstybės teritorijoje ir per valstybės sieną, dėl šios veikos išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jos padarymą yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 10 metų, nuteistajam paskirtos artimos minimaliai trukmei bausmės, todėl laikytina, kad jos nėra aiškiai per griežtos, priešingai, yra tinkamai individualizuotos, paskirtos atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį. D. A. organizuotais nusikaltimais kėsintasi į Lietuvos Respublikos valdymo tvarką ir valstybės sienų neliečiamumą, padaryti nusikaltimai išaiškėjo tik todėl, kad valstybės sienos apsaugos pareigūnai sulaikė D. R., E. Z., D. N. ir V. L. vairuojamus automobilius. To nepadarius, užsieniečiai būtų toliau neteisėtai keliavę Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kirtę valstybės sieną, siekdami patekti į kaimynines valstybes. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad nuteistojo D. A. situacija yra išskirtinė, ar priežasčių, dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

22. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistajam D. A. negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip 5 metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistajam D. A. paskirta galutinė subendrinta 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė atitinka tas, už kurias galimas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, vis dėlto, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jo asmenybės charakteristiką, nėra pagrindo konstatuoti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti jam neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės, o jos vykdymą atidedant.

23. Nors paskirta bausmė neabejotinai turės neigiamas pasekmes nuteistajam D. A., tai yra neišvengiamos pasekmės, kurių kilimą nulėmė jo paties veiksmai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistajam D. A. paskirtų bausmių rūšims ir dydžiams, baudžiamojoje byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.