- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-18
- Bylos Nr.
- 2-1230/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00862-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto G. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarties, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,AG Vimonta“ bankroto byloje Nr. B2-1168-221/2014,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi buvo iškelta atsakovo UAB ,,AG Vimonta“ bankroto byla, o nurodyto teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.
Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi be kitų finansinių reikalavimų patvirtino ir pareiškėjo G. R. 4 191,51 Lt pirmos eilės finansinį reikalavimą, kuris patikslintas 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. birželio 6 d. nutartimis (pastarąja nutartimi patvirtintas patikslintas pareiškėjo 2 651,58 Lt dydžio pirmos eilės finansinis reikalavimas).
2013 m. spalio 31 d. Kauno apygardos teisme gautas pareiškėjo G. R. prašymas patvirtinti papildomą jo su darbo santykiais susijusį 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Pasak pareiškėjo, jam kaip atsakovo UAB ,,AG Vimonta“ atskaitingam asmeniui buvo išmokamos įmonės lėšos. Pareiškėjas nurodė, kad dengdamas su atsakovo veikla susijusias išlaidas, permokėjo 634 259,65 Lt nuosavų pinigų, kuriuos atsakovas pareiškėjui privalo grąžinti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas G. R. prašė patvirtinti papildomą 634 259,65 Lt finansinį reikalavimą. Pareiškėjas pripažino, kad praleido terminą minėtam reikalavimui pareikšti ir prašė teismo jį atnaujinti, įrodinėdamas, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjo G. R. prašymo dėl patikslinto 634 259,65 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo netenkino.
Teismas netenkino pareiškėjo prašymo patvirtinti jo finansinį reikalavimą nustatęs, kad praleistas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti ir nėra pagrindo jo atnaujinti, taip pat konstatavęs, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą patvirtinti 634 259,65 Lt finansinį reikalavimą pateikė beveik po metų laiko nuo atsakovo bankroto bylos iškėlimo. Pasak teismo, dar 2012 m. gruodžio 31 d. pats pareiškėjas įmonės bankroto administratoriui pateikė įmonės kreditorių sąrašą, kuriame nebuvo nurodytas pareiškėjo prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas. Duomenų apie atsakovo 634 259,65 Lt skolą pareiškėjui nebuvo ir kituose atsakovo dokumentuose. Pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. birželio 6 d. nutartimis. Pasak teismo, pats pareiškėjas patvirtino, jog su minėtomis nutartimis buvo susipažinęs, žinojo, kokio dydžio pareiškėjo finansinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas, šių nutarčių neskundė, be to, pripažino, kad rašytinio prašymo patvirtinti jo 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovo bankroto administratoriui nebuvo pareiškęs. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys (pareiškėjas tikėjosi, kad bankroto administratorius teiks 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą teismui tvirtinti, nors tokio reikalavimo pareiškėjas bankroto administratoriui raštu nebuvo pareiškęs; pareiškėjas neturėjo duomenų, patvirtinančių jo finansinį reikalavimą, nes jie buvo perduoti administratoriui; vyko teisminiai ginčai kitose bylose; pareiškėjo atstovė advokatė buvo vaiko priežiūros atostogose) nelaikytinos svarbiomis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.
Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas neįrodė nei prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo, nei fakto, kad jis yra kilęs iš darbo santykių.
Teismas nustatė, kad įmonės apskaita buvo vedama netinkamai. Pasak teismo, iš pareiškėjo pateiktų avanso apyskaitų neįmanoma suprasti, ar pareiškėjas gavo iš atsakovo UAB „AG Vimonta“ avansą, ar skolino jam pinigus. Įmonės 2011-2012 metų dokumentuose nėra jokių paskolos sutarčių ar pinigų perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo UAB „AG Vimonta“ administracijos vadovas, t. y. specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Todėl, pasak teismo, jis turėjo žinoti, kad skolindamas įmonei pinigus, privalo sudaryti paskolos sutartis ar kitais teisiniais būdais įforminti pinigų skolinimą įmonei. Be to, teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos bei pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra aišku, kam buvo naudojamos pareiškėjo įmonei skolintos lėšos.
Teismas nurodė, kad atsakovo UAB „AG Vimonta“ buhalterija buvo tvarkoma ne pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse nustatytą tvarką. Teismas atkreipė dėmesį į liudytoja apklaustos įmonės buvusios vyr. buhalterės J. B. parodymus, kuri paaiškino dirbusi namuose, pagal buvusio vadovo (pareiškėjo) paaiškinimus užpildydavo dokumentus bei juos įtraukdavo į apskaitą, kur buvo naudojamos direktoriaus pateiktuose dokumentuose nurodytos medžiagos bei kuras, nežino. Teismo vertinimu, neteisingas įmonės buhalterinės apskaitos vedimas negali būti pagrindas pareiškėjo patikslintam reikalavimui tvirtinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo UAB „AG Vimonta“ avanso apyskaitose nurodytos avanso ūkio/auto/medžiagų pirkimo išlaidos nelaikytinos su darbo santykiais susijusiomis išmokomis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas G. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti pareiškėjo G. R. patikslintą finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai neatnaujino termino apelianto pateiktam patikslintam finansiniam reikalavimui pareikšti. 2013 m. vasario mėn. apeliantas atsakovo bankroto administratoriui perdavė atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus, o bankroto administratorius pažadėjo patvirtinti visų atsakovo darbuotojų, tame tarpe ir apelianto finansinius reikalavimus pagal atsakovo finansinėje atskaitomybėje apskaitytus atsakovo įsipareigojimus. Dalį finansinių reikalavimų bankroto administratorius pateikė tvirtinti, tačiau ne darbo sutarčių pagrindu kilusių darbuotojų reikalavimų administratorius teismui nepateikė. Visus įmonės dokumentus bankroto administratoriui perdavęs apeliantas neteko galimybės kreiptis į teismą su prašymu patvirtinti jo finansinį reikalavimą. Šią galimybę apeliantas susigrąžino, kai bankroto administratorius buvo įpareigotas teismo pateikti teismui segtuvą ,,Atskaitingų asmenų suvestinės 2011/2012“ ir atsakovas šį teismo įpareigojimą įvykdė. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje, kurioje analogiškos termino praleidimo priežastys buvo pripažintos svarbiomis ir terminas atnaujintas.
2) Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas nėra susijęs su darbo santykiais. Ūkio subjektas gali pinigus išmokėti ūkio subjekto darbuotojams, todėl teisė gauti/mokėti grynuosius pinigus ūkio subjekto vardu yra nulemta darbo teisinių santykių fakto. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio reikalavimas bankroto byloje turi būti tenkinamas pirmąja eile. Be to, net ir laikant, kad apeliantas nepagrįstai prašė teismo jo reikalavimą pripažinti kaip susijusį su darbo santykiais, reikalavimas šiuo pagrindu negalėjo būti atmestas, o teismas turėjo spręsti finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą nevertinant jo tenkinimo eilės arba konstatuojant kitą eilę.
3) Teismas neteisingai sprendė, kad iš apelianto pateiktų duomenų negalima nustatyti apelianto pateikto patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo. Apeliantas neskolino atsakovui pinigų ir negavo iš jo avanso, todėl neprivalėjo sudaryti paskolos sutarčių ar kitais teisiniais būdais patvirtinti pinigų skolinimą. Iš atsakovo avansinių apyskaitų matyti, kad atsakovas visą laiką buvo įsipareigojęs apeliantui ir mokėjimais ne formuodavo apelianto įsipareigojimą grąžinti avansą, o mažindavo skolą apeliantui. Apeliantas ne skolindavo atsakovui pinigus, o savo lėšomis vykdydavo atsakovo prievoles tretiesiems asmenims. Atsakovas privalėjo atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis už tiekiamas prekes ir paslaugas, šią atsakovo pareigą savo lėšomis įvykdė apeliantas, todėl atsakovas įgijo pareigą atlyginti/kompensuoti apelianto patirtas išlaidas. Apelianto reikalavimą pagrindžia avansinės apyskaitos ir jose esančius duomenis patvirtinantys dokumentai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BUAB ,,AG Vimonta“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:
1) Skirtingai nei teigia apeliantas, jis į įmonės bankroto administratorių niekuomet nesikreipė su tokio dydžio finansiniu reikalavimu. Atsakovui iškėlus bankroto bylą pats apeliantas, kaip buvęs įmonės direktorius, pateikė atsakovo kreditorių sąrašą. Nei šiame sąraše, nei vėlesniuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų apie neva atsakovo esamą 634 259,65 Lt skolą apeliantui. Šis reikalavimas atisirado po to, kai buvo iškelta civilinė byla dėl žalos, įmonei padarytos apelianto veiksmais, atlyginimo, ir kai kreiptasi į ikiteisminio tyrimo instituciją. Apelianto finansiniai reikalavimai, susiję su darbo santykiais, patvirtinti įsiteisėjusiomis nutartimis. Nelogiška, kad asmuo, laikantis save kreditoriumi, turinčiu didesnį nei 600 000 Lt reikalavimą, nepastebėtų, kad toks finansinis reikalavimas nepatvirtintas.
2) Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis turi papildomą 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovui, o prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas yra susijęs su darbo santykiais. Tarp įmonės ir apelianto nėra sudaryta jokių sutarčių, pagal kurias įmonė įsipareigotų atlyginti apeliantui tokio dydžio išlaidas, be to, tokie pinigai nebuvo įnešti į įmonės kasą. Iš apelianto pateiktų dokumentų matyti, kad didžioji dalis lėšų išleista veiklai, nesusijusiai su įmonės veikla. Įmonė 2009 m. pardavė beveik visą savo turtą ir sugrąžinusi paskolas akcininkams neatsiskaitė su kreditoriais ir dar dėl apelianto veiksmų patyrė daugiau nei 600 000 Lt išlaidų. Teisės aktai nenumato galimybės įmonės vadovui išleisti dideles pinigų sumas tikintis, kad jie bus grąžinti iš įmonės lėšų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas atsisakė patvirtinti apelianto G. R. 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovo BUAB ,,AG Vimonta“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Minėtą reikalavimą teismas atsisakė patvirtinti dviem pagrindais. Pirma, apeliantas reikalavimą pareiškė praleidęs terminą, kurio atnaujinti, teismo vertinimu, nėra pagrindo. Antra, apelianto prašomas patvirtinti 634 259,65 Lt finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.
Atskiruoju skundu apeliantas nesutinka su abiem teismo konstatuotais atsisakymo patvirtinti apelianto pareikštą finansinį reikalavimą pagrindais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.
Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo
Kaip minėta, atsakovo UAB ,,AG Vimonta“ bankroto byla iškelta apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi; ši nutartis įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 31 d. (CPK 179 str. 3 d.). Teismo nutartyje numatytas 40 dienų terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių reikalavimams pareikšti (1 t., b. l. 4-6) suėjo 2013 m. vasario 9 d.
Apeliantas su prašymu patvirtinti jo 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą į teismą kreipėsi 2013 m. spalio 31 d. (1 t., b. l. 7). Aplinkybės, kad prašymą pavirtinti finansinį reikalavimą pateikė praleidęs terminą, apeliantas neginčija, tačiau nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleisto termino.
Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) numato, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (ĮBĮ 10 str. 9 d.). Šiuo atveju pagrindine priežastimi, dėl kurios nebuvo laiku įgyvendinta teisė pareikšti prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, apeliantas įvardijo bankroto administratoriaus nesąžiningus veiksmus neteikiant teismui patvirtinti apelianto minėto reikalavimo.
Kolegijos vertinimu, apelianto nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti.
Apeliantas G. R. buvo atsakovo UAB ,,AG Vimonta“ vadovas ir akcininkas. Byloje nėra ginčo, kad apeliantui buvo žinoma tiek apie bankroto bylos iškėlimą, tiek apie terminus finansiniam reikalavimui pareikšti. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas 2013 m. vasario 26 d. pateikė atsakovo bankroto administratoriui BUAB ,,AG Vimonta“ kreditorių sąrašą (1 t., b. l. 61). Šiame sąraše, kaip teisingai pažymi atsakovas, apeliantas savo prašomo patvirtinti 634 259,65 Lt reikalavimo atsakovui nenurodė, nors pagal apelianto įrodinėjamas aplinkybes tuo metu jau buvo susidaręs atsakovo 634 259,65 Lt dydžio įsiskolinimas apeliantui.
Apeliantas įrodinėja, kad nepaisant įmonės bankroto administratoriui nepateikto rašytinio prašymo patvirtinti ginčo finansinį reikalavimą, bankroto administratorius žadėjo šį reikalavimą pateikti teismui tvirtinti, tačiau to nepadarė.
Net laikantis apelianto pozicijos, kad ginčo reikalavimas susijęs su darbo santykiais, kuriuos bankroto administratorius teikė teismui tvirtinti nesant darbuotojų prašymo, apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo termino praleidimo priežastį pripažinti svarbia. Atsakovo darbuotojų reikalavimai, tame tarpe ir apelianto pirmos eilės finansinis reikalavimas (4 191,51 Lt), patvirtintas 2013 m. kovo 15 d. teismo nutartimi (1 t., b. l. 62-63). Tai reiškia, kad apeliantas nuo 2013 m. kovo mėn. žinojo, kad atsakovo bankroto administratorius pateikė patvirtinti tik 4 191,51 Lt dydžio finansinį reikalavimą, tačiau nei į bankroto administratorių su prašymu patvirtinti papildomą reikalavimą, nei į teismą atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti šį reikalavimą po minėtos nutarties priėmimo nesikreipė. Apelianto prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą teisme gautas tik 2013 m. spalio 31 d.
Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantą atstovavo advokatė M. V., kuri neabejotinai turėjo žinoti, kad apelianto finansinis reikalavimas, kildinamas iš apeliantui, kaip atskaitingam asmeniui, grąžintinų lėšų, nepriskirtinas prie reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, ir prašymas patvirtinti ginčo reikalavimą turėjo būti teikiamas bankroto administratoriui nustatytais terminais. Apelianto teiginys, kad jis negalėjo tinkamai ginti savo teisių, nes jį atstovaujanti advokatė M. V. finansinio reikalavimo teikimo metu buvo vaiko priežiūros atostogose, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš pačios advokatės pateiktos pažymos, vaiko priežiūros atostogose ji buvo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. (14 t., b. l. 26), t. y. jau po to, kai buvo žinoma apie 2013 m. kovo 15 d. nutartį ir kai buvo praleistas terminas ginčo finansiniam reikalavimui pareikšti.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šiuo atveju teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-853/2013, turėjo pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis, nes minėtos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Pats apeliantas pripažįsta, kad minėtoje byloje, skirtingai nei šioje, nepatvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas buvo nurodytas įmonės kreditorių sąraše, tačiau bankroto administratorius pateikė tvirtinti tik jo dalį, be to, minėtoje byloje, esminę reikšmę turėjo aplinkybė, kad bankroto administratorius neginčijo pareiškėjos prašomo patvirtinti papildomo reikalavimo, ir turėjęs duomenų, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas yra didesnis, neteikė teismui jo tvirtinti.
Dėl nurodytų aplinkybių kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto nurodytos priežastys dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo nelaikytinomis svarbiomis. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai neatnaujino termino finansiniam reikalavimui pareikšti (ĮBĮ 10 str. 9 d.). Praleistas ir teismo neatnaujintas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti sudaro savarankišką pagrindą atmesti apelianto prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
Dėl 634 259,65 Lt dydžio finansinio reikalavimo pagrįstumo
Apelianto teigimu, jo prašomą patvirtinti 634 259,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą sudaro apelianto asmeninės lėšos, kurias apeliantas, kaip atsakovo UAB ,,AG Vimonta“ atskaitingas asmuo, sumokėjo už atsakovą.
Pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą tenka apeliantui (CPK 178 str.). Prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumą apeliantas grindė avanso apyskaitomis ir išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė turintis 634 259,65 Lt reikalavimo teisę į atsakovą (CPK 185 str.).
Pinigų išmokėjimo atskaitingam asmeniui ir šio asmens atsiskaitymo įmonei tvarką nustato Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktas, pagal kurį įmonės atskaitingam asmeniui išmokami įmonės pinigai, už kuriuos pastarasis turi nustatyta tvarka atsiskaityti. Tai, jog apeliantas žinojo apie tai, kad pirmiausia lėšos turi būti apskaitomos įmonėje ir tik po to jos išmokamos atskaitingiems asmenims patvirtina ir byloje pateiktos 2007 m. paskolos sutartys (14 t., b. l. 28-41), pagal kurias apeliantas skolino lėšas atsakovui, o paskolintos lėšos buvo naudojamos įmonės veiklai, kaip numato minėtos taisyklės.
Šiuo atveju apeliantui, kaip atskaitingam asmeniui, įmonės lėšos nebuvo išmokamos, o apeliantas iš asmeninių lėšų įsigydavo prekes, vėliau šių prekių įsigijimą ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikdavo įmonės buhalterei, kuri juos suvesdavo į avanso apyskaitas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nebuvo laikomasi minėtose taisyklėse nustatytos nei pinigų išmokėjimo atskaitingam asmeniui, nei šio asmens atsiskaitymo su įmone tvarkos (Taisyklių 9 p.).
Nors apeliantas teigia, kad įsigyjamos prekės buvo skirtos atsakovui, tačiau apelianto pateikti dokumentai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti šį faktą. Kaip matyti iš apelianto pateiktų jo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, apelianto pirktų prekių pobūdis (kuras, įvairios statybinės medžiagos ir kt.) nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad šios prekės buvo skirtos atsakovui. Vien apelianto pateikti dokumentai, įrodantys prekių įsigijimą, patvirtina tik prekių įsigijimo faktą, tačiau neįrodo, kad minėtos prekės buvo įsigytos ir panaudotos atsakovo veiklai, todėl savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo pareigos grąžinti šias sumas apeliantui. Be to, kai kurių prekių pobūdis leidžia abejoti, ar jos buvo įsigytos atsakovui, pvz. odinės pirštinės, pakaba, baldų rankenos, vandens maišytuvas (1 t., b. l. 192; 6 t., b. l. 113) ir kt. Be to, byloje nustatyta, kad 2009 metais atsakovas pardavė transporto priemones, gręžimo mašiną, tačiau ir po 2009 metų išleido dideles sumas kurui, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar kuras, kurio įsigijimo išlaidas apeliantas prašo priteisti, buvo skirtas atsakovo veiklai. Nurodytai aplinkybei, jog buvo išsinuomojęs kitą gręžimo mašiną, apeliantas įrodymų nepateikė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog minėtos lėšos buvo panaudotos atsakovo veiklai (CPK 178 str., 185 str.), t. y. neįrodė prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.