Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-778-866/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-15
Bylos Nr.: e2A-778-866/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12994-2021-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Irmantas Šulcas
Ieškovas: E. R.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-778-866/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12994-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.2.4.2.; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (byloje atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros (toliau taip pat – prokuratūra)), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 84 719,04 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais ieškovo atžvilgiu vykdytame baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnis).

2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. baudžiamojoje byloje Nr. I-41-626/2016 (toliau – baudžiamoji byla) priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį padarymo konstatavus, jog neįrodyta, kad ieškovo veiksmai atitinka BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, o būtent - pasikėsinimą gabenti akcizais apmokestinamas prekes veikiant bendrininkų grupėje. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi, prokuroro apeliacinis ir kasacinis skundai baudžiamojoje byloje buvo atmesti.

3. Ieškovas nurodo, kad baudžiamasis procesas, kuriame ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau – ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, buvo pradėtas ir vykdytas nepagrįstai ir neteisėtai, o būtent: ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant įstatyme tam nustatyto pagrindo; neteisėtais būdais siekta sukurti ieškovo kaltę pagrindžiančių įrodymų; siekta priversti ieškovą prisipažinti padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką; ieškovo atžvilgiu taikytas psichologinis spaudimas; kaip psichologinė prievartos priemonė taikyta kardomoji priemonė – suėmimas; ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai naudodami psichologinį spaudimą taip pat siekė priversti kitus įtariamuosius duoti parodymus apie ieškovo tariamai padarytą nusikalstamą veiką.

4. Ieškovas, grįsdamas ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu neteisėtumą, apeliavo į Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje padarytas išvadas, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. SN-890RN sankcionavus kriminalinės žvalgybos veiksmus – ieškovo naudojamo telefono abonento slaptą kontrolę, „nebuvo gauta pakankamai duomenų tam, jog būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą“.

5. Ieškovo vertinimu, atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus (sekimą) ir nenustačius pakankamai duomenų leidžiančių pardėti ikiteisminį tyrimą, vieninteliai kiti duomenys, kuriais buvo grindžiami ieškovui baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai, buvo kitų įtariamųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo gauti neteisėtai.

Šalies argumentai

6. Ieškovo teigimu, kardomosios priemonės – suėmimai, tiek ieškovo atžvilgiu, tiek kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo naudotos kaip psichologinė prievarta, siekiant gauti atitinkamai kaltinančius parodymus. Kaip psichologinės prievartos naudojimą ieškovas nurodė ir aplinkybę, kad pas ieškovą, dėl sulaikymo tuo metu laikomą Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau LTI-K), apsilankė VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, kuris įtikinėjo ieškovą prisipažinti padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, „žadėjo, kad prisipažinus bus tik geriau“. Šis pareigūno apsilankymas ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo fiksuotas, tokiems veiksmams atlikti nebuvo duotas nurodymas. Suėmimo kaip psichologinės prievartos naudojimą, anot ieškovo, pagrindžia ir aplinkybė, kad gavus reikiamus parodymus įtariamiesiems buvo pakeistos/panaikintos kardomosios priemonės, nepasibaigus suėmimo paskyrimo laikui. Ieškovas nurodo, jog tai, kad suėmimas ieškovo atžvilgiu buvo taikomas nepagrįstai, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis, priimta byloje Nr. 1K-624-149/2013, kurioje buvo nagrinėjamas įtariamojo V. O. gynėjo skundas.

7. Ieškovo atžvilgiu kaltinimai baudžiamojoje byloje buvo pareikšti visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, neturint jokių objektyvių ieškovo kaltę patvirtinančių įrodymų, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 218 straipsnyje įtvirtintą prokuroro pareigą pareikšti kaltinimus tik esant įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrindžiančių duomenų.

8. Dėl baudžiamojo proceso trukmės ieškovas nurodė, kad prokuroras teikė visiškai nepagrįstus apeliacinį ir kasacinį skundus, kurių argumentai buvo visiškai nepagrįsti, akivaizdžiai prieštaraujantys BPK įtvirtintoms kaltinamųjų teisėms ir garantijoms, o baudžiamasis procesas iš viso truko net penkerius metus, nors, ieškovo teigimu, kaltinamieji baudžiamojoje byloje niekaip netrukdė procesui, pripažintina, jog buvo pažeista ieškovo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Šalies argumentai

9. Vilniaus apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respublikai dėl veiksmų, baudžiamajame procese atliktų prokuroro, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

10. Dėl baudžiamojo persekiojimo ir kaltinimo pareiškimo pagrįstumo nurodė, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla, kuri negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka.

11. Pažymi, kad išteisinant ieškovą, priešingai nei teigiama, absoliutus ieškovo baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumas tiesiogiai nebuvo konstatuotas, taip pat nebuvo konstatuota ir jokių prokuroro ir/ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų BPK pažeidimų atliekant kuriuos nors konkrečius proceso veiksmus. Ieškovas buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o ne dėl to, kad ieškovas apskritai nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kaltinamojo išteisinimas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu reiškia, kad šiuo atveju yra nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis užsiėmė nusikalstama veika, nepakanka.

12. Dėl ikiteisminio tyrimo metu naudotos psichologinės prievartos ir neteisėto kardomųjų priemonių – suėmimo, taikymo nurodė, jog suėmimas ieškovo atžvilgiu buvo taikomas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos sudėtingumą patvirtina nusikaltimo sunkumas, didelis įtariamųjų bendrininkų skaičius, tarptautinis bylos elementas, kai kurių įtariamųjų pasislėpimas) bei tai, kad ieškovas buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, be to, tik pačioje pradinėje baudžiamojo proceso stadijoje, trumpesnį, nei ikiteisminio tyrimo teisėjo paskirtą terminą, t. y. tik tiek, kiek buvo reikalinga atlikti neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Suėmimo taikymo pagrįstumą, be kita ko, patvirtino ir aukštesnysis prokuroras 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimu atmetęs ieškovo skundą dėl 2013 m. rugsėjo 11 d. prokuroro nutarimo atmesti ieškovo prašymą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti ir pakeisti ją švelnesne.

13. Kardomoji priemonė – suėmimas, buvo panaikinta 2013 m. rugsėjo 16 d. prokuroro nutarimu, t. y. iki teismo nustatyto termino pabaigos, iš karto po to, kai buvo atlikti neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Prokuratūros vertinimu, tai patvirtina ne suėmimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, kaip teigia ieškovas, o priešingai - prokuroro procesinio elgesio teisėtumą.

14. Dėl baudžiamojo proceso trukmės prokuratūra pažymėjo, jog baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant ne į proceso trukmės ilgumą apskritai, bet į bylos aplinkybių visumą, konkrečios bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, valdžios institucijų elgesį organizuojant bylos procesą. Tuo tarpu ieškovas konkrečių nepagrįstų ir/ar neteisėtų procesinių prokuroro delsimų nenurodė. Pats ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per 6 mėnesius, kaltinamasis aktas surašytas per 7 mėnesius nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. greičiau nei BPK 176 straipsnio 1dalies 3 punkte numatytas bendrasis 9 mėnesių terminas ikiteisminiam tyrimui dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų atlikti. Pažymėjo, kad atmestini ieškovo teiginiai, jog prokuroras, siekdamas ieškovo nuteisimo, nepagrįstai ir neteisėtai baudžiamojoje byloje inicijavo procesus apeliacinėje ir kasacinėje instancijose, kadangi nurodytais veiksmais prokuroras realizavo įstatymo jam suteiktas teises.

15. VSAT , atstovaujanti Lietuvos Respublikai dėl veiksmų, baudžiamajame procese atliktų VSAT pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, su ieškiniu taip pat nesutiko, prašė jį atmesti.

Šalies argumentai

16. Pažymėjo, kad įtarimą pagrindžiantys faktai pradedant ikiteisminį tyrimą neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti. Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Ieškovo atžvilgiu, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su atitinkamu kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Šiuo atveju valstybės civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra ir ieškovo išteisinimo pagrindas. Pažymi, kad teismai baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau duomenys, patvirtinantys ieškovo dalyvavimą joje, buvo nepakankami. Visgi, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas galimas ieškovo ryšys su nusikalstama veika - ieškovas buvo užfiksuotas šalia nusikaltimo vietos, užfiksuoti ieškovo ir nuteistųjų ryšiai, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti ieškovo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje patvirtinantys liudytojų parodymai, ieškovo dalyvavimą padarytoje nusikalstamoje veikoje suponavo kriminalinės žvalgybos būdu gauti duomenys.

17. Dėl psichologinės prievartos, kaip priemonės ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę, taikymo ieškovo ir kitų įtariamųjų (nuteistųjų) atžvilgiu, nurodė, jog tokie ieškovo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo stadijose ieškovas savo kaltės nepripažino. Be to, vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir/ar prokurorui duotais parodymais apkaltinamojo nuosprendžio teismas nebūtų galėjęs pagrįsti. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo atlikimo, įrodymų rinkimo neteisėtumo ar kitų įstatymų pažeidimo, kurį būtų atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Be kita ko, teisės aktai nedraudžia ikiteisminio tyrimo pareigūnams lankytis tardymo izoliatoriuje nei procesinių veiksmų atlikimo tikslu, nei kitais klausimais (teiraujantis dėl laikymo sąlygų, sveikatos būklės, ar tikslu sužinoti, ar įtariamasis pageidaus duoti parodymus, nes atsisakymo atveju procesiniai veiksmai nebus atliekami ir įtariamojo gynėjas kviečiamas nebus).

Šalies argumentai

18. Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai dėl baudžiamajame procese teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumo, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

19. Dėl teismų veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

20. Nurodė, kad ieškiniu teigiama, jog suėmimas ieškovo atžvilgiu buvo taikomas kitais nei įstatyme numatyta pagrindais, t. y. su tikslu prievarta dirbtinai sukurti duomenis (parodymus) ir jų pagrindu pagrįsti kaltinimą ieškovui, kas sudaro pagrindą konstatuoti šios kardomosios priemonės taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą, ir tą patvirtina faktas, kad ieškovą iš suėmimo paleido pati prokuratūra 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarimu po to, kai buvo gauti reikiami kitų kaltinamųjų parodymai, tačiau šiame nutarime nurodoma, kad kardomoji priemonė – suėmimas, ieškovui panaikinama atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo atlikti neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai ir išnyko suėmimo pagrindas.

21. Dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo pažymėjo, jog proceso delsimu gali būti apibūdinamas tik toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Ieškovas konkretaus laikotarpio, kurio metu nepateisinamai nebūtų buvę atliekami jokie procesiniai veiksmai, nenurodo. Be kita ko, asmens teisė į operatyvų procesą nepaneigia ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigos išaiškinti visas reikšmingas tyrimui aplinkybes, tam imtis reikiamų priemonių, numatytų baudžiamojo proceso normose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

23. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. rugpjūčio 7 d. VSAT Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo vyresniosios tyrėjos 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo pagrindu gavus duomenų apie galimai bendrininkų grupėje vykdomas nusikalstamas veikas, dėl neteisėto įgijimo ir laikymo akcizais neapmokestinamų prekių (cigarečių), nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant mokesčius, viršijo 250 MGL.

24. Pirminiai duomenys apie galimai vykdomą nusikalstamą veiką buvo gauti atliekant sankcionuotą techninių priemonių naudojimą - specialia tvarka vykdant ieškovo naudojamo telefono abonento slaptą kontrolę bei V. O. sekimą ir techninių priemonių panaudojimą bendra tvarka, siekiant gauti papildomų duomenų apie sekamo asmens nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, joje dalyvaujančius asmenis, nusikalstamos veikos mechanizmą.

25. Galimai įvykdytos nusikalstamos veikos realizavimo metu įvykio vietoje ir šalia jos buvo sulaikyti 6 asmenys, tarp kurių ir ieškovas E. R., kuris sėdėjo automobilyje apie 300 m. nuo krovinio perkrovimo vietos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuota, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas be teisėto pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo, pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ikiteisminis tyrimas pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika. Teismas konstatavo, kad faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, nėra.

26. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų susijusių su kardomosios priemonės taikymu, nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi paskyrė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams, motyvuojant tuo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Teismo nutartis motyvuota tuo, kad ieškovas įtariamas sunkaus nusikaltimo ekonomikai ir verslo tvarkai padarymu, už kurį numatyta iki 7 metų laisvės atėmimo bausmė, jis yra kitos valstybės pilietis, yra anksčiau vykęs į užsienį, todėl jam žinomas valstybės sienos teisinis reglamentavimas (valstybės, į kurias galima vykti be kokių nors dokumentų), įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įteiktas kitiems galimos nusikalstamos veikos bendrininkams – kelių užsienio šalių piliečiams, todėl minėtos veikos mechanizmas apima ir kitų užsienio šalių teritorijas, ieškovas yra išsiskyręs, pažįsta kitus įtariamus asmenis, todėl gali bandyti slapta juos paveikti, derinti bendrą poziciją, sunaikinti (paslėpti) galimus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti (grynuosius pinigus, kitas akcizais apmokestinamas prekes) ir kt. Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimo buvo tinkamai pagrįsta ir motyvuota.

Šalies argumentai

27. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. ieškovo atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui pateikė prašymą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, pakeitimo ir švelnesnės ar kelių švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo. Prokuroro 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimu, ieškovo prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad dar neišnyko suėmimo pagrindai ir jam taikyti reikalingos sąlygos, be kita ko, ikiteisminio tyrimo medžiaga yra sudėtinga, didelės apimties; ikiteisminio tyrimo metu tikslinamas kiekvieno iš bendrininkų vaidmuo; šiuo metu atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, susiję su įtariamajam E. R. ir kitiems pareikštais įtarimais. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Bukelio 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, jog prokuroras R. Boiko pagrįstai neišvardijo, kokie būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti, nes tokios informacijos atskleidimas gali pakenkti tolimesniam tyrimui. Teismas nustatė, kad prokuroro R. Boiko 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarimu ieškovas buvo paleistas į laisvę, kardomoji priemonė – suėmimas, buvo panaikinta nurodant, kad neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai yra atlikti, todėl suėmimo pagrindai ar jam taikyti reikalingos sąlygos išnyko (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

28. Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis viso baudžiamojo proceso metu atvykdavo ir dalyvavo teismo posėdžiuose, nepaneigia taikytų kardomųjų priemonių – sulaikymo, pagrįstumo. Teismas sutiko su atsakovu, kad prokuroro veiksmai – sulaikymo panaikinimas nepasibaigus teismo nustatytam kardomosios priemonės taikymo terminui, bet išnykus šios kardomosios priemonės taikymo pagrindams, patvirtina prokuroro elgesio teisėtumą siekiant kuo mažiau apriboti asmens laisvę, o ne nepagrįstą nerūpestingumą, kaip tvirtina ieškovas. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas padarė išvadą, kad prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmai ieškovo atžvilgiu taikant kardomąją priemonę – suėmimą, atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, jais nebuvo pažeista prokuratūros pareigūnų bei teismo bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.

29. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad jo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo taikoma psichologinė prievarta, jog taip buvo siekiama gauti įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 8 d. baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdžio metu VSAT vyresnysis tyrėjas Olegas Potapovas buvo apklaustas liudytoju ir nurodė, jog ieškovo sulaikymo metu jis buvo nuvykęs pas ieškovą į LTI-K pasiteirauti savijautos, sveikatos, kaip reaguoja į bylą, nes sulaikymo metu ieškovas klausė, kas jam bus, jei prisipažins, bet ieškovui atsisakius bendrauti, jis išėjo.

30. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog tuo metu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, taip pat, jog ieškovas būtų reikalavęs gynėjo dalyvavimo. Teismas nenustatė, kad ieškovas dėl nurodytų tyrėjo veiksmų būtų pateikęs skundą, pažymėjo, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio, kuriuo būtų suvaržyta ieškovo teisė į gynėjo pagalbą, taip pat nenustatė, o baudžiamojoje byloje priimtuose teismų sprendimuose konstatuota, kad ieškovas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė viso proceso metu. Pasisakydamas dėl kitiems įtariamiesiems taikyto psichologinio spaudimo duoti parodymus prieš ieškovą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai, jog kaltinamieji (nuteistieji) V. O. ir R. K. baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdžio metu pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie ieškovo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo sąlygoti įtariamiesiems daromo neteisėto psichologinio spaudimo, grasinimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pagrįstas įrodymais, gautais neteisėtais pareigūnų veiksmais panaudojant psichologinę prievartą prieš ieškovą, nuteikus kitus įtariamuosius prieš ieškovą, nėra.

31. Atsižvelgiant į nurodytas nustatytas aplinkybes bei tai, jog baudžiamojoje byloje teismai, dėl ieškovo priimdami išteisinamąjį nuosprendį, nekonstatavo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ar/ir kaltinamasis aktas byloje buvo surašytas aiškiai nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, jog ir pats baudžiamasis persekiojimas ir, atitinkamai, kaltinamojo akto surašymas buvo nepagrįsti ir neteisėti, nėra.

32. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus, jog buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią baudžiamojo proceso trukmę. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir buvo užbaigtas per nepilnai 7 mėnesius (pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą surašytas 2014 m. vasario 12 d., kaltinamasis aktas surašytas 2014 m. kovo 5 d.). Teismas nustatė, kad ieškovas buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 199-2 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, jog BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių, labai sunkių nusikaltimų turi būti atliktas per ne ilgiau kaip per devynis mėnesius, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per trumpesnį, nei reikalaujama įstatyme, terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nedetalizavo nuo kada iki kada, jo vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstas delsimas (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytą, teismas konstatavo, kad ieškovo teiginiai dėl nepagrįstai ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės atmestini.

33. Teismas nustatė, kad byla Vilniaus apygardos teisme buvo gauta 2013 m. kovo 6 d., pirmasis teismo posėdis įvyko 2013 m. balandžio 25 d., galutinis teismo nuosprendis buvo priimtas ir paskelbtas 2016 m. lapkričio 22 d. Bylos nagrinėjimo metu bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas dėl objektyvių priežasčių: kaltinamųjų ligų, kaltinamųjų, įskaitant ieškovo, gynėjų negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje, teisėjo negalėjimo dalyvauti dėl ligos. Prokuroras, esant tokiai situacijai, buvo siūlęs išskirti procesus į atskirus, tačiau kaltinamieji ir jų atstovai su tuo nesutiko. Ieškovo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo pateikęs prašymą dėl liudytojų apklausos, kuris buvo patenkintas. Teismas nustatė, kad dėl teismo nuosprendžio apeliacinius skundus pateikė ne tik prokuroras, bet ir du iš trijų nuteistųjų. Ieškovo atstovo 2017 m. kovo 23 d. prašymu 2017 m. kovo 30 d. teismo posėdis buvo atidėtas iki 2017 m. balandžio 27 d.. Byla teismo posėdyje buvo išnagrinėta 2017 m. balandžio 27 d., sprendimas priimtas ir paskelbtas 2017 m. birželio 7 d. Kasacine tvarka pagal prokuroro kasacinį skundą byla išnagrinėta 2018 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad procesas teisme viso truko 4 metus 2 mėnesius 2 dienas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą sudarė devyni tomai, kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo buvo pareikšti keturiems asmenims, nagrinėjant bylą buvo apklausiami liudytojai, siekiant organizuoti Latvijos Respublikoje gyvenančių liudytojų apklausą bylos nagrinėjimą teismo posėdyje teko atidėti, todėl konstatavo, kad nagrinėta baudžiamoji byla laikytina sudėtinga. Teismas pažymėjo, kad ieškovas konkretaus laikotarpio, kurio metu nepateisinamai ilgai nebūtų buvęs atliekami jokie procesiniai veiksmai, nenurodė, todėl remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis teisminio nagrinėjimo proceso eigą, konstatavo, kad teisminio proceso trukmė buvo adekvati ir pagal buvusias aplinkybes pateisinama, teismai neteisėtų veiksmų neatliko ir nepagrįstai bylos nagrinėjimo nevilkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

34. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį patenkinti, priteisti 84 719,04 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Ieškovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog „pradėjus baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu, buvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog ieškovas galimai padarė nusikalstamą veiką“. Tokią išvadą, ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tik tuo, kad ieškovo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo metu buvo siekta gauti, ir gauta, duomenų apie kitų asmenų galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ieškovas pažymi, kad ieškinys grindžiamas ne kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumu, o tuo, kad šiais veiksmais nebuvo gauta duomenų apie, būtent, ieškovo dalyvavimą kokių nors nusikalstamų veikų daryme, dėl ko įtarimai ieškovui buvo pareikšti nepagrįstai.

36. Ieškovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis susijusiomis su kitais kaltinamaisiais. Ieškovas nurodo, kad, kaip pažymėjo ir Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendyje, sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. baudžiamuoju įsakymu teismo nustatytos aplinkybės baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu niekaip nepagrindžia.

37. Ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai – taikant psichologinę prievartą, be kita ko, būtent tuo tikslu panaudojant kardomųjų priemonių – suėmimo, taikymą, nebuvo bandoma „sufabrikuoti ieškovui kaltinimą“.

38. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo paaiškinimus ir duomenis, patvirtinančius neteisėtus ikiteisminio tyrimo veiksmus, atmetė remdamasis vien tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo apskųsti, bei tuo, kad kardomosios priemonės buvo pritaikytos teismo nutartimis. Ieškovas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno Olego Potapovo lankymasis pas ieškovą jam esant suimtam, nesant šiam lankymuisi jokio procesinio pagrindo ir apie tai nepranešant net jo gynėjui, negali būti vertinamas kitaip, kaip tik patvirtinantis ikiteisminio tyrimo neteisėtumą.

39. Ieškovas taip pat pažymi, kad kardomosios priemonės įtariamųjų (nuteistųjų) K. M. ir R. K. atžvilgiu buvo panaudotos būtent kaip psichologinio spaudimo priemonė siekiant iš jų gauti parodymus, patvirtinančius ieškovo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir ieškovo vertinimu, patvirtina, kad šios kardomosios priemonės ieškovui bei patiems įtariamiesiems K. M. ir R. K. buvo panaikintos ir pakeistos švelnesnėmis iš karto po to, kai šie davė parodymus apie ieškovo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje.

40. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog prokuroro nutarimas panaikinti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, patvirtina prokuroro elgesio teisėtumą siekiant kuo mažiau apriboti asmens laisvę, o ne, priešingai nei teigia ieškovas, jų paskyrimo panaudojimą psichologinės prievartos tikslu siekiant gauti reikiamus parodymus, padarė nepagrįstai neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

41. Ieškovas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog kaltinamasis aktas ieškovo atžvilgiu buvo surašytas pagrįstai, nes vien ta aplinkybė, jog teismas išteisino ieškovą pripažinus, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro neteisėtą veiksmą surašant kaltinamąjį aktą. Ieškovas nurodo, kad kaltinamojo akto surašymo neteisėtumą ieškovas grindžia ne tik aplinkybe, jog ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bet ir tuo, kad ieškovas buvo apkaltintas ir jo atžvilgiu byla buvo perduota teismui ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų įtariamojo asmens kaltei pagrįsti.

42. Ieškovas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog teisminio proceso trukmė teisme buvo adekvati ir pateisinama. Ieškovas pažymi, kad visas procesas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas, vyko ir buvo tęsiamas aukštesnėse teismų instancijose išimtinai tik prokuroro subjektyvaus įsitikinimo ieškovo padaryta nusikalstama veika pagrindu. Ieškovo vertinimu, proceso trukmė ieškovo atžvilgiu negali būti pateisinama dideliu bylos nagrinėjimo teisme posėdžių skaičiumi ar kitomis pirmosios instancijos teismo nurodytomis nuo ieškovo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Atsiliepimas

43. VSAT atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovas baudžiamosios bylos aplinkybes, susijusias su kardomųjų priemonių taikymu ir jos pareigūnų veiksmais, interpretuoja subjektyviai. Pareigūnų veiksmų teisėtumas vykstant ikiteisminiam tyrimui, teisminiam baudžiamosios bylos nagrinėjimui, šios bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimui, buvo ne kartą patikrintas, teisei priešingų veiksmų nekonstatuota. Be to, ieškovo teiginiai dėl psichologinės prievartos taikymo įtariamiesiems (nuteistiesiems) prieštarauja bylos aplinkybėms, nes R. K. savo kaltę visiškai pripažino pirminės apklausos 2013 m. rugpjūčio 8 d. metu, tada taip pat nurodė, jog ieškovas jam siūlė 5000 litų atlygį už dėžių su cigaretėmis krovimą, o kardomoji priemonė – suėmimas, jam buvo paskirta tik kitą dieną. Įtariamasis K. M. pirminės apklausos metu 2013 m. rugpjūčio 22 d., dalyvaujant gynėjui, taip pat nurodė, jog ieškovas siūlė jam atlygį už dėžių su cigaretėmis krovimą bei šalino kliūtis sunkvežimiui privažiuoti prie namo.

44. Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, palaiko pirmosios instancijos teisme nurodytus argumentus.

45. Teisingumo ministerija atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas, buvo paskirta siekiant kitų, nei numatyta įstatyme, tikslų. Pažymi, jog, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šios nutarties priėmimas, atitinkamai, kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimas, buvo motyvuotas tuo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Nutartyje nurodyta, kad ieškovas įtariamas sunkaus nusikaltimo ekonomikai ir verslo tvarkai padarymu, už kurį numatyta iki 7 metų laisvės atėmimo bausmė, jis yra kitos valstybės pilietis, yra anksčiau vykęs į užsienį, todėl jam žinomas valstybės sienos teisinis reglamentavimas (valstybės, į kurias galima vykti be kokių nors dokumentų), įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įteiktas kitiems galimos nusikalstamos veikos bendrininkams – kelių užsienio šalių piliečiams, todėl minėtos veikos mechanizmas apima ir kitų užsienio šalių teritorijas, apeliantas tuo metu buvo išsiskyręs, pažįsta kitus įtariamus asmenis, todėl gali bandyti slapta juos paveikti, derinti bendrą poziciją, sunaikinti (paslėpti) galimus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti (grynuosius pinigus, kitas akcizais apmokestinamas prekes) ir kt. Taigi minėtoje nutartyje yra išdėstyti pagrindai ir motyvai, patvirtinantys kardomosios priemonės – suėmimo, ieškovui pagrįstumą, o aplinkybė, jog kardomoji priemonė – suėmimas, ieškovo atžvilgiu prokuroro buvo panaikinta anksčiau nutartimi teismo nustatyto termino, pati savaime nei patvirtina, nei paneigia kardomųjų priemonių paskyrimo teisėtumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

46. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

47. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos leitenantės 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. veikdami bendrininkų grupėje Latvijos Respublikos piliečiai, Rusijos Federacijos pilietis, Kazachstano Respublikos pilietis ir Lietuvos Respublikos piliečiai įgijo, laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą. Be to, remiantis Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniu pranešimu, taip pat sulaikytas apie 300 metrų nuo perkrovimo vietos, <...> Kazachstano pilietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje E. R., kaip buvo įtariama neteisėtos veiklos organizatorius – šioje byloje ieškovas.

48. 2013 m. rugpjūčio 16 d. teismo nutartimi – leista tyrėjams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti įtariamojo E. R. atžvilgiu slaptus tyrimo veiksmus. 2013 m. liepos 4 d. teismo nutartimi, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimo dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka pagrindu, remiantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsniu, nutarta E. R. atžvilgiu sankcionuoti techninių priemonių naudojimą specialia tvarka nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. spalio 9 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos viršininkas, atsižvelgdamas į kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 12 dalį, priėmė nutarimą pradėti E. R. atžvilgiu taikyti jo naudojamo telefono numerio slaptą kontrolę. 2013 m. spalio 28 d. tyrėjo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokole nurodoma, – telefoninių pokalbių galinčių turėti bylai, turinys rusu kalba ir vertimas iš rusų kalbos. 2013 m. rugpjūčio 8 d. laikino sulaikymo protokolas patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. 20 val. 10 min. buvo sulaikytas Kazachstano Respublikos pilietis E. R., – užkluptas darant nusikalstamą veiką. 2013 m. rugpjūčio 8 d. pranešimu apie įtarimą, E. R. buvo pranešama, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitų valstybių piliečiais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos norminius teisės aktus ir įstatymus, <...> jis apie 300 metrų atstumu nuo statomo namo stebint ir saugant aplinką, 2013 m. rugpjūčio 7 d. apie 20 val. <...> įgijo, laikė <...> akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, nepažymėtas Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą.

49. 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimu dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas skirti įtariamajam E. R. – suėmimą dviem mėnesiams, detalizuojant teisnius suėmimo pagrindus, bei detalizuojant siekiamo atskleisti nusikaltimo faktines aplinkybes.

50. 2013 m. rugpjūčio 9 d. teismo nutartimi, nutarta įtariamajam E. R. skirti – suėmimą, dviejų mėnesių terminui (iki 2013 m. lapkričio 10 d.). Įtariamojo E. R. gynėjas advokatas kreipėsi į prokurorą su prašymu dėl kardomosios priemonės pakeitimo ir švelnesnės priemonės paskyrimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. 2013 m. rugsėjo 16 d. prokuroro nutarimu, E. R. buvo paleistas į laisvę, atsižvelgiant į tai, kad išnyko suėmimo pagrindai ar jam taikyti reikalingos sąlygos. 2013 m. rugsėjo 16 d. prokuroro nutarimais: paskirtas įtariamajam E. R. – 30 000 Lt užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis įpareigotas iki tyrimo pabaigos ir bylos išnagrinėjimo teisme būti savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, Lietuvos Respublikoje.

51. 2014 m. kovo 5 d. prokuroras persiuntė Vilniaus apygardos teismui nagrinėjimui baudžiamąją bylą, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu E. R. išteisino. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi, prokuroro bei nuteistųjų R. K. ir K. M. apeliaciniai skundai atmesti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi prokuroro kasacinis skundas atmestas.

Dėl apeliacinio skundo esmės

52. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu.

53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnyje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio; kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, tik to, jog dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, o neįrodžius bent vienos iš kitų trijų būtinųjų sąlygų – žalos atlyginimas negalimas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio teismo), tiek kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai); kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė; kad šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti tai, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; kad teismas, spręsdamas dėl šių veiksmų teisėtumo, individualias bylos aplinkybes kiekvienu atveju turi įvertinti kompleksiškai pagal aktualius baudžiamuosius, civilinės teisės įstatymus; kad ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, jo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones, o jų taikymo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis, kad BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nedelsiant nutraukti jų taikymą, kai tai tampa nereikalinga; kad nurodytas principas įtvirtintas BPK 140 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, taip pat BPK 140 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu: 1) nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką; 2) nustatyta, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-718-421/2015, kt.).

54. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius; pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės; pagal BPK 140 straipsnio, kuriame yra reglamentuojamas laikinas sulaikymas, 2 dalį laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų; 3) nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo; pagal BPK 119 straipsnį kardomųjų priemonių paskirtis – siekimas užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms; pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau praktikoje pripažįstama, kad būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga yra pagrįsto įtarimo, suprantamo kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02); pagal EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, – vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08).

55. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apelianto skundo motyvų, susijusių su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu, pradėjimo pagrįstumu, pirmiausiai pažymi tai, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo detaliai aptarta, kokie faktiniai duomenys buvo nustatyti ieškovo atžvilgiu, t. y. gavus duomenų apie galimai vykdomas sunkias nusikalstamas veikas.

56. Pažymėtina, kad surinktų įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl asmens kaltės taikant baudžiamąją atsakomybę nėra lygiaverčiai, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimui surinkti duomenys turi būti pakankami tiek, kad jų pakaktų objektyviam stebėtojui spręsti, jog yra daroma nusikalstama veika, o nagrinėjamu atveju, operatyvinių veiksmų atlikimo metu fiksuotų pokalbių turinys leido tokią nuomonę susidaryti, ir tik išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, t. y. ištyręs bei įvertinęs įrodymų visetą, teismas priėmė sprendimą, kad ieškovo dalyvavimas nuskalstamų veikų padaryme neįrodytas, tačiau vėlesnis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nesuponuoja išvados dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo.

57. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad apskritai nebuvo jokių duomenų, kad ieškovas gali būti padaręs nusikalstamas veikas, be kita ko pasiremiant Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje padarytomis išvadomis, nes pastarosios turinys liudija priešingai.

58. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog KŽĮ numatyti veiksmai galėjo būti sankcionuoti ir atlikti nesilaikant KŽĮ nuostatų, t. y. neteisėtai, o šių veiksmų rezultatai nagrinėjamoje byloje panaudoti pažeidžiant BPK reikalavimus. Teisinį pagrindą kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmams atlikti šioje byloje patvirtina minėta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis ir VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas. Atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus E. R. ir V. O. atžvilgiu, buvo gauta informacija apie V. O., R. K. ir K. M. nusikalstamus veiksmus, apie šių asmenų bendrininkavimą.

59. Antra, aptariamoje nutartyje nurodyta išvada, kuria remiasi apeliantas „Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. SN-890RN sankcionavus techninių priemonių naudojimą specialia tvarka ir vykdant E. R. naudojamo telefono abonento slaptą kontrolę nebuvo gauta pakankamai duomenų tam, jog būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikęs pareigūnas E. Šulgauskas, pareigūnai neturėjo patikimų duomenų, jog E. R. neteisėtai įsigijo akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių).“, nesuponuoja išvados, kad teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo E. R. atžvilgiu, nes tokia išvada neseka iš nutarties turinio. Nutartyje, teismas nurodė, kad siekiant gauti daugiau ir patikimesnių duomenų apie V. O. galimą nusikalstamą veiką, dėl kurios tam tikrų duomenų buvo gauta kontroliuojant E. R. telefoninius pokalbius su juo, Lietuvos Respublikos VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu sankcionavo slaptą V. O. sekimą ir techninių priemonių panaudojimą bendra tvarka sekimo metu. Būtent atliekant šiuos slapto sekimo veiksmus buvo užfiksuoti nuteistųjų veiksmai pasikėsinant neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, dalis šių asmenų buvo sulaikyti įvykio vietoje, o kiti – vėliau.

60. Pažymėtina, kad atitinkamų priemonių panaudojimas nebuvo nukreiptas išimtinai siekiant nustatyti ar ieškovas galimai padarė nusikalstamas veikas. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad buvo siekiama atskleisti grupės asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas, o klausantis ieškovo telefoninių pokalbių buvo nustatyti ryšiai su kitais asmenimis galimai darant nusikalstamas veikas. Būtent dėl to, kad ieškovo telefoninių pokalbių turinys nebuvo pakankamas ikiteisminiams tyrimui pradėti, buvo imtasi papildomų veiksmų, tačiau tai savaime nelemia išvados, kad nebuvo pagrindo ikiteisminio tyrimo pradėjimui ieškovo atžvilgiu. Tokios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismo, nenustatytos ir baudžiamoje byloje. Be to, tokia išvada neseka ir įvertinus ieškovo išteisinimo pagrindą.

61. Atmestini ir apelianto argumentai dėl neteisėto psichologinio spaudimo naudojimo baudžiamajame procese. Anot apelianto psichologinis spaudimas buvo naudojamas prokurorui prašant skirti kardomąją priemonę suėmimą tiek ieškovui, tiek kitiems įtariamiesiems, siekiant gauti apkaltinančių parodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apelianto argumentai pagrįsti subjektyviu ieškovo vertinimu dėl suėmimu siekiamų tikslų, bet ne kokiais nors objektyviais duomenimis. Kaip minėta aukščiau, nagrinėjamu atveju, ieškovas turėjo įrodyti visų pirma neteisėtus veiksmus. Prokuroro prašymą dėl suėmimo pagrįstumo visų pirma vertino teismas, šiuo aspektu teisinių pagrindų ieškovas neginčija. Aplinkybė, kad suėmimas buvo taikytas apskritai, ar aplinkybė, kad prokuroras ir/ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pasiūlo įtariamiesiems asmenims atskleisti informaciją su paties įtariamojo ar susijusių asmenų atliktais veiksmais dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ir/ar išaiškinimas, kad kaltės pripažinimas gali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nepagrindžia veiksmų neteisėtumo. Sutiktina su atsakovų pozicija, kad aplinkybė, jog atlikus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras pakeitė kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę, liudija proporcingą kardomųjų priemonių taikymą, bet ne neteisėtų veiksmų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūno atvykimas pas sulaikytąjį (teirautis dėl ketinimų (ne)duoti parodymus ir pan.), savaime nėra pakankamas pagrindas neteisėtiems veiksmams konstatuoti ir/ar vertinti kaip neteisėtos psichologinio poveikio priemonės naudojimo.

62. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso. Pirmosios instancijos teismas detalizavo tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų terminus, tiek teisminio nagrinėjimo metu teismo posėdžių atidėjimo priežastis ir nenustatė, kad kuriuo nors laikotarpiu būtų neatliekami jokie veiksmai nepateisinamai ilgai, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso trukmė negali būti vertinama atsižvelgiant išimtinai tik į faktinę trukmę, nevertinant bylos sudėtingumo, kaltinamųjų skaičiaus, nusikalstamos veikos pobūdžio. Nurodytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo išvadai dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso. Juolab, neteisėtais veiksmais negali būti pripažintas prokuroro procesinės teisės – teikti apeliacinį ir kasacinį skundą teisės įgyvendinimas.

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad atmesdamas ieškininio reikalavimus teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl skundas atmetamas, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.)

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto (ieškovo) E. R. (E. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė MikonienėAsta PikelienėIrmantas Šulcas