- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- 2-515-618/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07518-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- E. V.
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant vertėjoms Danutei Kontarienei, Vidai Rimkienei, ieškovei E. V., jos atstovei advokato padėjėjai R. K., atsakovui A. M. (A. M.), jo atstovui advokatui A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui A. M. (A. M.) dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti 90000,00 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2008-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-4). Nurodė, kad 2007-06-12 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2007-08-27 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2007-09-29 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2008-06-02 paskolino atsakovui 30000,00 Lt, visais atvejais atsakovas pasirašė skolos raštelius ir įsipareigojo ieškovės paskolintas sumas jai grąžinti per vieną mėnesį, tačiau iki kreipimosi į teismą dienos atsakovas paskolintų piniginių lėšų negrąžino, nors praėjo ketveri metai, iš viso atsakovas yra skolingas ieškovei 90000,00 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti (b. l. 76). Paaiškino, kad tarp ieškovės geriausios draugės ir atsakovo buvo artimi santykiai, jie ketino kartu apsigyventi, todėl pasitikėjo atsakovu ir skolino pinigus, vėliau, kai draugė mirė, atsakovas atsisakė jai grąžinti skolą. Nurodė, kad pinigus perdavinėjo taip, kaip prašė atsakovas, kartais pavedimu, kartais grynais, už tai atsakovas pasirašinėjo skolos raštelius, teigė, kad, jei būtų grąžinęs skolas, būtų atsiėmęs visus skolos raštelius.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30). Nurodė, kad su ieškove yra pažįstamas nuo 2004 metų, nuo tada ieškovė užsiimdavo pinigų skolinimu, jis tuo metu pragyvenimui užsidirbdavo perparduodamas automobilius, todėl gana dažnai skolindavosi iš ieškovės pinigus, o vėliau, pardavęs automobilius, tuos pinigus grąžindavo, taigi teigia, kad prašomus priteisti 90000,00 Lt yra ieškovei grąžinęs. Paaiškino, kad grąžinus pinigus, ieškovė suplėšydavo skolos raštelius, bet kaip vėliau paaiškėjo ieškovė suplėšydavo skolos raštelių kopijas, o originalus pasilikdavo ir dabar neteisėtai reikalauja antrą kartą grąžinti skolą. Nurodė, kad nėra grąžinęs ieškovei 3000,00 Lt dydžio palūkanų už paskutinę 30000,00 Lt paskolą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas A. G. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 76). Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovę pažįsta seniai, santykiai buvo normalūs, skolindavosi tam tikras sumas vienam mėnesiui su palūkanomis ir visada ieškovei per mėnesį pinigus grąžindavo, susitartos palūkanos buvo dešimt procentų, todėl jam nebuvo naudinga vėluoti grąžinti skolas, be to, jei nebūtų grąžinęs pinigų kiekvieną mėnesį ieškovei, ji kitą kartą jam nebeskolintų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-06-12 atsakovas vieno mėnesio laikotarpiui pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 6-7), atsakovas pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt, kuriuos įsipareigojo jai grąžinti iki 2007-09-28 (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 8-9), atsakovas pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt, kuriuos įsipareigojo jai grąžinti iki 2007-10-28 (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 10-11), 2008-06-02 atsakovas vieno mėnesio laikotarpiui pasiskolino iš ieškovės 30000,00 Lt (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 12-13). Iš ieškovės pateiktų jos sąskaitos „Swedbank“, AB išrašų matyti, jog ieškovė 2007-09-29 pervedė atsakovui 20000,00 Lt, 2007-08-17 pervedė atsakovui 10000,00 Lt, 2008-06-02 pervedė 15000,00 Lt, 2007-06-12 pervedė 15000,00 Lt (b. l. 48-51).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas 2007-06-12 vieno mėnesio laikotarpiui pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt, vėliau atsakovas pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt, kuriuos įsipareigojo jai grąžinti iki 2007-09-28, taip pat atsakovas pasiskolino iš ieškovės 20000,00 Lt, kuriuos įsipareigojo jai grąžinti iki 2007-10-28, atsakovas 2008-06-02 vieno mėnesio laikotarpiui pasiskolino iš ieškovės 30000,00 Lt, t. y. ieškovė paskolino atsakovui tam tikras pinigų sumas, o atsakovas įsipareigojo ieškovei paskolintas pinigų sumas sutartais terminais grąžinti ieškovei, taigi darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai paskolos teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai, 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Kadangi bylos šalių sutartos paskolos suma yra didesnė nei du tūkstančiai litų, šalių paskolos sutarčiai taikomi įstatymo numatyti privalomi rašytinės sandorio formos reikalavimai. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnis). Pagal susiformavusią teismų praktiką paskolos sutartis gali būti įforminama skolos rašteliu, svarbiausia, kad skolos raštelio turinys atspindėtų, kokia pinigų suma skolinama ir kokiam asmeniui konkrečiai skolinama.
Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 90000,00 Lt skolą, nurodo, kad 2007-06-12 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2007-08-27 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2007-09-29 paskolino atsakovui 20000,00 Lt, 2008-06-02 paskolino atsakovui 30000,00 Lt, visais atvejais atsakovas pasirašė skolos raštelius ir įsipareigojo ieškovės paskolintas sumas jai grąžinti per vieną mėnesį, tačiau iki kreipimosi į teismą dienos atsakovas paskolintų piniginių lėšų negrąžino. Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutinka, nurodo, kad visas skolas pagal skolos raštelius ieškovei yra grąžinęs, negražino tik palūkanų už paskutinę paskolą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).
Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).
Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).
Atsakovas pripažįsta, jog skolinosi iš ieškovės jos prašomas priteisti sumas, tačiau nurodo, kad visas paskolintas sumas grąžino, jei atsakovas nebūtų ieškovei grąžinęs bent vienos sumos, ieškovė jam kitą kartą nebebūtų skolinusi pinigų, be to, nurodo, kad liko skolingas ieškovei nebent už paskutinę paskolintą sumą palūkanas teigia, kad žodžiu tarėsi su ieškove, jog už kiekvieną paskolintą sumą mokės kas mėnesį dešimties procentų dydžio palūkanas, todėl stengdavosi viską laiku atiduoti, jam buvo nenaudinga ilgiau delsti. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad skolino atsakovui pinigus be jokių procentų, geranoriškai norėdama padėti draugui, nes atsakovą gerai pažinojo, atsakovas bendravo ir ketino apsigyventi su jos geriausia drauge. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai. Atsakovų pasirašytuose skolos rašteliuose palūkanų mokėjimo klausimas nebuvo aptartas. Esant ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Šalys patvirtino, kad šalys pažįstamos daug metų, tarpusavio santykiai visada buvo geri ir artimi, taip pat ir skolinant pinigus, pinigai paskolinti 2007-2008 metais, tačiau ieškovė pretenzijas dėl skolų ėmė reikšti tik 2010 metais, kai santykiais su atsakovu pablogėjo, mirus ieškovės geriausiai draugei. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios šalių tarpusavio santykius paskolų suteikimo metu ir jų elgesį po paskolų suteikimo, vertinant kartu su skolos raštelių tekstais, kuriuose tik nurodyta, jog atsakovas pasiskolina konkrečią sumą pinigų ir įsipareigoja raštelyje nurodytu terminu grąžinti, yra pagrindas konstatuoti, jog šalys susitarė, kad suteiktos paskolos nebus atlygintinės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. K. (A. K.), kuris nurodė, kad šalys tarėsi dėl likusių nesumokėtų palūkanų dydžio pas advokatą R. J. ir buvo kalbėta tik apie 5000,00 Lt dydžio palūkanas, o ne apie kažkokias skolas, yra atsakovo draugas, taigi objektyviai remtis šiais parodymais nėra galimybės. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad A. K. nepažįsta, nėra jo mačiusi, paaiškino, kad buvo susitikę 2010 metais su atsakovu advokato kontoroje tam, kad išsiaiškinti, ar atsakovas atiduos geruoju skolas. Be to, tarp ieškovės ir advokato R. J. 2010-11-04 buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis, kuria advokatui R. J. buvo pavedamam konsultuoti ir atstovauti ieškovę teisiniais klausimais dėl skolos priteisimo ir išieškojimo pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (b. l. 47).
Atsakovas nurodo, kad grąžinus pinigus, ieškovė suplėšydavo skolos raštelius, bet kaip vėliau paaiškėjo ieškovė suplėšydavo skolos raštelių kopijas, o originalus pasilikdavo. Pažymėtina, kad bendrieji įstatymų nustatyti civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, turi apsvarstyti bei įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra pakankamai išsilavinęs ir veiklus žmogus, verslininkas, turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, todėl, jei atsakovas grąžino tam tikras sumas ieškovei, turėjo suvokti, jog skolos grąžinimo faktui patvirtinti yra atliekami tam tikri veiksmai, pvz. padaromas įrašas skolos raštelyje, asmuo, kuriam grąžinama skola, pasirašo pakvitavimą, jog pinigus gavo ir pan. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis grąžino ieškovei prašomą priteisti skolą, o atsakovo argumentai, kad ieškovė suplėšydavo skolos raštelius, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas teigia, kad tai, jog ieškovė tokį ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2008 metų, niekur nesikreipė dėl skolų priteisimo, tik patvirtina, kad atsakovas skolą ieškovei grąžino. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė 2010-11-04 buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartį su advokatu R. J. (b. l. 47), vėliau ieškovė 2011-04-04 sudarė teisinių paslaugų sutartį su UAB „Prokūros centras“, kreipėsi su ieškiniu į teismą, tačiau neištaisius ieškinio trūkumų ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 19, 20, 27), taigi ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama susigrąžinti paskolintas lėšas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė pateikė visus rašytinius įrodymus apie atsakovui suteiktas paskolas, atsakovas pripažino, jog skolinosi iš ieškovės nurodytas sumas, tačiau to, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovei jos prašomas priteisti sumas, atsakovas neįrodė (CPK 178 straipsnis).
Įstatymas nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolės įvykdymo terminas apibrėžtas, skolininkas ją privalo įvykdyti sutartyje nurodytais terminais, o sutarties įvykdymo termino praleidimas laikomas sutarties pažeidimu (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pagal 2007-06-12 skolos raštelį atsakovas ieškovei paskolintus 20000,00 Lt turėjo grąžinti iki 2007-07-12, pagal 2007-08-27 skolos raštelį atsakovas ieškovei paskolintus 20000,00 Lt turėjo grąžinti iki 2007-09-28, pagal 2007-09-29 skolos raštelį atsakovas ieškovei paskolintus 20000,00 Lt turėjo grąžinti iki 2007-10-28, pagal 2008-06-02 skolos raštelį atsakovas ieškovei paskolintus 30000,00 Lt turėjo grąžinti iki 2008-07-02. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas nustatytais terminais ieškovei skolų negrąžino, todėl atsakovas laikytinas pažeidusiu prievolę, taigi ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 90000,00 Lt skolą tenkintinas kaip pagrįstas (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.873 straipsnio 1 dalis).
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šiuo procesiniu sprendimu ieškovei iš atsakovo priteistina 90000,00 Lt suma. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistinos 90000,00 Lt dydžio sumos ne nuo bylos iškėlimo dienos, bet nuo paskutinės prievolės įvykdymo termino praleidimo dienos (2008-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.872 straipsnis).
Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pripažintina, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas.
Ieškinį patenkinus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-12 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 150,00 Lt žyminis mokestis (prij. c. b. Nr. 2-6261-613/2011, b. l. 5), 3000,00 Lt atstovavimo išlaidos (b. l. 58) bei 284,00 Lt išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (b. l. 71), iš viso 3434,00 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktai). Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistina 3434,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Teismui patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistina 2550,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nuo kurio sumokėjimo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-12 nutartimi ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 9,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo A. M. (A. M.) 90000,00 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 90000,00 Lt skolos nuo prievolės įvykdymo termino praleidimo dienos (2008-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3434,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei E. V.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-12 nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo A. M. (A. M.) 2550,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.