Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-816/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-06
Bylos Nr.: 2A-816/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Egidijus Žironas
Ieškovas: G. P.
Trečiasis asmuo: N. P., G. J. J.
Atsakovas: Bankas DnB NORD

Kategorijos

21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-816/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6.; 21.4.2.7; 44.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P., atsakovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1168-178/2012 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „DnB bankas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys – N. P. ir G. J. J.) bei pagal atsakovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P. dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. P. ieškiniu, 2010 m. rugpjūčio 4 d. pareikštu atsakovui AB „DnB bankas“ CK 1.91 straipsnio pagrindu, prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos: a) 2007 m. liepos 12 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-322, kuria atsakovas suteikė ieškovui 2 550 597 EUR (8 806 700 Lt) paskolą obligacijų apmokėjimui, nustatant 5,20 proc. palūkanų, mokamų paskolos grąžinimo dieną, t. y. obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. liepos 19 d.), normą, ir kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovo bei trečiųjų asmenų N. P. (ieškovo sutuoktinės) ir G. J. J. (N. P. motinos) nekilnojamasis turtas (toliau – Paskolos sutartis); b) 2007 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį („DnB NORD PASAULIS-26“), sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, pagal kurią ieškovas už 5 284 000 Lt įsigijo 52 840 vnt. obligacijų (emisijos pavadinimas – „DnB NORD PASAULIS-26“); c) 2007 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį („DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3“), sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, pagal kurią ieškovas už 3 522 700 Lt įsigijo 35 227 vnt. obligacijų (emisijos pavadinimas – „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3“) (toliau 2007 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartys vadinamos Obligacijų sutartimis, be to, Paskolos sutartis ir Obligacijų sutartys – ginčo sutartimis); 2) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 1-8 l.).

Nurodė, kad ieškovas, suklaidintas atsakovo darbuotojos R. T. bei atsakovo reklaminės medžiagos, sudarė su atsakovu 2007 m. liepos 12 d. Paskolos sutartį, be to, tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė Obligacijų sutartis, kuriomis įsigytos obligacijos buvo apmokėtos lėšomis, gautomis pagal Paskolos sutartį. Pasak ieškovo, jis buvo įtikintas, jog, sudarant Obligacijų sutartis, kurių vertė daugiau nei 1 mln. EUR, garantuotas mažiausiai 6 proc. pelnas (prieaugis), jog ieškovas galėjo tikėtis gauti 15 proc. ar net didesnį pelną (prieaugį), tačiau obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. liepos 19 d.) obligacijos pelno neuždirbo, o paskolos grąžinimo dieną ieškovas buvo likęs skolingas atsakovui 404 424,43 EUR palūkanų pagal Paskolos sutartį. Pažymėjo, kad ieškovas – neprofesionalus investuotojas, todėl atsakovas, siūlydamas ieškovui investavimo paslaugas, privalėjo elgtis ypač atidžiai, suteikti išsamias ir eiliniam vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas dėl siūlomų obligacijų, išaiškinti ieškovui investavimo tikslus, surinkti informaciją apie jo turimas investavimo žinias, finansinę būklę, įspėti apie rizikos laipsnį, kurį prisiima ieškovas, tačiau atsakovas neatliko šių pareigų (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 str. 20 p., 22 str. 1 d., 27-28 str.; Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 str. 3 d.; CK 1.80 str., 6.38 str., 6.200 str., 6.246 str. 1 d.). Pasak ieškovo, atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, siekdamas, kad ieškovas sudarytų ginčo sutartis, nurodydamas, jog investavimas į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, yra nerizikingas ir netgi labai pelningas; be to, ieškovui nebuvo paaiškinta, kad, investuodamas skolintomis lėšomis, jis gali likti skolingas atsakovui palūkanas pagal Paskolos sutartį ir prarasti hipoteka įkeistą turtą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 124-143 l.). Nurodė, jog ieškovas yra buvęs Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotojas, „Litimpeks“ banko valdybos pirmininkas, jog užsiima pedagogine veikla – skaito aukštosiose mokyklose paskaitas, susijusias su finansais, dirba M. R. universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros lektoriumi, todėl jis buvo informuotas bei turėjo galimybę sužinoti apie atsakovo siūlomo investavimo riziką. Atsakovo teigimu, ieškovui nebuvo nurodyta, kad jam garantuojamas 6-15 proc. ar didesnis pelnas (prieaugis); be to, ieškovas patvirtino, jog, prieš sudarydamas Obligacijų sutartis, jis susipažino su 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos baziniu prospektu, patvirtintu 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22 Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos ir paskelbtu savo interneto svetainėje (toliau – Programos prospektas), kuriame buvo nurodyta rizika, susijusi su investavimu į vertybinius popierius. Pažymėjo, kad Paskolos sutartyje buvo aiškiai nurodytos 5,20 proc. dydžio palūkanos už išduodamą paskolą, o šios sutarties 6.1 punkte šalys aptarė ir tokią situaciją, jog ieškovas, atlikus tarpusavio įsipareigojimų įskaitymus, gali likti skolingas atsakovui.

Atsakovas 2010 m. spalio 13 d. pareiškė priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P., kuriuo prašė: 1) solidariai priteisti iš G. P. ir N. P. 400 424,43 EUR (1 382 585,40 Lt) palūkanų, 14 014,86 EUR (48 390,51 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) lygiomis dalimis priteisti iš G. P. ir N. P. bylinėjimosi išlaidas (2 b. t., 3-10 l.). Nurodė, kad ieškovas G. P. grąžino Paskolos sutartimi suteiktą kreditą, bet nesumokėjo 400 424,43 EUR palūkanų. Atsakovo teigimu, ieškovas Paskolos sutartį sudarė šeimos interesais ir su sutuoktinės N. P. sutikimu, todėl iš šios sutarties kylančios prievolės yra bendra ieškovo ir trečiojo asmens N. P. prievolė, už kurią bendraskoliai atsako solidariai (CK 3.92, 3.109 str.).

Šalies argumentai

Ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašė atmesti priešieškinį ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (2 b. t., 69-71 l.). Nurodė, jog reikalavimas priteisti delspinigius yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi buvo uždrausta atsakovui vykdyti bet kokius veiksmus pagal ginčo sutartis. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais ir su N. P. sutikimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė ieškovo G. P. ieškinį, o atsakovo AB „DnB bankas“ priešieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė solidariai iš G. P. bei N. P. atsakovo naudai 250 000 Lt palūkanų, 2 750 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos (2010 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) lygiomis dalimis priteisė iš G. P. bei N. P. atsakovo naudai po 2 500 Lt už advokato pagalbą ir po 3 027,50 Lt už žyminį mokestį; 3) lygiomis dalimis priteisė iš G. P. bei N. P. valstybės naudai po 33,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 4) atmetė kitą priešieškinio dalį, t. y. dėl 1 132 585,4 Lt palūkanų ir 45 640,51 Lt delspinigių priteisimo (3 b. t., 235-242 l.).

Nurodė, kad ginčo sutartys vertintinos kompleksiškai, kaip vienas sudėtinis sandoris, kad dėl atsakovo pasiūlyto naujo produkto (su akcijų indeksais susietos obligacijos) Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – VPK) yra atlikusi tyrimus ir priėmusi atsakovui nepalankius sprendimus, kurių dalis buvo panaikinta, o dėl kitos dalies sprendimų pagrįstumo dar vyksta teisminis nagrinėjimas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis vien VPK atliktais tyrimais ir jų metu padarytų sprendimų išvadomis; be to, teismo teigimu, šių tyrimų objektu iš esmės buvo atsakovo veiksmų atitikimo teisės aktams įvertinimas, tačiau atsakovas, būdamas stipresniąja šalimi ir savo srities profesionalu, turėjo pareigą veikti maksimaliai sąžiningai kliento atžvilgiu, todėl nei VPRĮ 24 straipsnio, nei FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymas nėra lemiamas, sprendžiant nagrinėjamą bylą pagal joje suformuluotą pagrindą ir dalyką – ginčijant sandorius, kaip sudarytus apgaulės įtakoje. Teismas nustatė, jog tokias ar panašaus pobūdžio sutartis, kaip ginčo sutartys, sudarė didelis skaičius asmenų (iš viso – virš 600, o iki 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi – virš 400), todėl siūlomo investicinio produkto esmės suvokimas, sandorių sudarymo aplinkybės dėl daugelio priežasčių (išsilavinimo, patirties) kiekvienam iš šių asmenų yra individualios, o, ginčijant sandorį vienu ar kitu pagrindu, reikalinga įvertinti ne tik su atsakovu, bet ir su kita sandorio šalimi susijusias aplinkybes.

Teismo nuomone, nors ieškovas – neprofesionalus investuotojas, tačiau būtų neprotinga, nesąžininga ir neteisinga visus neprofesionalius investuotojus vertinti pagal vieną standartą ir daryti jų visų atžvilgiu standartines išvadas net ir panašių faktinių aplinkybių kontekste. Teismas nurodė, kad iš liudytojo T. Ratkevičiaus parodymų matyti, jog asmenims, investavusiems itin ženklias sumas, atsakovas rengė specialius susitikimus, kuriuose buvo aptariamos investavimo galimybės, eiga, perspektyvos, jog po ginčo sutarčių sudarymo tokiuose susitikimuose dalyvavo ir ieškovas, kuriam, stebint nepalankias akcijų rinkos ir pasaulinės ekonomikos tendencijas, net buvo pasiūlyta pasinaudoti kita investavimo galimybe, tačiau ieškovas atsisakė šio pasiūlymo. Teismo teigimu, ieškovas yra buvęs Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotojas, „Litimpeks“ banko valdybos pirmininkas, taip pat užėmęs kitas pareigas su bankininkyste susijusiose institucijose, dirba M. R. universiteto bankininkystės ir investicijų katedros lektoriumi. Pasak teismo, dėl nurodyto, nors ieškovas formaliai ir nebuvo laikomas profesionaliu investuotoju, tačiau jo išsilavinimas, darbo pobūdis bei patirtis sudaro pagrindo ieškovą vertinti iš esmės kaip profesionalų bankininką, kuris pats galėjo teikti rekomendacijas ar konsultacijas esminiais bankininkystės klausimais, o kaip investuotojas – žinoti bent esminę jam teiktiną banko informaciją ir reikalauti jos suteikimo, jei ši informacija jam nepateikiama, suvokti bankų siūlomų produktų esmę, todėl bylos aplinkybės vertintinos ir išvados darytinos, turint omenyje aukštesnį ieškovo suvokimo laipsnį, sudarant ginčo sutartis.

Teismas nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovo veikla neatitiko teisės normų keliamų reikalavimų, buvo nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį ir būtent tai lėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sutarčių sudarymą (CK 1.91 str. 5 d.). Pažymėjo, jog ginčo sutartys negali būti vertinamos, kaip sudarytos apgaulės įtakoje, vien dėl to, kad ieškovui dėl pasaulio ekonomikos krizės atsirado neigiamos šių sutarčių sudarymo pasekmės; per laikotarpį iki obligacijų išpirkimo neįvykus globalinei ekonomikos krizei, būtų buvęs tikėtinas obligacijų pelningumas, dėl ko ginčo sutartys galėjo būti naudingos ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, arba net pelningesnės ieškovui, nepaisant palūkanų pagal Paskolos sutartį mokėjimo.

Pasak teismo, nepagrįsti ir ieškovo argumentai, susiję ginčo sutarčių sudarymo faktinėmis aplinkybėmis, remiantis iš esmės vien atsakovo bendro pobūdžio informaciniu leidiniu „Investavimas DnB NORD banke“ ar garantuotas palūkanas nurodančiu lankstinuku, skirtu netgi ne tai obligacijų emisijai, bei atsakovo darbuotojos R. T. rekomendacija; be to, ginčo sutartys nebuvo sumanytos ir sudarytos tą pačią dieną, ieškovui buvo žinoma apie jo turto įkeitimo prievolę, o iš Paskolos sutarties nuostatų ieškovas turėjo suprasti, kad galimos situacijos, jog ieškovas gali negauti už kreditą mokėtinas palūkanas viršijančio pelno bei patirti nuostolių dėl įsipareigojimo atsakovui mokėti palūkanas, todėl yra pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartimis ieškovas prisiėmė galimų nuostolių riziką. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir CK 1.90 straipsnio nuostatų.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio, nustatė, jog VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10, aptardama investavimą, įsigyjant su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis, įvertino atsakovo paskolą, kaip suteiktą „bene apskritai rizikingiausio įmanomo investicinio instrumento pirkimui“, jog ginčo sutartimis tik ieškovas prisiėmė tam tikrą riziką, tuo tarpu atsakovas bet kokios investavimo baigties atveju būtų gavęs garantuotas (ir realiai užtikrintas turto įkeitimu) Paskolos sutartimi numatytas palūkanas už kredito suteikimą, ir konstatavo akivaizdžią sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai. Teismas sprendė, kad dėl nurodyto bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ne vien ieškovas, bet ir atsakovas turėtų prisiimti dalį sutarčių sudarymo rizikos, todėl iš dalies patenkino atsakovo priešieškinį ir priteisė dalį, t. y. 250 000 Lt palūkanų, ieškovo mokėtinų pagal Paskolos sutartį (CK 6.870, 6.872 str.); be to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi buvo uždrausta atsakovui vykdyti bet kokias teises ir pareigas pagal ginčo sutartis (1 b. t., 95-96 l.), todėl delspinigiai skaičiuotini iki paminėtos teismo nutarties priėmimo dienos ir sudaro 2 750 Lt.

Teismas nurodė, jog įvertinęs Paskolos sutarties 8.1.4 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad prisiimtos prievolės neprieštarauja ieškovo šeimos interesams, bei atsižvelgęs į tai, jog ieškovo sutuoktinė N. P. dalyvavo, įkeičiant atsakovui turtą, konstatavo, kad paminėta sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, todėl tiek palūkanas, tiek ir delspinigius priteisia solidariai iš ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. atsakovo naudai (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 2-3 d.).

Teismo teigimu, atsakovas pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad jis turėjo 7 260 Lt išlaidų už advokato pagalbą, o įvertinus ieškinio ir priešieškinio sudėtingumą, darbo sąnaudas, parengiant kiekvieną iš šių procesinių dokumentų, atsakovui už advokato pagalbą priteistina 5 000 Lt (CPK 93 str. 1, 2 d. d., 98 str.; CK 1.5 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo G. P. ieškinį bei atmesti atsakovo AB „DnB bankas“ priešieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 b. t., 1-6 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apygardos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie pagrindžia, kad atsakovas neatskleidė ieškovui informacijos apie ginčo sutartimis įsigyjamo investavimo produkto esmę bei riziką ir taip apgavo ieškovą (CK 1.91 str.):

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų, nepagrįstai nesivadovavo VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 12K-10, nors šiuo sprendimu rėmėsi, nagrinėdamas atsakovo priešieškinį, ir tokiu būdu pažeidė šalių lygiateisiškumo principą bei neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Be to, teismas neįvertino, jog atsakovas, kuriam šiuo atveju tenka pareiga įrodinėti, ir kuriam taikomi padidinti profesionalumo reikalavimai, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atskleidė ieškovui esminę informaciją apie investavimo riziką ir ginčo sutarčių esmę, o ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, neturėjo pagrindo nesivadovauti atsakovo viešai platinama reklamine medžiaga bei atsakovo darbuotojos R. T. nurodymais (FPRĮ 22 str. 3 d.; CK 6.163 str. 4 d.; CPK 178 str.). Atsakovo neveikimas (informacijos neatskleidimas), neatliekant FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų, vertintinas kaip apgaulė (CK 1.91 str. 5 d.).

1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas apie riziką neuždirbti turėjo suprasti iš to, kad Paskolos sutartimi įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Ieškovas turto įkeitimą suprato kaip Paskolos sutarties 7.2 punkto sąlygų įgyvendinimą, nes, neįkeitęs turto, ieškovas būtų turėjęs grąžinti dalį paskolos, kurios dydis nėra lygus įkeisto turto vertei. Be to, nepagrįsti ir teismo motyvai, jog riziką buvo galima suprasti iš Paskolos sutarties 6.1 punkto, kadangi joje nėra aprašyta investavimo rizika.

1.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas ieškinį pareiškė tik todėl, jog ginčo sutartys apeliantui pasidarė nuostolingos, o nuostolius lėmė nuo atsakovo valios nepriklausanti ekonominė krizė. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad ginčo sutartys savo sukuriamų padarinių rizika yra naudingos tik atsakovui, todėl teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir be pagrindo netaikė CK 1.91 straipsnio nuostatų.

2. Teismas nepagrįstai ieškovą dėl jo išsilavinimo ir patirties prilygino profesionaliam investuotojui, kadangi ieškovas niekada nebuvo įtrauktas į profesionalių investuotojų sąrašus, iki ginčo sutarčių sudarymo niekada neužsiėmė investavimo veikla, o ieškovo pareigos Lietuvos Banke ar komerciniame banke „Litimpex“ bei užsiėmimas pedagogine veikla nebuvo ir nėra susijusios su investavimu ar investavimo priežiūra.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas iš dalies atsakovo priešieškinis, ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti atsakovo priešieškinį, priteisti iš G. P. bei N. P. bylinėjimosi išlaidas, atsakovo turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (4 b. t., 9-23 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neprisiėmė rizikos, ir kad egzistavo šalių rizikos disproporcija atsakovo naudai, - klaidinga. Teismas nenagrinėjo atsakovo rizikos, kurią jis prisiėmė, sudarydamas ginčo sutartis, nors atsakovo riziką sudarė: a) pareiga išmokėti ieškovui obligacijų prieaugį, kuris galėjo ženkliai viršyti pagal Paskolos sutartį gautinų palūkanų sumą, jeigu akcijų indeksai būtų pakilę (t. y. būtų buvęs obligacijų prieaugis); b) rizika, kad antroji tarpbankinėje rinkoje sudaryto opciono sandorio šalis gali neišmokėti atsakovui sumos, atitinkančios obligacijų prieaugį, mokėtiną klientui; tokiu atveju, atsakovas turėtų išmokėti obligacijų prieaugį ieškovui iš savo lėšų; c) ieškovo nemokumo rizika bei rizika, kad ieškovas nesumokės palūkanų pagal Paskolos sutartį, o užstato/įkeisto turto vertės nepakaks tokių palūkanų išieškojimui.

2. Teismas, sumažindamas priteistinų palūkanų sumą, nenurodė CK įtvirtinto teisinio pagrindo, kurį pritaikius, galiojanti ir šalims privaloma vykdyti sutartis, taptų iš dalies ieškovui neprivaloma vykdyti. Šiuo atveju ieškovas didžiąja dalimi buvo atleistas nuo prievolės sumokėti palūkanas įvykdymo. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kad paskolos palūkanų dydis – neprotingai didelis, o teismas nepagrindė palūkanų sumažinimo konkrečiais byloje esančiais faktais ar įrodymais. Todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai pakeitė šalims įstatymo galią turinčios Paskolos sutarties 1.3 punktą, nors tokio reikalavimo nei ieškiniu, nei kitais procesiniais dokumentais ieškovas nebuvo pareiškęs.

3. Teismas, nepagrįstai sumažindamas delspinigių dydį, nenurodė kito teisinio pagrindo ar motyvo, išskyrus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios dalis dėl uždraudimo vykdyti bet kokias teises ir pareigas pagal ginčo sutartis buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-134/2011).

4. Teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį, kadangi, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį ir advokato darbo valandų skaičių, atsakovo patirtos išlaidos turėtų būti priteistos visiškai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas G. P. ir trečiasis asmuo N. P. prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 b. t., 80-83 l.). Nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė akivaizdžią sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai bei sumažino atsakovo naudai priteistinas palūkanas, atsižvelgdamas į iš esmės nuo ginčo sutarčių sudarymo pasikeitusias aplinkybes. Teismui pagrįstai atsisakius priteisti visą atsakovo reikalaujamą palūkanų sumą, pagrįsta ir teismo sprendimo dalis, kuria delspinigiai buvo priteisti tik nuo skundžiamu sprendimu priteistos palūkanų sumos.

Atsiliepime į ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 b. t., 121-132 l.). Nurodo, kad išsamios teorinės bei praktinės ieškovo žinios, įgytos, dirbant aukštose ir svarbiose pareigose, bei pedagoginė veikla akivaizdžiai paneigia nuomonę apie ieškovą, kaip nepatyrusį bei ekonominių žinių neturintį asmenį. Be to, teismas nenustatė nei tyčinių nesąžiningų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kuriais ieškovas buvo suklaidintas, nei atsakovo veiklos, sąmoningai siekiant išimtinai tik jam naudingų sandorių sudarymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė motyvuotas išvadas ir turėjo pagrindo atmesti ieškovo ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei iš dalies patenkinti atsakovo priešieškinį dėl priteisimo palūkanų ir delspinigių pagal Paskolos sutartį.

Dėl ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. apeliacinio skundo

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama, kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal CK 1.91 straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti; kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys: tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po jo sudarymo, be to, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012).

Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 12 d. sudarė Paskolos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui tikslinį 2 550 597 EUR (8 806 700 Lt) kreditą apmokėjimui 52 840 vnt. „DnB NORD PASAULIS-26“ emisijos obligacijų (susietų su Pasaulio akcijų indeksais) ir 35 227 vnt. „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3“ emisijos obligacijų (susietų su Kylančių šalių akcijomis), o ieškovas įsipareigojo iki 2010 m. liepos 19 d. (t. y. obligacijų išpirkimo dienos) grąžinti atsakovui kreditą ir sumokėti 5,20 proc. dydžio palūkanas bei įkeisti sutartyje nurodytą ieškovui ir tretiesiems asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą (Paskolos sutarties 1.1.-1.4, 1.6-1.8, 1.11, 4.1, 7.2.1 p.; 1 b. t., 9-18, 42-49 l.). Byloje nustatyta, jog pagal Paskolos sutartį gautas 2 550 597 EUR (8 806 700 Lt) pinigines lėšas ieškovas panaudojo, apmokėdamas obligacijas, įsigytas iš atsakovo (už 8 806 700 Lt) 2007 m. liepos 12 d. Obligacijų sutartimis, kuriose ieškovas patvirtino, jog yra susipažinęs su Programos prospektu (Obligacijų sutarčių 1.13 p.; 1 b. t., 19-20 l.). Obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. liepos 19 d.) ieškovas nebuvo uždirbęs pelno (prieaugio) iš obligacijų, ir liko skolingas atsakovui 400 424,43 EUR (1 382 585,40 Lt) palūkanų pagal Paskolos sutartį (Paskolos sutarties 1.3, 5, 6.1 p.).

Apygardos teismas teisingai nurodė, kad atsakovo – bankinės institucijos veiklai yra taikomi padidinti profesionalumo, atidumo reikalavimai, kad ginčo šalims tai yra žinoma. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovas – neprofesionalus investuotojas, tačiau jis turi ekonominį išsilavinimą, 1993 m. buvo paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju, Daugiašalių investicinių garantijų agentūros pakaitiniu valdytoju, Valstybinės užsienio paskolų komisijos nariu bei jos pirmininko pavaduotoju, Pasaulio banko pakaitiniu valdytoju („iš Lietuvos pusės“), 1996-1999 m. dirbo „Litimpex“ banko valdybos pirmininku, užsiėmė pedagogine veikla – dirbo Vilniaus universitete, kuriame dėstė finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos, tarptautinės bankininkystės programas, bei M. R. universitete (Bankininkystės ir investicijų katedroje), kuriame dėstė tarptautinių finansų, finansinių rinkų ir institucijų veiklos, tarptautinės bankininkystės bei komercinės bankininkystės programas (1 b. t., 144-168 l.; 2 b. t., 26-32, 45-46 l.; 3 b. t., 225-233 l.). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes, susijusias su ieškovo išsilavinimu ir patirtimi, kurių, be kita ko, ieškovas neginčija, ir turėjo pagrindo spręsti, jog šios aplinkybės nagrinėjamu atveju turi reikšmės, vertinant ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, nepaisant to, kad ieškovas ir nėra profesionalus investuotojas. Tai atitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), o ieškovas bei trečiasis asmuo N. P. apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, jog teismas ieškovą prilygino profesionaliam investuotojui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus (tarp jų ginčo sutartis, atsakovo informacinius leidinius „Investavimas DNB NORD banke“ ir „DnB NORD su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“, Obligacijų emisijų Nr. 3 ir Nr. 26 galutines sąlygas, Programos prospektą, VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus), bei atsižvelgęs į ieškovo išsilavinimą ir darbo patirtį, teisingai nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas nesuprato ginčo sandorių esmės bei rizikos ar buvo apgautas atsakovo (1 b. t., 9-41, 50-60, 177-214 l., 3 b. t., 6-57, 225-233 l.; CK 1.91 str. 1, 5 d.; CPK 178, 183, 185 str.).

Pažymėtina, jog Paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovas ieškovui suteikia kreditą obligacijų, susietų su pasaulio akcijų indeksais ir kylančių šalių akcijomis, įsigijimui (Paskolos sutarties 1.1, 1.4 p.), o šios sutarties 6.1. punkte šalys susitarė, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal Paskolos sutartį mokėtinos sumos sumokamos atsakovo ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas ieškovo įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal paminėtą sutartį mokėtinas sumas už atsakovo įsipareigojimą sumokėti ieškovui už išperkamas aukščiau nurodytas obligacijas (jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus, atsakovo ieškovui mokėtina suma yra didesnė, tai atsakovas likutį nedelsiant perveda į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą, o jeigu ieškovo atsakovui mokėtina suma yra didesnė, tai ieškovas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigojo sumokėti atsakovui trūkstamą sumą; 1 b. t., 9-18 l.). Nustatyta, kad Obligacijų sutartyse, kurias sudarydamas, ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Programos prospektu, nurodyti įsigyjamų obligacijų emisijų pavadinimai – „DnB NORD PASAULIS-26“ ir „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-3“ (Obligacijų sutarčių 1.4, 1.13 p.; 1 b. t., 19-20 l.); be to, Programos prospekte (kurį sudaro Bazinis prospektas, Registracijos dokumentas, Galutinės sąlygos ir visi šiuose dokumentuose nuorodos būdu inkorporuoti dokumentai) nurodyta, jog susieto prieaugio obligacijų išpirkimo kaina priklauso nuo susiejimo indekso pokyčio ir investavimo koeficiento, jog investuotojas (ieškovas) prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir/arba palūkanų, t. y. išpirkimo metu atgauti nominalią vertę, arba netgi prarasti dalį investicijos, jeigu obligacijos buvo įsigytos už didesnę negu nominalią kainą ir/arba buvo sumokėtas obligacijų įsigijimo mokestis (1 b. t., 177-211 l.), o Galutinėse sąlygose numatyta, kad ginčo obligacijų išpirkimo kainą sudaro nominali jų vertė bei susiejimo indekso prieaugis, ir konkrečiai nurodytos su akcijomis susietų obligacijų susiejimo indekso prieaugio sąlygos (akcijų indeksų krepšelių sudėtis; 1 b. t., 50-60 l.); beje, atsakovo informaciniuose leidiniuose „Investavimas DNB NORD banke“ ir „DnB NORD su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“, kurie, anot ieškovo, jį suklaidino, taip pat pateikta informacija apie su akcijomis susietas obligacijas (1 b. t., 21-41 l.).

Pagal bylos duomenis, tarp jų ir ieškovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, ginčo sutartys buvo sudarytos ne iš karto (ne tą pačią) dieną, kai ieškovas kreipėsi į atsakovo darbuotojus dėl obligacijų įsigijimo, bet vėliau (2007-07-12), ieškovui susipažinus su prospektais ir įkeitus nekilnojamąjį turtą, o, ieškovo teigimu, jam buvo paaiškinta, jog „nupirktos obligacijos susietos su akcijų indeksais ir pagal indeksų kilimą kils ir obligacijų vertė“, ieškovas, prieš pasirašydamas ginčo sutartis, jas perskaitė (3 b. t., 227-228 l.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš liudytojų R. T. bei T. R. (atsakovo darbuotojų) parodymų teismo posėdžio metu, kurių ieškovas nepaneigė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei Apeliaciniame teisme, matyti, jog ieškovui, kuris buvo ne kartą atėjęs į banką, prieš sudarant ginčo sutartis, „buvo paaiškintas pats produktas, su juo susijusios rizikos“, jog R. T. jam sakė, kad „ieškovas gali ir nieko neuždirbti“, kad „jokių garantijų nėra“, kad „ieškovas investavo į patį rizikingiausią instrumentą“ ir negarantavo, jog obligacijos uždirbs ne mažiau kaip 6 proc. per metus (3 b. t., 228-229 l.); be to, ieškovas dalyvavo atsakovo organizuotuose susitikimuose, kuriuose buvo aptariamas investavimas ir tendencijos rinkose (3 b. t., 230-231 l.).

Iš aukščiau nurodyto matyti, kad ieškovas žinojo (turėjo žinoti) bei suprato (turėjo suprasti), jog ginčo sutartimis įsigytos obligacijos yra susietos su akcijų indeksais (tai patvirtino ir ieškovas, ieškinyje nurodydamas bylos faktines aplinkybes; 1 b. t., 1-8 l.), jog pagal Paskolos sutartį jis prisiima įsipareigojimą sumokėti atsakovui šioje sutartyje numatytas palūkanas. Todėl, įvertinus aukščiau nurodytus dokumentus, ieškovo išsilavinimą (aukštasis ekonominis) bei darbo (bankininkystės srityje) ir pedagoginę (finansų, ekonomikos ir bankininkystės srityse) patirtį ir kitas nustatytas aplinkybes, yra pagrindo teigti, jog ieškovas turėjo suprasti, kad, investuodamas į paminėtas obligacijas, jis rizikuoja, kadangi akcijų vertė galėjo pasikeisti (tarp jo sumažėti), atitinkamai sumažėjant ir ieškovo įsigytų obligacijų išpirkimo kainai.

Dėl to nepagrįstas ir ieškovo G. P. bei trečiojo asmens N. P. apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės (CK 1.91 str.; CPK 185 str.).

Dėl atsakovo AB „DNB bankas“ apeliacinio skundo

Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog Paskolos sutartis buvo sudaryta tam, kad ieškovas iš atsakovo gautų piniginių lėšų (kreditą), kuriomis galėtų atsiskaityti su atsakovu už Obligacijų sutartimis įsigytas obligacijas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ginčo sutartys susiję ir vertinamos kompleksiškai.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju investuotojas (ieškovas) sutartimis prisiėmė riziką, o atsakovas bet kuriuo atveju gauna Paskolos sutartyje numatytas palūkanas už kredito suteikimą, ir konstatuoti sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai, t. y. kad buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, numatyta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Iš aukščiau paminėtų ginčo sutarčių nuostatų matyti, jog akcijų vertės padidėjimo atveju, obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovui būtų sumokėjęs obligacijų išpirkimo kainą (kurią sudarytų obligacijų nominali vertė ir susiejimo indekso prieaugis), o ieškovas būtų turėjęs grąžinti atsakovui kreditą, užtikrintą hipoteka, bei sumokėti Paskolos sutartyje numatytas 5,20 proc. dydžio palūkanas, tuo tarpu akcijų vertės sumažėjimo atveju (t. y. nagrinėjamu atveju), obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovui įsipareigojo sumokėti (ir sumokėjo) tik obligacijų nominalią vertę (nesant susiejimo indekso prieaugio), o ieškovas vis tiek turėjo grąžinti atsakovui kreditą ir sumokėti Paskolos sutartyje numatytas 5,20 proc. dydžio palūkanas (Paskolos sutarties 6.1 p.; Obligacijų sutarčių 1.3 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas užsitikrino, kad gaus 5,20 proc. dydžio palūkanas, numatytas Paskolos sutartyje, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, rizikavo negauti realios naudos arba net patirti nuostolių. Be to, teismas, konstatavęs ginčo sutarčių šalių nelygybę, turėjo pagrindo įvertinti ir aplinkybę, susijusią su 2008 m. (po nurodytų sutarčių sudarymo) prasidėjusia pasaulio ekonomikos krize, dėl kurios obligacijų išpirkimo dieną pagal šias sutartis atsakovas buvo įgijęs pranašumą ieškovo atžvilgiu.

Dėl pasakyto pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turėjo pagrindo spręsti, jog dalį nurodytos rizikos pagal ginčo sutartis privalo prisiimti ir atsakovas, dėl ko teisėtai ir pagrįstai priteisė dalį (250 000 Lt) palūkanų, ieškovo mokėtinų atsakovui pagal Paskolos sutartį (CK 1.5 str., 6.870 str., 6.872 str.).

Be to, nustatyta, jog atsakovas 2010 m. spalio 12 d. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. 14 014,86 EUR (48 390,51 Lt) delspinigių, paskaičiuotų pagal nesumokėtų palūkanų sumą, todėl teismas, solidariai priteisęs iš ieškovo ir nurodyto trečiojo asmens 250 000 Lt palūkanų, turėjo pagrindo perskaičiuoti delspinigių sumą nuo 250 000 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 19 d. (nuo kurio atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, skaičiavo delspinigius) iki 2010 m. spalio 12 d. (t. y. priešieškinio pareiškimo) (Paskolos sutarties 6.7 p.; CK 6.71, 6.72 str.).

Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jeigu ieškinys (priešieškinis) patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovo priešieškinys buvo patenkintas iš dalies, o ieškinys atmestas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą bei atsakovo atstovo (advokato) darbo sąnaudas, turėjo pagrindo priteisti iš ieškovo G. P. ir trečiojo asmens N. P. 5 000 Lt atsakovo turėtų išlaidų už advokato pagalbą (CPK 98 str. 1 d.). Tai atitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatytus maksimalius priteistinus dydžius (CK 1.5 str.; CPK 98 str. 2 d.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų argumentų, nurodytų apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos, kurie neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Netenkinus apeliacinių skundų, atmestini ir apeliantų prašymai dėl priteisimo bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 5 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą.

Teisėjai Audronė JarackaitėVigintas VišinskisEgidijus Žironas