Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys N. P., G. J. J., ir pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui G. P., atsakovei pagal priešieškinį N. P. dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas. Priešieškinis tenkintinas iš dalies.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad atsakovo – bankinės institucijos veiklai yra taikomi padidinti profesionalumo, atidumo reikalavimai, be to, tai jau yra ne sykį konstatuota teisminėje praktikoje, taigi, ginčo šalims tai neabejotinai yra žinoma. Todėl teismas išsamiau teisminės praktikos nuostatų šiuo aspektu ir jas patvirtinančių pavyzdžių nedėsto.

Iš bylos duomenų matyti, kad dėl atsakovo pasiūlyto naujo produkto (SASO skolintomis lėšomis) Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau-VPK) yra atlikusi tyrimus, priėmusi atitinkamus sprendimus (savo esme nepalankius atsakovui), kai kurie jų buvo panaikinti, dėl kitų pagrįstumo bylinėjamasi administraciniuose teismuose dar ir šiuo metu (t. 1 b.l. 61-69, t. 2 b.l. 236-245, 246-275, t. 3 b.l. 6-57). Todėl neabejotinai remtis vien tik šiais tyrimais ir jų metu padarytų sprendimų išvadomis nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo. Be to, šių tyrimų objektu iš esmės buvo atsakovo veiksmų atitikimo teisės aktams vertinimas: iš bylos duomenų matyti, jog tuose ginčuose analizuojama atsakovo veiklos nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu atitiktis įstatymų reikalavimams inter alia ar atsakovas savo veikloje turėjo vadovautis VPRĮ 24 straipsniu, ar ginčijamų sandorių sudarymo metu dar visa apimtimi neįsigaliojusio FPRĮ 22 straipsniu. Teismo vertinimu, tiek vienu, tiek kitu atveju atsakovui, kaip stipresniajai šaliai ir savo srities profesionalui, bet kuriuo atveju tenka bendro pobūdžio pareiga veikti maksimaliai sąžiningai kliento atžvilgiu, todėl minėti įstatyminio reglamentavimo taikymo aspektai nėra lemiami sprendžiant nagrinėjamą bylą pagal joje suformuluotą pagrindą ir dalyką – ginčijant sandorius kaip sudarytus apgaulės įtakoje (motyvai bus nurodyti žemiau). Iš tyrimo medžiagos matyti, kad tokias ar panašaus pobūdžio sutartis sudarė didelis skaičius asmenų (viso – virš 600, o iki 2007 m. lapkričio 1 d. - FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi– virš 400). Akivaizdu, kad siūlomo investicinio produkto esmės suvokimas, sandorių sudarymo aplinkybės dėl daugelio priežasčių (išsilavinimo, patirties ir pan.) kiekvienam iš šių asmenų yra individualūs, ir, ginčijant sandorį vienu ar kitu pagrindu, reikalinga įvertinti ne vien tik su atsakovu, bet ir su kita sandorio šalimi susijusias aplinkybes.

Byloje tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas negali būti laikomas profesionaliuoju investuotoju, taigi, jis laikytinas neprofesionaliu investuotoju. Kita vertus, vertinti visus neprofesionalius investuotojus vienu standartu ir daryti jų visų atžvilgiu standartines išvadas net ir panašių faktinių aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, nebūtų nei protinga, nei sąžininga, nei teisinga. Visų pirma, pažymėtina, kad iš liudytojo T. R. parodymų matyti, jog asmenims, investuojantiems itin ženklias sumas, buvo rengiami specialūs susitikimai, kuriuose buvo aptariamos investavimo galimybės, eiga, perspektyvos (liudytojas nurodo, kad po ginčo sutarčių sudarymo juose yra dalyvavęs ir ieškovas, be kita ko, kuriam, stebint nepalankias akcijų rinkos ir pasaulinės ekonomikos tendencijas, net buvo pasiūlyta pasinaudoti kita investavimo galimybe, tačiau jis atsisakė), ko nebūdavo daroma santykinai smulkesniems investuotojams. Taigi, akivaizdu, kad jau vien dėl to pirmųjų (stambesniųjų) investuotojų galimybės orientuotis investicinėje aplinkoje buvo ženkliai platesnės lyginant su antrųjų (smulkesniųjų) investuotojų galimybėmis. Antra, ieškovas yra buvęs Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoju, „Litimpeks“ banko valdybos pirmininku, Mykolo Riomerio universiteto bankininkystės ir investicijų katedros lektoriumi, taip pat užėmęs kitas pareigas su bankininkyste susijusiomis institucijomis. Taigi, nors jis formaliai ir nelaikytinas profesionaliu investuotoju, jo išsilavinimo, darbo pobūdis bei patirtis leidžia vertinti jį iš esmės kaip profesionalų bankininką, kuris pats gali teikti rekomendacijas ar bent jau konsultacijas esminiais bankininkystės klausimais, o kaip investuotojas - žinoti bent jau esminę jam teiktiną banko informaciją ir reikalauti jos suteikimo, jei ji jam nepateikiama, suvokti bankų siūlomų produktų esmę. Todėl, teismo įsitikinimu, ieškovo motyvacija sudaryti ginčo sandorius, jų sudarymo aplinkybių įtaka apsisprendimui, supratimas apie sandorių esmę ir rizikos pobūdį negali būti vertinami tokiu pačiu standartu kaip ir eilinio ar netgi vidutinio lygmens neprofesionalaus investuotojo. Dėl to bylos aplinkybės vertintinos ir išvados darytinos turint omenyje aukštesnį ieškovo suvokimo laipsnį sudarant ginčo sandorį.

Taigi, pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų bei kitų esminių aplinkybių. Tiek paminėti aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai apgaulės atveju atliekami tyčia ir iš esmės siekiant vieno tikslo – dėl tam tikrų priežasčių apgauti kitą šalį, kad ši sudarytų nenaudingą jai, bet naudingą sau sandorį. Todėl ginčijant sudarytą sandorį, ieškovas turi įrodyti, kad jo nurodoma atsakovo veika buvo atlikta, ji neatitiko teisės normų keliamų reikalavimų, buvo nukreipta tokiu būdu nesąžiningai inspiruoti ieškovą sudaryti sandorį ir būtent tai lėmė ieškovo apsisprendimą ir ginčijamų sandorių sudarymą. Pakankamo pagrindo tokiai išvadai teismas neturi.

Visų pirma, pažymėtina, kad šiuo atveju sandoris ginčijamas dėl kilusių/gresiančių neigiamų ieškovui pasekmių. Teismo nuomone, sandoris negali būti vertinamas kaip sudarytas apgaulės įtakoje vien dėl to, kad atsirado neigiamos pasekmės, juo labiau, dėl aplinkybių nepriklausančių nuo šalių valios, kai tuo tarpu esant kitoms (teigiamoms) pasekmėms dėl priežasčių, taip pat nepriklausančių nuo šalių valios, tas pat sandoris būtų laikomas galiojančiu. Kaip iš esmės minėta, ketinimo panaudoti apgaulę ir jos panaudojimo faktas turi egzistuoti sandorio sudarymo metu, t.y. apgaulės turinį sudarantys aktyvūs ar pasyvūs veiksmai atliekami iki sandorio sudarymo ar jo sudarymo metu ir jų atlikimo tikslas yra tai, kad kita šalis sudarytų jai nenaudingą, bet naudingą tokius veiksmus atliekančiai šaliai, sandorį. Šiuo atveju akivaizdu, kad pasaulio ekonomikos vystymosi raidai pasisukus kitaip, t.y. neįvykus per laikotarpį iki obligacijų išpirkimo globalinei ekonomikos krizei, neatmestinas ir visiškai tikėtinas didesnis ar mažesnis obligacijų pelningumas (bent jau ieškovas priešingai neįrodė). Taigi, visiškai tikėtina, kad sandoris galėjo būti naudingas ne tik atsakovui, bet ir ieškovui (neatmestina, kad net ir pelningesnis negu atsakovui, nepaisant ir privalomų palūkanų pagal Paskolos sutartį sumokėjimo). Todėl taip pat akivaizdu, kad pastaruoju atveju jokio pagrindo vertinti sandorį, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, nebūtų. Iš esmės visuotinai žinoma, kad minėtos ekonominės krizės nenumatė ne tik absoliuti dauguma ūkio subjektų, bet ir daugelis valstybių. Todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad atsakovas turėjo numatyti ar, juo labiau, numatė tokią ekonomikos vystymosi raidą ir vis tiek siūlė sudaryti nenaudingus investuotojams ar konkrečiai aptariamus ginčo sandorius (kita vertus, šiuo aspektu ieškovas apgaulės ir neįrodinėja). Taigi, jau vien dėl paminėtos priežasties, jog sandoris jo sudarymo metu abiejų šalių subjektyviai galėjo būti vertinamas kaip sėkmingas perspektyvoje ieškovui, o tokiu jis galėjo būti ir objektyviai, negalima laikyti, kad jis sudarytas dėl apgaulės, kuria buvo siekiama užtikrinti tik atsakovui naudingas ir nenaudingas ieškovui pasekmes. Todėl atmetami ieškovo argumentai, susiję su tuo, kad ieškovo nurodomi atsakovo pasyvūs ar aktyvūs veiksmai (inter alia VPRĮ ar FPRĮ nuostatų netinkamas vykdymas) turėtų lemti išvadą dėl sandorio sudarymo apgaulės įtakoje, nes tokia išvada būtų galima tik įrodžius, kad jie ne tik buvo (ne)atlikti, bet ir (ne)atlikti būtent turint tyčią tokiu būdu apgauti ieškovą ir gauti naudos tik sau.

Nepaisant to, kad ginčo sandoris nepripažintinas negaliojančiu dėl apgaulės, ieškovo dėstomos aplinkybės galėtų suponuoti prielaidas svarstymui ar sandoris nebuvo sudarytas suklydimo įtakoje (CK 1.90 str.). Toks sandorio pobūdis konstatuotinas, kai sandoris sudarytas suklydus iš esmės (CK 1.90 str. 1 d.). Todėl aptartinas ir šis sandorio negaliojimo pagrindas. Teismo vertinimu, sandorio specifika (kai sudaromas sandoris, kurio (ne)naudingumas paaiškės tik perspektyvoje ir tai nepriklausys nuo šalių valios), su jo sudarymu susijusios faktinės aplinkybės taip pat neduoda pagrindo laikyti sandorį sudarytu dėl suklydimo.

Visų pirma, suklydimas apskritai negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo 1) dėl savo didelio neatsargumo arba 2) dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba 3) atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kartu pažymėtina, kad įstatymas nustato, jog net ir iš tikrųjų suklydusi šalis vis tiek neturi teisės šiuo pagrindu reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais būdais (CK 1.90 str. 7 d.). Pastarosios normos kontekste taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju ieškiniu, nurodant virš minėtus aktyvius ir pasyvius atsakovo veiksmus, reikalaujama ne žalos, atsiradusios šių veiksmų rezultate, atlyginimo, o sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Antra, apie ieškovą, kaip kvalifikuotą finansinės srities specialistą, jau yra virš minėta. Todėl ieškovo argumentai, susiję su sandorio sudarymo faktinėmis aplinkybėmis remiantis iš esmės vien atsakovo bendro pobūdžio informaciniu leidiniu „Investavimas DnB NORD banke“ ar garantuotas palūkanas nurodančiu lankstinuku, kuris, beje, skirtas net ir ne tai obligacijų emisijai (t. 1 b.l. 21-40, 41) ir banko darbuotojos R. T. rekomendacija, nėra įtikinami. Juo labiau, kad tai prieštarauja kitoms faktinėms aplinkybėms. Pats ieškovas nurodo, kad ginčo sandoris nebuvo sumanytas ir sudarytas tą pačią dieną, ieškovui buvo žinoma apie jo turto įkeitimo prievolę. Turto įkeitimas yra susijęs su esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo užtikrinimu (CK 4.170 str. 1 d.) ir to nežinoti gali tik pavienis visiškai menko išprusimo investuotojas. Taigi, ieškovui turėjo būti akivaizdu, kad sandoris suponuoja ir jo galimus skolinius įsipareigojimus atsakovui, susijusius ne tik su Paskolos sutartimi suteiktos vien paskolos sumos grąžinimu – šios sutarties 7.1.1 punkte yra nurodyta, kad jos įvykdymui yra įkeičiamos obligacijos, o pagal šios sutarties 6.1 punktą kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos šalių priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t.y. įskaitomas ieškovo įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už atsakovo įsipareigojimą sumokėti ieškovui už išperkamas obligacijas. Taigi, realaus kredito grąžinimo savo lėšomis grėsmės ieškovui nebuvo. Tuo tarpu Paskolos sutarties 6.1 punkto 2, 3 dalyse yra numatyta tvarka, kaip atsiskaitoma tais atvejais, kai atsakovo ieškovui mokėtina suma po įskaitymų yra didesnė, ir atvirkščiai - kai ieškovo mokėtina atsakovui suma yra didesnė. Taigi, tokios pakankamai aiškiai išreikštos sutarties nuostatos leidžia iš esmės neabejotinai suprasti, kad galimos situacijos, jog sutartinių santykių išdavoje ieškovas gali ne tik negauti mokėtinas palūkanas už kreditą viršijančio pelno, bet ir patirti didesnių ar mažesnių nuostolių dėl įsipareigojimo jas mokėti. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad ginčo sandoriu pats ieškovas prisiėmė tam tikrą galimų nuostolių riziką. Tuo tarpu jei ieškovas, investuodamas tokią didelę sumą ir dar įkeisdamas turtą, nesusipažino net su sutarčių tekstu, su kuriuo susipažinus jis visiškai pajėgus suvokti sutartines nuostatas, vertinti tai kitaip kaip didelį neatsargumą nebūtų galima. Šiame kontekste pastebėtina, kad apskritai investavimas visų jo finansinių instrumentų apimtyje daugeliu atveju yra susijęs su rizika, skiriasi tik jos laipsnis ir investicinės grąžos galimybės, t.y. tokio pobūdžio sutartys yra rizikos sutartys (CK 6.160 str. 3 d.). Todėl tam, kad kvalifikuoti pagal savo prigimtį su rizika susijusią sutartį kaip sudarytą dėl esminio suklydimo, turėtų būti pateikti itin svarūs įrodymai, juolab, turint galvoje ieškovo statusą. Be to, taip pat ir šiuo sandorio negaliojimo aspektu (kaip ir dėl apgaulės) paminėtina, kad apie suklydimą spręstina pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne pagal pasekmes, sąlygotas aplinkybių, kurių atsiradimo ar pašalinimo šalys objektyviai negali įtakoti.

Todėl ieškinys atmetamas.

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti palūkanas ir delspinigius.

Kaip jau virš minėta, ieškovui investavimas buvo susijęs su didesne ar mažesne rizika. Aptariamu atveju VPK savo 2011 m. liepos 28 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10, aptardama investavimą įsigyjant SASO skolintomis lėšomis, įvertino atsakovo paskolą kaip suteiktą „bene apskritai rizikingiausio įmanomo investicinio instrumento pirkimui“ (t. 3 b.l. 11). Taip pat minėta, kad Paskolos ir Obligacijų sutartys nagrinėjamu atveju vertintinos kaip iš esmės vienas kompleksinis sandoris. Taigi, šiuo sandoriu investuotojas (ieškovas) prisiėmė tam tikrą riziką, tačiau to negalima pasakyti apie atsakovą – jis bet kokios investavimo baigties atveju gauna garantuotas (ir realiai užtikrintas turto įkeitimu) Paskolos sutartimi numatytas palūkanas už kredito suteikimą. Todėl teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad yra pagrindas konstatuoti akivaizdžią sandorio šalių rizikos disproporciją atsakovo naudai. Be to, atsakovo parengtame baziniame projekte (21 psl. 3.2 punktas) yra nurodyta, kad lėšos, gautos iš pagal šią programą leidžiamų emisijų bus panaudojamos emitento pagrindinėje veikloje, t.y. finansuoti emitento paskolų portfeliui trimis pagrindiniais būdais: indėliais, tarpbankinėmis paskolomis ir leidžiamomis obligacijomis (t. 1 b.l. 197). Tokiu būdu, kaip konstatavo VPK paminėtame sprendime ir su kuo neturi pagrindo nesutikti teismas, atsakovas, siūlydamas rizikingesnį finansinį produktą, įgijo galimybę ne tik pritraukti papildomas lėšas savo veiklai, bet dar ir galėjo tomis lėšomis finansuoti kitus SASO perkančius investuotojus ir tokiu būdu multiplikuoti už suteiktas paskolas gaunamas palūkanas (t. 3 b.l. 35). Taip pat, teismo nuomone, ir sprendžiant priešieškinio reikalavimus reikšmingas pasaulio ekonomikos padėties kontekstas aptariamu investavimo laikotarpiu. Šis kontekstas pripažįstamas ir teisminėje praktikoje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog „įvykusi ekonominė krizė negali būti prilyginama eiliniam ekonomikos nuosmukiui. <...> Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Nors tai konstatuota kitokio pobūdžio byloje, tačiau, teismo įsitikinimu, tai nešalina galimybės įvertinti tokią aplinkybę ir nagrinėjamoje byloje. Toje pat nutartyje kasacinis teismas yra nurodęs, kad „ilgalaikių sutarčių vykdymui labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų.“ Todėl teismas sprendžia, kad dėl paminėtų priežasčių, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ne vien ieškovas, bet ir atsakovas taip pat turi prisiimti dalį rizikos, nors, kaip minėta, nėra pagrindo teigti, jog jis numatė ar turėjo galimybę numatyti galimus rinkos pokyčius (nors bendrąja prasme, būtent jis turi didesnes potencialias galimybes prognozuoti galimas ekonomines tendencijas). Priešinga išvada reikštų, kad globalinės ekonominės krizės padarinių rizika perkeliama vien tik vienai sandorio šaliai bendrąja prasme, o, aptariamu atveju konkrečiai - dar ir silpnesnei, paslaugų vartotojui.

Esant tokioms aplinkybėms priešieškinis tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovui 250‘000 Lt palūkanų pagal Paskolos sutartį (CK 6.870, 6.872 str.). Teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais: atsakovas Paskolos sutarties 8.1.4 punkte nurodė, kad prisiimtos prievolės neprieštarauja jo šeimos interesams, jo sutuoktinė N. P. dalyvavo įkeičiant atsakovui turtą (t. 1 b.l. 230-234, 237-239), taigi, faktiškai išreiškė sutikimą sandoriui sudaryti, nėra pateikta jokių įrodymų ir argumentų, kad sandoris buvo sudarytas ne šeimos interesais, tuo tarpu kompleksinis šio sandorio vertinimas leidžia daryti priešingą išvadą. Todėl minėta suma priteistina solidariai iš abiejų atsakovų pagal priešieškinį (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 2, 3 d. d.). Taip pat iš šių asmenų nuo priteisiamos sumos priteistini 0,05 proc. delspinigiai (Paskolos sutarties 6.7 punktas). Teismas sutinka su atsakovų (pagal priešieškinį) argumentais, kad dėl tos priežasties, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi buvo uždrausta vykdyti atsakovui (pagal ieškinį) vykdyti bet kokias teises ir pareigas pagal ginčo sandorį, delspinigiai skaičiuotini iki šios nutarties priėmimo dienos. Taigi, tokiu atveju delspinigiai sudarytų 2 750 Lt (22 d. nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. x 0,05/100 x 250 000 Lt).

Ieškinys atmetamas visiškai, priešieškinis tenkinamas iš dalies. Todėl atsakovo naudai turi būti priteisiamos jo turėtos išlaidos už advokato pagalbą (CPK 93 str. 1, 2 d. d., 98 str.). Atsakovas pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad jis turėjo 7 260 Lt išlaidų (t. 3 b.l. 75-78). Todėl teismas sprendžia, kad įvertinus ieškinio ir priešieškinio sudėtingumą (pastarojo tenkinimas iš esmės priklausė nuo ieškinio reikalavimų išsprendimo), darbo sąnaudas kiekvienam iš šių procesinių dokumentų, atsakovui už advokato pagalbą priteistina 5 000 Lt (CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš G. P. ir N. P. solidariai 250 000 Lt palūkanas, 2 750 Lt delspinigius, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2010 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo akcinei bendrovei DNB bankas. Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš G. P. ir N. P. po 2 500 Lt už advokato pagalbą, po 3‘027,50 Lt žyminį mokestį akcinei bendrovei DNB bankas, po 33,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme