Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-933-253/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-09
Bylos Nr.: e2S-933-253/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-07049-2016-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjas: Albina Pupeikienė (pirm.)
Suinteresuotas asmuo: uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), "Vakarų valda", Gelvora, B2KAPITAL, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, "Swedbank", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, "Plungės Jonis", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kretingos skyrius
Pareiškėjas: T. A.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-933-253/2020Proceso Nr. 2-06-3-07049-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.2.10.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) E. M., antstolių A. S. ir S. S. kontorai, antstolės V. D. kontorai, uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) A. Ž., R. Ž., G. E., L. S., O. L., E. V., uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VSDFV Klaipėdos skyriui, VSDFV Kretingos skyriui, antstolės R. V. kontorai, antstolės L. N. kontorai, antstolės M. B. kontorai, antstolės A. R. Ž. kontorai, antstolio G. K. kontorai dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2016 m. liepos 8 d. nutartimi T. A. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta S. Š.. 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi teismas patvirtino T. A. kreditorių finansinius reikalavimus. 2016 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtintas T. A. mokumo atkūrimo planas. 2019 m. spalio 8 d. kreditorė akcinė bendrovė „Swedbank“ pakeista jos teisių ir pareigų perėmėja uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini)

2. 2019 m. gruodžio 3 d. suinteresuotas asmuo – kreditorė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė teismui prašymą nutraukti bankrutuojančio T. A. bankroto bylą. Nurodė, kad per visą bankroto laikotarpį bankrutuojantis asmuo gavo 45 795,61 Eur pajamų. Kreditiniams reikalavimams tenkinti ir bankroto administratoriaus atlyginimui į depozitinę sąskaitą buvo pervesta 1 380 Eur. Pagal patikslintą mokumo atkūrimo planą būtiniesiems poreikiams galėjo būti skirta 591,00 Eur/mėn., t. y. 21 276 Eur per 3 metus, tačiau faktiškai būtiniesiems poreikiams tenkinti buvo panaudota 44 415,61 Eur, t. y. viršyta 23 139,61 Eur. Bankroto administratorė kreditorei paaiškino, kad viršyta suma, t. y. 23 139,61 Eur, buvo gauta kaip dienpinigiai. Kreditorės vertinimu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą, dėl to nagrinėjamu atveju bankrutuojantis asmuo turėjo visas pinigines lėšas, viršijančias gaunamą darbo užmokestį, pervesti į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą, o ne naudoti savo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad papildomai gautos lėšos nebuvo skirstomos kreditorių reikalavimams tenkinti, o, pažeidžiant patvirtintą mokumo atkūrimo planą, buvo naudojamos asmeniniams poreikiams tenkinti, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatomis prašė įpareigoti T. A. per 5 dienas pervesti į bankroto administratorės sąskaitą 23 139,61 Eur sumą, kuri turi būti paskirstyta kreditoriams, ir nutraukti bankroto bylą, kadangi bankrutuojantis asmuo nevykdė teismo nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano.

3. 2020 m. sausio 21 d. Klaipėdos apylinkės tesimo nutartimi kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) prašymas dėl įpareigojimo T. A. įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymas dėl T. A. bankroto bylos nutraukimo netenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) prašymas įpareigoti T. A. įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymas nutraukti T. A. bankroto bylą, ir klausimą dėl piniginių lėšų grąžinimo bei fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

5. Nagrinėdamas bylą iš naujo, 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi teismas įpareigojo pareiškėją T. A. pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas buvo siunčiamas į komandiruotes, jog tikslinė papildomai gautų piniginių lėšų paskirtis buvo dienpinigiai, įrodymus, kurie patvirtintų aplinkybę, jog visos gaunamos pajamos, taip pat ir visa dienpinigių suma, buvo reikalingos ir panaudotos būtiniesiems asmeniniams poreikiams tenkinti.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas T. A. pateikė raštiškus paaiškinimus, juose nurodė, kad pagal anksčiau jau pateiktus banko sąskaitos išrašus matyti, jog pareiškėjas iš UAB (duomenys neskelbtini) į savo banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 27 d. gavo 42 806,15 Eur sumą. Pagal dabar pateikiamą UAB (duomenys neskelbtini) pažymą, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 27 d. gavo 42 806,15 Eur sumą. Pareiškėjas jokių kitų piniginių lėšų iš UAB (duomenys neskelbtini) nėra gavęs. Bendras komandiruočių dienų skaičius yra 453, iš kurių: 237 dienos Norvegijoje, 133 dienos Vokietijoje, 76 dienos Lenkijoje, 5 dienos Švedijoje, 2 dienos Estijoje. Pateikti duomenys tiek iš UAB (duomenys neskelbtini) tiek iš VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymos apie draudžiamąsias pajamas, tiek iš pareiškėjo banko sąskaitos, laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d., patvirtina, kad gautų pinigų rūšis yra dienpinigiai. Pareiškėjas teigia, kad nežinojo ir negalėjo numatyti, kad ateityje gali kilti ginčas dėl jam oficialiai per banką mokamų dienpinigių, ir jokių kvitų, čekių, sąskaitų nerinko ir jų neturi. Komandiruotės buvo ilgalaikės – vidutinė komandiruotės trukmė – 15 dienų. Ši aplinkybė sąlygoja, kad ilgą laiką gyvendamas užsienyje neturi galimybių „sutaupyti“, nes kas dieną turi būtinųjų išlaidų, o tam ir skirti dienpinigiai. Didžioji dauguma komandiruočių yra Norvegijoje ir Vokietijoje (370 dienų iš bendrai praleistų 456 dienų). Pareiškėjas buvo išsiųstas į tokias šalis, kuriose pragyvenimo lygis daug aukštesnis ir patiriamos išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti daug didesnės nei Lietuvoje. Todėl vidutinė dienpinigių norma, kuri sudaro 53,11 Eur, yra adekvati ir protinga. Pagal banko išrašus, užsienyje su banko kortele pareiškėjas atsiskaitė sumokėdamas bendrą 6 291,48 Eur sumą. Pareiškėjas komandiruotėse buvo bendrą 453 dienų skaičių, o kortele atsiskaitė per 307 dienų laikotarpį. Pareiškėjas būdamas ilgalaikėse komandiruotėse nors ir nesinaudojo kortele, tačiau patyrė būtinųjų išlaidų. Pareiškėjas teigia, jog, įgyvendindamas patvirtintą pirminį, o vėliau ir patikslintą jo mokumo atkūrimo planą, jį vykdė ir jokių pažeidimų nepadarė, jokių gautų piniginių lėšų ir (ar) turto nėra nuslėpęs. Priešingai, visos iš darbo veiklos gautos piniginės lėšos buvo gaunamos išimtinai tik per banko sąskaitą, negaunant jokių darbo užmokesčio sumų ar jo priedų grynaisiais pinigais iš darbdavio, o informacija apie gaunamus dienpinigius buvo įtraukta į mokumo atkūrimo planą. Pareiškėjas nebūdamas teisininku, prižiūrimas specialaus subjekto – administratoriaus, nežinodamas teismų praktikos dėl dienpinigių vertinimo, negali būti siejamas su tokiu subjektu, kuris gali tinkamai identifikuoti savo gaunamų lėšų statusą savo turto balanse ir dėl to galėtų įgyvendinti plano keitimą, patikslinimą. Pareiškėjas nežinojo, nenumatė, kad galima plano nepakeitimo pasekmė – bankroto procedūros nutraukimas. Pareiškėjas mano, kad kreditoriaus prašymas ir reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti.

7. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2020 m. gegužės 13 d. raštu informavo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo išmokų, skirtų komandiruočių išlaidoms atlyginti, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu, ir komandiruočių išlaidų už asmenis, vykstančius į užsienį tarnybiniais reikalais, kai apmokamas tik vykimas ir grįžimas (iš jų vizos įforminimas, draudimas ligos atveju ir kitos būtinosios išlaidos, susijusios su valstybių sienų kirtimu), mokamų teisės aktuose nustatyto dydžio ir nustatytais atvejais. Nurodė, jog pateikti informaciją apie tai, ar darbdavys T. A. mokėjo dienpinigius, neturi galimybės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi netenkino kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) prašymo dėl įpareigojimo T. A. įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymo dėl T. A. bankroto bylos nutraukimo.

9. Teismas nurodė, jog visuma aplinkybių bei pateiktų įrodymų duoda pagrindą išvadai padaryti, kad pareiškėjui buvo mokami dienpinigiai.

10. Teismo vertinimu, gaunamų dienpinigių faktas nebuvo slepiamas.

11. Teismas nustatė, kad iš pateiktų UAB (duomenys neskelbtini) įsakymų dėl komandiruotės (-ių) matyti, kad pareiškėjas buvo siunčiamas į ilgalaikes komandiruotes, vidutiniškai trunkančias apie dvi savaites. Nurodė, jog pareiškėjo pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas nemažą dalį atsiskaitymų atliko užsienio valstybėse.

12. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, pripažino, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo pagrindo šiuo atveju nenustatyta, todėl nėra pagrindo nutraukti pareiškėjo T. A. bankroto bylą ir įpareigoti bankrutuojantį asmenį papildomai gautą lėšų sumą (23 139,61 Eur) sumokėti į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

13. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti UAB (duomenys neskelbtini) prašymą įpareigoti T. A. įmokėti į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą pinigines lėšas, ir priimti naują sprendimą, kuriuo T. A. būtų įpareigotas per protingą laiką (suderintą su kreditoriais kreditorių susirinkime) įnešti į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą pinigines lėšas – 16 848,13 Eur, kurios būtų paskirstytos kreditorių reikalavimams tenkinti; panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti UAB (duomenys neskelbtini) prašymą dėl T. A. bankroto bylos nutraukimo, ir šį klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui po to, kai pareiškėjas T. A. įgyvendins įpareigojimą dėl 16 848,13 Eur įnešimo į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą ir šios lėšos bus paskirstytos kreditorių reikalavimams tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismo nutartis priimta neišnagrinėjus ir neįrodžius visų svarbių bylai aplinkybių, kurias įpareigojo išnagrinėti Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-519-524/2020.

13.2. Kreditorė UAB (duomenys neskelbtini) išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog užsienyje išleista 6 291,48 Eur suma. Likusi suma panaudota atsiskaitymams Lietuvoje. Ir nors pareiškėjas tvirtina, kad komandiruočių metu patyrė didesnes išlaidas nei 6 291,48 Eur, tačiau sąskaitos išrašas patvirtina ką kitą. Taip pat ginčijamoje nutartyje nebuvo atsakyta į apelianto klausimą, kokiomis lėšomis pareiškėjas dengė 6 291,48 Eur sumą viršijančias išlaidas komandiruotėse užsienyje, jei iš to paties sąskaitos išrašo matyti, kad visos į sąskaitą įmokėtos lėšos, tarp jų ir dienpinigiai, panaudotos atsiskaitymas Lietuvoje. Kadangi pareiškėjas neįrodė, jog komandiruočių metu buvo išleista didesnė nei 6 291,48 Eur suma, todėl skirtumas – 16 848,13 Eur (23 139,61 – 6 291,48) grąžintinas į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą ir paskirstytinas kreditorių reikalavimams tenkinti.

13.3. Teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad „visuma aplinkybių bei pateiktų įrodymų, duoda pagrindą išvadai padaryti, kad pareiškėjui buvo mokami dienpinigiai“. Su tokia teismo išvada apeliantas sutinka, tačiau pirmosios instancijos teismo nutartyje taip pat neatsakyta į kreditoriaus klausimą, kodėl dėl padidėjusių pajamų, kai dienpinigiai kelis kartus viršijo darbo užmokestį, nebuvo vykdoma Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme 12 straipsnio 2 dalyje 12 punkte bankroto administratoriui nustatyta pareiga.

13.4. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo. Teismas nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo nurodymais, o apsiribojo tik paaiškinimais ir duomenimis apie bankrutuojančio asmens komandiravimo į užsienį faktą. Tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad būtų pagrįstai nuspręsta, jog visa kaip dienpinigiai išmokėta suma ir buvo panaudota tikslingai komandiruočių metu būtinosioms, su darbu susijusioms, išlaidoms padengti.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas yra pateikęs buvusios darbovietės visus įsakymus, kurie susiję su komandiruočių faktu, komandiruojama vieta, trukme, ir jų suvestinius duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjo komandiruotės truko ne kelias dienas, o buvo ilgalaikės – vidutinė komandiruotės trukmė 15 dienų. Ši aplinkybė sąlygoja, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvendamas užsienyje neturi galimybių „sutaupyti“, nes kasdieną patiria būtinųjų išlaidų, o tai ir yra tiesioginė dienpinigių paskirtis.

14.2. Pareiškėjo bendrai išbūtų komandiruotėse dienų skaičiaus yra 453 dienos. Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį (nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2019 m. spalio 5 d.) kortele atsiskaitė per bendrą 307 dienų laikotarpį. Ši aplinkybė netiesiogiai atskleidžia, kad likusias 146 dienas (453 – 307) pareiškėjas būdamas ilgalaikėse komandiruotės nors ir nesinaudojo kortele, tačiau patyrė būtinųjų išlaidų.

14.3. Pagal banko išrašus, užsienyje su banko kortele pareiškėjas atsiskaitė sumokėdamas bendrą 6 291,48 Eur sumą. Pareiškėjas komandiruotėse buvo bendrą 453 dienų skaičių, o kortele atsiskaitė per 307 dienų laikotarpį. Vertinant šiuos duomenis, laikytina, kad pareiškėjo pagrįstų išlaidų (tiesioginiai atsiskaitymai ne Lietuvoje esančiose parduotuvėse) vidutiniškai sudaro 20,49 Eur (6 291,48 / 307) per vieną dieną arba per bendrą laikotarpį – 13,89 Eur (6 291,48 / 453) per vieną dieną. Šie skaičiai atskleidžia, kad pareiškėjas būdamas aukšto pragyvenimo valstybėse negalėjo per dieną patirti išlaidų vidutiniškai „tik“ 20,49 Eur per dieną, kai dienpinigių normos minėtose valstybės yra 2–3 kartais didesnės. Šios aplinkybės netiesiogiai atskleidžia, kad pareiškėjo bendrai gautos išmokos, kaip dienpinigiai, yra racionalios bei adekvačios nustatytoms normoms (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimą „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 523).

14.4. Didžioji dauguma komandiruočių yra Norvegijoje ir Vokietijoje (370 dienų iš bendrai praleistų 456 dienų). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimą „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 523, vienos dienos dienpinigių dydis Norvegijoje nustatytas 58,00 Eur, o Vokietijoje net – 62,00 Eur. Šios aplinkybės atskleidžia, kad pareiškėjas buvo išsiųstas į tokias šalis, kuriose pragyvenimo lygis daug aukštesnis ir patiriamos išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti daug didesnės nei Lietuvoje. Todėl vidutinė dienpinigių norma, kuri sudaro 53,11 Eur, yra adekvati ir protinga.

14.5. Pareiškėjas, įgyvendindamas patvirtintą pirminį, o vėliau ir patikslintą jo mokumo atkūrimo planą (toliau – Planas), jį vykdė ir jokių pažeidimų nepadarė. Įgyvendindamas Planą jis jokių gautų piniginių lėšų ir (ar) turto nėra nuslėpęs. Pareiškėjas visas savo pajamas, tarp jų ir dienpinigius, gavo išimtinai tik per banko sąskaitą. Apie gaunamas pinigines lėšas tiek teikdamas savo banko sąskaitos išrašus, tiek pateikdamas išrašus apie gaunamas draudžiamąsias pajamas reguliariai informuodavo administratorę. Ši aplinkybė eliminuoja bet kokį pareiškėjo nesąžiningumo elementą ar bandymą slėpti tam tikras aplinkybes.

14.6. Pareiškėjas nebūdamas teisininku, prižiūrimas specialaus subjekto (administratoriaus), nežinodamas kreditoriaus cituojamos teismų praktikos dėl dienpinigių vertinimo, negali būti siejamas su tokiu subjektu, kuris gali tinkamai identifikuoti savo gaunamų lėšų statusą savo turto balanse ir įgyvendinti Plano keitimą, patikslinimą. Pareiškėjas viso šito nežinojo, kaip ir net nenumatė, kad galima Plano nepakeitimo pasekmė – bankroto procedūros nutraukimas. Esant šiai aplinkybei, nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo, kaip bankrutuojančio fizinio asmens, nesąžiningumo.

14.7. Iš esmės kreditorės prašymas nutraukti bankroto procesą praktiškai pasibaigus Plano vykdymui yra aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė pareiškėjo atžvilgiu. Juo labiau, kad bankroto bylos nutraukimas sukelia rimtus procesinius padarinius. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad bankroto bylos nutraukimas – kraštutinė priemonė, todėl formalus jos taikymas ne visada suderinamas su FABĮ tikslais.

14.8. Kreditorės pastabų dėl mokumo plano įgyvendinimo atsirado tik gavus bankroto administratorės pateiktą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą, t. y. kai iš esmės bankroto procedūros yra baigiamojoje stadijoje ir kai bankroto administratorė ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos užbaigimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

16. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

17. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria netenkintas suinteresuoto asmens UAB (duomenys neskelbtini) prašymas dėl įpareigojimo įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymas dėl pareiškėjo bankroto bylos nutraukimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Byloje nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjui iškelta fizinio asmens bankroto byla. Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjo mokumo atkūrimo planas, kurio įgyvendinimo terminas – 3 metai. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartimi kreditorė AB „Swedbank“ pakeista jos teisių ir pareigų perėmėja UAB (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) prašymo įpareigoti pareiškėją įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymo nutraukti bankroto bylą.

19. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi pateikė atskirąjį skundą. Apeliantė nurodo, kad teismas nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo nurodymais, o apsiribojo tik paaiškinimais ir duomenimis apie bankrutuojančio asmens komandiravimo į užsienį faktą. Teigia, jog šių aplinkybių nepakanka, kad būtų pagrįstai nuspręsta, jog visa kaip dienpinigiai išmokėta suma ir buvo panaudota tikslingai komandiruočių metu būtinosioms, su darbu susijusioms, išlaidoms padengti.

20. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas nurodo, kad: 1) planas buvo tinkamai ir nustatytais terminais vykdomas (mokumo plane nurodytos sumos kreditorių reikalavimams dengti ir administravimo išlaidoms dengti buvo mokamos); 2) plano vykdymo laikotarpis 3 metai; 3) pajamos / turtas nebuvo slepiami; 4) pačių kreditorių pasyvumas; 5) pareiškėjas nėra subjektas, kuris gali tinkamai ir kvalifikuotai įvertinti dienpinigių prasmę bankroto bylos kontekste; 6) specialus „priežiūros“ subjektas – administratorius; 7) informacija apie pareiškėjo gaunamus dienpinigius buvo įtraukta į pareiškėjo mokumo atkūrimo planą.

21. Fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus.

22. Kaip nurodo kasacinis teismas, fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus ne tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje, kurioje pagal įstatymą asmens sąžiningumas yra būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga, bet ir viso bankroto proceso metu. Tas pats laiko atžvilgiu pasakytina ir apie bankrutuojančio asmens ir kreditorių bendradarbiavimo, interesų derinimo principų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-52-248/2018). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad fizinio asmens bankroto instituto paskirtis ne apskritai atleisti sąžiningą fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to FABĮ aiškiai suformuluotos ir įtvirtintos bankrutuojančio fizinio asmens pareigos, tarp jų – atsakingai valdyti ir naudoti savo turtą, tinkamai organizuoti ir vykdyti bankroto procedūras, derinti savo ir kreditorių interesus (ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros), rūpintis, kad mokumo atkūrimo planas būtų vykdomas nepriekaištingai ir nustatytais terminais, o kilus sunkumų vykdant planą, bendradarbiaujant su administratore, rengti ir teikti plano pakeitimo projektus (FABĮ 16 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-219/2019).

23. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-263-706/2015). Dėl to, paaiškėjus, kad asmuo, kuriam jau iškelta bankroto byla, neatitinka reikalavimų, įstatyme keliamų siekiančiam bankrutuoti asmeniui, arba bankrutuojančiam asmeniui nevykdant įstatyme jam nustatytų pareigų ar mokumo atkūrimo plane prisiimtų įsipareigojimų, bankroto byla gali būti nutraukta – FABĮ 10 straipsnis nustato sąlygas, kurių nors vieną konstatavęs teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad svarstydamas prašymą nutraukti bankroto bylą, skolininkui nevykdant plano, teismas turi paisyti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros, nustatyti ir įvertinti plane nurodytų priemonių neįgyvendinimo priežastis, bankrutuojančio asmens elgesį, jo pastangas vykdyti plane nustatytus įsipareigojimus, priemonių neįvykdymo apimtį, bankroto proceso stadiją, bankroto trukmę nuo proceso pradžios bei kitas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar bankroto bylos nutraukimas yra proporcinga priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-52-248/2018).

25. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, panaikindamas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) prašymas įpareigoti pareiškėją įmokėti į bankroto administratorės sąskaitą pinigines lėšas ir prašymas nutraukti pareiškėjo bankroto bylą ir klausimą dėl piniginių lėšų grąžinimo bei fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, ir perduodamas ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad vien tik konstatavimas aplinkybių, jog 23 139,61 Eur galbūt išmokėti pareiškėjui kaip dienpinigiai, nevertinant tikrosios šių piniginių lėšų prigimties bei nesant byloje įrodymų, jog šie pinigai tikslingai panaudoti komandiruočių metu būtinosioms, su darbu susijusioms, išlaidoms padengti, nėra pagrindas išvadai, jog mokumo atkūrimo planas vykdomas tinkamai.

26. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbdavio mokami dienpinigiai gali būti laikomi pajamomis, įtrauktinomis į mokumo atkūrimo planą. Teismas nurodė, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592).

27. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo pateiktos UAB (duomenys neskelbtini) pažymos apie darbo užmokestį ir kitas išmokėtas išmokas Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad pareiškėjui 2016 m. išmokėta 30 Eur dienpinigių, 2017 m. išmokėta 7 743,57 Eur dienpinigių, 2018 m. išmokėta 15 030,94 Eur dienpinigių, 2019 m. išmokėta 1 254,34 Eur dienpinigių, iš viso išmokėta 24 058,85 Eur dienpinigių. Taip pat byloje pateikti UAB (duomenys neskelbtini) įsakymai dėl komandiruotės patvirtina, kad pareiškėjas buvo siunčiamas į komandiruotes užsienio valstybėse ir jam buvo mokami dienpinigiai. Nustatyta, jog bendras komandiruočių dienų skaičius laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 14 d. yra 439, iš kurių: 237 dienos Norvegijoje, 119 dienų Vokietijoje (2017 m. kovo 31 d. įsakymu pareiškėjas komandiruotas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. balandžio 14 d., t. y. 12 dienų, o ne 26 dienoms, kaip nurodyta pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose), 76 dienos Lenkijoje, 5 dienos Švedijoje, 2 dienos Estijoje. Taigi pareiškėjui nurodytais laikotarpiais buvo mokami dienpinigiai.

28. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo mokami dienpinigiai.

29. Apeliantė teigia, kad ginčijamoje nutartyje nebuvo atsakyta į klausimą, kokiomis lėšomis pareiškėjas dengė 6 291,48 Eur sumą viršijančias išlaidas komandiruotėse užsienyje, jei iš to paties sąskaitos išrašo matyti, kad visos į sąskaitą įmokėtos lėšos, tarp jų ir dienpinigiai, panaudotos atsiskaitymas Lietuvoje. Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, jog komandiruočių metu buvo išleista didesnė nei 6 291,48 Eur suma, todėl skirtumas – 16 848,13 Eur (23 139,61 – 6 291,48) grąžintinas į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą ir paskirstytinas kreditorių reikalavimams tenkinti.

30. Sutiktina su apeliante, jog pareiškėjo pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas tik dalį ginčijamos sumos atsiskaitymų atliko užsienio valstybėse, tačiau tai nepaneigia fakto, jog dienpinigiai panaudoti būtiniesiems poreikiams tenkinti, kadangi iš sąskaitos išrašo matyti, jog nemaža dalis pinigų sumos buvo išgryninta. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė mokėjimo kvitų, čekių ar kt. įrodymų, patvirtinančių faktą, jog dienpinigiai panaudoti būtiniesiems poreikiams tenkinti, teigia, jog nenumatė, kad dėl per banką mokamų dienpinigių ateityje gali kilti ginčas, ir jokių kvitų, čekių, sąskaitų nerinko ir jų neturi.

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui, jog gaunamų dienpinigių faktas nebuvo slepiamas. Informacija apie pareiškėjo gaunamus dienpinigius buvo įtraukta į mokumo atkūrimo planą, tikslus jų dydis nedetalizuotas, nes mokamos sumos kinta. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad pinigines išmokas, įskaitant dienpinigius, darbovietė pareiškėjui pervesdavo per banką. Pervedamų lėšų suma iš esmės sutampa su pažymoje apie darbo užmokestį ir kitas išmokėtas išmokas Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta suma (paskutinis mokėjimas UAB (duomenys neskelbtini) atliktas 2019 m. birželio 27 d.). Iš pateiktų UAB (duomenys neskelbtini) įsakymų dėl komandiruotės (-ių) matyti, jog pareiškėjas buvo siunčiamas į ilgalaikes komandiruotes, vidutiniškai trunkančias apie dvi savaites. Be to, didžioji dalis komandiruočių buvo į šalis, kuriose pragyvenimo lygis yra daug aukštesnis ir patiriamos išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti daug didesnės nei Lietuvoje.

32. Iš Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestį sudaro 600–700 Eur. Darbo užmokestis minimalus padauginant iš 1,3 koeficiento bei mokant 2,90 Eur priedą už papildomas valandas. Taip pat nurodyta, jog bus mokama už komandiruotes. Būtiniesiems pareiškėjo poreikiams patenkinti patvirtinta 591,00 Eur suma (252,00 Eur – nepilnamečių vaikų išlaikymui pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą; 180,00 Eur – už nuomojamą būstą ir komunalinius mokesčius; 29,00 Eur – važiavimui miesto transportu; 100,00 Eur – maistui; 30,00 – Eur kitoms būtinosioms išlaidoms), likusi apie 35,00 Eur suma kaupiama bankroto administratorės sąskaitoje. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad mokumo atkūrimo plane buvo numatyta, jog pareiškėjui gali būti apmokamos komandiruotės, tačiau, tvirtinant mokumo atkūrimo planą, kreditoriams nekilo klausimų apie tai, kaip bus apmokamos komandiruotės (kokie bus numatyti dienpinigiai ir pan.).

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto proceso metu itin didelis dėmesys skiriamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami pastabas ir pasiūlymus. Kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-169-219/2017).

34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, kad viso bankroto proceso metu (trejus metus) mokumo atkūrimo plane nurodyti mokėjimai buvo atliekami numatytais dydžiais ir terminais. Duomenų, kad bankroto proceso metu kreditoriai būtų teikę prieštaravimus dėl mokumo atkūrimo plano, nėra, kreditoriai jokių pastabų dėl mokumo atkūrimo plano vykdymo nereiškė. Nustatyta, jog kreditorė UAB (duomenys neskelbtini) į bankroto procesą įstojo 2019 m. spalio 8 d., kai kreditorė „Swedbank“, AB, buvo pakeista jos teisių ir pareigų perėmėja – naująja kreditore UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) pastabas dėl mokumo plano įgyvendinimo pareiškė (2019 m. gruodžio 3 d.) gavusi bankroto administratorės Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateiktą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, įvertinus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, pripažintina, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo pagrindų šiuo atveju nenustatyta, todėl nėra pagrindo nutraukti pareiškėjo bankroto bylą ir įpareigoti bankrutuojantį asmenį papildomai gautą lėšų sumą sumokėti į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą.

36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir teisingai įvertino klausimui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta ir jie nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Esant tokioms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 336 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 ir 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Albina Pupeikienė