- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- I-2727-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01328-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo laikomasi teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat teigia, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, dėl to būdavo sudėtinga išsikviesti priežiūros pareigūnus, periodiškai tekdavo susidurti su grėsme iš kitų kameroje esančių nuteistųjų. Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo įrengtos tik dvi mažos kėdutės, mažas staliukas, todėl jam tekdavo valgyti stovint. Pareiškėjas skunde teigia, kad ant langų buvo įtvirtintos grotos ir tai kliudydavo nuteistiesiems išsivalyti langus. Skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat iš to, kad Lukiškių TI-K nebuvo vykdomos jokios socialinės veiklos bei buvo nepakankamas nuteistųjų užimtumas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė Lukiškių TI-K susitikti su kunigu, nebuvo nuvedamas į koplyčią.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 5–14) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuleistieji bei suimtieji. Kameros įrengiamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai taip pat numato, kad languose privalo būti grotos. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas butų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418-Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
Atsiliepime teigiama, kad Taisyklių 14.4 punkte numatyta, jog kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Lukiškių TI-K nurodo, kad ginčo laikotarpiu pirmojo ir trečiojo korpuso aliarmo mygtukai nebuvo veikiantys (buvo sugadinti suimtųjų ir nuteistųjų), o antrojo gyvenamojo korpuso aliarmo mygtukai buvo veikiantys, išskyrus trumpalaikius gedimus, kuomet Lukiškių TI-K darbuotojai atlikinėjo sugedusių aliarmo mygtukų remonto darbus. Duomenų, ar kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo įrengti veikiantys aliarmo mygtukai Lukiškių TI-K neturi, kadangi tokia informacija nėra kaupiama. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veikla, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas, ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.
Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Kalinimo įstaigoje periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Lukiškių TI-K nuolat vyksta pozityvus užimtumas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d. ir dėl to kilusio 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. SVĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2017 m. rugpjūčio 19 d., tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 5–6) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 19 d., šią dieną jis buvo išgabentas į Kybartų pataisos namus. Atsižvelgiant į tai, teismas vadovausis atsakovės atstovo Lukiškių TI-K pateiktais rašytiniais įrodymais apie pareiškėjo kalėjimo laikotarpį. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.
Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, taip pat nuolat tvyrojo blogas kvapas.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Lukiškių TI-K pateikė informaciją (b. l. 21–22), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas tokiose kamerose nebuvo laikomas. Atsiliepime taip pat paaiškinta, kad nuo 2017 m. kamerose yra įrengtos užuolaidos. Vis tik konstatuotina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus laikotarpį byloje esančius įrodymus teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 92 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo – su keliais asmenimis, arba liekant galimybei pareigūnams stebėti asmenį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, pro stebėjimo akutę.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad naudojantis sanitariniu mazgu, patalpoje tvyrojo nemalonus kvapas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nenumato reikalavimo kalinimo įstaigoms įrengti atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos. Pažymėtina ir tai, kad toks reikalavimas taip pat nėra įtvirtintas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjo teiginiai, kad sanitarinio mazgo patalpoje turėtų būti įrengta atskira ventiliacijos sistema, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokios pareigos nenumato teisės aktai bei yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, būdavo sudėtinga pasikviesti pareigūnus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis LVAT praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kalinimo įstaigos administracija nekaupia duomenų apie tai, kuriose kamerose bei kuriuo metu pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikė, tačiau atkreipė dėmesį, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vertina, kad vien iškvietimo mygtuko nebuvimas ar neveikimas tam tikru metu savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje esančiais įrodymais nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, nekonkretizavo, iš ko konkrečiai, kokiose kamerose ir kuriuo metu jautė grėsmę. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 23). Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną tą padaryti būtų sudėtinga, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių teismas pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Skunde pareiškėjas teigia, kad ant langų buvo grotos, dėl kurių asmenys negalėjo išsivalyti langų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad kameros langai buvo purvini, atmetami kaip nepagrįsti. Pastebėtina, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su grotomis ant langų bei su tuo susijusiu lango nešvarumu, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo įrengtos tik dvi mažos kėdutės, mažas staliukas, todėl jam tekdavo valgyti stovint.
Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (b. l. 21–22) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalo ir dvejų pasukamų kėdžių komplektai. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo 2 kėdutės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kamerose pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, taigi konstatuotina, kad kiekvienam asmeniui, tame tarpe ir pareiškėjui, kameroje buvo skirta po vieną kėdutę. Įvertinus teisės aktų nuostatas bei Lukiškių TI-K pateiktus duomenis dėl kamerų įrengimo darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodomas kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam tekdavo valgyti stovint ir dėl to jis patyrė nepatogumų, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo vykdomos jokios socialinės veiklos bei buvo nepakankamas nuteistųjų užimtumas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo nuvedamas į koplyčią bei nebuvo sudarytos galimybės susitikti su kunigu.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad asmuo, laikomas Lukiškių TI-K norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreipdamasis į būrio viršininką. Byloje esantis Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus tarnybinis pranešimas (b. l. 78) patvirtina, kad V. D. turėjo galimybę žiūrėti per televiziją transliuojamas programas bei filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą (taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). V. D. kiekvieną dieną turėjo galimybę eiti į pasivaikščiojimą gryname ore, ten užsiimti fiziniu lavinimu, eilės tvarka dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose ir mankštos kambaryje. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę pagal rašytinį prašymą (yra įrengta speciali prašymų dėžutė) lankytis pas įvairių konfesijų dvasininkus, kurie apsilanko Lukiškių TI-K, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl socialinių reabilitacijos programų ar dėl apsilankymo pas kunigą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais, nedetalizavo, kokios socialinės programos jam nebuvo suteiktos ar kokių programų stygių jautė, skunde nedetalizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje ar susitikti su kunigu. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus byloje esančių tarnybinių pranešimų duomenis, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais į administraciją nesikreipė, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 92 paras buvo pažeidinėjamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tinkamai jo neatitveriant (o tik užuolaida) nuo gyvenamosios patalpos bei stebėjimo akutės, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikius teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 2 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. D. (V. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.