Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Šalies argumentai

pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas, ir G. R.) per pataisos įstaigos administraciją 2020 m. balandžio 29 d. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK, ir pataisos įstaiga), priteisti 1 238,32 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. tolimesniam bausmės atlikimui jis buvo perkeltas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Pravieniškių PN-AK, todėl kartu su jo asmens byla Pravieniškių PN-AK buvo persiųsti ir vykdomieji raštai dėl priteistų skolų išieškojimo. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK administracija neteisėtai, neturėdama teisinio pagrindo, nepertraukiamai nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. vykdė išskaitymus iš jo gaunamo darbo užmokesčio. Pareiškėjo manymu, Pravieniškių PN-AK administracija neturėjo teisės daryti išskaitymų iš jo gaunamo darbo užmokesčio, kadangi nuo 2003 m. sausio 1 d., įvykus teismo antstolių kontorų reformai ir nelikus valstybinių antstolių kontorų, šių antstolių duoti nurodymai tretiesiems asmenims neteko juridinės galios. Tvirtino, jog atsakovės atstovui negalėjo būti nežinoma, jog iki 2003 m. sausio 1 d. valstybinių teismo antstolių kontorų duoti nurodymai kitoms įkalinimo įstaigoms dėl išskaitų iš darbo užmokesčio, atsakovės atstovui nesuteikė teisės vykdyti skolos išieškojimą. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK tiesiogiai jam adresuotų nurodymų dėl skolos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio, tiek iš valstybinių teismo antstolių, tiek iš privačių antstolių, negavo. Nurodė, kad po įvykusios antstolių kontorų reformos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjo darbo užmokesčio nebuvo perduotos privačioms antstolių kontoroms. Nurodė, kad tik antstoliams perduotose vykdomosiose bylose antstoliai gali duoti nurodymus galimiems išskaitymams iš gaunamų piniginių lėšų. Akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK nuostatuose nenumatyta funkcijų, suteikiančių teisę savavališkai išskaičiuoti pinigines lėšas iš nuteistųjų gaunamų lėšų. Nurodė, kad 1999 m. birželio 28 d. antstolis buvo surašęs Aktą apie išieškojimo negalimumą, todėl pradėtos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš jo, turėjo būti užbaigtos, o vykdomieji raštai grąžinti Šiaulių miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK, neturėjęs teisės daryti išskaitų iš jo darbo užmokesčio, todėl mano, kad atsakovės atstovas neteisėtai pasisavino jo asmenines lėšas, jomis disponavo ir perdavė tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties pareiškėjas 2015 m. sausio 31 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpiu patyrė 1 238,32 Eur turtinę žalą. Vertino, kad dėl atsakovės atstovo siekio sąmoningai parodyti savo viršenybę ir sudaryti aplinką, kuri pareiškėją veikė psichologiškai ir fiziškai, t. y. jį gniuždė ir menkino, jis patyrė 5 000 Eur vertinamą neturtinę žalą, pasireiškusią reikšmingais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu, fizinės ir emocinės sveikatos sutrikdymu.