- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-360-357/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė (pran.), Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- D. Č.
- Atsakovas
- S. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Suinteresuotas asmuo
- A. Č., S. S., A. S.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas K. Stulginskas Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01367-2011-7
NUTARTIS
2013 m. liepos 2 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovams S. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, suinteresuotiems asmenims A. Č., S. S., A. S. dėl sutarties Nr. P 61/96-0088 dalyje dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo, sudarytos 1996-02-19 tarp Telšių apskrities viršininko administracijos ir S. S. pripažinimo negaliojančia ir D. Č. pripažinimo dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. Č. galutinai patikslinusi reikalavimus teismo prašė pripažinti negaliojančia sutartį Nr. P 61/96-0088 dalyje dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, sudarytą 1996-02-19 tarp Telšių apskrities viršininko administracijos ir S. S., pirkėjo atžvilgiu; pripažinti ją, D. Č., dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
Ieškovė nurodė, kad ji su sutuoktiniu A. Č. iš vienos pusės ir atsakovė S. S. iš kitos pusės susitarė pirkti (privatizuoti) lygiomis dalimis iš valstybės 0,0808 ha sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo, kaip ir likusiu 0,15 ha sklypu toje pačioje vietovėje, naudojosi atsakovė kaip namų valdos žemės sklypu, nes jame buvo tuo metu jai nuosavybės teise priklausęs gyvenamasis namas su pastatais (registro Nr. 97/17106), iš kurių 0,41 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių atsakovė S. S. buvo nusprendusi padovanoti ieškovei, tačiau dėl užsitęsusio pastatų perleidimo sandorio formalumų tvarkymo, žemės pirkimo-pardavimo sutarties negalėjo laiku sudaryti, todėl buvo nusprendę žemės dalies pirkimą-pardavimą įteisinti atsakovės S. S. vardu, o vėliau šį sklypą neatlygintinai susigrąžinti iš minėtos atsakovės. Žemės pirkimui-pardavimui ieškovė kartu su sutuoktiniu A. Č. sumokėjo atsakovei S. S. 6200 Lt: ieškovė 1995-06-22 pervedė į atsakovės S. S. sąskaitą banke 1280 Lt investicinių čekių; jos sutuoktinis A. Č. 1995-06-22 pervedė į S. S. sąskaitą banke 1922 Lt investicinių čekių; jos ir sutuoktinio A. Č. prašymu, J. M. 1995-08-01 pervedė į atsakovės S. S. sąskaitą 3000 Lt investicinių čekių, už kuriuos ji ir jos sutuoktinis A. Č. sumokėjo jai - J. M. - grynaisiais pinigais.
Ieškovė ir jos sutuoktinis A. Č. savo lėšomis apmokėjo atsakovei S. S. jos žemės įteisinimo išlaidas ir 1996-02-19 atsakovė privatizavo 0,2308 ha žemės, tame tarpe ir jai bei jos sutuoktiniui A. Č. pažadėtus perleisti nuosavybėn 0,0808 ha. Nutraukusi santuoką su A. Č., ieškovė, atsakovės S. S. sutikimu jos pažadėtoje perleisti žemėje pasistatė pirtį ir išliejo pamatus būsimo namo priestato statybai. 2007-01-08 atsakovė S. S. sudarė su savo sūnumis ir ieškovės broliais A. S. ir S. S. rentos iki gyvos galvos sutartį, kurios pagrindu, o taip pat ir a.a. jos tėvo J. S. palikto turto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto 2008-09-23, pagrindu, broliams atiteko nuosavybėn po 5/16 dalis 0,2308 ha žemės bei po 59/200 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių bei po 1/2 dalį kitų pastatų. Atsakovei S. S. po visų šių sandorių asmeninės nuosavybės teise liko 5/16 dalys minėto ginčijamo žemės sklypo, t.y. 0,0721 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kurios bemaž užtenka grąžinti ieškovei kaip nusipirktos pagal ginčijamą sandorį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, bet atsakovės S. S. vardu. Laiko, kad atsakovė S. S. su atsakovės -Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pirmtake - Telšių apskrities viršininko administracija, sudarė apsimestinį sandorį, kuriuo už ją, ieškovę D. Č. bei A. Č. sutuoktinę, įsigijo asmeninei nuosavybei dalį, t.y. 0,0721 ha žemės sklypo, todėl yra pakankamas pagrindas šį sandorį pripažinti iš dalies negaliojančiu ir atitinkamai pripažinti, kad 0,0721 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise buvo ieškovė D. Č..
Šalies argumentai
Ieškovė su buvusiu sutuoktiniu A. Č., siekdami geruoju išspręsti klausimą dėl už jų lėšas iš valstybės 0,0808 ha nusipirkto (privatizuoto) sklypo sugrąžinimo jiems, teisėtiems savininkams, dar 2007-05-04 raštu su prašymu kreipėsi į atsakovę S. S.. Nesulaukę patikinimo, kad jiems geruoju, t.y. be teismo bus sugrąžinta jų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirkta (privatizuota) žemė (duomenys neskelbtini), 2007-05-14 pakartotinai su prašymu kreipėsi į atsakovę S. S. nurodydami, kad visas išlaidas, kurios susidarys perrašant jų nusipirktos žemės dalį ir ją įteisinant, bus apmokėtos jų. 2011-03-10 Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjant civ. bylą Nr. 2-7-785/2011, kurioje atsakove buvo ieškovė, atsakovė S. S., paklausta apie jų nusipirktą 0,0808 ha iš valstybės ir prijungtą prie jos turėtos 0,15 ha žemės (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad „žemę pirko bendrai, bet atsakovė (D. Č. civ. byloje Nr. 2-7-785/2011) neturėjo laiko jos teisiškai susitvarkyti." Šiuo savo liudijimu atsakovė pagaliau viešai pripažino, kad jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise yra nusipirkę bent 0,0721 ha žemės (duomenys neskelbtini), tik jos, t.y. nusipirktos žemės, nesitvarko teisiškai. Bet kaip matyti iš jų 2007-05-04 ir 2007-05-14 prašymų atsakovei S. S., jie norėjo šį žemės plotą įsiteisinti ir už jo įteisinimą sumokėti, tačiau ši atsakovė vis surasdavo pasiteisinimų, kodėl dabar negalinti atiduoti jiems tai, ką jie nusipirko ir kas liko jos vardu registruota, t.y. 0,0721 ha žemės (duomenys neskelbtini).
Atsakovė S. Č. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius su ieškovės reikalavimais nesutiko.
Tretieji asmenys A. S. ir S. S. su ieškovės argumentais ir nurodytais sandorio pripažinimo negaliojančiais pagrindais nesutiko.
Trečiasis asmuo A. Č. ieškinį palaikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovės D. Č. ieškinį atmetė.
Priteisė iš ieškovės D. Č. atsakovės S. S. naudai 1000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisė iš ieškovės D. Č. 140,82 Lt pašto išlaidų Valstybės naudai.
2011 m. liepos 25 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki sprendimo įsiteisėjimo paliko galioti, kur areštuotas 0,0808 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), o sprendimui įsiteisėjus jas panaikino.
Tesimo pažymėta, kad ginčo civilinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Iš bylos duomenų teismas matė, kad ieškinį teismui ieškovė pateikė 2011 m. gegužės 27 d. Nors ieškovė teigė, kad apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą sužinojo 2007 metais pašlijus santykiams su motina, t.y. atsakove S. S.. 2007-05-04 ieškovė kreipėsi raštu į atsakove, prašydama grąžinti sklypo dalį, už kurią sumokėjo pinigus, tačiau teismas tai vertino kaip neįtikėtiną ieškovės versiją, neva ji tik tada sužinojo, kad motina nenori gera valia jai atiduoti dalį žemės sklypo. Ieškovė jau pirminiame ieškinyje nurodė, kad ji buvo sutarusi su atsakove S. S., kad pirks lygiomis dalimis žemės sklypą iš valstybės, todėl teismas laikė, kad ieškovė jau nuo pat sandorio sudarymo žinojo, kad žemės sklypą pirks S. S., nes tuo sklypu naudojosi atsakovė kaip namų valdos žemės sklypu, nes jame tuo metu buvo atsakovei nuosavybės teise priklausantys gyvenamas namas su ūkiniais pastatais.
Teismas pažymėjo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas 1996 m. vasario 19 d., apie šio sandorio sudarymą ieškovei buvo žinoma. Ieškovė į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia bei pirkėjo teisių perkėlimo kreipėsi praėjus daugiau kaip penkiolikai metų. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Tokia teismų praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje J. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2009). Teismas taikė ieškinio senatį ieškovės pareikštiems reikalavimams dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl ieškinį atmetė.
Ieškovė jau ginčijamo sandorio sudarymo metu žinojo apie jo sudarymą atsakovės S. S. vardu. Atsakovė pagal pastatų dalies dovanojimo sutartį 1998-02-17 dovanojo ieškovei 41/100 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Jei skaičiuoti terminą ir nuo šios datos, tai jis taip pat yra praleistas ir ieškovei buvo žinoma, kad dovanojama namo dalis be žemės.
Reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas taikė 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui buvo akivaizdu, kad 1996 m. vasario 19 d. sandoriui ginčyti ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki įsigaliojant 2000 m. CK, t. y. 1999 m. vasario 19 d., todėl laikė, kad šis ieškinio reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimui atmesti.
Teismo pažymėta, kad ieškovė aplaidžiai ir nenuosekliai rūpinosi savo teisių užtikrinimu bei įgyvendinimu, kadangi tik kilus nesutarimams su savo motina, kuri 2007-01-08 sudarė žemės sklypo ir pastatų perleidimo su sąlygą išlaikyti iki gyvos galvos, pradėjo reikšti jai pretenzijas. Iki to laiko tikėdamasi, kad motina jai gera valia perleis dalį žemės sklypo. Teismas laikė, kad geros valios išraiška pasireiškia aktyviais veiksmais, be ne pasyviais, todėl tai tik patvirtina faktą, kad ieškovė galėjo suprasti situaciją laiku ir tinkamai apginti savo teises, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė dar neįsigaliojus 2000 m. Civiliniam kodeksui.
Kadangi ieškinį teismas atmetė dėl senaties termino, kiti reikalavimai teismo nebuvo svarstyti, laikant juos tiesiogiai susijusius su pirminiu reikalavimu. Taip pat teismas priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė D. Č. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir grąžinti permokėtą žyminį mokestį.
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad nupirktoje valstybinėje žemėje, dėl kurios vyksta šis ginčas, pirkimo metu jokių statinių nebuvo. Šiuo metu šiame žemės sklype yra nebaigta apeliantės statyti pirtis ir tvenkinys.
2. Apeliantės teigimu, teismas visiškai neįsigilino į pagrindinę bylos aplinkybę, kad ginčas vyksta tarp mamos ir dukters. Kaip apeliantė dar 1996 metais galėjo numatyti, kad mama žemės negrąžins, nes ir teisme atsakovė patikino, jog ieškovės nupirktą žemės sklypą grąžins, tai yra perrašys ieškovės vardu.
3. Apeliantė laiko, kad ieškinio senatį teismas turėjo skaičiuoti nuo 2007 m., tai yra nuo tada, kai ieškovė suvokė, kad yra galimybė nebeatgauti jos nupirktos žemės.
4. Apeliantė mano, kad atsakovės atstovo priteistos atstovavimo išlaidos sumoje 1000 Lt yra aiškiai per didelės, neatitinkančios darbo sąnaudų ir niekuo nepagrįstos. Apeliantė nesutinka ir su pašto išlaidų priteisimu valstybei.
5. Teismas nevertino iš banko gautų atsakymų ir liudytojos parodymų. Teismas nepasisakė apie dalies žyminio mokesčio ieškovei grąžinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį bei patikslintą apeliacinį skundą atmesti.
Teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas ieškovės ieškinį atmetė dėl senaties, laiko teisingu, kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė remdamasis vien tik ieškinio senaties taikymu, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatinėjo ir neįvertino ginčo faktinių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju ieškovė D. Č. prašė pripažinti negaliojančia sutartį Nr. P 61/96-0088 dalyje dėl 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, sudarytą 1996-02-19 tarp Telšių apskrities viršininko administracijos ir S. S., pirkėjo atžvilgiu ir pripažinti D. Č., dalies, t.y. 0,0721 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovė ieškinį grindžia apsimestinio sandorio negaliojimo pagrindu –LR CK 1.87 str.
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008).
Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.
Kasacinis teismas, aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektais, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl faktinio ieškinio pagrindo nepasisakė visiškai. Nagrinėjamu atveju, byloje visiškai nevertintos 1996-02-19 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir apmokėjimo aplinkybės. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tikrosios šalių valios, buvusios sudarant sandorius, taip pat neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės nurodytais faktais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.). Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Kasacinio teismo yra pažymėta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio1 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Atsižvelgiant į tai, nustatytas ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimas turi įtakos pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui.
Dėl senaties termino
Apeliantė laiko, kad ieškinio senatį teismas turėjo skaičiuoti nuo 2007 m., tai yra nuo tada, kai ieškovė suvokė, kad yra galimybė nebeatgauti jos nupirktos žemės. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tik nustačius, kada dalyvaujantiems byloje asmenims tapo žinomos šios aplinkybės, galima spręsti dėl ieškinio senaties termino ir dėl ieškovės reikalavimų esmės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų, neįvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovė sieja sužinojimo apie intereso pažeidimą momentą. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato LR CK bei kiti įstatymai. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar ieškinio senaties terminas praleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis B. D. v. Mažeikių sporto mokykla byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė byloje Nr. 3K-3-170/2010). Tai reiškia, kad teismas šį klausimą privalo spręsti ne formaliai, bet turi aiškintis bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimus.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nustatęs esant senačiai, tačiau pačios bylos iš esmės neanalizavo, netyrė byloje esančių įrodymų ir jokių išvadų dėl ieškinio reikalavimą grindžiančių faktinių bei teisinių aplinkybių nepadarė, nesprendė ar yra senaties termino atnaujinimo pagrindai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Kiti apeliacinių skundų argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Esant išdėstytų argumentų visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti trūkumai yra esminiai ir pagal nustatinėtinų aplinkybių apimtį bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 dienos sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.