- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-16
- Bylos Nr.
- I-1020-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03660-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už paskutinius 10 metų nuo kreipimosi į teismą dienos.
Skunde nurodoma, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros erdvės, dėl to pareiškėjas patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, nes būdavo stebimas arba kitų nuteistųjų, arba prižiūrėtojų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos nuo bendros kameros patalpos. Skunde neturtinė žala kildinama taip pat iš to, kad privatumas nebuvo užtikrinamas ir naudojantis dušais. Pareiškėjas prašo netaikyti sutrumpinto 3 metų senaties termino, kadangi nežinojo teisės aktų bei aktualios teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais teisės aktų nepažeidė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Higienos normų HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-1/2 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis yra 1,2 metro.
Lukiškių TI-K atsiliepime nesutinka su pareiškėjo reikalavimu neturtinę žalą atlyginti už visą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki skundo teismui pateikimo. Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir dėl to kilusios 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis-tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. spalio 25 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 25 d. (b. l. 17), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 10 d. (atvykimo į Lukiškių TI-K data) iki 2015 m. spalio 24 d. įskaitytinai. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. spalio 24 d. įskaitytinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys žalos atlyginimą ar aktuali teismų praktika, nesudaro pagrindo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. spalio 24 d. įskaitytinai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2018 m. spalio 25 d.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas–neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos–Lukiškių TI-K–neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, jam naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidžiama teisė į privatumą.
Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Byloje esančiame Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime dėl R. R. skundo (b. l. 39–40) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Lukiškių TI-K ūkio skyriuje taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 42–45).
Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl teisės į privatumą pažeidimo 2018 m. rugpjūčio 27 d. skundu Nr. 29-2531 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 14). Skunde pareiškėjas prašė užtikrinti jam privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nuo pareigūnų, galinčių jį pamatyti per stebėjimo akutę. Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 96-3412 (b. l. 15) nurodė, kad nėra techninių galimybių kamerose įrengti atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą nuo kameros ploto ir nuo stebėjimo akutės. Pareiškėjas šį raštą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2018 m. spalio 9 d. atsakymu Nr. 2S-3259 (b. l. 16) nurodė, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 16.5 punkto reikalavimais, jog sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Stebėjimo langeliai duryse įrengiami tam, kad apsaugos ir priežiūros pareigūnai galėtų vykdyti nuolatinę nuteistųjų elgesio stebėseną.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, kad pareiškėjas 1 097 paras (nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2018 m. spalio 25 d. nepertraukiamai) buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildinama taip pat iš to, kad privatumas nebuvo užtikrinamas naudojantis dušais.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro.
Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina privatumo. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui trejus metus naudojantis dušu, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Dėl šios priežasties teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis dušu.
Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 1 097 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei naudojantis dušu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas, tačiau netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės, taip pat ilgą laiką (3 metus) naudojosi dušu pažeidžiant privatumą ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 8 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. R. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.