Kauno apygardos teismo nutartis

2015-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-392-390/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-07
Bylos Nr.
2A-392-390/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-07069-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis (pirm.), Algimantas Kukalis, Virginija Gudynienė
Ieškovas
UADBB „Noxale“
Atsakovas
J. K.
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-392-390/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07069-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: 16.8.; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UADBB „Noxale“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10850-638/2014 pagal ieškovės UADBB „Noxale“ ieškinį atsakovei J. K. dėl žalos atlyginimo ir atsakovės J. K. priešieškinį ieškovei UADBB „Noxale“ dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3–5). Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuo 2014-02-17 iki 2014-03-20 dirbo ieškovės įmonėje gyvybės draudimo vadovės pavaduotoja. 2014-02-18 su atsakove buvo sudaryta konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo per visą darbo bendrovėje laiką ir 2 metus po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su UADBB „Noxale“. Tačiau atsakovė pažeidė savo pareigą nekonkuruoti, nes 2014-03-28 atvyko pas ieškovės klientą A. A. ir pradėjo sudarinėti jo gyvybės draudimo sutartį, paėmė 250 Lt draudimo įmoką, nors tuo metu jau nedirbo ieškovės įmonėje. Sudarytoje nekonkuravimo ir konfidencialumo sutartyje nebuvo numatytas atlygis atsakovei už nekonkuravimą, nes ieškovės direktorius nežinojo, kokią naudą atsakovė atneš įmonei, kiek ilgai ji dirbs ir pan.

Atsakovė J. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovės įmonėje dirbo trumpai. Su pareiginiais nuostatais nebuvo supažindinta, tačiau jos funkcijos ieškovės įmonėje nebuvo sudarinėti draudimo sutartis. Jokios informacijos apie ieškovės klientus ar kitos konfidencialios informacijos ji negavo. Bendradarbė pasiūlė nuvykti pas A. A. ir sudaryti draudimo sutartį. A. A. kontaktinius duomenis gavo ne dėl to, kad dirbo pas ieškovę, o dėl to, kad juos davė draugė G. S., dirbusi pas ieškovę. Su A. A. pradėjo bendrauti dėl sutarties dar dirbdama pas ieškovę, o vėliau, jau nutraukusi darbo sutartį su ieškove, norėjo tik užbaigti pradėtą darbą. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia tarp šalių sudarytą 2014-02-18 konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį (b. l. 40–43). Atsakovė paaiškino, kad sutartis iš esmės pažeidžia jos teises, yra vienpusiška, nes nenumato jokio atlygio už 2 metų nekonkuravimą su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, atsakovės priešieškinį tenkino. Teismas pripažino negaliojančia tarp šalių sudarytą 2014-02-18 konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį Nr. 5, priteisė iš ieškovės UADBB „Noxale“ atsakovei J. K. 2 044 Lt (591,98 Eur) bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės UADBB „Noxale“ valstybei 21 Lt (6,08 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 103–106). Teismas nustatė, kad ginčas dėl žalos, padarytos pažeidus konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį ir dėl konfidencialumo bei nekonkuravimo sutarties pripažinimo negaliojančia, yra teismingas teismui pirmąja instancija nesikreipiant prieš tai į darbo ginčų komisiją, nes DK 285 str. nustato privalomą ikiteisminį nagrinėjimą tik individualiems darbo ginčams, tuo tarpu susitarimas dėl nekonkuravimo kasacinio teismo praktikoje yra laikomas civiliniu sandoriu, todėl ir ginčas dėl tokio susitarimo galiojimo ar jo pažeidimo, laikytinas civiliniu teisiniu ginču. 2014-02-17 tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovė J. K. buvo priimta dirbti UADBB „Noxale“ gyvybės draudimo vadovės pavaduotoja. Šalys 2014-02-18 sudarė Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį, pagal kurią darbuotoja įsipareigojo neatskleisti darbdavio komercinių ir gamybinių paslapčių tretiesiems asmenims darbo sutarties galiojimo metu bei 2 metus po darbo sutarties nutraukimo dienos nekonkuruoti su darbdaviu, o darbdavys įsipareigojo nenutraukti su darbuotoju darbo sutarties be pateisinamos priežasties, t. y. nesant darbuotojo kaltės, užtikrinti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas ir atsižvelgdamas į darbuotojo darbo kokybę mokėti atitinkantį kvalifikaciją atlyginimą, priedus bei premijas (b. l. 13). Sutarties 1.2 p. numatyta, kad komercine (gamybine) paslaptimi pagal šią sutartį yra visa darbdavio komercinių (gamybinių) paslapčių sąraše nustatyta informacija, o sutarties 1.3 p. darbuotojas pareiškia, kad su darbdavio komercinių (gamybinių) paslapčių sąrašu yra supažindintas pasirašytinai. Ieškovė pateikė vidaus darbo tvarkos taisykles, kurių priedas yra komercinių paslapčių sąrašas. Atsakovė yra pasirašiusi, kad susipažino su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir su komercinių paslapčių sąrašu (b. l. 19–29). Šalių darbo sutartis buvo nutraukta 2014-03-19 (b. l. 12). Teismas nustatė, kad ieškovė šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovei buvo teisingai atlyginta ar apskritai atlyginta už nekonkuravimą. Ieškovės direktoriaus paaiškinimus, kad jis nežinojo, ar atsakovė bus naudinga įmonei, todėl negalėjo nustatyti atlyginimo už nekonkuravimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas sprendė, kad šalių sudaryta nekonkuravimo ir konfidencialumo sutartis iš esmės pažeidė šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principą, todėl yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento. Pripažinęs sutartį negaliojančia, teismas atmetė ieškovės ieškinį. Papildomu pagrindu atmesti ieškinį teismas nurodė ir tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų atsakovę pažeidus nekonkuravimo sutarties 1.4 p., kuriame buvo apibrėžta, kas pagal šalių susitarimą laikytina konkuravimu su ieškove: darbuotojo įsidarbinimas/darbas konkuruojančiose draudimo brokerių bendrovėse, darbuotojo dalyvavimas savo kapitalu konkuruojančiose įmonėse, atvejai, kai darbuotojas vienas arba su kitais asmenimis įkuria įmonę, veikiančią tame pačiame rinkos segmente kaip ir darbdavys (b. l. 13). Nė vienos iš šių aplinkybių ieškovė neįrodė. Aplinkybę, kad atsakovė 2014-03-24 sudarė reklamos paslaugų sutartį su UAB „Draudimo lyderis“, pagal kurią įsipareigojo teikti reklamos paslaugas, nelaikė įsidarbinimu, darbu, įmonės įsteigimu ar dalyvavimu savo kapitalu kitoje įmonėje. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovei buvo pateikta kokia nors informacija, nurodyta komercinių paslapčių sąraše, ir kurią atsakovė perdavė ar kitaip paskleidė tretiesiems asmenims, todėl sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė pažeidė konfidencialumo sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu ieškovė UADBB „Noxale“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas: 744 Lt žyminio mokesčio, 1 300 Lt advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą, 800 Lt sumokėtų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (b. l. 107–111).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į byloje pateiktų įrodymų visetą, liudytoju apklausto A. A. paaiškinimus ir neatsižvelgė į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) praktiką. Atsakovė, pateikdama priešieškinį teismui, įrodinėjo, jog tarp UADBB „Noxale“ ir J. K. sudaryta 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams bei imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, iš esmės pažeidžia darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą, kadangi sutartyje nėra privalomojo elemento - materialinės kompensacijos jai kaip darbuotojai už 24 mėnesių laikotarpį, kurį pagal Sutarties sąlygas bus ribojamos jos galimybės užsiimti veikla, susijusia su ieškovės vykdyta veikla. LAT formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl nekonkuravimo susitarimo vykdymo ar jo sąlygų pažeidimo, turi būti vadovaujamasi bendraisiais sutarčių aiškinimo principais ir taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat sąžiningos konkurencijos laisve, kurią saugo ir gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 4 d.). Sąžininga konkurencija yra viena iš pamatinių rinkos ekonomikos vertybių, todėl Konkurencijos įstatymo (toliau - KĮ) 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovė J. K. savo veiksmais pažeidė KĮ įtvirtintą nesąžiningos konkurencijos draudimą. Pagal byloje pateiktus įrodymus ir liudytojo pateiktas faktines aplinkybes, atsakovės veiksmai sąžiningai verslo praktikai akivaizdžiai prieštarauja dėl to, kad ji darbo sutarties su ieškove pagrindu veikė pažeidžiant nekonkuravimo susitarimus, perviliojant apeliantės klientus panaudota apeliantės komercinę paslaptį sudarančia informacija. KĮ prasme tai yra akivaizdūs nesąžiningos konkurencijos veiksmai iš atsakovės pusės (savo veikloje atsakovė pasinaudojo apeliantės komercinę paslaptį sudarančia informacija (klientų sąrašais, kainų politika ir reputacija)). Dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovės įmonė patyrė žalą. Tai, kad atsakovė J. K. 2014-03-20 atvyko į ieškovės kliento A. A. darbovietę UAB „Patvanka“, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kur klientas pasirašė prašymą sudaryti gyvybės draudimo sutartį su Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialu ir sumokėjo už tai J. K. 250 Lt, o grynų pinigų sumokėjimą patvirtinančio dokumento negavo, tokia aplinkybė liudija, kad nurodytais atsakovės veiksmais buvo nesąžiningai konkuruota. Šių faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti priežastinio ryšio tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose egzistavimą.

Pirmosios instancijos teismas nesigilino į susidariusią situaciją, neištyrė šalių pateiktų įrodymų ir todėl nepagrįstai tenkino atsakovės priešieškinį visa apimtimi, vadovaujantis vien tik ta aplinkybe, kad „ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovei buvo teisingai atlyginta ar apskritai atlyginta už nekonkuravimą“. Atsakovė J. K. žinojo, kokia informacija įmonėje laikoma konfidencialia, todėl vadovaujantis KĮ 16 straipsnio 4 dalies nuostatomis negalėjo šios informacijos naudoti konkurentų naudai nei dirbdama pagal darbo sutartį, nei praėjus mažiau nei dvejiems metams nuo darbo santykių pasibaigimo. Todėl laikytina, kad nepraėjus nustatytam terminui, atsakovė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir taip ieškovei nesąžininga konkurencija padarė tiesioginę žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-117/2014). Atsakovė, galiojant darbo sutarčiai su ieškove, iš ieškovės gavo duomenis apie nuolatinį ieškovės klientą, su juo bendravo kaip ieškovės darbuotoja, tačiau dar galiojant darbo sutarčiai, pagal iš ieškovės gautą darbui skirtą informaciją apie klientus, su nuolatiniu ieškovės klientu sutartį sudarė ne ieškovės, o konkurento naudai, t. y. pažeidė ne tik pačios sudarytą nekonkuravimo sutartį, tačiau ir konkurenciją reglamentuojančias teisės normas. Teismas visiškai be pagrindo priešieškinį tenkino pilnai nurodydamas, kad visa konfidencialumo sutartis pripažintina negaliojančia, net įskaitant tą laikotarpį, kai atsakovę su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai ir atsakovei buvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovė nekonkuravimo sutartį pažeidė dar galiojant atlygintinai darbo sutarčiai ir pirmosios instancijos teismas šios svarbios aplinkybės neįvertino. Teismas nenurodė, kodėl darbdavio mokamas darbuotojui atlyginimas darbo sutarties galiojimo laiku yra nepakankamas atlygis už nekonkuravimą su darbdaviu. Dalies sutarties negaliojimas (įsipareigojimas nekonkuruoti du metus po darbo sutarties pabaigos) nedaro negaliojančia visos sutarties.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 118–119). Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai ištyrus visas bylos aplinkybes. Apeliaciniame skunde ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad atsakovė neva nesąžiningai konkuravo, veikė konkurentų vardu, perviliojo klientus dar dirbdama pas ieškovę. Tai yra melas ir tokių duomenų byloje nėra ir negali būti. Minėdama 2014-03-04 atvejį ieškovė vėl sau palankiai iškraipo teismui pateikiamą informaciją, neva atsakovė, iš ieškovės darbuotojos gavusi kliento A. A., pageidaujančio pratęsti draudimo sutartį, anketinius duomenis, dar dirbdama pas ieškovę priėmė kliento prašymą sudaryti gyvybės draudimo sutartį su Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialu bei, gavusi iš kliento 250 Lt, pinigų sumokėjimą patvirtinančio dokumento klientui neišdavė, nes neva pinigai buvo priimti konkurento vardu. Ieškovės melagingu nurodymu, neva prašymas draudimo sutarčiai sudaryti kliento buvo pasirašytas 2014-03-20, t. y. atsakovei dar dirbant pas ieškovę (nors bylos medžiaga patvirtina, kad 2014-03-20 atsakovė pas ieškovę jau nebedirbo, nes tą dieną jos darbo sutartis nutrūko). Pirmiausia ieškovės klientas yra ne A. A., bet jo darbovietė UAB „Patvanka“. Be to, A. A. pageidavo ne pratęsti draudimo sutartį, bet sudaryti naują sutartį. Prašymas sudaryti draudimo sutartį A. A. pasirašytas ne atsakovei dar dirbant pas ieškovę, bet darbo santykiams pasibaigus, t. y. 2014-03-28, ką ir patvirtina įrodymai, esantys byloje. O apeliantės teiginys, kad pinigų apmokėjimą patvirtinančio dokumento A. A. negavo dėl to, kad pinigai priimti konkurento vardu, iš viso absurdiškas, kadangi pinigai yra priimami ne draudimo tarpininko, bet draudimo įmonės vardu, ką patvirtina į bylą pateikta 2014-03-28 nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus kvito kopija, iš kurios matyti, kad pinigai A. A. vardu buvo pervesti į Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialo banko sąskaitą. Dar absurdiškesnis ieškovės skundo argumentas yra tas, jog atsakovė, žinodama kliento A. A. poreikius, interesus, pateikė jam neva žymiai naudingesnį nei ieškovės komercinį pasiūlymą. Atsakovė kliento poreikių ir interesų niekaip negalėjo sužinoti iš anksto, nesusitikusi su juo ir nepabendravusi. Nei atsakovė, nei joks kitas draudimo tarpininkas ar pasiūlymus draudimo sutarčiai sudaryti teikiantis asmuo neturi jokios galimybės teikti kitokio pobūdžio ar naudingesnius pasiūlymus klientui, nei tai numato draudimo kompanija, kurios produktu klientas ketina naudotis. T. y., draudimo komercinius pasiūlymus suformuoja tik pati draudimo kompanija, o draudimo brokeris ar kitas tarpininkas šį pasiūlymą tik pateikia klientui ir priima kliento prašymą vienokiam ar kitokiam draudimo sutarties variantui. Apeliantas nurodo tariamą atsakovės padarytą Konkurencijos įstatyme (toliau - KĮ) įtvirtinto nesąžiningos konkurencijos draudimo pažeidimą, nors pirmosios instancijos teisme apie tokius neva padarytus pažeidimus nebuvo net užuominos. Ieškovė neturi teisės remtis šiais argumentais, nes jie nebuvo pateikti bei nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nesuprantama ieškovės pozicija dėstant skunde argumentus apie deliktinę atsakomybę ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovė savo priešieškinį grindžia vien prielaidomis ir niekuo nepagrįsta informacija. Teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad būtent ieškovė neįrodė, jog atsakovei buvo teisingai atlyginta už nekonkuravimą pasibaigus darbo santykiams, ieškovė neįrodė, kad atsakovė neva pažeidė nekonkuravimo sutarties 1.4 p., kad atsakovei buvo pateikta kokia nors informacija, nurodyta komercinių paslapčių sąraše ir kurią atsakovė neva perdavė ar kitaip paskleidė tretiesiems asmenims, ir t. t. Ieškovės teisme duoti paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina jos nenuoseklią poziciją ir piktybiškumą nevykdant teismo įpareigojimų: iš pradžių ieškovės vadovas negalėjo „apsispręsti“, ar klientų duomenys jo bendrovėje yra laikomi bendrovės kompiuteriuose, ar popieriaus lapuose, vėliau teigė, kad atsakovė pasirašė pareiginius nuostatus, kuriuos vėliau teismui pateikti ieškovės vadovas atsisakė ir pan. Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja nekonkuruoti su darbdaviu pasibaigus darbo sutarčiai, t. y. kai darbuotojui darbo užmokestis jau nebėra mokamas. Be to, darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties dėl nekonkuravimo galiojimą įstatyme keliamiems reikalavimams, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei įrodinėjimo pareigą byloje, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje kilo ginčas dėl šalių, joms esant darbo teisiniuose santykiuose, sudaryto nekonkuravimo susitarimo pažeidimo bei nekonkuravimo susitarimo galiojimo.

Ieškovė reiškė ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo, atsakovei pažeidus 2014-02-18 ieškovės ir atsakovės sudarytą Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį Nr. 15, t. y. atsakovei pasinaudojus konfidencialia informacija konkuruojančios įmonės bei savo naudai. Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytą 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį Nr. 15 kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytą 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį Nr. 15 pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento kaip iš esmės pažeidžiančią šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principą bei prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ieškovei neįrodžius, jog atsakovė pažeidė 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį Nr. 15.

Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kad sudarytas nekonkuravimo susitarimas būtų pripažįstamas galiojančiu, jis turi neprieštarauti įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013). Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.

Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, jog 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartimi Nr. 15 už joje nustatytus apribojimus atitinkama kompensacija nebuvo nustatyta. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad atsakovė gavo kompensaciją už susitarimą nekonkuruoti dirbant pas darbdavį bei po darbo santykių nutraukimo dar 2 metus. Todėl ginčo sutartimi nustačius didelės apimties darbuotojos teisių apribojimus ir nenustačius įstatymo reikalavimus atitinkančios kompensacijos, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga, yra pagrindas pripažinti, kad susitarimas, kuriuo be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013; 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo priešieškinį tenkino pilnai nurodydamas, kad visa konfidencialumo sutartis pripažintina negaliojančia, net įskaitant tą laikotarpį, kai atsakovę su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai ir atsakovei buvo mokamas darbo užmokestis. Apeliantė teigia, kad atsakovė nekonkuravimo sutartį pažeidė dar galiojant atlygintinai darbo sutarčiai, o pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą šios svarbios aplinkybės neįvertino. Teismas taip pat nenurodė, kodėl darbdavio mokamas darbuotojui atlyginimas darbo sutarties galiojimo laiku yra nepakankamas atlygis už nekonkuravimą su darbdaviu. Apeliantės nuomone, dalies sutarties negaliojimas (įsipareigojimas nekonkuruoti du metus po darbo sutarties pabaigos) nedaro negaliojančia visos sutarties.

Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojui mokamas darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip kompensacijos už nustatytus darbuotojų teisių suvaržymus dalis. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, kad darbo užmokestis yra atlyginimas tik už darbuotojo darbą, atliekamą pagal darbo sutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo užmokestis negali būti traktuojamas kaip kompensacija už Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartimi numatytų įsipareigojimų vykdymą. Bylos duomenimis – rašytiniais įrodymai, šalių paaiškinimais, nenustatyta, kad atsakovei už nekonkuravimą jai vykdant darbo funkcijas buvo išmokėta kompensacija. Nepagrįstas ir argumentas, jog dalies Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, nedaro negaliojančia visos sutarties. Pažymėtina, kad pripažinus negaliojančia tik ginčo sutarties dalį, kuria kompensacija darbuotojai už jos teisių suvaržymus iš esmės nenustatyta, ir paliekant galioti kitą dalį, kurioje nustatyti šie suvaržymai, jie liktų prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. niekiniai.

Atmesti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintą nesąžiningos konkurencijos draudimą, kad atsakovė nesąžiningai konkuravo. Visu pirma, ieškovė ieškinio pagrindu nurodė faktines aplinkybes, jog atsakovė pažeidė 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartį, nes nebedirbdama ieškovės darbovietėje pasinaudojo ieškovės duomenimis apie ieškovės klientus (klientų sąrašais, kainų politika ir reputacija) ir dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovės įmonė patyrė žalą. Ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovė savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymą. Antra, tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojo parodymais ir šalių paaiškinimais, nenustatyta, kad atsakovė atliko veiksmus, pažeidžiančius 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartyje numatytus apribojimus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė neįrodė atsakovę pažeidus 2014-02-18 Konfidencialumo ir nekonkuravimo sutarties 1.4 punktą, bei neįrodė, kad atsakovei buvo pateikta kokia nors informacija, nurodyta komercinių paslapčių sąraše, ir kurią atsakovė perdavė ar kitaip paskleidė tretiesiems asmenims.

Esant nurodytiems argumentams pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteistinos išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme – 260,66 Eur (900 Lt), kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatyto dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuris yra 1,3 minimalios mėnesinės algos (1,3x300 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UADBB „Noxale“, juridinio asmens kodas 135518053, atsakovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 260,66 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų 66 centus) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos teisėjai Raimondas BuzelisVirginija GudynienėAlgimantas Kukalis