Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. U. (toliau –A. U.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimo A. U. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str. už tai, kad jis 2015 m. spalio 11 d., apie 11.22 val., parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), įsidėjęs į prekybinį maišelį, praėjo pro kasas nesumokėjęs už 2 butelius viskio „Ballantine“, po 1 l talpos, kurių bendra vertė 20,29 eurų, bei 2 butelius degtinės „Originali Lietuviška“, po 1 l talpos, kurių bendra vertė 11,69 eurų. Bendra pavogtų prekių vertė - 63,96 eurų ir šiais savo veiksmais įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą.

A. U. apeliacinis skundas netenkinamas.

Kaip numato ATPK 50 str., smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Analizuojant šios teisės normos turinį matyti, kad asmuo, padaręs ATPK 50 str. įtvirtintą teisės pažeidimą, gali būti baudžiamas viena iš komentuojamo straipsnio sankcijoje įtvirtintų alternatyvių administracinių nuobaudų - bauda arba administraciniu areštu. Šiuo aspektu svarbu paminėti, kad įstatymas nenumato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tai išskirtinė organo (šiuo atveju teismo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencija. Tačiau teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos rūšies bei jos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir už šį pažeidimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam teisės pažeidimui.

Esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ATPK 30 str.. Pagal jas, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Esant šiam teisiniam reguliavimui, jo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas A. U. skirtinos administracinės nuobaudos klausimą, atsižvelgė į jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes bei apelianto asmenybę (ankščiau baustas administracine tvarka), įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažino padaręs jam inkriminuotą teisės pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), nustatė ir vieną A. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), dėl ko paskyrė A. U. griežtesnės rūšies administracinę nuobaudą, atitinkančią ATPK 50 str. įtvirtinto administracinio arešto vidurkį, t. y. 20 (dvidešimties) parų areštą. Abejonių tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, aukštesniajam teismui nekyla.

Pritariant pirmosios instancijos teismo administracinės nuobaudos skyrimo A. U. atžvilgiu motyvams pažymėtina, kad Lietuvos teisėje yra įtvirtintas teisingumo principas. Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas.

Šių duomenų kontekste sprendžiant A. U. paskirtos administracinės nuobaudos proporcingumo klausimą, akcentuotina, kad nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog apeliantas sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, įskaitant ir smulkiuosius svetimo turto grobimus, už ką jam ne kartą buvo skirta alternatyvi ATPK 50 str. sankcijoje įtvirtinta nuobauda – bauda, tačiau jis ir toliau daro naujus pažeidimus, kas leidžia pagrįstai teigti, kad ši jo atžvilgiu taikoma administracinio poveikio priemonė, jokios įtakos jo tolimesniam elgesiui neturėjo. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas už pažeidimus, numatytus ATPK 50 str. buvo baustas ir administraciniu areštu, tačiau ir tai jo priešingo teisei elgesio nepakeitė, kas leidžia teigti, kad reikiamų išvadų iš ankstesnių nuobaudų apeliantas nedaro bei pagrįstai konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas administracinės nuobaudos rūšį bei jos dydį nagrinėjamu atveju apeliantui parinko tinkamai.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. U. jam inkriminuotą teisės pažeidimą padarė dėl beviltiškos savo finansinės padėties, tačiau įvertinus apelianto pagrobto turto paskirtį – parduotuvėje buvo pavogti skirtingos rūšies alkoholiniai gėrimai, tokius jo teiginius leidžia pagrįstai pripažinti deklaratyviais. Be to, bloga turtinė padėtis nėra pagrindu pripažinti, kad dėl to gali būti daromos įstatymo uždraustos veikos. Švelninti A. U. paskirtą administracinę nuobaudą dėl jo galimo įdarbinimo, teisinio pagrindo taip pat nėra. Neabejotina, kad ši aplinkybė A. U. buvo žinoma prieš jam įvykdant jam inkriminuotą teisės pažeidimą (pažeidimas padarytas 2015-10-11, tuo tarpu trišalė mokymo sutartis sudaryta 2015-10-09), tačiau galimų savo neteisėto elgesio pasekmių jis vis tiek tinkamai neįvertino, ši aplinkybė nesutrukdė jam pažeisti įstatymų nustatytus reikalavimus bei gyventi ne pagal bendras moralės ir elgesio normas, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad švelnesnės administracinės nuobaudos paskyrimas nagrinėjamu atveju atgrasys A. U. nuo pakartotinio teisės pažeidimų darymo. Šiame kontekste atmetant apelianto argumentus, vis tik pažymėtina, jog administracine nuobauda yra siekiama nubausti administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis, auklėti juos, kad laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat sulaikyti tiek patį teisės pažeidėją, tiek ir kitus asmenis nuo naujų teisės pažeidimų padarymo.

Nagrinėjamu atveju įvertinus apelianto asmenybę, jo ankstesnius baustumus, jam inkriminuoto teisės pažeidimo pavojingumą, jo pobūdį bei pakartotinumą, teismas sprendžia, kad A. U. paskirta administracinio arešto nuobauda bei jo trukmė nelaikytina per griežta, ji atitinka administracinėms nuobaudoms keliamus proporcingumo reikalavimus, todėl keisti apylinkės teismo nutarimą remiantis vien tik apelianto deklaratyviais teiginiais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.