Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovai Baloise Belgium N.V./S.A., Allianz Benelux NV/SA ir Jean Verheyen SA/Jean Verheyen NV kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – ir UAB) „Kelin“ ir „Ketrona“ ieškovui Baloise Belgium N.V./S.A 64 502,80 Eur nuostolių atlyginimo, 2 049,96 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; ieškovui Allianz Benelux NV/SA – 48 377,10 Eur nuostolių atlyginimo, 1 537,46 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; ieškovui Jean Verheyen SA/Jean Verheyen NV 48 377,10 Eur nuostolių atlyginimo, 1 537,46 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; taip pat priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad pardavėjas F.S. Confeccoes Lda pirkėjui Presto Ltd. pardavė prekes – vaikiškus drabužius. Pardavėjas nusisamdė ekspeditorių Maxx Intermodal Systems NV (toliau – ir Maxx), kuris turėjo organizuoti prekių pristatymą iš Portugalijos į Rusiją bei jas apdrausti. Prekes atitinkama dalimi apdraudė kiekvienas iš ieškovų. Ekspeditorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, su atsakove UAB „Kelin“ sudarė krovinio vežimo sutartį. Pagal 2014-10-27 išduotą Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį Nr. 4KTR 0009369 iš Portugalijos į Rusiją prekes vilkiku su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežė atsakovė UAB „Ketrona“. Krovinio vertė – 172 873,70 Eur. Naktį iš 2014-10-28 į 29 d. beveik visas vežtas krovinys buvo pavogtas iš prie degalinės La Loba 2000 S.L. esančios parkavimo teritorijos, greitkelyje A-62, 169 kilometre, Ispanijoje, kurioje atsakovės UAB „Ketrona“ vairuotojas buvo sustojęs nakčiai. Buvo pavogta krovinio dalis už 161 257 Eur sumą. Ieškovų teigimu, atsakovės vairuotojas nakčiai sustoti pasirinko nesaugomą pakelės parkavimo teritoriją prie degalinės, nors netoliese buvo saugoma aikštelė. Ieškovai paaiškino, kad pagal suformuotą tarptautinę ir Lietuvos teismų praktiką, toks atsakovės UAB „Ketrona“ elgesys laikytinas dideliu neatsargumu ir sudaro pagrindą, vadovaujantis 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 29 straipsniu, netaikyti vežėjo atsakomybės ribojančių nuostatų. Ieškovai, kaip draudikai, visą žalą (161 257 Eur) atlygino pagal sudarytus draudimo polisus ir 2015-02-19 Trišalį susitarimą ekspeditoriui Maxx. Ekspeditorius gautą sumą pervedė prekių pardavėjui. Tačiau atsakovė UAB „Ketrona“ žalos ieškovams neatlygino. Atsakovės UAB „Ketrona“ draudikas Marine Underwriting Services SIA visos žalos taip pat nesutiko atlyginti, tačiau, ieškovų įsitikinimu, atsakovių atsakomybei taikytinos CMR konvencijos 3, 17, 29 ir 36 straipsnių nuostatos ir jos turi visiškai atlyginti ieškovams žalą.

Ieškovai Baloise Belgium N.V./S.A, Allianz Benelux NV/SA ir JEAN VERHEYEN SA/JEAN VERHEYEN NV apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir 2016 m. balandžio 19 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė reikalavimo teisės į atsakoves ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovai prekes buvo apdraudę atitinkamai 40 proc., 30 proc., 30 proc. dalimis. Draudimo dokumentai patvirtina, kad draudimo apsauga suteikta ekspeditoriaus Maxx arba draudiminį suinteresuotumą turinčių asmenų naudai. Ieškovai draudimo išmoką sumokėjo draudimo interesą (turtinį interesą į krovinį) turinčio asmens naudai ir tokiu būdu atlygino dėl prekių praradimo padarytą žalą (nuostolius). Kaip patvirtina atliktų mokėjimų seka, prarastų prekių vertę atitinkanti 161 257 Eur nuostolių suma buvo sumokėta siuntėjui F.S. Confeccoes Lda iš ieškovų lėšų per prekių draudimą ir vežimą organizavusį ekspeditorių Maxx. Trišalis susitarimas patvirtina, kad už prarastas prekes nebuvo atsiskaityta, dėl prekių praradimo padarytus nuostolius sudarė prarastų prekių vertė (kaina), kurią siuntėjui F.S. Confeccoes Lda pagal prekių pirkimo–pardavimo sutartį turėjo sumokėti gavėjas Presto Ltd, tačiau vietoje to, kad Presto Ltd prekių kainą sumokėtų siuntėjui F.S. Confeccoes Lda ir šią sumą kaip nuostolių atlyginimą gautų iš ieškovų, Trišaliu susitarimu buvo susitarta, jog prarastų prekių vertė bus sumokėta tiesiogiai siuntėjui F.S. Confeccoes Lda. Teisės aktai nedraudžia draudikui draudimo išmoką sumokėti ne tiesiogiai (kaip šiuo atveju per tarpininką Maxx). Spręsdamas, kad Trišaliu susitarimu ekspeditorius Maxx perėmė prekių gavėjo Presto Ltd. pareigą sumokėti už prekes, ir konstatavęs, jog Maxx prisiimtą pareigą įvykdė, t. y. sumokėjo 161 257 Eur sumą siuntėjui F.S. Confeccoes Lda, teismas faktiškai konstatavo, kad nuostolius dėl prekių praradimo patyrė Maxx kaip prekių pirkėjas. Pateikęs tokį teisinį faktinių aplinkybių vertinimą, teismas privalėjo padaryti iš to sekančią išvadą, kad Maxx, kaip prekių pirkėjas, turėjo teisę gauti draudimo išmoką už prarastas prekes ir atitinkamai ieškovų draudimo brokerio jam 2015-02-10 ir 2015-03-24 sumokėtos sumos vertintinos kaip mokėjimai turtinį interesą į prekes turinčio asmens naudai. Tačiau skundžiamame sprendime teismas padarė su savo paties teisiniu vertinimu nesuderinamą išvadą, kad ieškovai draudimo išmoką sumokėjo Maxx kaip vežėjui.Teismas netinkamai pritaikė CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalį ir 17 straipsnį, taip pat CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalis taikoma tuomet, kai vežėjo rėmimasis 41 straipsnio 2 dalyje nurodyto pobūdžio sutarties sąlyga reiškia nukrypimą nuo konvencijoje įtvirtinto vežėjo atsakomybės režimo, kaip kad nurodyta 41 straipsnio 1 dalyje. Akivaizdu, kad situacija, sudaranti pagrindą taikyti 41 straipsnio 2 dalį, šioje byloje nesusiklostė. Ekspeditorius Maxx iš ieškovų gautus pinigus pervedė turtinį interesą į krovinį turinčiam asmeniui, todėl Maxx naudos iš to, kad draudimo išmoka buvo sumokėti per jį, negavo, taigi teismo išvada, jog draudimo išmokos išmokėjimas Maxx nesuteikia ieškovams reikalavimo teisės yra neteisėta. Teismas sudarė tokią teisinę situaciją, kad už krovinio praradimą atsakingi vežėjai, iš kurių vienas – UAB „Ketrona“ yra apskritai pripažinusi savo atsakomybę pagal CMR konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintas ribas, išvengė atsakomybės nuo ieškinio, gindamiesi formalia aplinkybe, jog draudikų pinigai juos teisę gauti turinčio asmens naudai buvo sumokėti per ekspeditorių Maxx. Tokiu būdu teismas už krovinio praradimą atsakingus vežėjus atleido nuo atsakomybės, nesant tam CMR konvencijos 17 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovų brokeriui darant pavedimus Maxx, jų paskirtis nurodyta ne draudimo išmoka, o kredito pervedimas, kuris neva parodo, jog ieškovus ir Maxx galėjo sieti ir kiti civiliniai teisiniai santykiai. Byloje esančiuose mokėjimo dokumentuose esantis tekstas „SEPA credit transfers“ (vertimuose į lietuvių kalbą „SEPA kredito pervedimas“) nurodo ne mokėjimo paskirtį, o operacijos tipą. Vadovaujantis SEPA reglamentuojančio Europos Parlamento ir Tarybos 2012-03-14 Reglamento (ES) Nr. 260/2012 2 straipsnyje įtvirtintu apibrėžimu, „kredito pervedimas“ reiškia lėšų pervedimą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog krovinys buvo prarastas dėl atsakovės UAB „Ketrona“ didelio neatsargumo, ir taip pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo, įrodymų naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles. Vilkikas su kroviniu iš tikrųjų stovėjo prie apšvietimo stulpo, tačiau už degalinės ir motelio pastato. Aplinkybė, kad aikštelėje yra vaizdo kameros ir todėl sustojimo vieta saugi, teismo nurodyta visiškai nepagrįstai, nes prie kavinės–baro sienos pritvirtinta vaizdo kamera nukreipta į įėjimą ir degalų siurblius, taigi vilkikas objektyviai negalėjo pateikti į kameros stebėjimo lauką. Be to, vilkikas su kroviniu nebuvo matomas ir iš degalinės patalpų, todėl teismo nurodytos aplinkybės, kad degalinė dirba visą parą ir aikštelėje yra kavinė bei motelis, negali būti vertinamos kaip sustojimo vietos saugumą patvirtinančios. Pats faktas, kad buvo išvogtas visas krovinys iš vilkiko priekabos, buvusios arčiau skardžio, savaime paneigia galimybės prieiti prie vilkiko iš galo nebuvimą. Kadangi vilkikas su kroviniu stovėjo degalinės teritorijos nuošalėje, o pati teritorija buvo nesaugoma, neaptverta, nestebima vaizdo kamerų ir net nematoma degalinėje visą parą dirbančiam žmogui, darytina išvada, kad atsakovės vairuotojo pasirinkta stovėjimo vieta niekuo nesiskyrė nuo sustojimo gatvėje, pakelėje ar bet kokioje kitoje bet kokiems asmenims laisvai prieinamoje vietoje. Vien tas faktas, kad teritorijoje už degalinės stoja kiti krovininiai automobiliai, nereiškia, jog sustojimo vieta yra saugi visų vežamų krovinių atžvilgiu.Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo faktines aplinkybes ir taip nukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos CMR konvencijos 29, 36 straipsnių aiškinimo praktikos. Teismas neatsižvelgė į nuoseklius kasacinio teismo išaiškinimus, kad krovinio vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), o vežėjo didelis neatsargumas tokio tipo bylose nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Ši kasacinio teismo praktika visiškai atitinka ir užsienio teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad krovinio vagysčių bylose vežėjo kaltės forma yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiniams veiksmams, kai krovinys pavagiamas iš vilkiko, pastatyto atviroje ir nesaugomoje vietoje, esant galimybei sustoti saugomoje aikštelėje.Nėra nustatyta, kad aplinkybės, patvirtinančios vežėjo didelį neatsargumą, turi būti įrodinėjamos specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais šioms aplinkybėms pagrįsti. Galutinė elektroninė tyrimo ataskaita patvirtina, kad tame pačiame kelyje A-62 už 30 km nuo tos vietos, kur įvyko vagystė, buvo saugoma sustojimo aikštelė. Nei atsakovės, nei tretieji asmenys nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, todėl saugios aikštelės egzistavimo 2014 m. spalio mėnesį faktas byloje yra įrodytas. Teismo nurodytas motyvas, kad byloje nepaneigtas atsakovės teiginys, jog Ispanijoje saugių aikštelių iš viso nėra, sudaro pagrindą apskritai abejoti teismo nešališkumu, nes, teismo vertinimu, aptverta, judesio daviklius ir ryšį su apsaugos kompanija turinčiomis CCTV vaizdo kameromis stebima, perimetrinę signalizaciją ir 24 val. 365 dienas per metus budintį apsaugos darbuotoją turinti aikštelė yra tiek pat nesaugi kaip ir neaptverta, nesaugoma, vaizdo kameromis nestebima ir apsaugos darbuotojo neturinti teritorija už degalinės. Be to, speciali kvalifikacija nėra būtina tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog vairuotojas turėjo ir galėjo iki maksimalaus 10 valandų darbo laiko pabaigos nuvažiuoti iki saugomos aikštelės, esančios greitkelio A-62 Ispanijoje 142 kilometre, tuo labiau, jog besibaigiantis darbo laikas nelaikomas kliūtimi pasiekti saugomą aikštelę ir užtikrinti tinkamą krovinio saugumą. Atsakovė šio krovinio vežimo visiškai neplanavo, galimų saugių sustojimo vietų nenumatė, nors atsakovei pareiga planuoti krovinio maršrutą kyla iš jai, kaip profesionaliam vežėjui, taikytino ypač sąžiningo ir rūpestingo vežėjo standarto. Maxx užsakyme UAB „Kelin“ buvo pateikta visa informacija apie krovinį ir jame nebuvo pateiktas nurodymas dėl krovinio gabenimo tentu dengtoje transporto priemonėje, todėl teismo išvada, kad siuntėjas pasirinko tentinę, o ne kietašonę (saugesnę) priekabą yra visiškai nepagrįsta. Būtent UAB „Kelin“, žinodama krovinio vertę, nurodytą jai ekspeditoriaus, savo užsakyme trečiajam asmeniui UAB „Transeurina ir Ko“ ne tik neperdavė informacijos apie vertę, bet ir pateikė prašymą krovinį vežti tentinėje priekaboje. Įvertinus CMR konvencijos 36 ir 37 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą, vežėjas, kuriam pareikštas ieškinys dėl krovinio praradimo, negali remtis kitų vežėjų padarytais pažeidimais ir taip išvengti atsakomybės. Vežėjas, įsipareigojęs pervežti krovinį, privalo įvertinti visas rizikas ir nuspręsti dėl gabenimo sąlygų, maršruto. CMR konvencijoje siuntėjui nėra nustatyta pareiga teikti nurodymus dėl krovinio saugumo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „Kelin“ nėra tinkama atsakovė pagal ieškovų ieškinį, ir taip pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai pritaikė CMR konvencijos 17, 36 straipsnius. 2014-10-22 ekspeditoriaus Maxx atsakovei UAB „Kelin“ pateiktame Transportavimo užsakyme yra pateikta nuoroda į Ekspeditorių sąlygas, kuriose nustatyta, jog ekspeditorius, teikdamas ekspedijavimo paslaugas, visuomet veikia atstovaujamojo vardu ir kaip vežėjas atsako tik tais atvejais, kai ekspeditorius prekių vežimą atlieka savo vardu ir savo transporto priemonėmis bei išduoda transporto dokumentą savo vardu. Šiuo atveju Maxx vežimo savo vardu ir savo transporto priemonėmis nevykdė ir transporto dokumento savo vardu neišdavė, todėl Maxx pagrįstai laikytinas ekspeditoriumi, o ne vežėju. Minėtą užsakymą priėmusi UAB „Kelin“ sutiko su jo sąlygomis, inter alia ir tuo, kad Maxx užsakymą teikia kaip ekspeditorius, taigi UAB „Kelin“ laikytinas susitariančiu vežėju. Be to, teismas, spręsdamas, jog atsakovė nepatenka į CMR konvencijos 36 straipsnyje nurodytų atsakingų asmenų ratą, sprendime nevertino jos atsakomybės pagal CK nuostatas. Atsakovė UAB „Ketrona“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovai neįrodė aplinkybės, kad Maxx buvo ekspeditorius. CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio gabenimo maršrutas yra Portugalija – Rusija. UAB „Ketrona“ įsipareigojo krovinį pervežti iš Portugalijos į Lietuvą. Kadangi nei UAB „Kelin“, nei „Transeurina ir Ko“, nei „Ketrona“ nebuvo įsipareigojusios krovinį nugabenti į Rusiją, darytina išvada, kad būtent Maxx prisiėmė įsipareigojimus pervežti krovinį iš Lietuvos į Rusiją, o tai patvirtina išvadą, jog Maxx buvo pirmasis susitariantis vežėjas kroviniui nugabenti. Trišalyje sutartyje Maxx yra aiškiai įvardintas vežėju, o susitarimo punkte nurodoma, kad „Vežėjas neteko Pirkėjui skirtų prekių“, nors sudarydamos susitarimą, jos šalys jau žinojo apie vežimo proceso dalyvių procesinę padėtį, šalių teises į draudimo išmokas.Ieškovai į bylą pateikė draudimo polisą, kuriame nurodytas Belgijos teisės taikymas, todėl nėra aišku, kodėl ieškovai įstatyminę subrogaciją įrodinėja nuoroda į CK. Draudimo polise vieninteliu naudos gavėju yra nurodytas gavėjas, t. y. OOO „Presto“, tačiau byloje nėra duomenų, kad ši bendrovė būtų gavusi draudimo išmoką. Vertinant šią situaciją pagal Lietuvos teisę, neabejotina, kad draudimo išmoka turėjo būti sumokėta gavėjui. Be to, 2015-02-10 ir 2015-03-24 mokėjimai, kuriuos atliko DSV Belgium N.V į Maxx sąskaitą, negali būti laikomi draudiko sumokėta draudimo išmoka, nes byloje nėra duomenų, kad DSV Belgium N.V veikė ieškovų pavedimu ir jog tai yra draudimo išmoka pagal ginčo draudimo polisą. 2015-02-10 pavedimas Maxx naudai buvo atliktas iki Trišalio susitarimo pasirašymo, todėl nelogiška teigti, kad šis mokėjimas yra atliktas šio susitarimo pagrindu, tuo labiau, jog pačiame susitarime ieškovai nėra paminėti, nėra jokių nuorodų į draudimo sutartį, draudimo išmoką. CMR 41 straipsnio 1-2 dalyse aiškiai nustatyta, kad negalioja sąlygos, kuriomis krovinio draudėjo teisės perduodamos vežėjui. Ši sąlyga neturi jokių išimčių dėl tarpininkavimo. Tai imperatyvi nuostata ir bet koks draudėjo teisių perdavimas bet kokiam terminui yra šios teisės normos pažeidimas. Nesant įrodymų, kad Maxx sumokėta suma siuntėjui buvo draudimo išmoka, taip pat įvertinus CMR konvencijos imperatyvų draudimą krovinio draudėjo teises perduoti vežėjui, konstatuotina, kad subrogacija neįvyko ir ieškovai neįgijo reikalavimo teisės į žalą padariusius asmenis.Ieškovai neįrodė, kad UAB „Ketrona“ taikytina konvencijos 29 straipsnio 1 dalies išimtis. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad atsakovės vairuotojas pažeidė kokias nors taisykles (objektyvusis kriterijus), ar sąmoningai veikė žinodamas, jog toks elgesys lems neigiamas pasekmes (subjektyvusis kriterijus). Vairuotojo pasirinkta aikštelė yra šalia visą parą veikiančios degalinės ir motelio, ji buvo apšviesta, turi vaizdo kameras, aikštelėje buvo pilna sunkvežimių, o sunkvežimis buvo sąmoningai pastatytas šalia apšvietimo stulpo, vairuotojas sunkvežimį parkavo prie skardžio, užtikrindamas negalimumą privažiuoti prie automobilio iš galo, miegoti vairuotojas pasiliko transporto priemonėje. Taigi vairuotojas veikė sąmoningai siekdamas apsaugoti krovinį ir tinkamai pasirinko vietą, jo veiksmai negali būti laikomi paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymu. Ieškovų teiginiai, kad vaizdo kamerų stebėjimo laukas neapėmė tos vietos, kur buvo vilkikas, ar tai, kad pro degalinės langus nesimatė vilkiko, laikytini tik ieškovų nuomone, nes ji nepatvirtinta jokiais patikimais rašytiniais įrodymais. Ieškovų nurodoma tariamai geresnė aikštelė nėra nurodyta Europos saugaus parkavimo organizacijos bei Krovininių automobilių parkavimo aikštelių žymėjimo projekto duomenų bazėse. Nėra aišku, ar nurodoma aikštelė egzistavo įvykio metu. Be to, tariamai saugesnė aikštelė tokia paskelbta paties savininko vertinimu. Pakrovus krovinį vairuotojui buvo įteiktas CMR važtaraštis, kuriame buvo matyti tik krovinio svoris, bei užklijuotas vokas. Būtent tame užklijuotame voke ir buvo sąskaita, kurioje buvo nurodoma krovinio vertė, tad atsakovė objektyviai neturėjo galimybės žinoti apie gabenamo krovinio vertę. Pagal verslo praktiką, krovinio vertė gali būti deklaruojama ir tokiu atveju ji įrašoma pačiame CMR važtaraštyje, tačiau tai padaryta nebuvo. UAB „Transeurina ir Ko“ neprašė taikyti didesnių apsaugos standartų, atsakovė veikė tinkamai esamoje situacijoje, krovinio pervežimą vykdydama pagal pateikto užsakymo sąlygas.Atsakovė UAB „Kelin“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Susitariančiojo (pirmojo) vežėjo ir faktinio vežėjo atsakomybė kyla skirtingais teisiniais pagrindais. Pirmasis vežėjas krovinio savininkui atsako CMR Konvencijos 3 ir 36 straipsnių pagrindu, o faktinis vežėjas atsako CMR Konvencijos 36 straipsnio pagrindu. Vadovaujantis CMR konvencijos 3 straipsniu, tam, kad egzistuotų teisinis pagrindas kilti susitariančiojo vežėjo atsakomybei krovinio savininkui, šiuos subjektus turi sieti sutartiniai santykiai. UAB „Kelin“ nėra tinkama atsakovė byloje ir jos atsakomybė negali kilti, nes sutartinių teisinių santykių su krovinio siuntėju (kurio reikalavimo teisę teigia perėmę ieškovai) neturėjo ir jo atžvilgiu neprisiėmė jokių teisių ir pareigų. Ieškovai neidentifikuoja, kokiu teisiniu pagrindu vertinant UAB „Kelin“ atsakomybę, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos teise. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Šiuo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai reglamentuojami išimtinai CMR konvencijos nuostatų, todėl nebuvo pagrindų taikyti nacionalinę teisę.Ieškovai apeliaciniame skunde keičia savo poziciją ir vadovaujasi naujais argumentais, kuriais nebuvo remtasi pirmosios instancijos teisme. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad visi CMR konvencijoje nurodyti duomenys UAB „Kelin“ pateiktame užsakyme UAB „Transeurina ir Ko“ buvo pateikti. CMR konvencijos nuostatos nenumato pareigos važtaraštyje (krovinio pervežimo užsakyme) nurodyti krovinio vertę. Ieškovai skunde nurodo, kad Maxx užsakyme nebuvo pateiktas nurodymas dėl krovinio gabenimo tentu dengtoje transporto priemonėje ir būtent atsakovė pateikė prašymą krovinį vežti tentinėje priekaboje, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ieškovai neįrodinėjo, jog krovinio pervežimo proceso dalyviai nevykdė siuntėjo instrukcijų ar vykdė jas netinkamai ir taip sukėlė žalą krovinio savininkui. UAB „Kelin“, vykdydama sutartį, neatliko jokių neteisėtų veiksnių ir savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai.Teisinę reikšmę, kvalifikuojant Maxx teisinį statusą kaip vežėjo ar ekspeditoriaus, turi tik jo ir siuntėjo sudaryta sutartis, kurią ieškovai atsisakė pateikti, o ne Maxx ir atsakovės sudaryta sutartis, kurios šalimi krovinio siuntėjas nebuvo. Vadovaujantis contra spoliatorem prezumpcija, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Ieškovai atsisakė pateikti įrodymus, kuriuos turėjo, t. y. nevykdė teismo nutarties, kuria buvo išreikalauti įrodymai. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Be to, pagal pateiktas Belgų ekspeditorių standartines veiklos sąlygas, kuriomis vadovautasi sudarant krovinio pervežimo sutartį tiek su UAB „Kelin“, tiek su krovinio gavėju, akivaizdu, kad Maxx veikia tiek kaip ekspeditorius, tiek kaip vežėjas.Tyčia ar didelis neatsargumas nėra preziumuojamas ir turi būti įrodytas. Ieškovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme rėmėsi daugiau bendro pobūdžio teiginiais, kad UAB „Ketrona“ vairuotojas neveikė atidžiai, rūpestingai, pasirinkdamas sustojimo vietą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog vykdant krovinio gabenimą užsakytu maršrutu buvo galimybė pasirinkti kitą, tinkamesnę sustojimo vietą. Ieškovai neįrodė vežėjo civilinei atsakomybei kilti būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų sąlygų.Ieškovų į bylą pateikti įrodymai nebuvo pakankami, kad būtų galima daryti išvadą, kas patyrė nuostolius dėl krovinio vagystės – krovinio gavėjas ar siuntėjas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai kas turėjo nuosavybės teisę į krovinį ar kas prisiėmė atsakomybę dėl jo žuvimo (praradimo) pervežimo metu – ieškovai įrodinėjo, kad krovinio savininkas buvo siuntėjas, tačiau draudimo polise naudos gavėju buvo įrašytas gavėjas. Ieškovai net neįrodinėjo, pagal kokios valstybės teisę jie subrogacijos tvarka įgijo reikalavimo teisę į vežėjus bei negalėjo paaiškinti, kodėl, nebūdami Trišalės sutarties šalimi ir (ar) neturėdami jokio susitarimo su Maxx, pervedė pastarajam kompensaciją už krovinį. Vien lėšų išmokėjimo fakto nepakanka siekiant įrodyti, kad nuostoliai atlyginti tinkamam subjektui. Trišalė sutartis patvirtino, kad Maxx ne atlygino žalą už krovinio vagystę, bet apmokėjo prekių kainą, todėl ieškovai neįgijo reikalavimo teisės į Maxx, kaip pirmąjį (susitariantį) vežėją, ir faktinį vežėją UAB „Ketrona“.Trečiasis asmuo „Transeurina ir Ko“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, be atsakovių nurodytų argumentų, trečiasis asmuo papildomai pažymi, kad tik Maxx krovinio siuntėjui buvo įsipareigojęs pristatyti krovinį iki Rusijos, o ne iki Lietuvos, todėl jo santykis su krovinio siuntėju buvo pagrįstai kvalifikuotas kaip krovinio vežimo sutartis, t. y. Maxx veikė kaip susitariantis vežėjas. Trečiasis asmuo akcentavo, kad esant krovinio draudimo sutarčiai, krovinio draudikai jokiu būdu negalėjo perimti Maxx, neva veikusio kaip ekspeditorius, reikalavimus į kitus vežime dalyvavusius vežėjus, nes jokių reikalavimo teisių Maxx į kitus vežėjus tiesiog neturėjo. Pagal krovinio draudimo sutartį tik naudos gavėjas, kuris krovinio vežimo sutartyje buvo krovinio gavėju, turėjo teisę į draudimo išmoką. Maxx 2015-03-04 mokėjimo F.S. Confeccoes Lda vienintelė priežastis buvo ne draudimo teisiniai santykiai ir ne draudimo išmoka, o grynai kompensacijos už prarastas prekes mokėjimas. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad susitariančiajam vežėjui sumokėjus kompensaciją net ir reikalavimo teisę turintiems asmenims, subrogacija pagal įstatymą neįvyksta, nes Lietuvos teisė tokio įstatyminio pagrindo nenumato, o kitos galimos taikytinos teisės susiklosčiusiems teisiniams santykiams ieškovai neįrodinėjo. Trečiasis asmuo Marine Underwriting Services SIA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime be kitų dalyvaujančių asmenų nurodytų argumentų taip pat pažymima, kad pagal CK 6.1015 straipsnį ne bet kokios sumos išmokėjimas sukelia subrogacijos atvejį – ieškovai turėjo įrodyti ir draudimo išmokos mokėjimo faktą, ir tai, kad išmoka išmokėta iš ieškovų lėšų ir tai, jog išmoka atitiko draudimo sutarties sąlygas. Tačiau ieškovai nepateikė ne tik įrodymų apie CK 6.1015 straipsnio taikymą šiuo atveju, ar užsienio teisės turinį, bet ir pilno draudimo sutarties teksto (taisyklių), sprendimo išmokėti draudimo išmoką, ieškovų nurodymo DSV Belgium BV sumokėti ginčijamą sumą iš ieškovams priklausančių lėšų, t. y. visiškai jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų mokėjimo metu buvusią ieškovų valią išmokėti draudimo išmoką. Trečiasis asmuo akcentavo, kad taip pat byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog kiekvienas iš ieškovų pervedė į specialiąją draudimo brokerio sąskaitą savo lėšas, skirtas draudimo išmokai išmokėti, nebuvo pateikta draudimo brokerio veiklos licencija, kiti sąskaitos specifinę paskirti patvirtinantys dokumentai, o 2015-09-17 DSV Belgium N.V. raštas parengtas jau teismo dokumentų ruošimo metu negali patvirtinti lėšų nuosavybės sąskaitoje mokėjimo dieną, kai mokėjimo pavedimuose nėra jokių duomenų apie tai, kad mokėjimas atliekamas ieškovų pavedimu ir jog tai yra draudimo išmoka. Trečiasis asmuo pažymėjo ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad OOO „Presto“ iš viso būtų žinojęs apie jo interesais sudarytą krovinių draudimo sutartį, prašęs Maxx tokią sutartį sudaryti, kreipęsis į draudiką dėl įvykio tyrimo ir išmokos ir pan., taigi teismas teisingai nustatė, kad pinigų gavėju tapo Maxx, siekdamas išvengti prievolės atsakyti už prekių praradimą ar sugadinimą draudikų sąskaita ir tai lemia CMR Konvencijos 41 straipsnio 2 dalies taikymą.