Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-551-544/2020

teisėja Rūta Kazlauskienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33393-2018-1

2020 m. lapkričio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų (duomenys neskelbtini) laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų Č. P., A. S., V. R., J. C., A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-296-1014/2020 pagal ieškovų V. M. (V. M.), R. V. (R. V.), V. L. (V. L.), O. R., J. S., J. J. ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini) laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai ir jos nariams (A. T., A. M., A. I., A. A., A. S., A. L., A. A., A. V., A. A., A. V., B. V., B. E., B. R., B. A., B. A., B. J., B. A., B. G., B. J., B. S., B. M., B. F., B. S., B. V., B. I., B. G., B. E., B. I., B. Z., B. S., B. R., B. A., B. V., B. O., B. J., B. V., S. K., B. G., B. A., B. J., B. V., B. Č., B. Č., C. P., C. I., C. J., C. P., Č. I., Č. V., Č. R., D. J., D. J., D. S., D. L., D. V., D. V., F. V., F. N., F. V., F. S., F. J., G. H., G. I., G. V., G. I., G. N., G. B., G. G., G. A., G. J., G. A., G. J., G. J., G. A., G. N., G. H., G. E., I. J., I. V., J. G., J. B., J. A., J. T., J. A., J. G., J. L., J. G., J. V., J. A., J. V., J. E., J. V., J. V., J. O., J. P., J. I., J. S., J. V., J. K., J. T., K. R., K. P., K. E., K. A., K. I., K. S., K. S., K. R., K. Č., K. A., K. V., K. M., K. I., K. S., K. S., K. – J. J., K. V., K. A., K. V., K. M., K. D., K. V., K. V., K. J., K. J., K. V., K. E., K. R., K. R., K. S., L. F., L. L., L. V., L. A., L. A., L. A., L. N., L. V., L. A., L. F., L. Č., L. V., M. V., M. Ž., M. E., M. E., M. Ž., M. A., M. J., M. R., M. V., M. J., M. M., M. S., M. G., M. M., M. V., M. E., M. O., M. V., M. Z., M. Z., M. Z., M. A., M. M., M. V., M. I., M. G., M. K., M. J., M. B., N. V., N. V., O. E., O. L., O. S., O. V., O. A., P. G., P. G., P. J., P. R., P. J., P. M., P. T., P. Č., P. J., P. I., P. L., P. I., P. L., P. I., P. A., P. S., P. M., P. N., P. V., R. G., R. J., R. O., R. J., R. I., R. V., R. V., R. A., R. M., R. J., R. E., R. I., R. S., S. S., S. V., S. O., S. I., S. S., S. A., S. R., S. A., S. O., S. G., S. V., S. A., S. I., S. J., S. G., S. V., S. J., S. L., S. J., S. V., S. V., S. S., S. V., S. E., S. G., S. F., S. R., S. S., Š. A., Š. V., Š. A., Š. A., Š. V., Š. J., Š. V., Š. L., Š. R., Š. A., Š. I., K. N., Š. R., Š. M., Š. T., Š. G., Š. G., Š. Č., Š. M., Š. V., Š. V., T. V., T. A., T. M., T. I., T. F., V. I., V. V., V. E., V. V., V. E., V. V., V. A., V. A., V. N., V. Č., V. M., Z. E., Z. T., Z. V., Ž. J., Ž. D., Ž. J., Ž. V., Ž. P., B. A., Š. Č., Z. T., M. V., L. V., B. V., K. A., B. V., P. L., S. J., V. A., P. J.), tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Č. P. (Č. P.), H. V. (H. V.), A. S. (A. S.), A. M., O. R., J. V., O. C., T. J., V. P. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

18. Teigia, jog teismo sprendimo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai. Dėl trečiųjų asmenų (buvusių pradinių atsakovų) teisių pažeidimo svarbu tai, kad byloje yra pateikti duomenys, jog kiekvienas iš buvusių atsakovų įsigijo po vieną arą ginčo žemės sklypo. Atsiliepime teismui tretieji asmenys nurodė, kad vienas metalinis garažas yra 3,4 x 5.6 m., kas sudaro 19 m². Į vieną arą (100 m²) telpa apie 5 garažai, atitinkamai į trečiųjų asmenų įsigytus 14,32 arus telpa apie 72 garažai. Nurodė, kad tretieji asmenys yra suinteresuoti išlaikyti žemės paskirtį garažų bendrijos narių reikmėms, tačiau tarp bendraturčių nenustačius naudojimosi žemės sklypu tvarkos nėra galimybės atsakyti, kam iš atsakovų bus suteikta teisė palikti garažus nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje.

27. Tvirtina, jog teismas skundžiamame sprendime nurodė aiškius argumentus, kodėl tenkina ieškinį, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Tuo tarpu trečiasis asmuo ir bendrijos pirmininkas A. S. piktnaudžiauja procesu, dėl ko jam turėtų būti skiriama bauda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

30. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – J. S. vardu notaro patvirtintus ir žemės sklypo bendrasavininkiams siųstus pranešimus apie pirmenybės teisę įsigyti parduodamą žemės sklypo dalį ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodyti duomenys apie sklypo, kuriame yra garažai ir kiti statiniai, savininkus.

31. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, šalių argumentus, atsižvelgdama į tai, kad su naujai teikiamais įrodymais dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę susipažinti ir dėl jų pasisakyti atsiliepimuose, kad asmenims, kuriems skirti dokumentai, jų turinys žinomas ir kad viešojo registro duomenis teismas turi teisę naudotis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), priima naujus įrodymus ir vertina juos visų įrodymų kontekste.

33. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies patenkino negatorinį ieškinį ir įpareigojo atsakovus metalinių garažų savininkus ir Bendriją savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti/demontuoti ieškovų ir valstybei priklausančiame žemės sklype esančius garažus ir kitus statinius, daiktus, po garažais esančias konstrukcijas ir įrenginius (pamatus, apžvalgos duobes, rūsius, jeigu tokie yra), kuriuo ieškinio reikalavimą atsakovui R. P. paliko nenagrinėtu ir kuriuo, atsakovams per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius sprendimo, nusprendė suteikti ieškovams teisę iškelti/demontuoti nurodytus daiktus, išieškant iš teismo sprendimo nevykdžiusių atsakovų išlaidas dėl sprendime nurodytų garažų ir kitų daiktų nukėlimo/demontavimo darbų atlikimo, kuriuo dalį reikalavimų atmetė, nustatė ir iš atsakovų priteisė bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepime į skundą nepagrįstai tvirtinama, kad skundžiamas 2020 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas nesilaikant įstatymo reikalavimų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdyje teismas priėmė protokolinę nutartį atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2020 m. vasario 17 d. 16.50 val., ir tai atitiko CPK 269 straipsnio reikalavimus. 2020 m. vasario 17 d. informacinės pažymos apie proceso eigą duomenys rodo, kad į procesinio sprendimo paskelbimą dalyvaujantys byloje asmenys neatvyko. CPK 268 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad kai sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas CPK 269 straipsnyje nustatyta tvarka ir nė vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų neatvyko į teismo sprendimo paskelbimą, sprendimo paskelbimui prilyginamas bylą išnagrinėjusio teisėjo pasirašyto sprendimo pateikimas teismo raštinei teismo nurodytą sprendimo paskelbimo dieną. Prie proceso įvykio apie sprendimo paskelbimą yra įrašas, kad buvo sutrikusi teismų sistemos Liteko veikla. Kadangi teismo sprendimo pasirašyti elektroniniu parašu nebuvo galimybės, teismas 2020 m. vasario 17 d. priėmė nutartį priimtą teismo sprendimą pasirašyti ne elektroniniu būdu ir byloje jį laikyti popierine forma.

35. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai tvirtina, kad turi būti vertinama, jog apeliacinį skundą dėl skundžiamo teismo sprendimo padavė tik Bendrija ir jos pirmininkas, bylos trečiasis asmuo A. S., nes pastarasis neturėjo įgaliojimų pateikti apeliacinį skundą trečiųjų asmenų Č. P., A. S., V. R., J. C., A. P. vardu ir už juos pasirašyti. Teisėjų kolegija su šiuo atsiliepimo argumentu nesutinka.

36. Procesinį atstovavimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šiuos civilinės proceso teisės instituto tikslus. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, kurie gali būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme. Fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti ir vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu (CPK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta notarine tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 59 straipsnyje įtvirtinta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime.

37. Bylos duomenys rodo, kad 2020 m. kovo 17 d. apeliacinis skundas (DOK-60856) buvo priimtas 2020 m. kovo 17 d. teisėjos rezoliucija. Vadinasi, teismas pripažino, kad jis atitinka įstatymo jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, įskaitant ir tinkamo turinio bei tinkamai patvirtintų įgaliojimų atstovauti trečiuosius asmenis pateikimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, nes prie apeliacinio skundo pridėtų trečiųjų asmenų Č. P., V. R., J. C., A. P. notariškai patvirtintų įgaliojimų turinys patvirtina, kad jie A. S. yra įgalioję atstovauti juos ne tik sudarant pirkimo pardavimo sandorį, kaip kad tvirtina ieškovai, bet ir atstovauti jų interesus teismuose, įskaitant ir teisę šiame procese jų vardu pasirašyti ir pateikti teismui apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą pateikę tretieji asmenys yra procesiniai bendrininkai, ką yra pripažinęs pirmosios instancijos teismas trečiąjį asmenį A. S. paskirdamas asmeniu, kuriam bus įteikiami dokumentai, skirti kitiems procesiniams bendrininkams.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose.

39. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95 – 4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį.

40. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

41. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

42. Kaip jau nurodyta nutarties 1-ajame punkte, nagrinėjamu atveju ieškovai ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę Bendriją ir kitus atsakovus savo lėšomis išsikelti/demontuoti/pašalinti/išvežti jiems priklausančius laikinus statinius (būdelę, sargų metalinę būdelę, kelio užtvarą, metalinę estakadą, 20 metrų ilgio tinklo tvorą bei eilę metalinių garažų) nuo visos 2.5648 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) teritorijos, visą ją atlaisvinti ir sutvarkyti pagal ieškinio reikalavimus. Toks ieškovų reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovai turėjo įrodyti, kad jie yra žemės sklypo, kurioje yra prašomi nukelti daiktai, savininkai ir kad minėtų daiktų buvimas jiems priklausančiame žemės sklype pažeidžia kiekvieno konkretaus savininko teises ir saugomus interesus (CPK 178 straipsnis).

43. Bylos duomenys rodo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovei J. J. nuosavybės teise priklausė 2357/25648 dalys, R. V. – 2425/25648 dalys, V. L. – 3099/25648 dalys, O. R. – 3391/25648 dalys, V. M. – 7696/25648 dalys iš 2,5648 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, byloje nustatyta, kad ieškovai dalinės nuosavybės teise valdė tik nurodyto dydžio minėto žemės sklypo dalis, o 1432/25648 žemės sklypo dalys nuosavybės teise priklausė M. C. bei 4053/25648 žemės sklypo dalys priklausė Lietuvos Respublikai, kurie savarankiškų reikalavimų pašalinti jų teisių pažeidimus jiems priklausančių sklypų dalyse pagal CK 4.98 straipsnį nepareiškė.

44. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

45. Byloje nustatyta, kad naudojimosi minėtu žemės sklypu tvarka nėra nustatyta nei tarp ieškovų, nei tarp ieškovų ir Lietuvos Respublikos, t. y. nėra identifikuota kiekvieno žemės sklypo savininko realiai valdoma žemės sklypo dalis, atitinkanti kiekvieno jų nuosavybės teise valdomą idealią nuosavybės dalį. Pagal bylos duomenis, bendraturčiai gera valia nėra sudarę sutarimo dėl bendro žemės sklypo valdymo ir naudojimosi juo tvarkos, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

46. Byloje ginčo nėra dėl to, kad minėtame žemės sklype yra ieškovų prašomi nukelti daiktai, t. y. metaliniai garažai, būdelė, sargų metalinė būdelė, kelio užtvaras, metalinė estakada, 20 metrų ilgio tinklo tvora (2019 m. kovo 8 d. atsakovo Bendrijos pranešimas dėl teismo pavedimo vykdymo, ieškovų pateiktas ginčo žemės sklypo garažų išdėstymo ir numeracijos planas M1:500, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. (23.17)2D-16873 dėl 2017 m. lapkričio 30 d. faktinių duomenų patikrinimo akto Nr. (23.31)FAK-3409, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gegužės 21 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-357). Mūrinį statinį – būdelę, sargų metalinę būdelę, kelio užtvarą, metalinę estakadą, 20 metrų ilgio tinklo tvorą, kuriuos ieškovai prašo nukelti nuo jiems priklausančio žemės sklypo, faktiškai naudoja Bendrija.

47. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog jie yra dalies žemės sklypo, kuriame yra prašomi nukelti daiktai, savininkai, o dalies daiktų, esančių ant jų sklypų, buvimas, pažeidžia jų teisę naudotis bei disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi; ieškovai neturi galimybės disponuoti nuosavybe, todėl turi teisę reikalauti, kad atsakovai savo lėšomis nukeltų (demontuotų) nurodytus metalinius garažus bei po jais žemėje esančius rūsius, apžvalgos duobes, pamatus iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio ginčo žemės sklypo. Teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

48. Kaip jau virš nutartyje nustatyta, nors ieškovai ir yra dalies žemės sklypo savininkai, bet nėra nustatyta jų valdomų žemės sklypo dalių naudojimosi tvarka su kitais žemės sklypo bendratučiais, įskaitant ir M. C. bei Lietuvos Respubliką, kurie savarankiškų reikalavimų dėl savininko teisių gynimo CK 4.98 straipsnio pagrindu nepareiškė. Vadinasi, negalima nustatyti, kur konkrečiai esančią proporcingą turimai nuosavybės daliai bendro 2.5648 ha žemės sklypo dalį valdo kiekvienas savo teises ieškiniu ginantis ieškovas, atitinkamai negalima spręsti, ar būtent ant ieškovų ir konkrečiai ant kurio ieškovo žemės sklypo dalies yra laikinų statinių, kurių buvimas galėtų pažeisti savininko teises ir saugomus interesus, ir kuriam iš atsakovų tie statiniai priklauso. Teisėjų kolegijos nuomone, nenustačius šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas negalėjo visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėti bylos, atskleisti ir nustatyti abiejų negatorinio ieškinio sąlygų ir priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

49. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovai V. M., R. V., V. L., O. R., J. S., J. J., kaip žemės sklypo dalių savininkai, turėjo teisę kreiptis į teismą CK 4.98 straipsnio tik dėl kiekvienam iš jų priklausančių savininko teisių ir saugomų interesų gynimo, o faktiškai kreipėsi ir gindami žemės sklypo dalių savininkų (valdytojų) M. C. ir Lietuvos Respublikos interesus, nors pastarieji reikalavimo ginti savo nuosavybės teises nepareiškė ir įgaliojimo ieškovams juos atstovauti nesuteikė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesvarstė, nenustatė ir dėl jų nepasisakė.

50. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo nutaręs atnaujinti šios bylos nagrinėjimą iš esmės ir, be kita ko, konstatavęs svarbias aplinkybes, kad ginčo žemės sklypas bendrąja daline nuosavybės teise priklauso ieškovams ir tretiesiems asmenims ir kad tarp ginčo žemės sklypo bendrasavininkų nėra prieita bendro sutarimo dėl bendro daikto valdymo ir naudojimosi juo tvarkos, buvo įpareigojęs atsakovės Bendrijos pirmininką A. S. pateikti turimus duomenis apie daiktus (garažus ir kt.) bei Bendrijos narius, kurie savo garažus ir daiktus yra nukėlę iš ginčo žemės sklypo, turimus duomenis apie tokių veiksmų atlikimo laiką, bei pasiūlęs trečiajam asmeniui M. C. konkretizuoti (identifikuoti) su kitais ginčo žemės bendraturčiais suderintą objektą, dėl kurio yra sudarytos (ketinamos sudaryti) nuomos (panaudos) sutartys ir įvardyti šias sutartis sudariusius asmenis arba teikti duomenis į bylą apie jam priklausančios ginčo žemės sklypo dalies pardavimą, siūlė ieškovams apsvarstyti ieškinio reikalavimų tikslinimo, papildomų duomenų teikimo šioje byloje klausimą. Ieškovams pateikus reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, 2019 m. lapkričio 29 d. teismo nutartimi teismas atsisakė jį priimti.

51. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme tebenagrinėjama civilinė byla Nr. e2-12866-1014/2020, kurioje buvo iškeltas ginčas pagal ieškovų V. M., R. V., V. L., O. R., J. S., J. J. ieškinį atsakovui M. C. dėl naudojimosi žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini)) tvarkos nustatymo. Proceso metu ieškinio reikalavimai buvo patikslinti ir šiuo metu prašoma nustatyti 25648 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Geodeziniai ir topografiniai darbai” parengtą 2020 m. kovo 30 d. žemės sklypo planą, pagal kurį Lietuvos Respublika naudotųsi 3858 kv. m. dydžio žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu 1, o kiti bendraturčiai fiziniai – kiekvienam jų priskiriama konkrečia sklypo dalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinė byla Nr. e2-12866-1014/2020 yra glaudžiai susijusi su šia byla, todėl turėtų būti svarstomas klausimas, ar nėra pagrindo šių bylų sujungti, nes bylas nagrinėjant atskirai tos pačios aplinkybės gali būti nustatytos skirtingai ir gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys procesiniai sprendimai.

52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, todėl nustatė ne visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis). CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

53. Kadangi priimamas sprendimas panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo klausimą turės iš naujo išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.