- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-16
- Bylos Nr.
- e2A-1377-950/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00817-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Simona Dementavičienė, Tomas Ridikas
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- V. T.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė, A. T.
- Advokatai
- Edita Kairiūkštė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1739-868/2025, pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas” ieškinį atsakovui V. T. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys byloje – Vilniaus miesto savivaldybė ir A. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ 2024 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (reg. Nr. CBP-815), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. T. 6 342,39 Eur skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ieškovė, apeliantė) pateiktame ieškinyje nurodė, kad 2007 m. gruodžio 5 d. Gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutarties Nr. A71-42 (3.4-ŪKI) (toliau – Nuomos sutartis) pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo atsakovui V. T. (toliau – atsakovas) butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Minėtas Butas ieškovei buvo perduotas valdyti patikėjimo teise Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas tinkamai nevykdo Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. laiku ir tinkamai nemoka nuomos mokesčio, nors ne kartą buvo raginamas tai padaryti. Atsakovo skola už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. sudaro 6 342,39 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės pareikštą ieškinį tenkino visiškai.
Šalies argumentai
4. Atsakovas V. T. 2024 m. rugpjūčio 11 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (reg. Nr. DOK-120145). Minėtame pareiškime atsakovas, be kita ko, išdėstė ir nesutikimo su ieškovės pareikštais reikalavimais argumentus. Pažymėjo, jog vykdant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatas, atsakovas su šeimos nariais – A. T., I. T. (šiuo metu – C.), A. T., A. T. (toliau – šeimos nariai) buvo iškeldinti iš savininkams grąžintino buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas ir jo šeimos nariai turėjo pasirinkti vieną iš Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Pasirinkus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, 2007 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė atsakovui ir jo šeimos nariams Valstybės garantiją, nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Valstybės garantija), kurios suma – 146 000 Lt. 2007 m. lapkričio 19 d. tarp atsakovo ir jo šeimos narių Vilniaus m. 26-jame notarų biure buvo sudarytas susitarimas (toliau – Susitarimas), kurio pagrindu atsakovas ir jo šeimos nariai susitarė, kokia tvarka (sąlygomis) bus panaudotos jiems pagal Valstybės garantiją skirtos piniginės lėšos (146 000 Lt) nuompinigiams padengti. Vadovaujantis minėtu Susitarimu, atsakovui iš 146 000 Lt buvo skirta 29 200 Lt suma, taip pat atsakovo sūnui A. T. buvo skirta analogiška 29 200 Lt suma, iš kurios įskaitomas nuomos mokestis kitų išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiui padengti (bendra suma – 58 400 Lt). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Valstybės garantiją, 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 30-2223 „Dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išnuomojimo, vykdant valstybės garantiją Nr. 30-2223“. Nurodyto įsakymo pagrindu tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo 2007 m. gruodžio 5 d. buvo sudaryta ginčo Nuomos sutartis, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotas 63,67 kv.m. bendrojo (naudingojo) ploto ginčo Butas. Esminis kriterijus, lėmęs atsakovo ir jo šeimos nario A. T. Valstybės garantijos pasirinkimą, buvo Vilniaus miesto savivaldybės sukurtas lūkestis, jog nuomos kaina bus tokia, kokia nurodyta Nuomos sutarties 1 punkte (1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m. bendrojo naudingojo ploto, kas sudaro 108,24 Lt (arba 31,35 Eur)), ir iš esmės nebus didinama, bei atitinkamą laikotarpį (apytiksliai 45 metus) nuomos mokesčio mokėti nereikės, tam pakaks savininkui grąžinto buto vertės (58 400,00 Lt (arba 16 913,81 Eur)), į kurią įskaičiuojami nuompinigiai. Atsakovui niekada nebuvo teikiamos jokios ataskaitos apie į grąžinto turto vertę įskaitomo nuomos mokesčio dydį ir lėšų, skirtų Valstybės garantijai vykdyti, likutį, todėl vadovaujantis Nuomos sutarties 1 punkte nustatytu 1 kv.m. nuomos kainos mokesčio dydžiu 1,70 Lt (arba 0,49 Eur), pagrįstai buvo manoma, jog nuomos mokestis, kuris įskaitomas į grąžinto buto vertę, yra 31,35 Eur per mėnesį. Nuomos sutartis nebuvo pakeista ar nutraukta, ji yra galiojanti, o atsakovo ir jo šeimos nario A. T. grąžinto buto vertės 58 400,00 Lt (arba 16 913,81 Eur) piniginių lėšų likutis 2024 m. sausio mėn. buvo 10 836,97 Eur, o 2024 m. rugpjūčio mėn. – 10 648,87 Eur. Ieškiniu ieškovė reikalauja priteisti 6 342,39 Eur įsiskolinimą už ginčo Buto nuomą laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d., tačiau nepateikia jokių duomenų ir įrodymų, kokiais teisės aktais vadovaujantis ir kokia tvarka buvo apskaičiuotas ir įskaitytas nuomos mokestis į savininkui grąžinto buto vertę, kuo remdamasi ieškovė įskaitė visą savininkui grąžinto buto vertę bei dėl ko ieškinyje nurodytu laikotarpiu susidarė dar ir nuomos mokesčio įsiskolinimas. Ieškovė reikalauja, kad atsakovas iš savo lėšų mokėtų 477,73 Eur per mėnesį dydžio nuomos mokestį, tačiau dėl kokių priežasčių nuomos mokestis nuo 31,35 Eur per mėnesį išaugo iki 477,73 Eur per mėnesį, nepagrindžia jokiais įrodymais ir / ar logiškais paaiškinimais. Tai leidžia manyti, kad ieškovė vienašališkai pakeitė Nuomos sutarties sąlygas ir pradėjo skaičiuoti padidintą nuomos mokestį, kurį įskaitė į savininkams grąžinto buto vertę, o vėliau, įskaičius visą grąžintų patalpų vertę į nuompinigius, neteisėtai ir nepagrįstai pradėjo reikalauti mokėti nepagrįstai didelį nuomos mokestį savo lėšomis, su kuo atsakovas kategoriškai nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 1 d. nutartimi panaikino 2024 m. kovo 27 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismas bylos nagrinėjimo eigoje Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir A. T. įtraukė dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2025 m. sausio 13 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį (reg. Nr. DOK-5102) nurodė, kad ieškovės reikalavimus laiko pagrįstais. Pažymėjo, kad Nuomos sutarties 1 punkte buvo įtvirtinta, jog nuomos mokestis po 1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m. bendrojo naudingojo ploto bus skaičiuojamas, kol bus nustatyta kita kaina. Būtent Nuomos sutarties 6 punkte numatyta, jog nuomos mokesčio apskaičiavimui taikoma galiojanti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta nuomos mokesčio nustatymo tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi aktualiais teisės aktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487, patvirtino Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika), 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtino naują Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašą. Minėtuose teisės aktuose nustatyta, jog nuomos sutartyse, sudarytose pagal iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus, nustatytas būsto nuomos mokestis perskaičiuojamas vadovaujantis Metodika ir Aprašu, netaikant socialinio būsto nuomos mokestį mažinančio koeficiento. Atsakovui išnuomotas ginčo Butas nėra socialinis būstas, todėl nėra pagrindo taikyti ir mažinimo koeficiento. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, jog palikus galioti atsakovo pageidaujamą ginčo Buto nuomos kainą, jo nuoma būtų žymiai mažesnė nei nepasiturintiems asmenims (socialiai remtiniems) skiriamo socialinio būsto nuomos kaina.
7. Trečiasis asmuo A. T. atsiliepimo į ieškovės ieškinį byloje nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Taip pat teismas iš ieškovės priteisė atsakovui 3 651,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, o valstybei priteisė 12,40 Eur dydžio procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
9. Teismas, atsižvelgęs į aktualų teisinį reglamentavimą bei į tai, kad atsakovui ginčo Butas buvo išnuomotas pagal Valstybės garantiją, sprendė, jog nagrinėjamu atveju jam nepagrįstai yra skaičiuojamas nuomos mokestis komercinėmis kainomis. Kartu teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog sudarytoje Nuomos sutartyje yra aiškiai nurodyta nuomos kaina (1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m.) ir ieškovė vienašališkai nuomos kainos pakeisti negali.
10. Teismas konstatavo, kad Nuomos sutarties 6 punktas nėra aiškus, todėl pripažino, jog atsakovas turėjo teisėtą lūkestį, kad nuomos kaina, t. y. 1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m., galios tol, kol visiškai nebus padengtos lėšos, skirtos Valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti.
11. Teismas sprendė, jog pagal Nuomos sutartyje nurodytą 1 kv.m. nuomos mokesčio kainą, atsižvelgiant į išduotoje Valstybės garantijoje nurodytą gyvenamųjų patalpų vertę (58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur)), atsakovui prievolė savo lėšomis mokėti nuomos mokestį atsiras praėjus apytiksliai 44 metams 11 mėnesių nuo Nuomos sutarties sudarymo dienos.
12. Ieškovės pateiktos Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus 2021 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 4D-2020/2-1525 dėl piliečių skundo prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją teismas nelaikė neginčijamu įrodymu ar prejudiciniu faktu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad minėtos pažymos išvados nėra privalomos, nes teismas nagrinėja šalių ginčą remiantis byloje surinktais įrodymais, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
13. Ieškovė 2025 m. balandžio 10 d. pateiktu apeliaciniu skundu (reg. Nr. DOK-56514) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
13.1. Nuomos sutartyje yra nurodytas šios sutarties sudarymo metu pagal galiojančius teisės aktus paskaičiuotas gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis bei nurodoma, kad šis dydis bus taikomas tol, kol bus nustatyta kita nuomos mokesčio kaina. Ieškovė laiko, jog Nuomos sutartyje šalys susitarė, kad nuomos mokesčio kaina yra pradinė ir vėliau gali keistis, kas ir įvyko. Nuomos sutarties 1, 5.4 ir 6 punktuose yra aiškiai nurodoma, jog nuomos mokestis yra kintantis. Nuomos mokestis atsakovui skaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašu, kuris yra galiojantis.
13.2. Ieškovės nuomone, palikus galioti atsakovo pageidaujamą nuomos mokesčio kainą, ji būtų mažesnė nei socialiai pažeidžiamų asmenų mokama nuomos kaina, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei konstitucinio lygiateisiškumo principų. Be to, tai sudarytų galimybes asmenims ar šeimoms, išnaudojusiems valstybės garantiją, toliau „eikvoti“ valstybės lėšas nemokant nustatyto dydžio nuomos mokesčio. Tinkamas atsiskaitymas už nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, nustačius nuomos kainą, yra susijęs ir su viešosios nuosavybės objekto disponavimu bei viešojo intereso apsauga, o nuomos kaina skaičiuojama pagal galiojančius teisės aktus.
13.3. Ieškovė pažymėjo tai, kad remiantis kasacinio teismo praktika, pasikeitus norminiais teisės aktais nustatytai nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai, šalių nuomos sutartis neturi būti keičiama, jos sąlyga dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo dydžio lieka galioti, ja remiantis nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Tokia nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo tvarka nustatyta šalių susitarimu, taigi pasikeitus nuomos mokesčio dydžiui, atsižvelgiant į pakitusią šio mokesčio nustatymo tvarką, naujai nustatytas nuomos mokesčio dydis šalių susitarimo nepažeidžia.
13.4. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2021 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 4D-2020/2-1525, kurioje suformuluotas išvados ji laiko reikšmingomis byloje kilusio ginčo išsprendimui. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-1964-392/2020 suformuluotus išaiškinimus.
Žemesnės instancijos teismas
13.5. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti atsakovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Laiko, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą buvo pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes atsakovas ir jo šeimos nariai teismuose turi dvi iš esmės analogiškas civilines bylas su ieškove, kuriose keliami identiški teisės taikymo klausimai, kilę iš tos pačios faktinės situacijos, abiejose bylose atsakovą ir jo šeimos narius atstovauja ta pati atstovė (advokatė). Atsakovas to negalėjo nežinoti, todėl inicijuodamas paralelinį bylos nagrinėjimą, jis sąmoningai padvigubino bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas 2025 m. balandžio 16 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (reg. Nr. DOK-60025), kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė tokius esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
14.1. Ieškovė nepagrįstai atsakovą priskiria laisva valia nuomojančių savivaldybei priklausantį gyvenamąjį būstą asmenų kategorijai ir nuomos mokestį kartą metuose perskaičiuoja rinkos kainomis, vadovaujantis Metodika. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu atsakovą priskyrė laisva valia rinkos kaina nuomojantiems savivaldybės būstą nuomininkams. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia prisiteisti tariamai susidariusią skolą, kuri apskaičiuota vadovaujantis norminiu reglamentavimu, kuris tarp jos ir atsakovo susiklosčiusiems nuomos teisiniams santykiams negali būti taikomas.
14.2. Atsakovas ir jos šeimos nariai iki iškeldinimo iš savininkui grąžintino buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtai jame gyveno Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau – Apsirūpinimo įstatymas) pagrindu. Atsakovas ir jo šeimos nariai, atitikę keliamus reikalavimus valstybės paramai gauti, buvo teisėtai įgiję teisę nuomotis būstą su valstybės parama. Atsakovas ir jo šeimos nariai atitiko Apsirūpinimo įstatymo 9 straipsnyje nurodytą(-as) sąlygą(-as), todėl įgijo teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Apsirūpinimo įstatymas galiojo iki 2003 m. sausio 1 dienos, o nuo 2003 m. sausio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, kurį nuo 2015 m. sausio 1 d. pakeitė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – Paramos įstatymas). Nagrinėjamu atveju ieškovė, priskirdama atsakovą rinkos kaina besinuomojantiems savivaldybės būstus asmenims, nukrypo nuo minėtu klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Šalies argumentai
14.3. Ieškovė visiškai nepagrįstai ir neteisingai nurodo, jog šalys sudaryta ginčo Nuomos sutartimi susitarė, kad nuomos mokesčio kaina yra pradinė ir ji gali keistis. Atsakovui, kurio nuomos teisiniai santykiai susiklostė Apsirūpinimo įstatymo pagrindu ir tęsiasi Kompensacijų įstatymo pagrindu, nuomos sutarties sąlygos ir nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka už nuomojamas gyvenamąsias patalpas negali būti keičiami, t. y. negali būti taikoma Metodika, o nuomos mokestis negali būti skaičiuojamas rinkos kainomis.
14.4. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl visiškai pagrįstai tiek įstatymų leidėjo valią, tiek ir sutarties šalių tikruosius ketinimus vertino per lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių prizmę, bei skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, jog pagal Nuomos sutartyje nurodytą 1 kv.m. nuomos mokesčio kainą, atsižvelgiant į garantijoje nurodytą gyvenamųjų patalpų vertę (58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur)), prievolė mokėti savo lėšomis nuomos mokestį atsakovui atsiras apytiksliai po 44 metų 11 mėnesių nuo Nuomos sutarties sudarymo dienos. Atsakovas niekada nebūtų pasirinkęs Valstybės garantijos – išsinuomoti kitas savivaldybės gyvenamąsias patalpas į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, jei būtų žinojęs, kad už nuomojamas gyvenamąsias patalpas teks mokėti rinkos kainos dydį atitinkantį nuomos mokestį (tame tarpe rinkos kainos dydžio nuomos mokestis bus įskaitomas į savininkui grąžintų patalpų vertę), o ne tą nuomos kainą ir ne tomis sąlygomis, dėl kurių susitarė sudarydamas ginčo Nuomos sutartį.
14.5. Nepagrįstais laiko ieškovės argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė inicijavo civilinę bylą atsakovo atžvilgiu, taip pat sąmoningai iniciavo ir kitą civilinę bylą kito asmens (t. y. ne V. T.) atžvilgiu. Iš to seka, kad tik dėl ieškovės veiksmų Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamos dvi panašaus pobūdžio civilinės bylos. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priežastiniu ryšiu yra susijusios būtent su pačios ieškovės veiksmais reiškiant ieškinius teisme, todėl nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nebuvo (nėra) jokio pagrindo. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas teisines paslaugas yra pagrįstos, nėra pernelyg didelės ir atitinka sąžiningumo principą.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2025 m. balandžio 28 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (reg. Nr. DOK-65314), kuriuo prašė jį tenkinti. Nurodė tokius esminius argumentus:
15.1. Nuomos sutartyje aiškiai įtvirtinta, kad nuomos kaina yra pradinė ir ji gali keistis. Tai atspindi Nuomos sutarties 1, 5.4 ir 6 punktuose. Remiantis aktualia, tinkama ir galiojančia teismų praktika, faktinėmis aplinkybėmis ir sudaryta ginčo Nuomos sutartimi, atsakovo skola susidarė pagrįstai. Būsto nuomos mokestis yra skaičiuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tokį jo skaičiavimą leidžia ir sudaryta Nuomos sutartis, todėl skaičiavimas yra teisingas.
15.2. Nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė ar Vilniaus miesto savivaldybė pažeidžia atsakovo, kaip savininkui grąžintinų patalpų nuomininko, teises, t. y. valstybės numatytas garantijas ir jo teisėtus lūkesčius dėl teisės į būstą. Atsakovui buvo užtikrintos jo teisės į būstą, valstybė jį aprūpino lygiavertėmis gyvenamosiomis patalpomis.
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi išskirtinį statusą visų kitų asmenų, besinuomojančių savivaldybės būstą, kontekste, tačiau nenurodė kokiame teisės akte tokia išskirtinė nuomos mokesčio skaičiavimo tvarka yra numatyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės garantijų vykdymą ir nuomos mokesčio už gyvenamąsias patalpas skaičiavimo bei mokėjimo tvarką.
15.4. Trečiasis asmuo pritaria ir ieškovės apeliacinio skundo argumentams, susijusiems su netinkamu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Iš tiesų teismuose yra nagrinėjamos dvi analogiškos bylos, kuriose keliami iš esmės identiški teisės taikymo klausimai, kilę iš tos pačios faktinės situacijos, abiejose bylose atsakovų interesus atstovauja ta pati atstovė (advokatė). Šiuo atveju teismas turi įvertinti, ar atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės tokio pobūdžio byloje, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, t. y. ar jos atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 2 punkte nustatytus kriterijus. Teismas, atsižvelgęs į teisės aktus, faktines aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką, turi įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos parengtų procesinių dokumentų sudėtingumai, tapatumui ir ar bylinėjimosi išlaidų sumą atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad vykdant Atkūrimo įstatymo (t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nuostatas, atsakovas V. T. ir jo šeimos nariai (t. y. I. T., A. T., A. T., A. T.) buvo iškeldinti iš savininkams grąžintino buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (nurodyto buto vertė – 146 000 Lt).
18. Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. balandžio 30 d. atsakovui ir jo šeimos nariams išdavė Valstybės garantiją (t. y. Valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. (duomenys neskelbtini) (146 000 Lt sumai)).
19. 2007 m. lapkričio 19 d. atsakovas ir jos šeimos nariai Vilniaus m. 26-ame notarų biure sudarė Susitarimą, kuriuo tarpusavyje pasidalino anksčiau minėtos garantijos sumą (t. y. 146 000 Lt). Susitarimo 1.3 punktu, 29 200 Lt suma buvo paskirta nuompinigiams dengti V. T. išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, o Susitarimo 1.5 punktu analogiško dydžio (t. y. 29 200 Lt) suma buvo paskirta nuompinigiams dengti A. T. išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas. To paties Susitarimo 1.6–1.9 punktuose nurodyta, kad atsakovui ir jos šeimos nariams bus nuomojamos 4 atskiros gyvenamosios patalpos (viena – A. T.; viena – I. T.; viena – V. T. ir A. T.; viena – A. T.).
20. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 30-2223 „Dėl butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išnuomojimo, vykdant valstybės garantiją Nr. (duomenys neskelbtini)“, kuriuo, atsižvelgiant į Susitarimą, atsakovui ir jos šeimos nariams išnuomojo 4 butus, esančius: (duomenys neskelbtini) (A. T.); (duomenys neskelbtini) (I. T.); (duomenys neskelbtini) (V. T. ir A. T.); (duomenys neskelbtini) (A. T.).
21. 2007 m. gruodžio 5 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo V. T. buvo sudaryta ginčo Nuomos sutartis (t. y. Gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutartis Nr. A71-42 (3.4-ŪK1)).
22. Nuomos sutarties 1 punkte buvo įtvirtinta nuomininko teisė neterminuotai naudotis 63,67 kv.m. ploto gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis: (duomenys neskelbtini), taip pat nustatyta, kad nuomos mokestis už nurodytas gyvenamąsias patalpas skaičiuojamas po 1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m. bendrojo naudingojo ploto, kol bus nustatyta kita kaina. Nuomos sutarties 2 punkte nustatyta, kad nuomininkui išduotoje valstybės garantijoje nurodyta gyvenamųjų patalpų vertė, kuri bus įskaičiuojama į patalpų nuomos mokestį, yra 58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur). Nuomos sutarties 6 punkte nurodyta, kad: gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nuomininkui skaičiuojamas remiantis galiojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta nuomos mokesčio nustatymo tvarka; nuomotojas nuomos mokestį padengia iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti; nuomotojui į nuomos mokestį įskaičiavus visą nuomininko nuomotų patalpų vertę, kuri nurodyta šios sutarties 2 punkte, nuomininkas įsipareigoja savivaldybės apskaičiuotą ir nustatytą nuomos mokestį mokėti savo lėšomis kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos.
Žemesnės instancijos teismas
23. 2007 m. gruodžio 20 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V. T. buvo pasirašytas Buto perdavimo ir priėmimo aktas, nuo kurio pasirašymo momento atsakovas pradėjo faktiškai naudotis jam (kartu su A. T.) išnuomotu ginčo Butu.
Dėl ginčo objekto
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybės garantijų vykdymą ir nuomos mokesčio už gyvenamąsias patalpas skaičiavimo bei mokėjimo tvarką, kuomet būstas suteikiamas iškeldinus asmenis iš savininkams natūra grąžinamo namo, jo dalies ar buto ir asmenys pasirenka išsinuomoti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.
Dėl ginčo esmės
25. Byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl vienintelės aplinkybės, t. y. ar sudarytoje ginčo Nuomos sutartyje nustatytas pradinis nuomos mokestis už atsakovui išnuomotą Butą gali būti periodiškai perskaičiuojamas taikant vis naujas nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkas (formules), atsižvelgiant į besikeičiantį poįstatyminį reglamentavimą.
26. Ieškovė (apeliantė) teigė, kad su atsakovu sudarytoje ginčo Nuomos sutartyje buvo įtvirtinta tik pradinė Buto nuomos kaina (1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m.), o jos 6 punktu šalys susitarė nuomos kainos apskaičiavimui taikyti galiojančią Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą nuomos mokesčio nustatymo tvarką. Atsakovui, kaip ir visiems kitiems socialinio būsto nuomininkams, siekdama užtikrinti jų lygybę ir sąžiningą mokestinės naštos paskirstymą, ieškovė nuomos mokestį skaičiavo vadovaudamasi galiojančiais (aktualiais) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nutarimais, nustatančiais valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Ieškovės teigimu, ginčo Nuomos sutarties šalys nuo pat pradžių susitarė taikyti aktualią nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, kas teisėtai ir buvo daroma.
27. Atsakovas su nurodyta ieškovės pozicija nesutiko. Akcentavo, kad nuomos teisiniai santykiai pagal ginčo Nuomos sutartį susiklostė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, kas reiškia, kad jis yra išduotos Valstybės garantijos turėtojas, kuriam buvo išnuomotas gyvenamasis būstas, į jo nuompinigius įskaičiuojant savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų vertę, o nuomos kaina apskaičiuota pagal išskirtinai tokiems santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą. Jis nėra nei socialinio būsto nuomininkas, neatitinka socialiai remtino asmens kriterijų, jis nėra ir asmuo, savo valia besinuomojantis savivaldybės būstą komercinėmis kainomis. Laiko, kad nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą tikėtis, jog Nuomos sutarties sąlygos nebus keičiamos, t. y. nuomos mokestis bus toks, koks nurodytas Nuomos sutarties 1 punkte (1,70 Lt už 1 kv.m. bendrojo naudingojo ploto, kas sudaro 108,24 Lt (arba 31,35 Eur) per mėnesį), ir iš esmės nebus didinamas, bei atitinkamą laikotarpį (apytiksliai 45 metus) nuomos mokesčio mokėti nereikės, nes tam pakaks savininkui grąžinto buto vertės (58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur)), į kurią įskaičiuojami nuompinigiai. Taigi, atsakovui esminis kriterijus, lėmęs Valstybės garantijos pasirinkimą, buvo sukurtas lūkestis, jog nuomos kaina iš esmės nebus didinama.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažymėjo tai, kad atsakovui ginčo Butas buvo išnuomotas pagal Valstybės garantiją, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju jam nepagrįstai yra skaičiuojamas nuomos mokestis komercinėmis kainomis. Kartu teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog ginčo Nuomos sutartyje yra aiškiai nurodyta nuomos kaina (1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m.) ir ieškovė vienašališkai jos pakeisti negali. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog nuomos kaina, t. y. 1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m., galios tol, kol visiškai nebus padengtos lėšos (58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur)), skirtos valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti, kas apytiksliai galėtų įvykti po 44 metų 11 mėnesių nuo ginčo Nuomos sutarties sudarymo dienos. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 342,39 Eur nuomos mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos situacijos specifiką ir byloje surinktų faktinių duomenų visetą sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai minėtų išvadų nepaneigia.
30. Bylos faktinės aplinkybės liudija, kad nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė dar 2007 m. ir tai įvyko Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
31. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numatė, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui.
32. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numatė, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. To paties Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinti konkretūs valstybės garantijos įgyvendinimo būdai, vienu iš kurių (t. y. įtvirtintu 5 punkte) buvo įsipareigojama, kad buvusiems nuomininkas Vyriausybės nustatyta tvarka bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.
33. Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 363 redakcija) patvirtintas Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Nurodytos Tvarkos aprašo 4 punktas nustatė, kad tarp savivaldybės administracijos ir nuomininko sudaroma neterminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XXXI skyriaus nuostatas, o šalių susitarimu sutartyje gali būti įrašoma valstybės garantijoje nurodyta gyvenamųjų patalpų vertė, kuri bus įskaičiuojama į patalpų nuomos mokestį, ir numatyta sąlyga dėl nuomininko perkėlimo į mažesnes patalpas. Tos pačio Tvarkos aprašo 5 punktas numatė, kad: kai nuomojamos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, savivaldybės administracija nuomos mokestį padengia iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti; į nuomos mokestį įskaičiavus visą nuomininko nuomotų savininkui grąžintų patalpų vertę, nuomininkas savivaldybės apskaičiuotą ir nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ nuomos mokestį moka savo lėšomis. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio nuomininkas iš savo lėšų moka mokestį už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (Tvarkos aprašo 6 punktas).
34. Tvarka, remiantis kuria ginčo sutarties sudarymo dieną (t. y. 2007 m. gruodžio 5 d.) buvo apskaičiuotas ir nustatytas atsakovo mokėtinas nuomos mokestis, kuris įskaičiuojamas į savininkams grąžintinų patalpų vertę, buvo įtvirtinta kitame norminiame dokumente, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtintame Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše. Minėto aprašo 2 punktas numatė, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai nustato nuomojamų gyvenamųjų patalpų 1 kv.m. naudingojo ploto nuomos mokestį, į kurį įtraukia nuomojamų patalpų 1 kv.m. naudingojo ploto apskaičiuotas išlaidas (nurodytas to paties aprašo 2.1–2.2 papunkčiuose ir 3–4 punktuose).
35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 30–34 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, atkreipia dėmesį į jau anksčiau minėto Tvarkos aprašo 5 punktą, kuris itin aiškiai numatė dvi esmines sąlygas sudarant gyvenamųjų patalpų, įskaičiuojant grąžintinų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutartis (pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą), t. y. 1) kad savivaldybės administracija nuomos mokestį padengia iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti, bei kad 2) į nuomos mokestį įskaičiavus visą nuomininko nuomotų savininkui grąžintų patalpų vertę, nuomininkas savivaldybės apskaičiuotą ir nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ nuomos mokestį moka savo lėšomis. Tokia Tvarkos aprašo 5 punkto formuluotė (kuri ir šiuo metu nėra pasikeitusi) reiškia ne ką kitą, o tai, jog nuomos mokestis, nustatytas ir užfiksuotas su nuomininkais sudarytose gyvenamųjų patalpų, įskaičiuojant grąžintinų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutartyse negali būti keičiamas (didinamas) iki tol, kol nebus įskaičiuota visa tokiam nuomininkui išduotoje garantijoje numatyta suma, t. y. savininkui grąžintų patalpų vertė. Taigi, tik įskaičius visą garantijoje nurodytą sumą, savivaldybei atsiranda teisė (remiantis aktualiu ir tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu) perskaičiuoti nuomos mokestį, kurį nuomininkas toliau jau turi (privalo) mokėti savo lėšomis.
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įstatymo leidėjas, sukurdamas anksčiau (šios nutarties 31–35 punktuose) aprašytą valstybės garantijų nuomininkams, netenkantiems neterminuotos nuomos teisės į savininkams grąžintas gyvenamąsias patalpas, tvarką, turėjo akivaizdų tikslą – užtikrinti pastariesiems asmenims iš esmės lygiavertes iki tol turėtas nuomos sąlygas arba tinkamai už jas kompensuoti. Tokie asmenys nėra socialinio būsto nuomininkai, jie neatitinka socialiai remtinų asmenų statuso, jie taip pat nėra ir savo valia, komercinėmis sąlygomis, besinuomojantys savivaldybės būstus asmenys, kadangi nuomos teisiniai santykiai tarp jų ir valstybės (savivaldybės) susiklostė specialaus teisės akto – Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. ieškovai yra valstybės garantijos turėtojai, kuriems išnuomoti gyvenamieji būstai, į nuompinigius įskaičiuojant savininkui grąžintų patalpų vertę, o nuomos kaina apskaičiuota pagal išskirtinai jiems taikytą tuometinį teisinį reglamentavimą ir yra įtvirtinta šalių sudarytose nuomos sutartyse. Priešingas aiškinimas, t. y. jog nuomos mokestis, nustatytas nuomos sutartyje, gali būti vienašališkai savivaldybės keičiamas (didinamas) dar neįskaičius į nuomos mokestį visos išduotos valstybės garantijos sumos, visiškai paneigtų tokios garantijos prasmę – užtikrinti nuomininkams lygiavertes teises į kitas gyvenamąsias patalpas, netekus neterminuotos nuomos teisės į prieš tai turėtas gyvenamąsias patalpas, kurios buvo grąžintos jų savininkams.
37. Toks specifinis, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, įgytas statusas yra ypatingas tuo, kad visi asmenys, gyvenę negrąžintinuose būstuose turėjo teisę juos privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, tačiau asmenys, kurie gyveno grąžintinuose būstuose tokios teisės ir galimybės, ne dėl savo kaltės, neįgijo, todėl jiems ir buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, kitaip nei socialinio būsto nuomininkams, nuomotis būstus, nuomos mokestį įskaičiuojant į turėto (savininkams grąžinto) būsto kainą. Tokie asmenys, tam tikra prasme, yra nukentėję, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuomos sąlygos, įtvirtintos sudarytose nuomos sutartyse, jiems negali būti bloginamos, t. y. nuomos mokestis negali būti perskaičiuojamas (didinamas) taikant vis naujas nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkas (formules), atsižvelgiant į besikeičiantį poįstatyminį reglamentavimą. Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 30-2223 „Dėl butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išnuomojimo, vykdant valstybės garantiją Nr. (duomenys neskelbtini)“ 1.3 punkto, juo nustatyta, kad į atsakovui (ir trečiajam asmeniui) išnuomojamo Buto nuompinigius įskaičiuojamų grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertė yra 58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur). Nurodyta vertė nėra perskaičiuojama, todėl negali būti perskaičiuojamas ir pats nuomos mokestis, kadangi akivaizdu, kad nuomos kaina, norint kompensuoti asmeniui praradimus dėl negalėjimo privatizuoti jo turėto gyvenamojo būsto, negali didėti. Priešingu atveju, itin greitai tokiems asmenims būstą tektų nuomotis rinkos kainomis (kaip kad įvyko nagrinėjamu atveju), kas, akivaizdu, nebuvo įstatymo leidėjo tikslas, kadangi tokia būsto nuoma buvo orientuota į kompensavimo už praradimus (negalint privatizuoti gyvenamojo būsto) mechanizmą (Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-546-587/2023).
38. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ginčo Nuomos sutarties sąlygos, kuriomis ieškovė iš esmės grindžia savo apeliacinį skundą, teikdama, jog šalys susitarė, kad nuomos mokesčio kaina yra pradinė ir ji eigoje gali keistis (t. y. Nuomos sutarties 1 ir 6 punktai) taip pat turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas. Nuomos sutarties 1 punktas numatė, kad nuomos mokestis už gyvenamąsias patalpas skaičiuojamas po 1,70 Lt už 1 kv.m. bendrojo naudingojo ploto, kol bus nustatyta kita kaina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuostata „kol bus nustatyta kita kaina“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip tai, jog ta „kita kaina“ bus nustatoma tik į nuomos mokestį įskaičiavus „visą“ nuomininko nuomotų savininkui grąžintų patalpų vertę (kas atitinka Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimus). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nuomos sutarties 6 punkto „Gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nuomininkui skaičiuojamas remiantis galiojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta nuomos mokesčio nustatymo tvarka“) esmė nėra visiškai aiški, tačiau atsižvelgiant į to paties Tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas, taip pat į CK 6.193 straipsnio 4 dalį (Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.) ji negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę ieškovei vienašališkai pakeisti nuomos mokesčio dydį už atsakovui nuomojamą Butą ar periodiškai jas perskaičiuoti, vadovaujantis besikeičiančiais poįstatyminiais teisės aktais.
39. Atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2021 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 4D-2020/2-1525. Pažymėtina, kad Seimo kontrolierius pagal pareiškėjų pateiktą skundą vertino tik tai, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmuose, skaičiuojant pareiškėjams nuomos mokestį už jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, nebuvo biurokratizmo požymių, ko nenustatė (žr. pažymos 13 ir 15 punktai). Kartu pats Seimo kontrolierius pažymėjo, kad pagal nustatytas kompetencijos ribas jis ir negali įvertinti nuomos mokesčio pareiškėjams apskaičiavimo teisėtumo bei rekomendavo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai įvertinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pareiškėjams nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. liepos mėn. taikyto nuomos mokesčio už jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas apskaičiavimo pagrįstumą (žr. pažymos Nr. 14 ir 16 punktai). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2021 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 4D-2020/2-1525, kadangi joje nebuvo užfiksuoti jokie nagrinėjamoje civilinėje byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingi faktai (informacija).
40. Ieškovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1964-392/2020 pateiktais išaiškinimais. Tačiau nurodytos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kadangi Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo spręstas klausimas dėl gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutarties nutraukimo ir nuomininkų iškeldinimo, nuomininkams išnaudojus garantija skirtas lėšas (ko nuomininkai neginčijo). Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčo esmė buvo tai, ar sudarytoje Nuomos sutartyje nustatytas pradinis nuomos mokestis gali būti periodiškai perskaičiuojamas (ką padarius, garantija paskirtos lėšos gana greitai išseko), dėl ko jokie Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1964-392/2020 pateikti išaiškinimai nebuvo aktualūs.
41. Apibendrindamas visus šioje nutartyje nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė nepagrįstai vienasmeniškai skaičiuodavo atsakovui kitokį (didesnį) nuomos mokestį nei jis buvo įtvirtintas ginčo Nuomos sutartyje (t. y. 1,70 Lt (arba 0,49 Eur) už 1 kv.m.) ir nepagrįstai jį įskaitydavo į nuomininko (atsakovo) nuomotų savininkui grąžintų patalpų vertę, ko pasėkoje Valstybės garantijoje nurodyta suma (58 400 Lt (arba 16 913,81 Eur)) į Buto nuompinigius buvo įskaityta itin greitai ir jau nuo 2022 m. lapkričio 1 d. atsakovui buvo pradėta skaičiuoti skola už ginčo Buto nuomą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad pagrindo ieškovei priteisti prašomos 6 342,39 Eur skolos sumos (už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.) nėra, nes atsakovui (kartu su trečiuoju asmeniu) suteikta Valstybės garantija dar negali būti laikoma pasibaigusia, o pareiga savo lėšomis mokėti nuomos mokestį atsakovui atsiras apytiksliai po 44 metų 11 mėnesių nuo ginčo Nuomos sutarties sudarymo dienos (t. y. 2007 m. gruodžio 5 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme (ne) pagrįstumo
42. Ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovui buvo pilna apimtimi priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 3 651,50 Eur teisiniai pagalbai apmokėti. Laiko, kad byloje buvo pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes atsakovas ir jo šeimos nariai teismuose turi dvi iš esmės analogiškas bylas su ieškove, kuriose keliami identiški teisės taikymo klausimai, kilę iš tos pačios faktinės situacijos, abiejose bylose atsakovą ir jo šeimos narius atstovauja ta pati atstovė (advokatė). Atsakovas to negalėjo nežinoti, todėl inicijuodamas paralelinį bylos nagrinėjimą, sąmoningai padvigubino bylinėjimosi išlaidas.
43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymu, neturi pagrindo su jais sutikti.
44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo minėtų taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, teismas visų pirma nustato, kokias išlaidas patyrė bylą laimėjusi šalis. Remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, teismas nustato, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, ar nėra išlaidavimo požymių. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, atitinkančios išlaidavimo požymius, teismas sumažina atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki pagrįsto. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos ir pagrįstos, teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir šį straipsnį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertina, ar nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tuo atveju, kai yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas pritaiko principo „pralaimėjęs moka“ išimtį ir užtikrina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas būtų sąžiningas. Jeigu teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių, teismas priteisia šalies realiai patirtų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-701/2023). Taigi, tam tikra prasme galima išskirti du sprendimo dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą priėmimo etapus: pirmajame sprendžiama dėl išlaidų dydžio pagrįstumo, o antrajame – dėl taisyklės „pralaimėjęs moka“ pritaikymo (apskaičiuojamas bylos laimėjimo procentas, jei reikalavimas tenkinamas tik iš dalies ar tenkinama tik dalis reikalavimų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-1249/2025).
46. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 3 651,50 Eur bylinėjimosi išlaidas advokatės Editos Kairiūkštės teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovui suteiktos teisinės paslaugos yra detalizuotos jo atstovės byloje pateiktuose 2025 m. vasario 14 d. ir 2025 m. vasario 22 d. prašymuose dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (žr. reg. Nr. DOK-28868 ir reg. Nr. DOK-24738), neviršija Rekomendacijų 8.4., 8.16 ir 8.19 punktuose nustatytų maksimalių dydžių, yra realiai (faktiškai) patirtos (žr. 2024 m. rugpjūčio 6 d., 2024 m. rugpjūčio 9 d., 2024 m. lapkričio 20 d. ir 2025 m. vasario 14 d. mokėjimo pavedimai). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visos atsakovo byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos.
47. Pažymėtina, kad ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės neginčija atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, tačiau akcentuoja tai, jog byloje pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, numatytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse, atsižvelgiant į jos nurodomas priežastis (kad atsakovas ir jo šeimos nariai teismuose turi dvi iš esmės analogiškas bylas su ieškove; juose keliami identiški teisės taikymo klausimai; abu ginčai kilę iš tos pačios faktinės situacijos; abiejose bylose atsakovą ir jo šeimos narius atstovauja ta pati atstovė (advokatė)). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės nėra pagrindas taikyti bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, numatytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse, išimtį.
48. Teismų informacinės sistemos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1141-987/2025 iškelta pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei I. C. (anksčiau – T.) dėl skolos priteisimo už buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su minėtos civilinės duolos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), sutinka su tuo, kad tiek minėta, tiek ir nagrinėjama civilinė byla yra panašios tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindu, juose iš tiesų dalyvavo ta pati atstovė (advokatė Edita Kairiūkštė), tačiau tai savaime nėra pagrindas mažinti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, o šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė iniciavo savarankišką civilinę bylą atsakovo atžvilgiu dėl skolos priteisimo, dėl ko pastarasis buvo priverstas gintis nuo jam pareikšto (kaip paaiškėjo – nepagrįsto) reikalavimo, t. y. samdyti profesionalų atstovą, teikti prašymą dėl byloje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių peržiūrėjimo, rinkti ir teikti bylos išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas byloje nenustatė jokių aplinkybių, kurios liudytų atsakovo nesąžiningą elgesį civilinės bylos nagrinėjimo metu.
49. Atsižvelgdamas į argumentus, išdėstytus šios nutarties 42–48 punktuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kaip nepagrįstą atmetęs ieškovės ieškinį, iš jos atsakovui teisėtai ir pagrįstai priteisė visas faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas, o pateikto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jų mažinti.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pateikto apeliacinio skundo argumentais skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai vertino byloje sutrinktus įrodymus (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis), teisingai taikė ginčo klausimą reglamentuojančias teisės normas, ko pasėkoje padarė pakankamai argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl byloje ieškovės pateiktas apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
53. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.
54. Byloje pateikti duomenys liudija, kad atsakovas V. T. apeliacinio proceso metu patyrė 1 452 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatės Editos Kairiūkštės teisinei pagalbai apmokėti (žr. 2025 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymas). Nurodytos bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos, byloje yra pateikti jas pagrindžiantys dokumentai, tokios išlaidos neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos atsakovui priteistinos iš ieškovės, kurios pateiktas apeliacinis skundas buvo pripažintas nepagrįstu ir byloje atmestas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas 124568293) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) Eur.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.