- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-08-03
- Bylos Nr.
- 1-1757-946/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-0-00102-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Arūnas Purvainis
- Kaltinamasis
- Š. D.
- Kategorijos
- 1.2.14.4.1Turto prievartavimas (BK 181 str. 1 d.)
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Š. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, Pravieniškių k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių r. sav., deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), vedęs, teistas :
1) 2013 m. gegužės 2 d. Šilutės rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams;
2) 2013 m. birželio 19 d. Šilutės rajono apylinkės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pagal 2013 m. birželio 19 d. baudžiamąjį įsakymą paskirta bausmė subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 metams ir 9 mėnesiams;
3) 2013 m. spalio 4 d. Šilutės rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. 2013 m. gruodžio 5 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 9 mėnesiams;
4) 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį - 2 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, galutinę bausmę paskiriant 1 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. 2016 m. liepos 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nuosprendis pakeistas. Prie Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi subendrintos neatliktos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmė neatlikta, bausmės pradžia : 2016 m. rugpjūčio 8 d., bausmės pabaiga : 2019 m. rugpjūčio 8 d.,
kaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. D. 2017 rugpjūčio 2 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, esančioje Pravieniškių kaime, Kaišiadorių rajone, pirmame lokaliniame sektoriuje 6 nuteistųjų būrio 64 brigadoje, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai vertė nukentėjusįjį D. M. perduoti jam 300 eurų, naudodamas jo atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasindamas jį pažeminti tarp nuteistųjų ir nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, jeigu pinigai nebus sumokėti.
Kaltinamasis Š. D. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad iš pradžių buvo prašoma pas nukentėjusįjį pinigų. Jis nukentėjusiojo vieną kartą tik paklausė, ar pervedė pinigus. Po to viskas nurimo, nukentėjusiojo niekas į žemesnę nuteistųjų grupę nenuvarė. Nukentėjusiajam smurtu negrasino, jo negąsdino. Kai paprašė pinigų, tai įvyko kažkur po trijų dienų, kai nukentėjusysis atvyko į būrį. Pinigai buvo reikalaujami tik teoriškai, iš tikrųjų jie jam nebuvo reikalingi. Duoklių pas juos pataisos namuose niekas nerenka. Reikalaudamas pinigų už tai, kad nukentėjusysis nepapultų pas „gaidžius“ norėjo tik jį pagąsdinti. Reikalavimą pervesti 300 eurų išsakė garsiai, kad kiti nuteistieji girdėtų, nes prieš tai jo kiti nuteistieji klausinėjo, kodėl nukentėjusysis yra kartu tarp jų visų, nors jis tvarkėsi karantine. Tvarkosi – tai reiškia plauna indus, valo tualetus. Pagal nuteistųjų supratimą būnant karantine tvarkytis negalima, o nukentėjusysis ėmė tvarkytis. Pagal nuteistųjų supratimą, jeigu tvarkaisi, tai priklausai žemesnei nuteistųjų kastai. Todėl tada ir pareikalavo iš jo 300 eurų, kad jis nepatektų pas „gaidžius“, o galėtų būti su visais. „Nuvaryti pas gaidžius“ reiškia, kad toks nuteistasis turi išeiti į kitą nuteistųjų sektorių, kur bausmę atlieka pačios „žemiausios kąstos“ nuteistieji. „Gaidžiai“ ir yra ta pati „žemiausia kasta“. Ten patenkama, kai nesilaikoma nuteistųjų pačių nuteistųjų sugalvotų taisyklių. Visi kiti nuteistieji žino, kurie yra „gaidžiai“ ir kaip jie atrodo. Mintis paprašyti pinigų už tai, kad nukentėjusysis ten nepatektų, kilo ekspromtu. Negali paaiškinti, kodėl pinigų prašė būtent jis, o ne kiti nuteistieji. Pinigai iš tikrųjų nebuvo gauti. Nukentėjusiajam net nebuvo davęs sąskaitos numerio, kur pervesti pinigus.
Motyvuojamoji dalis
Be kaltinamojo parodymų jo kaltė, padarius minėtą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisme įrodymų tyrimo metu ištirtais įrodymais:
Nukentėjusysis D. M. paaiškino, kad jis į pataisos namus atvyko liepos 17 d., o maždaug po savaitės jį iš karantino perkėlė į 6 nuteistųjų būrį. Gyvenant būryje kiti nuteistieji sužinojo, kad jis karantine tvarkėsi – grindis šlavė. Apie tai iš kitų nuteistųjų sužinojo ir Š. D.. Tada jis jį pasikvietė ir pareikalavo pravesti pinigus. Dėl to, kad pervesti pinigus davė ir telefoną paskambinti mamai ir paprašyti reikalaujamų iš jo pinigų. Tada jis sąskaitą, kur pervesti pinigus, nusiuntė savo mamai telefonu. Iš jo buvo reikalaujama 300 eurų. Š. D. reikalaudamas pinigų jam sakė, kad jeigu nenori eiti į „gaidyną“, tai turi pervesti 300 eurų ir tada jis bus savas. O jeigu neperves pinigų, tai bus „gaidyne“. Grasinimų sumušti nebuvo išsakyta. Buvo grasinama tik dėl pažeminimo į „gaidyną“. Dėl tokio grasinimo labai išsigando ir todėl prašė mamos pinigų. Bet mama neturėjo pinigų ir dėl to jam jų nepervedė. Apie tai, kad mama neturi pinigų Š. D. bijojo sakyti, kad nebūtų sumuštas. Todėl jam pamelavo sakydamas, kad pinigai bus pravesti. Vėliau jis pats dėl patiriamo spaudimo pervesti pinigus atsisakė būti tame nuteistųjų būryje. Dėl patirto spaudimo buvo jį ir į ligoninę išvežę, nes buvo blogai su nervais. Kai išėjo iš to nuteistųjų būrio, daugiau pinigų niekas nereikalavo. Jau buvo nusibodę tie nuolatiniai skambinimai mamai, bet Š. D. nuolat reikalaudavo skambinti mamai. Buvo ir taip, kad Š. D. nurodymu nuteistasis M. U. jam atnešdavo telefoną pasiskambinti mamai. M. U. dirbo Š. D. ir yra jo padėjėjas. Š. D. nuteistųjų tarpe yra atsakingas už kažką. Žino, kad būti „gaidyne“ reiškia, kad reiktų eitų stovėti prie langų, žiūrėti „striomą“, tai yra būti sargyboje, plauti tualetus, daryti kitus panašius darbus.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis D. M. davė iš esmės analogiškus parodymus, kai paaiškino, kad 2017-08-02 pasikėlė į 6-o būrio, 64 brigados į bendrabutį. Tada priėjęs Š. D. pasakė susimokėti 300 Eurų, už tai, kad karantine išplovė grindis, pagrasino, kad bus perkeltas į "gaidyną". Š. D. liepė paskambinti mamai ir paprašyti pervesti pinigų į sąskaitą, kurios numerį jis davė. Tą pačią dieną Š. D. sekcijoje davė baltą- sidabrinį „Samsung“ telefoną paskambinti mamai. Kai padavė telefoną, dar buvo jo padėjėjas M. U.. Jis skambino mamai ir prašė 300 eurų, sakė, kad reikia vaistams, bet mama neturėjo, sakė, kad dabar šienapjūtė ir neturi. Mamai nesakė tiesos, nes bijojo grasinimų (b. l. 38-39).
Liudytojas M. U. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad žino, jog D. M. būdamas nuteistųjų karantine tvarkėsi. Pagal senas nuteistųjų taisykles, kas tvarkydavosi karantine, buvo perkeliamas pas „nuskriaustus“ nuteistuosius. Vėliau „Vilniečių kasta“ pradėjo daryti taip, kad jeigu nuteistasis karantine nesivalo tualetų, o tik valo patalpą, tai jo pas „nuskriaustuosius“ nekelia. „Klaipėdiečių kasta“, kuriai jis priklauso, susiderėjo, kad D. M. nekeltų pas „nuskriaustuosius“. Taip nusprendė visi, buvo tartasi ir su kitomis kastomis. Š. D. turbūt irgi nenorėjo, kad D. M. „įmestų“ pas „nuskriaustuosius“, todėl gali būti, kad iš jo dėl to ir pareikalavo 300 eurų. Visko nematė, todėl tiksliai nežino. Teko tik girdėti, kad pas nukentėjusįjį pinigų prašė. D. M. turbūt sutiko su tokiais reikalavimais, dėl to jam buvo duotas telefonas pasiskambinti dėl pinigų. Gali būti, kad buvo duota ir banko sąskaita. Š. D. prižiūri, kad nuteistųjų būryje būti tvarkinga, nes jis yra „Klaipėdiečių kastos“ lyderis. D. M. taip išeina, kad nusižengė nuteistųjų taisyklėms. Vėliau sužinojo, kad D. M. dėl to net ketino pasikarti.
Apklaustas kaip liudytojas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. U. nurodė žinąs, kad D. M. norėjo perkelti pas „nuskriaustuosius“ už tai, kad jis tvarkėsi. Tada „klaipėdiečiai“ aiškinosi, kad „vilniečiai“ už tai pas „nuskriaustuosius“ nekelia. Už „klaipėdiečius“ buvo atsakingas Š. D.. Apie pinigus sužinojo, kai D. M. norėjo pasikarti, nes iš jo buvo reikalaujama 300 ar 400 Eurų. Pačioj pradžioj girdėjo kai Š. D. iš D. M. prašė pinigų 6 būrio koridoriuje už tai, kad jo neperkeltų pas „nuskriaustuosius“. Matė, kad Š. D. davė D. M. baltą telefoną. Telefoną jam matant davė gal 4-5 kartus, jo asmeniškai prašė D. M. pakviesti. Kartą girdėjo kai D. M. paskambinęs tuo telefonu prašė, kad mama nuimtų nuo jo sąskaitos pinigus ir pervestų į sąskaitą, kurią davė Š. D., Kai pareigūnai tą telefoną surado, tai galvojo, kad jis išdavė. Kai jį apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, taip pat davė teisingus parodymus ir juos tvirtina. Perkėlimas pas „nuskriaustuosius“ reiškia atskirą nuteistųjų kastą, kur nuteistieji žeminami kitų nuteistųjų. Sprendimą perkelti pas „nuskriaustuosius“ priima atsakingi už savo kąstą nuteistieji, pasitarę su „barako“ atsakingu. Kiek žino, tada tokius nuteistuosius nuvaro į tam tikrą sekciją ir galiausia tie nuteistieji patys turi eiti prašyti pas pareigūnus, kad juos perkeltų į kitą būrį (b. l. 47-48).
Liudytoja D. M. parodė, kad D. M. prašė jos atsiųsti pinigų. Pinigų neturėjo, todėl nesiuntė. D. M. yra jos sūnus. Kai prašė pinigų, jis buvo Pravieniškių pataisos namuose. Prašė pinigų gal prieš metus, rugsėjo ar rugpjūčio mėnesį. Prašė apie 300 eurų. Sakė, kad pinigai reikalingi gydytis nuo alkoholizmo. Jis nesakė kur pinigus nešti, bet davė kažkokią sąskaitą. Kieno ta sąskaita buvo, nepamena, bet jis buvo moters vardu. Sąskaitą jis jai atsiuntė telefonu. Kieno tai telefonas, nesakė. Anksčiau jai yra tekę sūnui pervesti pinigų, bet visai į kitą sąskaitą. Sūnus tą kartą jai nesakė, kad iš jo kažkas reikalauja pinigų.
2017 m. rugpjūčio 8 d. Pravieniškių pataisos namuose atliekant kratą 7-oje būrio 6-oj gyvenamoj patalpoj rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas "Karbonn" su kortele "Pildyk" (b. l. 57). Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Apsaugos ir priežiūros vyr. inspektorė R. P. pateikė baltos spalvos mobilųjį telefoną "Karbonn" su "Pildyk" kortele (b. l. 58-59), telefonas ir kortelė apžiūrėti . (b. l. 60-61). Apžiūros metu nustatyta, kad telefonas „Karbonn“ yra baltos spalvos, Telefone įdėta SIM kortelė PILDYK, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Telefono IMEI1: (duomenys neskelbtini). (b. l. 60-63)
UAB „Tele2“ pateikta informacija, kad SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), yra priskirta telefono numeriui (duomenys neskelbtini). Kortelė aktyvuota 2017 m. birželio 22 d. (b. l. 66)
Abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso išankstinio apmokėjimo sistemai (b. l. 70)
Pagal Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę).
Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.
Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012).
Iš byloje esančio kaltinimo Š. D. formuluotės matyti, kad jo esmė yra ta, kad jis panaudodamas psichinę prievartą, kuri pasireiškė tiek grasinimu panaudoti smurtą (sumušti), tiek ir grasinimu pažeminti tarp nuteistųjų, tai yra nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį D. M. perduoti jam 300 eurų. Tai reiškia, kad Š. D. inkriminuojamas psichinės prievartos panaudojimas, pasireiškęs dviem būdais: 1) grasinimu panaudoti fizinį smurtą (sumušti); 2) kitokios psichinės prievartos panaudojimu (grasinimu pažeminti tarp nuteistųjų - „nuvaryti“ į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“).
Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nebūtina, kad nukentėjusiojo atžvilgiu kaltininko panaudota psichinė prievarta pasireikštų iš karto keliais ar net visais įmanomais įstatyme numatytais būdais. BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti galimi psichinės prievartos pasireiškimo būdai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu panaudota psichinė prievarta pasireiškė bent vienu iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių būdų.
Kaip matyti ištyrus šioje byloje įrodymus, kaltinamasis kategoriškai neigė grasinęs sumušti nukentėjusįjį, taip pat neigė naudojęs jo atžvilgiu kitokią psichinę prievartą, nors iš esmės ir pripažino, kad pinigai buvo reikalaujami. Nurodė, kad pinigų pas nukentėjusįjį reikalavo, tačiau tik teoriškai, iš tikrųjų jie jam nebuvo reikalingi. Reikalaudamas pinigų už tai, kad nukentėjusysis nepapultų pas „gaidžius“ norėjo tik jį pagąsdinti. Nukentėjusysis duodamas paaiškinimus teisme taip pat neigė, kad Š. D. grasino jį sumušti, tačiau nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad kaltinamasis jam grasino tuo, kad nesumokėjus pinigų jis bus nuvarytas į „gaidyną“, pas „nuskriaustuosius“, kas reiškia, kad bus pažemintas kitų nuteistųjų akivaizdoje. Pinigų iš jo reikalavo, kad nebūtų pažemintas tokiu būdu tarp nuteistųjų už tai, kad jis būdamas karantino patalpose tvarkėsi, kas yra neleistina pagal nuteistųjų neformalių grupuočių sugalvotas taisykles. Nukentėjusysis tvirtina jautęs dėl to nuolatinį spaudimą iš kaltinamojo, buvo nuolat verčiamas skambinti motinai, prašyti reikalaujamos pinigų sumos, dėl ko neatlaikęs spaudimo kreipėsi į pataisos namų pareigūnus, kai atsisakė būti tame pačiame nuteistųjų būryje, kuriame buvo ir kaltinamasis.
Tokie nukentėjusiojo parodymai tiek dėl vertimo sumokėti 300 eurų, tiek dėl to, kad pinigų prašė Š. D., kuris buvo vienas iš nuteistųjų neformalios „klaipėdiečių“ grupuotės lyderių, atitinka ir liudytojo M. U. parodymus. Liudytojas patvirtino, kad girdėjo, kaip Š. D. iš D. M. prašė pinigų 6 būrio koridoriuje už tai, kad jo neperkeltų pas „nuskriaustuosius“. Matė, kad Š. D. davė D. M. baltą telefoną. Telefoną jam matant davė gal 4-5 kartus, jo asmeniškai prašė D. M. pakviesti. Vėliau iš kitų nuteistųjų girdėjo, kad pareigūnai kratos metu surado šitą š. d. naudotą telefoną. Š. D. nurodymu yra nunešęs nukentėjusiajam mobilaus ryšio telefoną paskambinti motinai, kad jis paprašytų pervesti Š. D. reikalaujamą iš jo pinigų sumą. Taip pat šio liudytojo parodymai apie tai, kad nukentėjusysis dėl patirto spaudimo ketino net pasikarti, patvirtina, kad nukentėjusiojo psichikai dėl jo atžvilgiu Š. D. panaudotos psichinės prievartos, pasireiškusios grasinimais nukentėjusįjį pažeminti kitų nuteistųjų tarpe, iš tikrųjų buvo padarytas realus ir pavojingas poveikis tam, kad priversti nukentėjusįjį sumokėti reikalaujamą duoklę – 300 eurų.
Nors liudytojo M. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjui yra išsamesni, o teisme liudytojas kiek abstrakčiai nurodė kai kurias aplinkybes, paaiškindamas, kad dalies jų tiksliai neatsimena, teismo vertinimu, tai neturi esminės reikšmės vertinant šio liudytojo parodymų patikimumą. Pirma, tai šis liudytojas be išlygų patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, o teisme jo duoti paaiškinimai yra tik mažiau išsamūs, tačiau iš esmės nei dėl vieno dalyko neprieštarauja tiek tarpusavyje jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tiek ir su nukentėjusiojo teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kitais byloje esančiais įrodymais. Antra, svarbu atsižvelgti į tai, kad tiek kaltinamasis, tiek liudytojas M. U., tiek ir nukentėjusysis D. M. tuo pačiu metu atliko laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, kur galioja atskiros savitarpio bendravimo taisyklės, dėl ko liudytojas gali ir būti suinteresuotas teisiamojo posėdžio metu duoti ne tokius išsamius parodymus, palankesnius kaltinamajam tam, kad sušvelninti jo teisinę padėtį ir nekomplikuoti tolimesnio savitarpio bendravimo tuose pačiuose pataisos namuose. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, liudytojas ir iš baimės galėjo teisiamojo posėdžio metu duoti ne tokius išsamius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, kaip minėta, šio liudytojo parodymų teisingumo ir patikimumo vertinimui, tai esminės reikšmės neturi, nes šie parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo teisėjo, jo atliekamoje apklausoje dalyvavo ir pats kaltinamasis, šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Šie parodymai iš esmės atitinka ir nukentėjusiojo parodymus dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, todėl teismas netikėti ar abejoti šio liudytojo parodymais neturi pagrindo.
Išanalizuotus nukentėjusiojo ir liudytojo M. U. parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojos D. M. parodymai, kuri patvirtino, kad sūnus paskambinęs jai telefonu prašė 300 eurų, kad telefonu buvo jai atsiųsta kažkokios moters vardu sąskaita pinigams pervesti. Tai atitinka nukentėjusiojo ir liudytojo M. U. parodymais nustatytas aplinkybes, kad kaltinamasis nukentėjusįjį vertė perduoti jam 300 eurų, o tuo tikslu reikalavo nukentėjusįjį skambinti savo motinai, tam reikalui davė ir mobilaus ryšio telefoną, vėliau juo nukentėjusiojo motinai buvo nusiųsta ir banko sąskaita, į kurią reikėjo pervesti pinigus.
Kratos metu pataisos namuose nuteistųjų gyvenamosiose patalpose rasto mobilaus ryšio telefono „Karbonn“ apžiūros metu ir jame buvusios SIM kortelės ištyrimo metu nustatyti duomenys taip pat atitinka nukentėjusiojo ir liudytojų nurodomas aplinkybes dėl to, kokios spalvos telefonu Š. D. duodavo nukentėjusiajam susisiekti su motina, kad paprašyti pinigų. Kaip nustatyta, jame naudota SIM kortelė su išankstinio apmokėjimo paslauga buvo aktyvuota dar prieš įvykį, tai yra 2017 m. birželio 22 d. Sugretinus šiuos duomenis su liudytojo M. U. paaiškinimais dėl telefono, kad po vykusios kratos kiti nuteistieji jam pasakė, kad buvo rastas Š. D. telefonas, nekyla abejonių, kad kratos metu rastas, išimtas ir apžiūrėtas mobilaus ryšio telefonas yra tas pats, kuris ir buvo naudojamas kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymo metu.
Atsižvelgiant į ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje yra neginčytinai nustatyta, kad kaltinamasis Š. D. reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo jokio teisėto pagrindo neturėjo, nes vadovavosi pačiu nuteistųjų neformalių grupuočių sugalvotomis taisyklėmis, nuteistųjų subkultūros nuostatomis, kurias, kaip matyti iš jo charakteristikos pataisos namuose, jis pats pripažįsta ir jų laikosi (b. l. 84). Reikalavimą susimokėti pareiškė atvirai reikalaudamas 300 eurų, tuo pačiu pagrasindamas nukentėjusiajam pažeminti jį tarp nuteistųjų - nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, jeigu pinigai nebus sumokėti. Darydamas tokią veiką, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad verčia nukentėjusįjį vykdyti pareikštą aiškiai neteisėtą reikalavimą pervesti jam pinigus, panaudodamas grasinimus, ir norėjo taip veikti.
Be aiškiai išreikšto reikalavimo sumokėti pinigus ir panaudotos psichinės prievartos, kaltininko veiksmus kvalifikuojant kaip turto prievartavimą svarbu ir tai, kaip faktines bylos aplinkybes dėl išsakytų grasinimų suprato pats nukentėjusysis.
Šiame kontekste vertinant ištirtus įrodymus pažymėtina, kad D. M. parodė, kad būti „gaidyne“, kur nuvaryti jį pagrasino Š. D., jeigu jis nesumokės jam 300 eurų, reiškia, kad jam reiktų eiti stovėti prie langų, žiūrėti „striomą“, tai yra būti sargyboje, kad perspėti kitus nuteistuosius, plauti tualetus, daryti kitus panašius darbus. Iš esmės analogiškai šias aplinkybes dėl to, kaip toks pažeminimas suprantamas nuteistųjų tarpe, paaiškino ir liudytojas M. U., kuris parodė, kad perkėlimas pas „nuskriaustuosius“ arba nuvarymas į „gaidyną“, kas ir buvo grasinama D. M., reiškia atskirą nuteistųjų kastą, kur nuteistieji žeminami kitų nuteistųjų tarpe.
Atsižvelgiant į tokį nukentėjusiojo, kitų nuteistųjų faktinių aplinkybių dėl Š. D. išsakytų grasinimų pasekmių turinio suvokimą, teismas sprendžia, kad nukentėjusiajam išsakytas grasinimas nuvaryti jį pas „gaidžius“ arba „nuskriaustuosius“, jeigu nebus sumokėti reikalaujami pinigai, objektyviai reiškia aiškiai neigiamas pasekmes nukentėjusiajam būnant tarp kitų nuteistųjų pataisos namuose. Todėl, teismo vertinimu, nukentėjusysis D. M. tokio turinio Š. D. jam išsakytus grasinimus, realiai ir pavojingai paveikusius jo psichiką, susiklosčiusioje situacijoje objektyviai ir pagrįstai galėjo suprasti kaip akivaizdų jo bauginimą, nes jam kaltinamasis davė aiškiai suprasti, kad nesumokėjus reikalaujamos pinigų sumos, jis imsis nukentėjusiojo atžvilgiu tolesnių veiksmų, dėl kurių jam atsiras jau minėtos tam tikros neigiamos pasekmės pataisos namuose (nukentėjusysis bus pažemintas tarp kitų nuteistųjų – nuvarytas pas „gaidžius“).
Nors kaltinamasis tikina, kad nukentėjusiojo niekas nepažemino ir į žemesnę nuteistųjų grupę nenuvarė ir pinigai iš jo buvo reikalaujami tik teoriškai, nes iš tikrųjų jie jam nebuvo reikalingi, o reikalaudamas pinigų už tai, kad nukentėjusysis nepapultų pas „gaidžius“, norėjo tik jį pagąsdinti, teismas pažymi, kad veikos kvalifikavimui neturi reikšmės nei reikalavimo perduoti turtą priežastis, nei reikalavimo perduoti turtą rezultatas. Turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Tai reiškia, kad realus turto (ne)užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės šiuo atveju neturi. Minėta, kad svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo, kas yra patvirtinta šioje byloje ištirtais įrodymais.
Taigi, konstatuotina, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis Š. D. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti – veikė tiesiogine tyčia, nes neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas nukentėjusiajam pažeminti jį tarp nuteistųjų - nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, jeigu pinigai nebus sumokėti, kas atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą kitokios psichinės prievartos panaudojimo požymį turto prievartavimo sudėtyje, atvirai vertė D. M. sumokėti jo nurodytą piniginę duoklę – 300 eurų. Tokie kaltinamojo veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nagrinėjamo nusikaltimo – turto prievartavimo požymius. Kadangi reikalaujama neteisėtai perduoti pinigų suma nebuvo didelės vertės, tai kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Minėta, kad kaltinime Š. D. buvo nurodyta, kad psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė ir kitu alternatyviu būdu, tai yra grasinimu panaudoti fizinį smurtą (sumušti).
Tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, ištyrus įrodymus teisme, laikytina neįrodyta. Kad tokiu būdu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta nepripažino ne tik kaltinamasis, bet ir nepatvirtino pats nukentėjusysis. Nei liudytojas M. U., nei liudytoja D. M. taip pat nenurodė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti, jog nukentėjusiojo atžvilgiu naudotas psichinis smurtas pasireiškė grasinimu jį sumušti, jeigu nebus perduoti reikalaujami pinigai. Todėl nesant šią kaltinime nurodytą aplinkybę patvirtinančių jokių įrodymų, ji iš kaltinimo šalintina kaip neįrodyta.
Tačiau, kaip minėta, be šios aplinkybės, rodančios psichinės prievartos pasireiškimo būdą, pagal kaltinimo formuluotę buvo inkriminuojamas ir grasinimas nukentėjusiajam pažeminti jį tarp nuteistųjų - nuvaryti į žemesnę neformalią nuteistųjų grupuotę, vadinamą „gaidžiais“, jeigu pinigai nebus sumokėti, kas atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną iš kelių alternatyvių psichinės prievartos panaudojimo būdų - kitokios psichinės prievartos panaudojimą, kuris yra visiškai įrodytas šioje byloje. Todėl nagrinėjamu atveju vieno iš kelių alternatyvių požymių (grasinimo panaudoti fizinį smurtą (sumušti) pašalinimas iš kaltinimo neturi reikšmės nei kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių vertinimui, nei apskritai nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Todėl konstatuotina, kad visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma yra pagrindas Š. D. pripažinti kaltu, padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti bausmę.
Bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Nustatyta, kad Š. D. nusikalto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, jis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo iš viso keturis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, tad BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Nors kaltinamasis už turto prievartavimą anksčiau nėra teistas, visgi atsižvelgus į teistumų skaičių bei tai, kad anksčiau visais atvejais yra teistas faktiškai už smurtinius nusikaltimus, daroma išvada, kad kaltinamasis yra linkusi nusikalsti, iš teistumų išvadų nedaranti asmenybė. Be to, bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas neigiamai, yra baustas drausmine tvarka keturis kartus, bausmę atlieka netinkamai (b. l. 84-85). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, į paties nusikaltimo pobūdį ir sunkumą, Š. D. skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
Kadangi nagrinėjamu atveju Š. D. naują nusikalstamą veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, tai tokiu atveju reikalinga bausmę, paskirtą nauju nuosprendžiu subendrinti su bausme pagal ankstesnį nuosprendį pagal BK 64 straipsnio taisykles bausmes visiškai ar iš dalies sudedant. Tuo atveju, jeigu neatlikta bausmės dalis yra didesnė nei nauju nuosprendžiu paskirta bausmė, tai prie jos pridedama visa arba dalis nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Jeigu nauju nuosprendžiu paskirta bausmė yra didesnė nei likusi atlikti bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, dalis, tai prie jos pridedama visa arba dalis neatliktos bausmės dalies pagal ankstesnį nuosprendį. Minėta, kad Š. D. ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir jo šiuo metu atliekamos terminuoto laisvės atėmimo bausmės pabaiga yra 2019 m. rugpjūčio 8 d.
Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktiniai įrodymai – mobiliojo ryšio telefonas "Karbonn" ir kortelė "Pildyk", saugomi Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-o sektoriaus daiktinių įrodymų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini (BPK 94 str. 1 d. 2 p., 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 6 d., 307 str. 1 d., 6 d., 7 d., 308 str.,
nusprendžia:
Š. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam terminuotą laisvės atėmimą 2 metams ir 7 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, tai yra prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 metų ir 7 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį likusios neatliktos bausmės dalies pagal 2016 m. kovo 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę terminuotą laisvės atėmimą 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Paskirtos bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos (nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d.).
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – mobiliojo ryšio telefoną "Karbonn" ir kortelę "Pildyk", saugomus Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-o sektoriaus daiktinių įrodymų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti (BPK 94 str. 1 d. 2 p., 4 p.).
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.